Juozas Dapšauskas: „Nebūkite zombiai, bet kūrybingi Dievo partneriai“

Autorius: Data: 2013-06-28, 11:08 Spausdinti

Tomas TAŠKAUSKAS

2013 m. birželio 28 d. Kaune prasideda visą savaitgalį truksiančios ir tūkstančius jaunuolių sutrauksiančios Lietuvos jaunimo dienos (LJD) „Jus aš draugais vadinu“. Viena iš Lietuvos jaunimo dienų programos dalių yra teminiai užsiėmimai, kurie organizuojami šį šeštadienį įvairiose miesto vietose. Jų vyks net penkios dešimtys. Žinomi žmonės kalbės įvairiomis ir rimtomis, ir ne tokiomis rimtomis temomis. Siūlome susipažinti su vieno iš LJD teminio užsiėmimo vedėju Juozu Dapšausku, kuris kalbės apie sveiko gyvenimo būdo malonumą ir ekologijos naudą.

Šventajame Rašte sakome: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventovė ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? Jei kas Dievo šventovę niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventovė šventa, ir toji šventovė – tai jūs!“ (1 Kor 3,16-17). Biblijoje žmogus raginamas puoselėti savo dvasinę ir fizinę sveikatą, nežudyti savęs įvairiomis priklausomybėmis, rūpintis mus supančia kūrinija. Dievas, kurdamas, vis žavėjosi, kad „tai buvo gera“. Kodėl Dievo sukurti dalykai tampa negeri? 

Viso pasaulio ekonomistai ir politikai šiuo metu suka galvas, kaip paskatinti vartojimą, kuris yra ekonomikos varomoji jėga. Ne mažesnis iššūkis yra gamtos tarša. O ką apie vartojimą ir aplinkos apsaugą sako krikščionybė, kurią išpažįsta keturi penktadaliai lietuvių?

Didelis priešas ekologijai ir sveikam gyvenimo būdui yra vartotojiškumo reklama, kuri skatina bereikalingą ir perteklinį vartojimą“, – sako Sveikatingumo metų iniciatorius, publicistas, Krikščionybės žiniasklaidos tarnybos vadovas, interneto vartų www.tikiu.lt redaktorius Juozas Dapšauskas.

- 2011 m. surašymo duomenimis daugiau nei 80 proc. lietuvių priskiria save įvairioms krikščionybės atmainoms. Ko krikščionybė moko apie aplinkos apsaugą?

- Pradžios knygoje skaitome pasakojimą, kad Dievas kurdamas pasaulį vis kartojo „tai buvo gera“. Krikščionių tikslas yra taip elgtis, kad aplinka netaptų bloga, kad nepažeistume ekosistemų ir jos neatsigręžtų prieš žmogų.

Krikščionybė pirmiausia moko atsakomybės ir saikingumo, meilės santykių tarp žmonių ir su visa kūrinija.

- Ar mūsų išnaudotojiškas santykis su gamta kartais nekyla iš pačios krikščionybės? Juk Pradžios knygoje pasakyta, kad žmogus skurtas valdyti žemę ir visa, kas joje.

- Įvaldyti ir apvaldyti nereiškia būti despotu ir išnaudotoju – naikintoju. Filosofas Antanas Maceina yra nemažai analizavęs „žemės įvaldymo ir apvaldymo“ užduotį.

Anot jo, tai įpareigojimas kurti kultūrą, kultivuoti žemę, sukultūrinti ją. Bet tai toli gražu nėra kūrinijos niekšiškas pavergimas, kaip, deja, dažnai būdavo ir dabar vyksta.

Yra tam tikros kraštutinės natūralistų grupės, kurios pasisako už visišką susiliejimą su gamta, jos „neapvaldymą“ ir šias idėjas skleidžia ne kokiais iš lūpų į lūpas perduodamais „gamtiniais metodais“, bet tomis pačiomis „apvaldymo“ priemonėmis, kaip internetas ir pan.

O gal ir žaibolaidžio nereikia, nes tai jau bus gamtos apvaldymas? Kultūra yra gerai, pasaulio įvaldymas – taip pat. Jo pažinimas ir darnus gamtos galių panaudojimas žmogaus labui yra teigiamas dalykas. Ir Mišių maldoje sakoma, kad žemės gėrybes atsakingai ir išmintingai naudotume.

Yra ir dar vienas svarbus aspektas, kodėl Pradžios knygoje randame tą raginimą apvaldyti, viešpatauti, valdyti kūriniją.

Anksčiau aplinka buvo pagoniška, kur bauginantys gamtos reiškiniai reiškė patį dievą, gyvūnai buvo garbinami kaip dievai. Biblinis mokymas aiškiai kalba, kad žmogus, kaip Dievo partneris, su įkvėpta dieviška dvasia yra aukščiau už likusią kūriniją. Tai blogai? Žmogus yra iš gamtos ir gamtoje, bet ir daugiau nei gamta.

- Anot popiežiaus Pranciškaus, pareiga „dirbti ir rūpintis“ liečia ne tik mūsų santykį su aplinka, bet taip pat mūsų žmogiškuosius tarpusavio santykius. Žmogaus ekologija ir gamtos ekologija eina išvien – ten, kur žmonės nesirūpina vieni kitais, nesirūpina ir aplinka. Ką manote apie šią mintį?

- Pirmiausia yra ne ekologinė, o beprasmybės, gyvenimo betiksliškumo problema. Kai žmogus nesijaučia gyvenąs prasmingai, laimingai, tada reikia įvairiausių formų „apsiėdimų“, nesaikingumų.

Gyvendamas egoistiškai, be darnių santykių su kitais, žmogus negali būti laimingas, o kai nelaimingas – nejaugi dar rūpinsis ir visa kūrinija?

Daug ekologinių problemų greitai spręstųsi jei žmogus būtų sveikas savo dvasia, jaustų gyvenimo prasmingumą gyvendamas dėl aukštesnių idealų.

Psichiatras Viktoras Franklis itin atkreipė dėmesį į materialiai turtingos visuomenės beprasmybės problemą. Jei gyvenimas neturi prasmės, tada logiška, kad po manęs – kad ir tvanas. Bet juk mūsų širdyje kirba, kad pasaulis negali būti sukurtas beprasmybei ir be tikslo. Juk tame tiksle bei prasmėje ir aš turiu vietą.

- Kuo Katalikų Bažnyčia galėtų prisidėti prie „ekologinės atsakomybės“ populiarinimo?

- Šv. Pranciškus yra paskelbtas gyvūnijos globėju. Jo santykį su gamta reikėtų žmonėms labiau skleisti. Ir reikia suprasti, kad ekologija nėra šiaip hobis ir vien egzotikos reikalas, tai būtinybė visiems.

Buvau Afrikoje ir mačiau sausras, badaujančius kaimus, o tai taip pat dalinai dėl pasaulinės ekologinės situacijos. Teko prieš keletą metų dalyvauti Australijoje Pasaulio Jaunimo Dienose. Gyvenome šeimoje, kur dėl vandens trūkumo ribojamas maudymosi po dušu laikas. Tada supratau, kad ekologiško, atsakingo, solidaraus vartojimo temos aktualios visame pasaulyje.

Suprantama, prie ekologijos, sveikatingumo skatinimo žymiai daugiau galėtų prisidėti ir Bažnyčia.

Šie metai yra paskelbti Sveikatingumo metais, o Lietuvos Vyskupų Konferencija buvo paprašyta išreikšti paraginimą tikintiesiems, kad žmonės labiau rūpintųsi savo sveikata, bet buvo gautas atsakymas, kad Bažnyčia turi savo paskelbtus Tikėjimo metus ir visuomeninės temos, kaip sveikatingumas, ekologija vyskupams neaktualios.

Toks požiūris tikrai turi keistis. Tikėjimas privalo įtakoti ir visuomenės elgseną, o ne likti tik kažkokia abstrakcija.

- Lietuvos viešojoje erdvėje yra nemažai kalbama apie atsakingą vartojimą, leidžiami ekologišką gyvenimo būdą skatinantys leidiniai ir žurnalai. Ko dar be žinių reikia, kad keistųsi ne tik lietuvių požiūris į ekologiją, bet ir mūsų įpročiai?

- Reikia nuolatinio pastovaus sąmonėjimo ir atsakomybės, noro eksperimentuoti, surasti ir išbandyti naujus dalykus. Vien žinios žmogaus dar nekeičia. Kas nežino, kad reikia sveikai gyventi, kas nežino kenksmingų sveikatai faktorių?

Reikia pradėti ekologinę, sveikatinančią kultūrą praktikuoti. Viliuosi, kad prie to prisidės ir nevyriausybinių organizacijų inicijuoti bei Seimo paskelbti Sveikatingumo metai.

Didelis priešas ekologijai ir sveikam gyvenimo būdui yra vartotojiškumo reklama, kuri skatina bereikalingą ir perteklinį vartojimą. Susitikimuose su jaunimu dažnai sakau, nebūkite zombiai, patys sąmoningai rinkitės savo gyvenimo būdą, darykite sprendimus ir neleiskite, kad už jus tai padarytų suinteresuotos verslo struktūros, kurios susikrauna milžiniškus pinigus pardavinėdamos ne vertingas ir naudingas prekes bei paslaugas, bet šlamštą ir šiukšles, kurios teršia aplinką, eikvoja gamtos resursus, gamina maistą, kuris ne pasotina, bet sargdina ir kenkia.

Nekalbu apie alkoholinius ar saldintus gėrimus, kurie yra akivaizdžiai nesveiki, bet net pirkti geriamą vandenį plastikinėje taroje mūsų sąlygomis yra beprasmiška ir kvaila. Iš čiaupo tekantis vanduo visiškai tinkamas gerti.

Tad manoma, kad vandens verslas yra vienas iš sėkmingiausių verslo projektų, tačiau neekologiškas. Gal ir orą supakuokime, pareklamuokime ir pardavinėkime?

Kas nori, gali pirkti, bet savo bičiuliams patariu, kad neverta taip pinigų taškyti, juk juos sutaupius galima žymiai naudingiau išleisti. Ne veltui vienas išminčius yra pasakęs: „Filosofija manęs nepadarė turtingo, bet padėjo daug sutaupyti“.

- Išsivysčiusiose šalyse pasiturinčiai gyvenantys žmonės dažnai nusiperka daugiau maisto produktų, negu yra pajėgūs suvartoti, o vėliau būna priversti juos išmesti. Kodėl užuot rūpinęsi gamta ir mus supančia aplinka žmonės ją išnaudoja arba yra abejingi jos išsaugojimui?

- Ne vienas ekspertas teigia, kad sumaterialėjusį pasaulį apėmė vartojimo beprotybės pandemija. Statistika teigia, kad apie 40 proc. europiečių parsineša kas savaitę bent vieną visiškai bereikalingą daiktą, įrenginį ar maisto produktą, kurio niekada nepanaudoja!

Dar apie 20 proc. žmonių perka per daug ir panaudoję vos kelis kartus meta lauk. Ar ne skandalingai skamba – kad pasaulyje neliktų badaujančių žmonių, šiandien reikėtų apie 19 mlrd. JAV dolerių.

Nemažai? Tačiau Europoje ir JAV vien savo augintinių ėdalui per metus žmonės išleidžia 17 mlrd. dolerių, o kosmetikai per metus moterys šiuose žemynuose išleidžia per 18 mlrd. dolerių.

O dar auga vartojimas Azijoje, Pietų Amerikos šalyse. Lietuvoje kasmet taip pat išmetama apie 580 tūkst. tonų maisto. Ar tai normalu, humaniška, krikščioniška?

- Jauni žmonės – visuomenės ateitis. Vis dėlto kaip rodo 2011 m. Jungtinių Tautų vystymo programos inicijuotas Lietuvos jaunimo nuostatų bei požiūrių į atsakingą vartojimą tyrimas, dauguma jaunų žmonių mano, kad atsakingas vartojimas nėra populiarus. Kas padėtų juos labiau sudominti?

- Pirmiausia norėčiau atsakyti optimistiškai, kad būtent jaunoji karta daugiausiai įsitraukia į ekologines iniciatyvas, turi tą idealizmo grūdą.

Nuteikia viltingai, kad tai plėsis ir augs. Apaštalas Paulius laiške Timotiejui yra rašęs: „Saugokis jaunatvės aistrų“. Jaunystė toks amžius, kai norisi visko daug – tas „daug“ gali būti ir gerų dalykų ir tų, kurie yra primesti iš šalies, visiškai nereikalingi ar net akivaizdžiausiai kenksmingi.

Į aistras labiausiai ir taikosi jau minėta zombinanti reklama, masinė, besaikio ir neatsakingo vartojimo antikultūra. Aistra, troškimai, jaunatviška ugnis, užsidegimas yra gerai ir ją reikia skatinti, bet negalime leisti, kad aistros mus pavergtų, to Paulius ragina saugotis.

O jaunimui patarčiau į atsakingą vartojimą žiūrėti kūrybingai: tai nėra kažko atsisakymas, bet naujų galimybių paieškos ir išbandymas įdomesnio bei prasmingesnio gyvenimo.

Dažnai yra kalbama, kad ekologijos problema yra per didelis Žemės gyventojų kiekis. Ne – problema yra netolygumas, egoizmas: vieni vartoja per daug ir dėl to serga, vis vien nėra laimingi, kitiems tenka kęsti nepriteklių ir dėl to kentėti.

Jaunimui keliamas iššūkis tą beprotybę stabdyti ir kurti solidarią laimės, meilės ir prasmingą kultūrą.

- Kokių atsakingo vartojimo principų pats stengiatės laikytis?

- Pats ekologiškiausias yra paprastas, sveikas, darnus gyvenimo būdas. Tokį ir stengiuosi gyventi. Manau, vegetariškas maitinimasis savaime yra ekologiškesnis, vandens išteklių ir kitų energijos sąnaudų pareikalauja daug mažiau.

Nesu šimtaprocentinis vegetaras, bet niekam nekyla abejonės, kad šiandieninis „vakarų“ žmogus suvalgo mėsos akivaizdžiai per daug. Aš jos valgau itin mažai.

Tad mėsos ir bendrai žudyto maisto visus raginu valgyti mažiau.

Kitas ekologinis ir sveikatos niuansas, kai tik įmanoma, mieste – važiuoju dviračiu, einu pėsčias. Kaip ne kartą sakiau, kad jei tai ekologiška, – tai ir sveika, pigu, patogu, visiems naudinga. Šių derinių reikia ieškoti.

Dar viena smulkmena, dabar auginame sūnų ir jam nenaudojame neekologiškų vienkartinių sauskelnių. Vietoj jų, kaip ir kitose vakarų šalyse, pamažu ir Lietuvoje, plinta daugkartinės ekologiškos sauskelnės.

Ir svarbu pabrėžti, kad auginimas su daugkartinėmis sauskelnėmis nėra sunkesnis ar sudėtingesnis. Ne, tai sveika vaikui, akivaizdžiai pigiau ir ekologiška.

Ekologija susideda iš paprastų dalykų tik nuolat reikia domėtis naujovėmis, kurios yra labai naudingos pačiam žmogui, praktiškos ir ekonomiškos. Namuose rūšiuoju šiukšles, renkuosi produktus įpakuotus į kuo mažiau bereikalingos pakuotės. O jau apie maisto išmetimą tai nėra nei kalbos.

***

Lietuvos jaunimo dienų (LJD) ištakomis galima laikyti susitikimą su popiežiumi Jonu Pauliumi II, kai jis lankėsi Lietuvoje 1993 m. Su jaunimu jis susitiko Kaune Dariaus ir Girėno stadione. Šį susitikimą jis pradėjo sakydamas „Kaip aš troškau šio susitikimo!”.

1997 m. įvyko pirmosios Lietuvos jaunimo dienos. Tai buvo piligriminis žygis nuo Vilniaus Aušros Vartų į Trakus. Šio susitikimo tikslas buvo pasirengimas Pasaulio jaunimo dienoms Paryžiuje, todėl dalyvių skaičius nebuvo didelis – 300 jaunuolių. 2000 m. Lietuvos jaunimo dienos „Tarp Dangaus ir Žemės„ įvyko Vilniuje. Jos surinko 5000 dalyvių. 2004 m. Lietuvos jaunimo dienos „Negaliu tylėti“ vyko Šiauliuose – jos sukvietė 5000 jaunuolių, o 2007 m. Lietuvos jaunimo dienose „Drąsos! Tai aš„ Klaipėdoje susirinko 6200 jaunuolių. 2010 m. Lietuvos jaunimo dienos „Kelkis ir eik!“ Panevėžyje sutraukė daugiau kaip 7000 dalyvių.

Nuotraukoje: J. Dapšauskas

Lietuva , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra