Juozas Eretas (Joseph Ehret): „skolos“ grąžinimas

Autorius: Data: 2011-03-09, 16:38 Spausdinti

Juozas Eretas (Joseph Ehret): „skolos“ grąžinimas

Dr. Aldona VASILIAUSKIENĖ, Vilnius

Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje Šveicarijos ir Lietuvos sūnaus Juozo Ereto (Joseph Ehret) (1896 10 18–1984 03 13) vardas pirmąsyk taip plačiai nuskambėjo 1996 metais – minint jo 100-ąsias gimimo metines: organizuotos mokslinės bei jubiliejinės konferencijos, parodos, susitikimai su profesoriaus vaikais, atvykusiais iš Šveicarijos, publikuoti straipsniai periodiniuose leidiniuose.

Lietuvos istorijos laikraštyje „Voruta“ išspausdinti plačios apimties straipsniai: „Profesorius Juozas Eretas: gyvenimas ir veikla“ (1996 m. lapkričio 1–8. Nr. 46. P. 1, 4; Lapkričio 9–15. Nr. 42. P. 4; Lapkričio 16–22. Nr. 43. P. 4; Lapkričio 23 30. Nr. 44. P.  10; Gruodžio 1–6. Nr. 15. P. 4) bei „Lietuviai pagerbia profesorių Juozą Eretą (Joseph Ehret) (1896–1984)“ (1997 m. Kovo 22–31. Nr. 12. P. 10–11) iškėlė šį laikraštį, kaip vienintelį ypatingai daug dėmesio skyrusį profesoriaus asmenybei bei minėtiems įvykiams įamžinti, o ir vėliau „Voruta“ negailėjo dėmesio –  2001 m. išspausdintas „Pagerbtas profesoriaus Juozo Ereto atminimas“ (2001 m. Lapkričio 24. Nr. 22. P. 2) bei kiti straipsniai.

2011-ųjų metų spalyje minėsime profesoriaus J. Ereto 115-ąsias gimimo metines. Tai gera proga vėl prisiminti svarbiausius profesoriaus gyvenimo ir veiklos faktus, žvilgterėti, kas per tuos 15-ka metų padaryta įamžinant profesoriaus vardą, iškeliant Jo – svetimšalio, tapusio Lietuvos piliečiu ir sūnumi, meilę mūsų tėvynei Lietuvai, jo atliktus darbus garsinant mūsų šalį ir kaip mes, lietuviai, siekiame jam sugrąžinti tą per daugelį metų susikaupusią „skolą“, liudijame dėmesį ir pagarbą.

J. Ereto gyvenimo ir veiklos apžvalga

Juozas Eretas gimė 1896 m. spalio 18 d. Bazelyje, neturtingų katalikų šeimoje, tad vaikystėje susiformavo ir stipri katalikiška pasaulėžiūra. Augo kartu su dviem metais vyresne seserimi Luiza (Louise, Losch-Ehret) Juozukui einant ketvirtus metukus, mirė tėvas, tad motinai teko sunkiai dirbti. Nors mokslui sąlygos buvo labai sunkios, tačiau didelis mokslo žinių troškimas ir įgimti gabumai tapo tuo svariu pagrindu, kad J. Eretas, 1915 m. baigęs realinę mokyklą, įstojo į Friburgo universitetą studijuoti germanistikos, istorijos, meno ir filosofijos. Be Friburgo universiteto J. Eretas studijavo Bazelio bei Lozanos universitetuose, atostogų metu atliko karinę tarnybą, o praėjęs kariūnų apmokymą, 1917 m. gavo leitenanto laipsnį. Studijų metais jis aktyviai dalyvavo katalikiškojo jaunimo organizacijose.

Jau vaikystėje patyręs nuskriaustųjų likimą, jis visą gyvenimą kovojo su socialinio nelygumo neteisybėmis, o katalikybės skleidimas įvairiausiomis priemonėmis – buvo kitas J. Ereto gyvenimo tikslas. Tad jam buvo artimi ir Šveicarijoje studijavusių lietuvių siekiai. Studijų metais jis susipažino ir  su lietuviais studentais, pradėjo jiems talkinti.

J. Ereto pažintis su lietuviais

1889 metais įkurtame Friburgo katalikiškame  universitete, tapusiame nauju mokslo švyturiu ir lietuviams, studijuojantiems filologiją profesoriai sakydavo, kad besidomintys indogermanistika, kuria niekas jau nekalba ir norintys ją žinoti, turi išmokti lietuvių kalbą, o Friburge yra visa kolonija lietuvių, tad galima išgirsti, kaip jie kalba. Smalsumo skatinamas J. Eretas susipažino su lietuviais, pradėjo mokytis lietuvių kalbos.

1918 m. už disertaciją apie jėzuitų teatrą Friburge J. Eretui buvo suteiktas filosofijos daktaro laipsnis. Kartu su disertacija jaunas mokslininkas parašė išsamią beveik 500 puslapių studiją vokiečių kalba apie Lietuvą („Lietuva praeityje, dabartyje ir ateityje“), kuri buvo išversta į prancūzų kalbą.

1918 m. J. Eretas, lietuvių paprašytas, redagavo mėnesinį laikraštį „Litauen“ (Lietuva). Tai pirmieji ir itin svarbūs jo žingsniai ilgame Lietuvos garsinimo Vakaruose kelyje.

1919 metų pirmoje pusėje įkūrus Lietuvos misiją– Berne, kun. Juozas Purickis pasikvietė talkinti J. Eretą. Jis dirbo bendradarbiu spaudos reikalams Berne beveik po pusmečio – spaudos biure Berlyne.

J. Ereto atvykimą į Lietuvą nulėmė jo bičiulystė su lietuvininku Mikeliu Ašmiu (1891-1918). Klaipėdietis į Šveicariją atvyko ginti disertacijos ir pasigydyti, tačiau ispaniškasis gripas pakirto jo paskutines jėgas. M. Ašmis žinojo, kaip reikalingi Lietuvai apsišveitę ir energingi žmonės. Nebegalėdamas savo jėgų paaukoti Tėvynei, mirštantis Mikelis prašo savo draugą jį pavaduoti, padirbėti Lietuvoje nors metus. J. Eretas sutinka ir atvyksta į Lietuvą.

Juozas Eretas Lietuvoje (1919-1941)

Prof. Stasys Šalkauskis, susitikęs J. Eretą vykstantį į Lietuvą ir žinodamas sunkią tuometinę Lietuvos padėtį, bandė atkelti jo išvykimą. Vėliau S. Šalkauskis apie šį susitikimą rašys: „Ar ne per anksti Jūs vykstate į Lietuvą? Bijau, kad neapsiviltumėte!” Jaunas daktaras tik ranka pamojo, nė klausyti nenorėdamas apie kokias nors abejones savo kelionės klausimu… Ar pakels jis mūsų sunkaus gyvenimo aplinkybes? Ar apsivylęs neišvyks kartais iš Lietuvos apkartęs ir pilnas apmaudo? Ar sugebės mūsų žmonės tinkamai jį įvertinti ir dorai su juo apsieiti?“ Tokius klausimus visai pagrįstai kėlė S. Šalkauskis, nes J. Eretui tuo metu buvo pasiūlyta Paduvos-Venecijos universitete dėstyti vokiečių kalbą bei literatūrą.

Tačiau J. Ereto pažadas bičiuliui Mikeliui Ašmiui buvo svarbesnis už aukščiausius postus geriausiuose Europos universitetuose. Ir jis atvyko į Lietuvą, kuri,  kaip vėliau savo laiškuose jis rašys S. Šalkauskiui, buvo kietas prabudimas…

Jaunatviška energija, jaunystės žavesys ir gili pagarba Lietuvai, jos garbingai praeičiai – su tokiomis nuostatomis atvykęs į jam nežinomą šalį J. Eretas atidavė jai visas jėgas ir širdį…

Juozo Ereto darbuotės Lietuvoje laikotarpyje išryškėjo politinės-visuomeninės bei mokslinės veiklos kryptys. Pradžioje itin gausi, plati ir aktyvi visuomeninė veikla pamažu perleidžia pozicijas mokslinei veiklai, nors daugelio visuomeninių pareigų J. Eretas taip ir neatsisakė. Itin daug jis nuveikė Lietuvių katalikų mokslo akademijoje (LKMA) tiek Lietuvoje, tiek vėliau ir sugrįžęs į Šveicariją. Jam suteiktas LKMA akademiko vardas (1936 m.), išrinktas LKMA Garbės nariu (1979 m.). Jis buvo ne tik prie LKMA kūrimo Lietuvoje (1922 m.), bet ir prie jos atkūrimo išeivijoje – Romoje (1956 m.), aktyvus suvažiavimų bei kitų renginių dalyvis.

J. Eretas – Užsienio reikalų ministerijos tarnyboje

1919 m. spalio 15 d. J. Eretas atvyko į Kauną. Jau po keleto dienų paskirtas Užsienio reikalų ministerijos patarėju, imasi organizuoti spaudos biurą, kuris tada buvo taip reikalingas informuoti pasaulį apie atsikuriančią Lietuvą. Pradėtas organizuoti Informacijos biuras greitai išsiplėtė. Todėl 1920 m. buvo sudarytas Informacijų departamentas (direktoriumi paskirtas J. Eretas), o šio departamento žinioje 1920 m. balandžio 1 d. J. Ereto pastangomis buvo įsteigta Lietuvos Telegramų Agentūra – ELTA (Ereto Lietuvos telegramų agentūra!). Reikėjo greitai paskleisti žinias į pasaulį ir iš jo priimtas perduoti užsienio reikalų ministerijai, lietuvių laikraščiams bei radijui.

Lietuvai neturint pastovių santykių su užsienio agentūromis, J. Eretas aplankė Rygą, Helsinkį, Berlyną, Paryžių, Šveicariją. Kadangi Lietuvoje tokiam darbui nebuvo tinkamai pasiruošusių žmonių, jis rinko bendradarbius ir juos apmokė.

Būdamas veiklus, temperamentingas, negalėjo likti neveikliu lenkų atžvilgiu. Įstojęs į I Savanorių pulką 1920 m. spalio 15 – gruodžio 6 d. dirbo organizacinį darbą, eidamas pulko vado Kazio Škirpos (1895–1979) adjutanto pareigas. Svetimšalio įstojimas į savanorius buvo svari paskata daugeliui lietuvių inteligentų.

Tačiau J. Eretas gana greitai atšaukiamas iš karo tarnybos – prasidėjus deryboms su lenkais prireikė aktyvios informacijos užsienio šalims. Vykstant lietuvių-lenkų deryboms Ženevoje ir Briuselyje, J. Eretas Lietuvos delegacijos sudėtyje organizavo spaudos informaciją. Lankydamas užsienio šalis jis skaitė paskaitas, informavo spaudą, propagavo lietuvių tautos teisių atstatymą – dirbo kaip lietuvių delegacijos spaudos atašė. Prof. S. Šalkauskis yra konstatavęs, kad  iš vienos tokios kelionės į Helsinkį J. Eretas atsivežė Lietuvai pripažinimą de jure. 1921 m. rugpjūčio 19 d. Šveicarų Federalinė taryba pripažino Lietuvą laisva ir nepriklausoma valstybe de jure (su sąlyga, kad galutinai nustatys sienas). Čia, galima teigti, nemažos įtakos turėjo ir J. Eretas.

Užsienio reikalų ministerijoje J. Eretas dirbo tol, kol buvo suformuoti ELTOS kadrai ir sutvirtėjo santykiai užsienyje – iki 1922 m. vasario 4 d. atsistatydino ir savo pareigas perdavė Matui Šalčiui (1890–1940).

1922 m. J. Eretas priėmė Lietuvos pilietybę. Įstojo į Krikščionių demokratų partiją, kaip labiausiai atitinkančią jo socialinę bei religinę pasaulėžiūrą, buvo išrinktas į II Seimą (atstovavo kultūriniams reikalams: jaunuomenės globai, blaivybei, švietimui. Grynai politiniuose klausimuose buvo mažai aktyvus), tačiau, pajutęs bejėgiškumą, nelaukdamas kadencijos galo pasitraukė.

Visuomeninis-kultūrinis darbas

Visuomeniniame-kultūriniame darbe, kuris buvo itin aktyvus 1919-1928 metais, galima išskirti tris J. Ereto veiklos kryptis: blaivybė, sportas ir jaunimo organizacijos. Ir visur jis paliko ryškų pėdsaką: kūrė draugijas, buvo rinktas į įvairius komitetus, organizavo renginius, įkūrė ir leido laikraščius: „Sargyba“ (blaivybei skirtas laikraštis); „Angelas Sargas“, vėliau perkrikštytas „Žvaigždute“ (vaikų Angelo sargo organizacijos laikraštis); „Sportas“ bei „Jėga ir grožis“ (sportui skirti leidiniai); „Pavasarininkų vadas“ vėliau pertvarkytas ir pavadintas „Jaunimo vadu“ (Pavasarininkų organizacijos laikraštis).

Itin daug nuveikė ir ryškiausiai J. Ereto organizacinis talentas atsiskleidė katalikiškos kaimo jaunimo organizacijos „Pavasaris“ sąjungoje, kurią jis pertvarkė Vakarų organizacijų pavyzdžiu.

J. Eretas, tikėdamas katalikiško Lietuvos jaunimo dvasiniu pajėgumo, tapo pavasarininkų masinių renginių iniciatorius ir organizatorius: 1924 m. jo iniciatyva suorganizuotas kongresas Šiauliuose (apie 7 000 pavasarininkų), 1927 m. – jubiliejinis kongresas Kaune (daugiau nei 11 000 pavasarininkų).

Pats sunkiai siekęs mokslo J. Eretas troško, kad Lietuva taptų kuo raštingesnė. Pavasarininkų veikloje jo iniciatyva 1925 m. buvo įkurtas „Pavasario“ liaudies universitetas, vėliau pavadintas vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu, o pajėgesnės pavasarininkų kuopos steigė šio liaudies universiteto skyrius.

J. Eretas atvyko į Lietuvą atiduoti visas jėgas ir žinias šio krašto gerovei, tačiau ne visada buvo suprastas ir tinkamai įvertintas. Jam teko ir nukentėti: už kalbas Marijampolėje vykusiame kongrese jis, Pranas Dovydaitis (1886–1942) ir Juozas Leimonas (1900–1963) buvo nubausti trims mėnesiams kalėjimo. J. Eretas Kauno, o vėliau Marijampolės kalėjimuose kalėjo nuo 1932 m. liepos 14 iki rugsėjo 7 d. Būdamas kalėjime, sužinojo ir apie dukrelės gimimą. Profesoriaus Prano Dovydaičio siūlymu, išėjęs iš kalėjimo ją krikštijo Laisvute, nes ji, kaip sakė P. Dovydaitis, gimė laisvėje, kai mes čia esame nelaisvėje.

Pedagoginė veikla- mokslinis darbas

Pedagoginėje veikloje matome tris aukštojo mokslo įstaigas Lietuvoje, kurioms buvo reikalinga įvairiapusė J. Ereto organizacinė pagalba, patarimai. Tai Aukštieji kursai, Lietuvos universitetas (1930 m. pavadintas Vytauto Didžiojo vardu) ir Lietuvos katalikų universitetas. Jis talkino kuriant šias mokymo institucijas, o Aukštuosiuose kursuose bei Lietuvos universitete ir profesoriavo, nes Lietuvos katalikų universiteto atidarymas tautininkų valdžios buvo atidėtas neribotam laiku (deja, tas laikas taip ir neatėjo…). Lietuvos aukštosiose mokyklose dirbo nuo 1919 iki 1940 metų (su pertrauka 1931-1932 m., kada J. Eretas, kaip ir kiti aktyvūs veikėjai, pasinaudojant VDU Teologijos – filosofijos fakulteto reforma buvo atleisti iš darbo).

Universitete J. Eretas dėstė vokiečių kalbos ir literatūros kursus, yra skaitęs prancūzų literatūros istoriją, literatūros nagrinėjimo metodus, žurnalistiką. Profesorius ne tik dėstė žurnalistiką, bet ir pats daug rašė: jo straipsnių randame visoje katalikiškos pakraipos spaudoje įvairiausia tematika. Jis tapo nuolatiniu „XX amžiaus“ korespondentu, kas antrą savaitę pateikdamas vedamuosius apie įvykius Ispanijoje. Straipsnius pasirašinėjo „Hispanus“ slapyvarde. Pažymėtina, kad J. Eretas 1930-1938 metais redagavo žurnalą „Athenaeum“ (sekretorius dr. Antanas Salys). Žurnalą leido VDU Teologijos-filosofijos fakulteto Filosofijos skyrius. Pradėtas leisti kaip kalbos, literatūros, istorijos ir geografijos žurnalas, greitai tapo tik kalbos, literatūros ir istorijos žurnalu. Devyniuose tomuose išspausdintos 52 mokslinės studijos, iš jų šešios parašytos paties redaktoriaus.

Gyvendamas Lietuvoje, šalia gausios visuomeninės veiklos, akademinio darbo J. Eretas parašė svarbių knygų: „Beethoveno jaunystė“ (1927), „Henrich Seuse“ (1929), „Meister Eckehart“ (1930), „Jonas Tauleris“ (1930), „Jaunasis Goethe“ (1932), „J. W. Goethe“ (1933) ir kitas.

Tarp gausybės J. Ereto darbų paminėtina „Vokiečių literatūros istorija“ (1931 m. T. 1) – tai pirmas tokio pobūdžio leidinys Lietuvoje.

Juozas Eretas Šveicarijoje (1941-1984)

1940 m. liepos 15 d. uždarius Teologijos-filosofijos fakultetą, J. Eretas, kaip ir daugelis profesorių buvo atleistas iš universiteto. Su šeima apsigyveno nedideliame žmonos Onos Jakatytės (1889 01 12–1954 05 20) tėvų ūkelyje Pakorbudžių kaime, Sintautų valsčiuje, Šakių apskrityje.

Jausdamas okupantų grėsmę, J. Eretas su šeima (ją sukūrė 1925 m.) nutarė palikti Lietuvą. Onutė ir Juozas Eretai susilaukė 8 vaikų, į Šveicariją išsivežė tik penkis (trys jau buvo mirę): Juozą (g. 1926), Aldoną (1928–1976), Laisvutę (1932–1993), Birutę (g. 1934) ir Juliją (g. 1938).

Sugrįžęs į gimtąjį Bazelį nuo 1941 rudens iki 1962 m. – išėjimo į pensiją, dėstė valstybinėj gimnazijoj. Iki 1956 m. tarnavo vyresniuoju leitenantu, eidamas instruktoriaus ir paskaitininko pareigas. Nuo 1955 metų buvo išrinktas Bazelio kantono švietimo tarybos nariu. Tessino kantono prašymu 1948–1953 m. sudarė Pabaltijyje bei senojoje Rusijoje dirbusių šveicarų (ypač gimusių Tessine) architektų sąrašą ir išleido apie juos septynias studijas, paskelbė tris leidinius iš pedagogikos srities, rašė ir kita tematika.

Nors ir aktyviai įsitraukė į gimtosios Šveicarijos gyvenimą, tačiau ir toliau reiškėsi lietuviškajame gyvenime, ypač LKMA veikloje.

J. Eretas dalyvavo Šveicarijoje susikūrusios lietuvių bendruomenės veikloje. 1954 m. jam buvo patikėtos garbės teismo nario pareigos. Lietuvių bendruomenė tuo metu Šveicarijoje nebuvo didelė – 1955 m. duomenimis, paskelbtais žurnale „Aidai“, joje gyveno tik 50 lietuvių.

J. Eretas, rūpindamasis lietuvybės reikalais parašė svarbius Lietuvos istorijai darbus: „Tremties trilogiją“ („Tremtis – prakeikimas ar uždavinys“, 1963 m.; „Tremties lietuvis idėjų sūkuryje“, 1965 m. ir „Tremtis kaip istorijos reiškinys“, 1965 m.) bei „Mažosios tautos ir valstybės (Jų reikšmė Europai)“ (1966 m.), studiją apie pamirštuosius baltus (1968 m.), baltų tautas bei jų likimą (1970 m.), apie lietuvių kalbą bei jos archainį turtingumą (1971 m.). Jis taip pat parašė tris stambias monografijas, skirtas Stasiui Šalkauskiui (1960 m.), Kaziui Pakštui (1970 m.) ir prel. Pranciškui Jurui (1980 m.). Pastaroji pavadinta „Valančiaus šviesa už marių“. Minėtose monografijose atskleista ne tik ateitininkijos veikla, bet ir to meto Lietuvos istorija, lietuvių veikla išeivijoje. J. Eretas nepailstamai kėlė Lietuvos laisvės klausimą visuomenei skaitomose paskaitose, rašydamas straipsnius į įvairius Vakaruose leidžiamus žurnalus užsienio kalbomis. Būtina pridurti, kad Šveicarų enciklopediniuose leidiniuose (1945–1948 ir 1953–1954 m.) jis redagavo Baltijos tautų skyrių.

Darbai, garsinant J. Ereto vardą Lietuvoje ir išeivijoje

Dar 1972 m. prof. J. Ereto bičiuliai išleido kolektyvinį veikalą „Didysis jo nuotykis. Prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai“, kurį parengė prof. Juozas Brazaitis-Ambrazevičius (išleista Brukline). Knygą sudaro 7 numeruoti ir 2 nenumeruoti (įvadinis ir baigiamasis) skyriai: „Didysis gyvenimo nuotykis“ (Stasys Šalkauskis), „Auditorijoje ir už jos“ (Alina Skrupskelienė), „Lietuvio ieškojimas Vakaruos“ (Alfonsas Šešplaukis (Tyruolis), „Nekapituliuojanti plunksna“ (Juozas Brazaitis), „Jaunimo avangarde“ (Ona Labanauskaitė), „Idėjų dinamikoje“ (Antanas Liuima SJ), „Atžalos“ (Stasys Yla).

Vieni iš šių straipsnių buvo jau išspausdinti tarpukario Lietuvos spaudoje. Gražią knygos recenziją „Aiduose“ (1973. Nr. 5) parašė filosofas dr. Juozas Girnius. Džiaugdamasis., kad ši knyga labai reikalinga, rašė: „Šiaip jau esame linkę gyvuosius niekinti, kad galėtume garbinti mirusiuosius. Gerai, kad bent šį kartą nepasektas šis mūsų įprotis …“

Lietuvoje J. Ereto vardas pradėtas minėti Lietuvai atgavus Nepriklausomybę.

10-ųjų mirties metinių minėjimas

1994 m., minit prof. J. Ereto 10-ąsias mirties metines, jam skirti renginiai vyko Kaune ir Vilniuje.

Tuometinėje Kauno miesto viešojoje bibliotekoje, inicijuojant Lietuvių katalikų mokslo akademijos Istorijos mokslų sekcijai, buvo surengta prof. J. Eretui skirta paroda (parodos rengėja Danguolė Januševičienė). Atidarant parodą kalbėjo bibliotekos direktorius Alvydas Samėnas, Vyskupo Motiejaus Valančiaus sąjūdžio kūrėjas ir pirmininkas Juozas Kančys (1927–2009), renginio organizatorė dr. Aldona Vasiliauskienė.

1994 m. kovo 26-ąją Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios zakristijos salėje po šv. Mišių LKMA Istorijos mokslų sekcija organizavo prof. J. Eretui skirtą seminarą. Jo gyvenimą ir veiklą apžvelgė dr. A. Vasiliauskienė, prisiminimais apie profesorių dalijosi buvusi J. Ereto studentė ir jo sūnaus Juozuko mokytoja dr. Antanė Kučinskaitė (1915–2006). Inžinierius Algimantas Zolubas pasakojo apie pažintį su prof. J. Ereto vaikais, besitęsiantį susirašinėjimą. Feliksas Augutis kalbėjo apie būtiną iškilmingą artėjančių 100-ųjų metinių paminėjimo organizavimą.

Be šių dviejų renginių įvairiuose Lietuvos spaudos leidiniuose („Amžius“, „Vakarinės naujienos“, „Apžvalga“, „Savanoris“, „Valstiečių laikraštis“, „Kardas“, „Šaltinis“) buvo paskelbti dr. A. Vasiliauskienės parašyti straipsniai. Žinias apie prof. J. Eretą ji taip pat paskleidė radijo bei televizijos laidose.

Renginiai prof. J. Ereto šimtosioms gimimo metinėms- 1996 metai

Šiais paminėjimais buvo pasirengta Lietuvoje plačiai organizuotam profesoriaus Juozo Ereto gimimo 100-mečio minėjimui 1996 m. Į LKMA Istorijos mokslų sekcijos organizacinę veiklą įsijungė VDU, Lietuvos  mokslų akademija ir ELTA.

Vytauto Didžiojo universitetas išleido dr. Aldonos Vasiliauskienės parengtą lankstinuką su svarbiausiomis prof. J. Ereto gyvenimo bei veiklos datomis, amžininkų mintimis apie jį bei mintimis iš profesoriaus kūrybos. Lankstinukus gavo konferencijų dalyviai.

Konferencijose buvo perskaityti pranešimai Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Juozas Eretas“ (prof. prel. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS), „Germanistiniai tyrinėjimai Juozo Ereto mokslinėje veikloje“ dr. Silvestras Gaižiūnas), „Juozo Ereto veikla tarp jaunimo“ (mons. Kaizmieras Gaščiūnas, 1926–2009), „Juozas Eretas – ELTOS įkūrėjas ir pirmasis jos direktorius“ (Kęstutis Jankauskas), „Atsiminimai apie tėvą – profesorių“ (prof. J. Ereto sūnus – Juozas Eretas) ir „Profesoriaus Juozo Ereto gyvenimas ir veikla“ (dr. Aldona Vasiliauskienė).

Konferencijų „Profesoriui Juozui Eretui – 100“ ciklas prasidėję Vilniuje (spalio 16 d.) tęsėsi Panevėžyje (spalio 17 d. – renginį organizavo Baltoskandijos akademija), Kaune (spalio 18 d.) ir Telšiuose (spalio 19 d.). Minėtose konferencijose dalyvavo iš Šveicarijos atvykę prof. Juozo Ereto vaikai: Juozas Eretas su sūnumi Boriu, Birutė Eretaitė ir Julytė Eretaitė-Koller su vyru Elmaru Koller. Jiems išvykus į Šveicariją, J. Ereto šimtmečio minėjimas buvo tęsiamas: spalio 22 d. apie didįjį Šveicarijos ir Lietuvos sūnų kalbėta Vilniaus rajono Pagirių vidurinėje mokykloje (dabar gimnazija), lapkričio 15 d. konferencija vyko Kupiškyje. Čia buvo išklausyta ir mokytojos Elenos Gabulaitės (1916–1999) tema „Studentės prisiminimai apie savo dėstytoją profesorių Juozą  Eretą“. Kupiškio dekanas mons. Klemensas Gutauskas (1915–2002) ir Švietimo skyriaus vedėjas Vidas Vilimas (1953–2006) kalbėjo apie tokių asmenybių sklaidos svarbą šiame Aukštaitijos regione.

Šie renginiai detaliai aprašyti jau minėtame straipsnyje „Lietuviai pagerbia profesorių Juozą Eretą (Joseph Ehret) (1896–1984)“, išspausdintame „Vorutos“ laikraštyje (1997 m., kovo 22–31 d., nr. 12, p. 10–11).

J. Eretui dėmesys skirtas ir Izidoriaus Ignatavičiaus sudarytoje glaustoje Lietuvos 50 metų okupacijos enciklopedijoje ,,Lietuvos naikinimas ir tautos kova (1940–1998)“ (1999 m.).

Profesorius buvo aktyvus Lietuvių katalikų mokslo akademijos veikėjas, tad darbuose, tyrinėjančiuose LKMA istoriją randame medžiagos ir apie J. Eretą.

Apie J. Eretą yra išspausdinta straipsnių „Drauge“, „Tėviškės žiburiuose“, „Ateityje“ ir kituose išeivijos leidiniuose, o 1997 m. moksliniame leidinyje „Lietuvos istorijos studijos“ (nr. 4, p. 69-78) išspausdintas straipsnis „Prof. J. Eretas ir jo pažiūros į lietuvių kultūros istoriją: Nuo „Tėvynės sargo“ iki „Naujosios Romuvos“.

105-ųjų gimimo metinių minėjimas

2001 metais prof. J. Ereto 105-ųjų gimimo metinių minėjimas išsiskyrė ne tik konferencijomis, jam skirtu koplytstulpiu, knygos „Užmirštieji baltai“ išvertimu į lietuvių kalbą, bet ir Panevėžio krašto pedagogų moksline metodine kelione Šveicarijoje, aplankant profesoriaus kapą, jo gyventas vietas.

Mokslinės konferencijos vyko Kaune VDU Katalikų teologijos fakultete ir Panevėžyje, Baltoskandijos akademijos salėje. Spaudoje pasirodė Algimanto Zolubo straipsnis skirtas prof. J. Eretui ir jo bičiuliui Mikeliui Ašmiui, be to, jis pirmąsyk spaudoje viešai bei motyvuotai pasmerkė apie J. Eretą skleistas paskalas.

Kaune VDU Katalikų teologijos fakulteto kieme buvo pašventintas tautodailininko Ipolito Užkurnio (1926–2004) sukurtas koplytstulpis su įrašu ,,Lietuvos dukrai mokytojai iš Pakorbudžių Onai Jakaitytei-Eretienei 1898–1954, Šveicarijos sūnui Lietuvos patriotui Juozui Eretui–Jakaičiui 1896–1984“. Tai pirmas ir kol kas vienintelis meno paminklas Lietuvoje, skirtas Juozui Eretui.

Čikagoje gyvenusio Algio Liepinaičio (1931–2005) iniciatyva 2001 m. į lietuvių kalbą išversta J. Ereto knygą ,,Užmirštieji baltai”(1968 m.). A. Liepinaitis, supratęs šio leidinio svarbą, nutarė išversti įvairiomis kalbomis ir populiarinti pasaulyje. Šiam tikslui 1973–1975 m. jis susirašinėjo su prof. J. Eretu (prašė leidimo versti, spausdinti, tarėsi dėl išsiuntinėjimo įvairių valstybių institucijoms).

1995 m. A. Liepinaitis parengė albumą (4 egzempliorius), kuriame sudėjo 13 profesoriaus J. Ereto laiškų, kitų asmenų raštai A. Liepinaičiui, dėl leidybos, vertimo, išleistų leidinių viršelių kopijos ir pan.

A. Liepinaičio iniciatyva „Užmirštieji baltai“ buvo išleisti net penkiomis kalbomis: anglų, prancūzų, ispanų, portugalų ir italų (vokiečių kalba jau buvo išleidęs pats J. Eretas). Tad neatsitiktinai kun. Vytautas Bagdanavičius MIC Algį Liepinaitį pavadino Tarptautiniu leidėju, gebėjusiu painformuoti pasaulį apie Pabaltijo tautų (Lietuvos, Latvijos ir Estijos) pavergimą. Pasak Grožvydo Lazausko (Amerikos Lietuvių Tarybos pirmininko, buvusio VLIK‘o Tarybos nario), šis albumas ne tik vertingas istorinis šaltinis, bet ir yra įrodymas, kad tik vienas asmuo – prof. J. Eretas – savo sumanumu bei iniciatyva gali iškelti Lietuvos ir kitų Pabaltijo kraštų reikalą tarp svetimųjų tautų, sudominti kitataučius mūsų kova prieš tada buvusį sovietiškąjį okupantą. O minint profesoriaus 105-ąsias gimimo metines A. Liepinaičio pastangomis bei lėšomis pagaliau ir lietuviai savo gimtąja kalba galėjo susipažinti su J. Ereto keltomis mintimis (leidinio pasirodymui lietuvių kalba didelis nuopelnas priklauso ir Algimantui Zolubui).

Doktorantės, lietuvių kalbos mokytojos ekspertės Lionės Lapinskienės iniciatyva, 2001 m. birželio 25 – liepos 4 dienomis suorganizuota Panevėžio pedagogų metodinė mokomoji praktinė kelionė „Literatūrų kryžkelėse: lietuvių ir vokiečių rašytojų takais“, kurios metu daug dėmesio buvo skirta ir prof. J. Eretui.

Tolesnis J. Ereto vardo įamžinimas

Baltoskandijos akademijos iniciatyva 2002 m. pasirodė prof. Juozo Ereto knygos „Kazys Pakštas. Tautinio šauklio odisėja (1893–1960)“ naujas leidimas, kuriai įvadinę dalį parašė akademijos vadovas dr. Silvestras Gaižiūnas.

Pasaulio lietuvių bendruomenė ir Amerikos lietuviai pasiūlė Lietuvos Vyriausybei bei Susisiekimo ministerijai išleisti pašto ženklą prof. J. Eretui atminti. (Įsidėmėtina – ne mes čia, Tėvynėje, iškėlėme šią idėją, o užsienio lietuviai!). Ilgai užsitęsė susirašinėjimas su mūsų atsakingais pareigūnais, posėdžiai užsitęsė kelerius metus. Pagaliau 2003 m. sausio pabaigoje pasirodė pašto ženklas skirtas J. Eretui (dailininkė Aušrelė Ratkevičienė).

Menininkas Antanas Rimantas Šakalys sukūrė prof. J. Eretui skirtą suvenyrinį voką.

2003 m. vasario 13 d. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekoje buvo pristatyta Baltoskandijos instituto išleista jau minėta J. Ereto knyga. Pranešimą ,,Juozo Ereto vardo įamžinimas Lietuvoje“ skaitė šio straipsnio autorė.

2003 m. rugsėjo 25 d. Panevėžyje, Baltoskandijos akademijos salėje buvo paminėti K. Pakštas ir J. Eretas. Šių abiejų profesorių – LKMA akademikų gyvenimo bei veiklos paraleles pravedė dr. A. Vasiliauskienė. Pasirodė publikacijos apžvelgiančios, kaip J. Eretas yra garsinamas Lietuvoje, atgavus Nepriklausomybę.

2006 m. spalio 12 d. Kaune ant Rotušės aikštės Nr. 23/2 J. Eretui atidengta memorialinė lenta (dail. Leonas Adomkus). Joje įrašas: „Šiame name 1932–1937 m. gyveno literatūros istorikas, žurnalistas, politikas, Lietuvos kariuomenės savanoris, Lietuvos katalikų mokslų akademijos akademikas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Juozas Eretas. Mirė 1984 m. Šveicarijoje“.

Pasitinkant prof. J. Ereto 115-ąsias gimimo metines.

Įžangoje į J. Ereto 115-ųjų gimimo metinių minėjimą galima įvardyti du svarbius faktus: 2010 m. Šveicarijos lietuviai jį išrinko tūkstantmečio šveicaru, o spalio 15 d. Bazelyje Oetlinger gatvėje prie namo Nr. 42 – atidengta memorialinė lenta ir buvo suorganizuotas J. Ereto pagerbimas.

Beveik prieš dešimtmetį keltą mintį (apie tai svajojo tuometinė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Janina Survilaitė Vaitkevičienė, svajojo ir garsinantys J. Ereto vardą Lietuvoje) pavyko įgyvendinti Jūratei Kaspersen (Caspersen) nuo 2006 m. einančiai Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės pareigas. Pastangas realizuoti šią idėją liudija p. Jūratės archyve sukauptas storas aplankas susirašinėjimų, projektų ir kitos dokumentikos.

2010 m. spalio 15-osios renginiai Bazelyje

2010 m. spalio 15 d. Bazelyje vyko prasmingi renginiai, skirti J. Eretui, kuriuos labai sumaniai organizavo ir pravedė Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Jūratė Kaspersen, talkinant valdybos narei Virginijai Siderkevičiūtei. Be paminklinės lentos atidengimo, buvo pabuvota kapinėse prie Eretų šeimos kapo, atidaryta J. Eretui skirta paroda, vyko akademinė dalis. Renginį užbaigė Vasario 16-osios moksleivių meninė programa.

Atminimo lenta Oetlinger gatvėje Nr. 42 Bazelyje

Jūratė Kaspersen kalbėjo, kad memorialinė lenta atidengiama prie namo, kurio antrajame aukšte (pagal vokiečius – tai pirmasis aukštas) ne tik vaikystėje, bet ir sugrįžęs iš Lietuvos, jau su šeima, keletą metų gyveno Juozas Eretas. Sugrįžo į šį jau tuščią butą, motina neseniai buvo mirusi, 1941 m. birželio 15–16 d. naktį. Todėl bareljefas ir vaizduoja jauną J. Eretą. Memorialinę lentą gamino skulptorius Algirdas Bosas, gyvenantis Gargžduose. Dera pastebėti, kad ir dabar šiame name gyvena trys šeimos. Visi jie meniškos prigimties asmenys: fotografas, filosofas, istorikas ir du muzikai. Eretų bute gyvena menininkė ponia H. Kramer.

Žodį tarė Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė (šias pareigas einanti nuo 2010 m. rugpjūčio 15 d.).

V. Umbrasienė sakė: „Profesorius Juozas Eretas – didžiulė šveicarų tautos dovana Lietuvai. Mes su dėkingumu lenkiamės Jums, mieli Šveicarijos žmonės, kad pasidalinote su mumis savo tėvynainiu, kuris save visą atidavė pažangios ir demokratiškos Lietuvos kūrimui.

Prof. J. Eretas giliai jautė kaip svarbu lietuviams išsaugoti tautiškumą, tikėjimą. Jis visiems lietuviams išsibarsčiusiems po svetimus kraštus paliko testamentinį palinkėjimą, kad tikras kūrėjas savo jėgos svorį jaučia savyje ir dėl to kūrybiškas, net ir toli nuo savųjų. Jam Lietuva yra ten, kur yra jis pats. Tą įpareigojo nepamiršti ir kaip jis pats, nenuilstamai darbuotis Lietuvos labui.“

Laikinoji reikalų patikėtinė V. Umbrasienė nuėmė trispalvę vėliavėlę, dengusią paminklinę lentą. Lentoje prof. J. Ereto portretas ir įrašas dviem kalbomis: vokiečių „In diesem Haus lebte Prof. Dr. Joseph Ehret Jakaitis 1896–1984 ein Sohn der Schweiz und ein Patriot Litauens“ ir lietuvių „Šiame name gyveno Šveicarijos sūnus Lietuvos patriotas prof. dr. Juozas Eretas – Jakaitis 1896–1984“.

Prieš pašventindamas paminklinę lentą kalbėjo kun. Julius Sasnauskas OFM: „Labai simboliška, kad būtent šią dieną, spalio 15-ąją, 1919 metais Juozas Eretas pirmąsyk atvyko į Kauną. Čia po kelių dienų jis atšventė 23-iąjį gimtadienį, taigi visai dar jaunutis pradėjo savo lietuviškąją odisėją. Esu skaitęs kitų žmonių prisiminimus apie ano meto Kauną. Daug kur mieste tebebuvo mediniai šaligatviai, o nemaža dalis gyventojų kalbėjo lenkiškai ir rusiškai. Pati Lietuvos valstybės pradžia.

J. Eretas atidavė viską tos valstybės kūrimui. Ir viską iš jos priėmė. Net tris mėnesius Marijampolės kalėjimo už tariamą visuomenės kurstymą. Sakė, dėl to nesu kaltas, bet šiaip klaidų padariau, tai ir neprotestuoju. Jis ėjo ten, kur reikėjo: į kariuomenę, į žiniasklaidos darbą, į kaimo parapijas ir mokyklas, į Seimą, į universitetą. Viskas Lietuvoje būtų buvę kitaip, jeigu sovietinė okupacija nebūtų nutraukusi jo darbo. Su didžiausia pagarba ir dėkingumu šiandien lenkiamės šiam kilniam žmogui ir jo gyvenimo nuotykiui.

Kun. J. Sasnauskas paminklinę lentą pašventino iš Lietuvos atsivežta rūtų puokštele – unikaliu ir J. Eretui svarbiu simboliu. Tai buvo itin jaudinanti akimirka profesoriaus dukrai Julijai ir jos vyrui, sūnui Juozui ir jų vaikams bei vaikaičiams.

Prie paminklinės lentos padėkos žodį lietuviams, pagerbusiems Juozą Eretą tiek Lietuvos, tiek ir Šveicarijos sūnų tarė Parlamentinės grupės ProBalticum (įkurta apie 1990 m.) sekretorius Hans Graf.

Sugiedojus „Lietuva brangi“ buvo keliauta į kapines.

Prie Eretų šeimos kapo

Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos moksleiviai su vainiku perjuostu lietuviška trispalve juosta, lydimi renginio dalyvių, pasiekė Eretų šeimos kapą – įrašai antkapiniame paminkle liudija šeimos lietuviškumą:

Caecilia Ehret – Boos 

           1859–1941

Ana Jakaitytė – Eretienė 

           1898–1954

Aldona Lange – Ehret

           1928–1976

Joseph Ehret – Jakaitis

           1896–1984

Laisvutė Ehret

           1932–1993

Kun. J. Sasnauskas OFM su rūtų puokštele pašventino kapą, ja padėdamas prie paminklo. Gražią puokštę gėlių su įrašu juostoje „Ačiū Profesoriau“ iš Vokietijos atvežė Vasario 16-osios gimnazijos pedagogai bei moksleiviai. Gėles padėjo ir Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė. Uždegtos trispalvės žvakutės.

Vasario 16-osios gimnazijos ateitininkų vadovė Marytė Šmitienė-Dambriūnaitė kalbėjo apie prof. J. Ereto kilnią asmenybę, dėmesį lietuvybei, jo bendrystę su gimnazijos moksleiviais, profesoriaus laidotuves. Vieną moksleivę, Laimą Sruoginytę, atvykusią į J. Ereto laidotuves, taip paveikė pasakytos kalbos apie profesorių, kad ji parašė eilėraštį, kuris buvo išspausdintas 1984 m. „Ateities“ žurnale (deja, ten nenurodyta autorės pavardė). Dabar, prie kapo, tą eilėraštį perskaitė kita Vasario 16-osios gimnazijos moksleivė Neringa Rukšnaitytė.

Dr. Aldona Vasiliauskienė kalbėjo apie profesoriaus vardo garsinimą, jo atminimo įamžinimą, išeivijoje (Amerikoje), Nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje ir Šveicarijoje. Buvo išskirti paties profesoriaus parašyti darbai (straipsniai, knygos) ir plačiašakė mokslinė, visuomeninė veikla. Šių darbų dėka prof. J. Eretas tapo plačiai žinomas. Profesorius pagerbtas jam skirtais straipsniais Lietuvoje iki sovietinės okupacijos, o 1972 m. išeivijoje išleista knyga: „Didysis jo nuotykis. Prof. J. Eretas tarnyboje Lietuvai“.

Prof. J. Ereto leidinį „Užmirštieji baltai“ (1968), o kartu ir autoriaus vardą po daugelį valstybių išgarsino Čikagoje gyvenęs Algis Liepinaitis. 1973–1975 m. jis susirašinėjo su prof. J. Eretu dėl leidinių vertimo (be originalios vokiečių kalbos išleista dar penkiomis kalbomis), o 1995 m. A. Liepinaitis parengė albumą (4 egzempliorius), kuriame yra 13 profesoriaus J. Ereto laiškų, kitų asmenų raštai A. Liepinaičiui, dėl leidybos, vertimo, išleistų leidinių viršelių kopijos, J. Ereto bei A. Liepinaičio veiklos įvertinimas.

Akcentuota Algimanto Zolubo veikla garsinant prof. J. Ereto vardą: pranešimai, paskaitos, pagalba organizuojant konferencijas, koplytstulpio pastatymas, knygelės „Užmirštieji baltai“ išleidimas lietuvių kalba ir kt.

Svarų indėlį J. Ereto vardo garsinimo veikloje atliko ir Šveicarijos lietuviai: buvusi Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė Janina Survilaitė-Vaitkevičienė bei šiuo metu pirmininkės pareigas einanti Jūratė Kaspersen (Caspersen). Jai ir pavyko įgyvendinti daugelį metų įvairiuose kraštuose brandintą idėją. Prof. Juozas Eretas savo idėjomis jungęs viso pasaulio lietuvius dabar tapo lietuvių, gyvenančių įvairiuose kraštuose, garsinamas. Tad didžiulė padėka visiems profesoriaus J. Ereto vardo garsintojams.

Sugiedojus „Marija, Marija“ bei Lietuvos himną, nors ir buvo gana vėsoka, susirinkusieji dar ilgai nesiskirstė.

Iš kapinių laukė renginio tęsinys Ekonominės krypties gimnazijoje.

Paroda Juozui Eretui

Bazelio miesto gimnazijos, kurioje prof. J. Eretas 1942–1962 m. dėstė vokiečių kalbą ir literatūrą, Auloje renginio dalyviai susipažino su paroda. Dalį medžiagos (jo darbų parašytų ir išleistų Šveicarijoje) Virginija Siderkevičiūtė (Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos narė atsakinga už kultūrą) surado Bazelio bibliotekose, 7 knygeles su J. Ereto dedikacijomis parodai pristatė gydytoja Jonė (Joana) Pečiulionytė, kitą medžiagą iš Lietuvos atsivežė prof. Tomas Sodeika, kun. Julius Sasnauskas OFM bei dr. Aldona Vasiliauskienė. Tai J. Ereto parašytos ar redaguotos knygos, profesoriaus nuotraukos, laikraščiai bei žurnalai su straipsniais apie jį, nuotraukas iš Lietuvoje vykusių parodų bei konferencijų, konferencijų programos, lankstinukas. Paroda sulaukė nemažo susidomėjimo ir klausimų jos rengėjams. Besidomintys galėjo susipažinti su „Vorutos“ laikraščiu.

Oficialioji šventės dalis

Sveikinimo žodį tarė Parlamentinės grupės ProBalticum sekretorius Hans Graf. Jis kalbėjo apie prof. J. Ereto ryšius su Vasario 16-osios gimnazija, apie jo arbus Lietuvai. Sakė, kad J. Ereto draugystė su Lietuva subrandino vaisius, nes kas bent vieną kartą yra pabuvojęs Lietuvoje, negali pamiršti lietuvių dėkingumo, geranoriškumo. Todėl siūlė, kas dar nebuvę, aplankyti Lietuvą.

Gimnazijos prorektorius Ronald Šmit (Schmidt) džiaugėsi, kad šioje gimnazijoje yra dirbęs prof. J. Eretas. Gimnazija nepamiršta čia dirbusių pedagogų – tai jos istorija. Kalbėjo apie 2005 m. išleistą gimnazijos istorijos knygą (Von derė KHS zum WW), kurios 44 puslapyje yra medžiagos apie J. Eretą.

Bazelio miesto kantono Švietimo departamento mokslo skyriaus vedėjas Hans Georg Zigner (Signer) teigė, kad J. Ereto nepamiršo mokykla. Profesorius, pirmą kartą išgirdęs apie Lietuvą, ja susidomėjo ir ta jo draugystė su Šveicarijoje besimokiusiais lietuviais buvo labai įdomi. J. Eretas toks jaunas išvažiavo į besikuriančią Lietuvą ir karo pradžioje turėjo sugrįžti. Jam pavyko surasti gimnazijos posėdžių protokolą, kuriame rašoma apie to meto profesoriaus veiklą.

Pranešimą „Prof. dr. Juozo Ereto nuopelnai Lietuvai“ vokiečių kalba skaitė Kauno technologijos universiteto ir Vilniaus universiteto profesorius Tomas Sodeika. Pranešimą iliustravo Kauno vaizdų atvirukais ekrane – koks buvo Kaunas, kai į jį atvyko prof. J. Eretas.

Profesorius pristatė svarbiausius J. Ereto gyvenimo bruožus, analizavo jo plačiašakės veiklos kryptis. Prieš daugelį metų T. Sodeikai stiprų įspūdį padarė dar prieš karą Kaune išleistos J. Ereto Mistinės literatūros studijos. Teologas Karlas Rahneris yra sakęs, kad ateities pamaldus žmogus bus arba mistikas, arba jo visai nebus. J. Ereto tyrinėtas Viduramžių mistikas Mokytojas Eckhartas yra pasakęs, kad esama dviejų rūšių mokytojų: skaitymo ir gyvenimo bei pridūręs, jog geriau vienas gyvenimo mokytojas, negu tūkstantis skaitymo mokytojų.

Profesorius T. Sodeika J. Eretą iškėlė kaip gyvenimo mokytoją, savo veikla – visu gyvenimu liudijusį tautiškumą be nacionalizmo, europietiškumą be kosmopolitizmo, kas padeda išlikti tikru krikščionimi sekuliarizuotame pasaulyje.

J. Eretas, kaip teigė prof. T. Sodeika – gili asmenybė, gebanti derinti tokias priešybes, kurios rodos ir nesuderinamos. Atvyksta į Lietuvą, tampa lietuviu, tačiau Šveicarijos nepamiršta. Lietuvoje jį uždaro į kalėjimą, išmeta iš universiteto – tai liudijimas, kad nereikalingas – galėjo sugrįžti į Šveicariją, bet jis pasiliko. Žinojo, kad gali daug nuveikti Lietuvai, tuo buvo įsitikinęs, tad liko nepaprastai tvirtas savo įsitikinimais.

Šventės organizatorė Jūratė Kaspersen apžvelgdama renginį dėkojo žmonėms ir organizacijoms, talkinusioms garsinant prof. J. Ereto vardą: Bazelio miesto kantonui, ProBaltikum grupei, Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje laikinajai reikalų patikėtinei Virginijai Umbrasienei, Lietuvos Misijos prie Jungtinių tautų Organizacijos Ženevoje ambasadoriui Jonui Rudalevičiui, svečiams iš Lietuvos: profesoriui Tomui Sodeikai, kun. Juliui Sasnauskui ir kitiems, Šveicarijos lietuvių bendruomenei. O Bazelio miesto ekonomikos mokslų krypties gimnazijai kartu su ištarta padėka įteikė vokiečių kalba išleistą tūkstantmečio knygą „Neregėta Lietuva“, kad gimnazijos studentai galėtų susipažinti su tuo kraštu, kuriam prof. J. Eretas atidavė visą gyvenimą, o galbūt ši knyga paskatins kurį nors iš jų pasekti profesoriaus pavyzdžiu.

J. Kaspersen perskaitė laišką, gautą iš buvusio lietuvių bendruomenės pirmininko Petro P. Radvilo, kuris tarsi apibendrina, kodėl mes čia susirinkome ir ką mums visiems reiškia prof. Juozas Eretas. Jame ir tokie žodžiai: „…Profesorius Eretas buvo didis Lietuvos patriotas, kurio širdis plakė Lietuvai, jo antrajai Tėvynei. Jis yra tikrai vertas šitokios pagarbos. Kai Lietuva buvo okupuota, jis daugeliui emigracijoje padėjo nepalūžti… Jis iš tiesų buvo didelis Žmogus, kurio negalima pamiršti. Ir aš asmeniškai, kaip dviejų valstybių – Lietuvos ir Šveicarijos – pilietis, labai džiaugiuosi jo pagerbimu. Prof. Juozas Eretas ir ateityje liks tiltu tarp dviejų tokių skirtingų, bet iš esmės artimų tautų.“

Koncertas

Vasario 16-osios gimnazijos moksleiviai su naująja gimnazijos direktore dr. Brone Narkevičiene, Ateitininkų vadove Maryte Šmitiene, šokėjų bei orkestro vadovais Audrone Ručiene ir Gintaru Ručiu iš Vokietijos dviem autobusiukais atvyko į prof. J. Ereto pagerbimo šventę. Sakė, kad ta kelionė jiems neprailgo – važiavo į tokią prasmingą šventę.

Kadangi renginys labai užsitęsė, tad jie neišpildė visos parengtos programos. Susirinkusieji išgirdo orkestro atliekamus lietuvių liaudies kūrinius, galėjo pasigrožėti keturiomis šokėjų poromis, kurios tarsi gyveno šokiu. Tad neatsitiktinai jaunieji atlikėjai jau gavo pakvietimų vėl atvykti koncertuoti.

Prof. Juozui Eretui šventė pratęsta prisilietimu prie Maironio (Jono Mačiulio). Liuzernos kantone Meggen miestelyje (pietinė St. Charles hall vilos pusė) 2007 m. birželio 29 d. Šveicarijos lietuvių bendruomenė atidengė memorialinę lentą skirtą Maironiui (autorius Leonas Pivoriūnas). Tai pirmoji Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkės J. Kaspersen iniciatyva atidengta memorialinė lenta, įamžinusi mūsų dainių Maironį. Tikėkime, kad J. Kaspersen, įgijusi tokią gražią patirtį, nenutrauks šios prasmingos veiklos ir ji nesibaigs su prof. J. Ereto pagerbimu.

Pridursime, kad Šveicarijos lietuvių bendruomenė du kartus per metus (balandžio ir lapkričio mėnesiais) išleidžia laikraštį „Šveicarijos lietuvių žinios“. Jis įkurtas 1951 m., tačiau išleidus 7 numerius 1953 m. leidyba sustojo – nebebuvo lietuvių. 2001 m. tuometinės pirmininkės Janinos Survilaitės-Vaitkevičienės (pirmininkės pareigas ji ėjo 1999–2006) iniciatyva laikraštis buvo atkurtas, tad šįmet minės atkūrino dešimtmetį. O 2010 metų gruodžio mėnesio numeryje pasirodė didelės apimties Jūratės Kaspersen straipsnis „Tūkstantmečio šveicaras“ pagerbtas ir įamžintas gimtajame Bazelyje“.

Pamąstymai „skolos“ grąžinimui

Profesorius Juozas Eretas – gilus katalikas, meilę Dievui ir artimui liudijęs savo gyvenimu. Meilę mūsų kraštui įžiebė didinga mūsų istorinė praeitis, apie kurią su pasididžiavimu pasakojo lietuviai, studijavę Šveicarijoje. Meilę mūsų kraštui jaunuoliui sustiprino ir Mikelio Ašmio įsitikinimas bei pažiūra į savo Tėvynę: jis miršta svetimoje šalyje ir niekuo nebegalės padėti Tėvynei, tad prašo bičiulį J. Eretą padirbėti už jį Lietuvoje nors metus. Negalėdamas mirštančiam draugui pasakyti „ne“, J. Eretas atsisako pasiūlymų geriausiuose Europos universitetuose, kur jo laukė graži karjera ir 1919 m. spalyje atvyksta į tuomet Europai beveik negirdėtą, tik besikuriančią valstybę, kamuojamą vargo, skurdo, įnirtingai puolamą priešų… Nors jis čia, atiduodamas visas jėgas, ne visada buvo suprastas…

Kiek mūsų jaunimo šiandieną taip aukojasi savo kraštui, Lietuvai?.. O gal mes to jaunimo nebeišmokėme meilės, pagarbos ir atsakomybės Tėvynei, gal tie, čia baigę mokslus ir bėgantys iš Lietuvos dėl sotesnio duonos kąsnio, savo gyvenimo kelyje dar nesutiko „savo“ Mikelio Ašmio, gal jiems nei šeimoje, nei mokykloje, nei kitose mokymo institucijose nebuvo įdiegtos dvasinės vertybės, Meilės Dievui ir artimui samprata. Tad profesoriaus Juozo Ereto pavyzdys verčia susimąstyti ne tik minint ar rengiantis paminėti 115-ąsias jo gimimo metines. O toks pamąstymas – tai suvokimo, kad mes esame skolingi J. Eretui, užuomazga.

Šveicaras Juozas Eretas taip pamilo Lietuvą, kad išmoko jos kalbą, priėmė pilietybę. Jam nekilo net mintis reikalauti, kad jo lietuviškame pase būtų įrašytos kokios nors, lietuviškoje abėcėlėje nevartojamos raidės – jis netgi antkapyje šalia savos šveicariškos pavardės įsirašė lietuvišką žmonos pavardę – Jakaitis.

J. Ereto vaikai, jei atkreipėme dėmesį, visi pakrikštyti lietuviškais vardais. Ačiū Dievui, tada Lietuvoje visi (su labai negausiomis išimtimis) savo vaikams duodavo lietuviškus vardus: nebuvo daugelio pamėgtų televizijos serialų, kurie šiandieną kai kuriuos taip sužavi, kad galvojama, jog mažylis, gavęs keistą vardą, gyvens kaip to serialo herojus… O kartais sugalvojame tokius naujadarus, kad paaugę vaikai nebežino, ką su tuo savo vardu ir daryti…

Profesoriaus vaikai pasakoja, kad Šveicarijoje, išvykę iš tėvų namų, jiems rašyti laiškus privalėjo lietuvių kalba. Tad mielą nuostabą kėlė, kad po šitiek metų pirmąsyk į Lietuvą sugrįžęs profesoriaus sūnus Juozas pranešimą savo tėvo 100-mečio renginiuose skaitė lietuviškai.

Šveicarijoje profesorius J. Eretas lietuvių kalbos išmokė ir savo kaimynę psichologę Doris Oberviller. Supažindino ją su didinga Lietuvos praeitimi. Todėl ir ji susidomėjo Lietuva, ją pamilo bei į Lietuvą atvykdavo kaip turistų grupės vadovė (su Doris Oberviller yra bendravęs A. Zolubas).

Tai buvo profesoriaus Juozo Ereto meilės Lietuvai išraiška, pagarba istorijai, kultūrai, kalbai… Jis nesuprastų šiandienos politikierių, norinčių ir reikalaujančių sudarkyti mūsų kalbą, nesuprastų ir valdžios žmonių bejėgiškumo (o gal tai nesuvokimas ar sąmoningas nenoras!) lietuvių kalbą bei raštą padaryti privalomus visiems, gyvenantiems Lietuvoje. Jis nesuprastų ir mūsų praeities, mūsų istorijos dergliojimo… Daug ko jis nesuprastų…

Tiek daug mums davė vienas žmogus – šveicaras Juozas Eretas. Koks puikus pavyzdys visai inteligentijai, o ypač šiandienos besiblaškančiam jaunimui. Tik ar Lietuva sužinos apie jį daugiau ir plačiau, ar bus organizuoti renginiai – konferencijos, ar dar kaip kitaip bus įamžintas J. Ereto atminimas. To labai reikėtų. Ir tai būtų pastangos grąžinti bent dalelytę tos didžiulės „skolos“ profesoriui  – „svetimšaliui, tapusiam savuoju“.

Asmeninio dr. Aldonos Vasiliauskienės archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. Prie parodos prof. J. Eretui stendo renginio organizatorės: Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė J. Kaspersen (kairėje) ir valdybos narė V. Siderkevičiūtė.

2. Prie parodos prof. J. Eretui: iš dešinės: V. Siderkevičiūtė, J. Kaspersen, prof. T. Sodeika, dr. A. Vasiliauskienė ir kun. J. Sasnauskas OFM

3. Šveicarijos lietuvių bendruomenės valdybos narė V. Siderkevičiūtė (kairėje) memorialinės lentos atidengimui kviečia Lietuvos Respublikos ambasados Šveicarijos Konfederacijoje laikinają reikalų patikėtinę V. Umbrasienę (antra iš kairės). Toliau stovi profesoriaus Juozo Ereto vaikai Julija Eretaitė-Koller ir Juozas Eretas, Šveicarijos lietuvių bendruomenės pirmininkė J. Kaspersen. Prie lietuviška trispalve uždengtos paminklinės lentos lapų juosta stovi Vasario 16-osios gimnazijos moksleiviai Kevin Kavaliūnas (Argentina) ir Neringa Rukšnaitytė (Vokietija).

4. Atminimo lentos prof. J. Eretui Bazelyje atidengimo ir pašventinimo iškilmių grupelė dalyvių. Priekyje su fotoaparatu – M. Šmitienė iš Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos, šalia jos gimnazijos direktorė dr. B. Narkevičienė.

5. Kunigas J. Sasnauskas OFM prieš pašventindamas atminimo lentą tarė žodį.

6. Bazelio priemiesčio Ryhen (Riehen) kapinėse  prie Eretų šeimos kapo grupelė renginio dalyvių su prof. Juozo Ereto vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais.

7. Bazelio priemiesčio Ryhen (Riehen) kapinėse prie Eretų šeimos kapo kalba dr. A. Vasiliauskienė

Istorija , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra