Juozapas Ignotas Kraševskis – istorikas, rašytojas, leidėjas

Autorius: Data: 2012-08-21, 12:41 Spausdinti

Juozapas Ignotas Kraševskis – istorikas, rašytojas, leidėjas

Libertas KLIMKA

Lankantis Vilniuje, žingsniuojant pagrindine senamiesčio Pilies gatve, priešais Šv. Jonų bažnyčią ir varpinę dėmesį patraukia keletas stilingų pastatų. Vienas iš jų – signatarų namai. Čia buvo pasirašyta Lietuvos Nepriklausomybės Vasario 16-osios aktas. Ir gretimas, pažymėtas paminkline lenta, skirta Juozapui Ignotui Kraševskiui. 2012 m. liepos 28 dieną buvo šio iškilaus rašytojo, poeto, leidėjo, istoriko ir archeologo 200-asis gimtadienis. Jo nuopelnai Lietuvos tautinės savimonės tapsmui tikrai verti atminimo.

Pats kūrėjas nebuvo mūsų tautietis, jis gimė Varšuvoje 1812 metais. Vilnių ir jo istoriją pamilo studijuodamas senajame universitete. Kitaip ir negalėjo būti. Garbi universiteto profesūra čia buvo subūrusi visą plejadą gabaus ir talentingo jaunimo. Svarbiausios tuometinio studento gyvenimo vertybės – meilė Tėvynei ir jos laisvės ilgesys. Aktyviai pasireiškęs patriotinėse studentų organizacijose J. Kraševskis buvo caro valdžios suimtas ir porą metų kalinamas. Nuo 1834 metų kurį laiką turėjo gyventi policijos priežiūroje savo giminės Dolgoje dvarelyje, Voluinėje, Ukrainoje.

Savo gyvenimo užduotį J. Kraševskis suvokė kaip literatūrinį bei mokslinį Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės istorinės atminties gaivinimą. Didžiulis jo nuopelnas, tai mokslo ir literatūros žurnalo „Ateneum“ leidyba. Per dešimtmetį, nuo 1841-ųjų, išleist 66 jo numeriai. Leidinys tapo intelektualinio Vilniaus gyvenimo ašimi. Juk universitetas tuo metu represiniu būdu buvo uždarytas. Labai svarbus J. Kraševskio darbas, keturių tomų studija pavadinimu: „Vilniaus istorija nuo pradžios iki 1750-ųjų metų“. Taip pat dviejų tomų knyga „Senovės Lietuva“. Šie veikalai ir šiandien pasitarnauja istorikams kaip žinių šaltinis, nes daug dokumentų, kuriais naudojosi autorius, iki mūsų dienų neišliko. Įdomu, kad J. Kraševskis parengdavo ir kurortinį leidinį „Druskininkai“. Jame atsispindi to meto atostogavimo papročiai ir mados.

J. Kraševskis domėjosi ne tik Lietuvos istorija, bet ir lietuvių kalba, mitologija, rinko tautosaką, dainas, padavimus, priežodžius. Tam reikalui netgi buvo pramokęs lietuviškai. „Senovės Lietuvoje“ vienas skyrius paskirtas tautosakai. Mokslų draugijos rūpesčiu jis buvo išverstas į lietuvių kalbą ir išleistas Vilniuje, nelengvais 1921-aisiais. Jį spaudai parengė ir „Lietuvių dainos“ pavadinimą davė Mykolas Biržiška, pridėdamas ir savo trumpus komentarus.

J. Kraševskio grožinės literatūros kūriniai nors parašyti lenkų kalba, žadinio lietuviškąją savimonę. Lietuvos praeitį romantiškai vaizduoja poema „Anafielis“. Jos dalys „Vytolio rauda“, „Mindaugas“, „Vytauto kovos“. Beje, poemos pavadinimas prigijo dabartinėje kalboje kaip „Anapilis“. Apie Lietuvos istoriją J. Kraševskio romanai „Karalių motina“, „Kunigas“. O kūrinių „Švento Mykolo bažnyčia“ , „Paskutinieji Žygimanto Trečiojo viešpatavimo metai“, „Paskutinioji Slucko kunigaikštystė“ veiksmas vyksta ir Vilniuje. Lietuvių kultūra J. Kraševskio kūriniuose palankiai, ginamas jos valstybingumas.

Jie turėjo įtakos ir nacionalinio atgimimo literatūros tapsmui. Įsikūrus 1855 metais Vilniaus archeologiniai komisijai, J. Kraševskis netrukus buvo pakviestas dalyvauti jos veikloje. Tyrinėjo Vilnijos krašto archeologinius paminklus, pirmasis juo pristatė pasaulio mokslininkams, tarptautiniuose Bolonijos ir Stokholmo kongresuose.

Apskritai, J. Kraševskio būta darbštuolio. Jo palikimas – per 600 įvairaus žanro kūrinių. Nuo 1863 metų J. Kraševskis gyveno Drezdene, ten įkūrė leidyklą. Joje išleido ir garsiąją Konstantino Tiškevičiaus kelionės Nerimi ataskaitą „Vilija ir jos krantai“. Mirė rašytojas 1887-ųjų kovo 19 dieną Ženevoje. Minint šio iškilaus kūrėjo 200 metų sukaktį pats laikas pagalvoti apie jo svarbiausiųjų darbų vertimą ir leidybą, nes iki šiol plačiajai visuomenei J. Kraševskis žinomas tik kaip istorinių romanų rašytojas.

Įdomi yra ir namo, kuriame gyveno rašytojas istorija. Gal net verta romanisto plunksnos. Šiandien čia – „Naručio“ viešbutis. Pastatas atspindi tris architektūrinės Vilniaus raidos etapus. Pirmasis – aukštas, raudonų plytų gotikinio mūro, antrasis ir tretysis – klasicistiniai, ketvirtasis – istorizmo stilistikos. Įėjimas į viešbučio holą, tai buvuvi broma į vidinį namo kiemą. Žinios apie buvusius namo valdytojus siekia XVII amžiaus vidurį, vėliau namas atiteko jėzuitams, kurį jie išplėtė, paaukštino ir apgyvendino seminarijos auklėtinius. O po ordino panaikinimo namo savininkai jau keitėsi vienas po kito. Viršutiniuose aukštuose buvo nuomojami butai, pirmame – kavinės, smuklės, parduotuvės. XIX amžiaus pabaigoje pirmame aukšte įsikūrė knygynas, o 1918 metais namas tapo viešbučiu „Versalis“, jo restoranas vadinosi „Po elniu“.

Pastatas viešbučio funkciją atliko ir sovietmečiu, tik jo pavadinimas buvo pakeistas į „Narutį“, o kavinė įgijo „Kristupo“ pavadinimą. Nelabai mes paisome istorinių tradicijų, todėl taip aktualiai skamba J. Kraševskio žodžiai ištarti dar 1839 metais: „Kadaise Vilnius turėjo savo veidą, savitą, originalų charakterį, bet šiandien kaip ir dauguma miestų bei miestelių supanašėjo su kitais, tik paveldu skiriasi miestai, o Vilnius daugumos senovės paminklų nebeturi arba beveik prarado. Karai, gaisrai ir viską naikinantis laikas sutrupino paminklus. Senieji namai buvo saviti, nors ir ne taip grakščiai atrodė. Nauji – grakštesni, bet be savitumo“. Nuo savęs pridursiu: savitumą privalo išlaikyti ne tik Vilnius ir kiti miestai, bet mūsų kultūra visose savo apraiškose.

Tekstas skaitytas LRT laidoje „Ryto garsai“

www.bernardinai.lt

Nuotraukose:

1. J. I. Kraševskis

2. J. I. Kraševskio atvaizdas (Billo Winterso nuotr.)

3. Signatarų namai Vilniuje (Andrius Ufarto (BFL) nuotr.)

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra