Juozas Nekrošius. Aš didžiuojuosi emigracija

Autorius: Data: 2018-11-07 , 13:57 Spausdinti

Juozas Nekrošius. Aš didžiuojuosi emigracija

B.Brazdžionio kūrybos rinktinės „POEZIJOS PILNATIS“, 1989 metais išleistos 100.000 egzempliorių tiražu pristatymas tuometinėje „Vaizdo“ spaustuvėje (direktorius R. Pakulis). Autoriaus archyvo nuotr.

Juozas NEKROŠIUS

Noriu tarti ŽODĮ, kaip sakydavo mano senelis, „iš visos širdies“, atvirai, be jokio politikavimo.
Aš didžiuojuosi EMIGRACIJA, dėl jos jaudinuosi, kartais skaudžiai, ir net gėdijuosi, kai ji smerkiama, užgauliojama, niekinama!
Tai mūsų žmonės, mūsų lietuviai, patys veikliausi, didžiausi nenuoramos, ne kalbomis ir tuščiais dejavimais, o realiai, savo kailiu, savo veiklumo ir talento nuojauta, sunkiu darbu, net rizika – ĮSISAVINANTYS EUROPĄ, VISĄ PASAULĮ! Tai išdidūs žmonės, nebijantys akis į akį atsistoti prieš „tobulą pasaulio pilietį, dirbti su juo ranka rankon, įrodyti savo vertę ir pasakyti: „AŠ ESU LIETUVIS!”
Mūsų genuose gyvas DIDELIŲ UŽMOJŲ ILGESYS! Žmogiškas, jautrus, tolerantiškas, be pasipūtimo ir kvailo dominavimo.
*
Negaliu pamiršti vieno pokalbio su ukrainiečių poetais, kurie man išsakė savo nuostabą, ir kuri taip pat mane nustebino, ir tos mintys iki šiol vis kirba smegeninėje. Lietuviai, teigė jie, dešimtmečius šeimininkavo Ukrainos teritorijoje, bet ukrainiečių tautosakoje, dainose ir legendose …apie lietuvius NEPASAKYTA NĖ VIENO BLOGO ŽODŽIO! Tai išbandymas, (gal prigimtiniu?) HUMANIZMU – ir vertas tarptautinių santykių OLIMPIADOS laurų!?.
Bet tai tik užuomina apie „didelių užmojų“ esmę.
Ta taigi…
Aš didžiuojuosi EMIGRACIJA! Aš norėčiau daug daugiau žinoti apie jos gerus darbus, apie „klajūnų ekonomikos efektą“, jausti išvykėlių gyvenimo pulsą, net jausti ir nusimanyti apie jų naktines dūmas, svajas, sapnus, girdėti jų vaikų ir anūkų lietuvišką čiauškėjimą, o gal – ir kūkčiojimą, ar paliesti jų ašarėlėmis suvilgytą pagalvę…toli nuo močiutės ir senelio…
Aš norėčiau jiems padėti, būti šalia jų rūpesčių…Bet aš daug ko nežinau…Aš tik dažniausiai girdžiu priekaištus jiems, pavydžias, piktas replikas: pažabosim emigraciją!..Sutramdysim bėglių srautą!..Sugėdinsime!.. ir t.t.
Bet…
Kaip savo broliams ir sesėms padėti? Kaip su jais nuoširdžiai kalbėtis, juos išklausyti, sužinoti svarbiausius jų poreikius, jausti emocines jų nuoskaudas, didžiausias grėsmes nutautėti…
Kad ir štai…
Kiek mažųjų lietuviukų auga emigracijoje? Kokias knygutes jie skaito? Kaip deklamuoja eilėraščius, kokios lietuviškos pasakos jiems sekamos vakarais?..
Bet ne – mūsuose „aktualiau“ iki alpulio arogantiškai diskutuoti apie „kažkiokias“ begalines mokyklų reformas, bet užtat nė karto neteko girdėti, kaip Airijoje, Anglijoje ir kitose šalyse „gyvena lietuviškos mokyklėlės“? O JŲ TEN – IR KITUR – ŠIMTAI.
Ir tos „lietuviškos lietuviukų mokyklėlės“, galvoju, – ne smulkmena!.. Gal tai ir yra svarbiausia grandis, kurią palietus, galima veiksmingai padėti jaunoms šeimoms, stiprinant emocinius ryšius su gimtine?..

*
Aš didžiuojuosi EMIGRACIJA – buvusia ir esama!…Tad keli žodžiai apie BUVUSIĄ…
Su ja, – jaudinančia ir labai įsimintina – susidūriau dar 1973 metų gruodžio mėnesį. Mūsų, taip vadinama „kultūrininkų grupė“ lankėsi 7 JAV miestuose. Turėjau galimybę bendrauti su daugeliu tautiečių. Jų tarpe – Kaziu Almenu, Stasiu Santvara, Antanu Gustaičiu, Jonu Rimša bei daugeliu daugeliu kitų. Beje, tada per Valdą Adamkų man buvo perduota 17 Jono Rimšos (jo paties noru) tapybos drobių, kurias sėkmingai parvežiau į Lietuvą ir įteikiau Dailės muziejui, o konkrečiai – Pranui Gudynui.
Užsimezgę ryšiai nenutrūko, keitėmės knygomis, sveikinimais, nuomonėmis, laiškais.Visa tai nedingo be pėdsakų ir tapo tam tikru sprendimų katalizatoriumi, ypač man – dirbusiam knygų leidyboje, už ją atsakant ir pagal galimybes formuojant jos politiką.
Itin mane paveikė pasimatymas su poetu Bernardu Brazdžioniu… Susitikome akis į akį Los Andželo viešbutyje, be jokių ceremonijų, tiesiog susėdę ant lovų vienas prieš kitą…
-Norėjau pamatyti knygų bosą… dar ir rašantį…lietuviškai… gal jau ir… kitaip? Kaip ten pas jus? – pajutau jo lengvą ironiją…
-Mes dar su Donelaičiu…- atsakiau. – O jums kaip?.. Ar dangoraižiai nenustelbia jūsų nemirtingos melodijos?..
Ir pacitavau Bernardo įsiminto eilėraščio punktelį:

BALTAS BALTAS KAIP VYŠNIOS VIRŠŪNĖ,
ŽYDRO VEIDO, KAIP ŽYDRAS DANGUS,
KAIP VĖLĖ, KAIP VĖLĖ NEMARŪNĖ
PER PASAULĮ KELIAUJA ŽMOGUS.

-Tai atsimenate?.. Tai neniekinate?.. Tai gal kada nors ir išleisite?.. – apibėrė mane klausimais, aiškiai susijaudinęs, gal ir nustebęs…
Bet atėjo eilė ir man nustebti!.. Bernardas Brazdžionis (!), pradžioje net neleisdamas įsiterpti, pradėjo kalbėti apie… jaunesniuosius to meto Lietuvos poetus Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, Joną Juškaitį, Vytautą Bložę…- lyg tai būtų jo artimiausi bičiuliai, o gal ir mokiniai!..
Pasirodo, jog poezija – tai vis tiktai ypatingas DVASIOS laidininkas, paslaptinga bendrystės sąlyga. Nepaisant atstumų, geležinių uždangų, okupacinių žabangų…
Ir TADA aš pirmą kartą susižavėjau tautos dalies EMIGRACIJOS GALIA, paprastai akiai nematomais galingais dvasiniais PROTUBERANCAIS, užburiančiu jų švytėjimu, dvasinio poveikio magija.
Ir TADA ir DABAR esu įsitikinęs, jeigu Lietuva nebūtų turėjusi savo EMIGRACIJOS, jos kryptis į Sąjūdžio kelią būtų daug painesnė, sunkesnė ir skausmingesnė.
O tada – tai yra 1973 metais vis tiktai mes su Bernardu atsisveikinome optimistiškai. Jis paklausė:
-Tai neatsisakysite savo žodžių ir Lietuvoje išleisite mano knygą?
– Nepamiršiu, Bernardai… Dar bus šventė ir poetų gatvėje, – atsakiau spausdamas jo ranką, nors iki to dar teko laukti …16 metų.
*
…Ir štai 1989 metai….Vilnius. „Vaizdo“ spaustuvė…Iškilmės, kurios kaip stebuklas!
Bernardo Brazdžionio poezijos rinktinė „POEZIJOS PILNATIS“ išleista 100.000 egzempliorių tiražu!!. Ir Bernardas su mumis kartu, ir Bernardas ima į rankas signalinį egzempliorių, ir jo akyse – ašaros!.. Laimingi visi – ir knygos leidėja, rašytoja Vidmantė Jasiukaitytė ir aktorius Laimonas Noreika, žinoma, ir aš, šiek tiek prisidėjęs prie to bei ištesėjęs duotą žodį Poetui.
*
…Tai tik mažytis epizodas daugiaplanėje ir prasmių prisodrintoje lietuvių emigracijos istorijoje.
…Jos NEPANEIGS jokie referendumai, slapti balsavimai, politinės ambicijos ir machinacijos.
…Atsipeikėkime – MEILĖS TĖVYNEI negali pasverti net tobuliausios mechaninės svarstyklės.

*
…Tegul visa tai paliudija ir nuotraukos…
…Ir kaip nesididžiuoti SAVO EMIGRACIJA?.. KAIP JOS NEGERBTI IR NEMYLĖTI, JEIGU JI – MYLĖJO SAVO TĖVYNĘ, DIRBO JOS LABUI!
*
O ką?
Jūs galvojate, kad dabartinė emigracija kitokia, bejausmė, vadovaujasi tik išskaičiavimais?.. Taip galvoti, sakyčiau, yra nuodėminga.
Ieškokime joje ir Lietuvos stiprybės apsireiškimų, pasitikėkime ja, viltingai jai padėkime, žiūrėkime kartu su ja į laiko perspektyvą.
*
Pirmiausia mus visus turi jungti MEILĖ, širdies balsas, prigimtinis balsas iš tautos gelmių.
*
(2017 10 05)
*

Autoriaus tekstas buvo paskelbtas asmeninėje FB paskyroje – https://www.facebook.com/profile.php?id=100009257877640

Nuomonės, diskusijos, komentarai ,



One Comment


  1. Zilvinas, Prieš 3 weeks ago Atsakyti

    Idomus, turiningas, prasmingas, nuosirdus ir teisingas straipsnis. Aciu Jums.


Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra