Juozapas Hermanovičius – kunigas, rašytojas, NKVD kankinys

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

 „Kinija–Sibiras–Maskva“

„NKVD tardytojo kabinete ant sienos kabėjo didelis žemėlapis. Jį tirdamas, bent mintimis galėjau pabendrauti su laisvu pasauliu. Dažnai sustodavau prie Vilniaus, kur praleidau laimingiausius savo gyvenimo metus“, – parašė iš Vilnijos krašto kilęs kunigas ir rašytojas Juozapas Hermanovičius. Šiuos žodžius jis paskelbė Vokietijoje, Miuncheno mieste 1962 metais išleistoje savo prisiminimų knygoje „Kinija–Sibiras–Maskva“. Knygos išleidimo vieta, ir ypač jos pavadinimas ir paantraštė „Raudonųjų stovykloje: misionieriaus prisiminimai ir patirtis Sovietų Rusijos kalėjimuose ir vergų stovyklose 1948–1955 m.“ daug pasako, leidžia suprasti, kad jos autorius praėjo sudėtingą, pilną nepriteklių ir netekimų gyvenimo kelią. „Malda ir tikėjimas padėjo man išgyventi“, – ne kartą pabrėžė J. Hermanovičius.

Tūkstančiai nekaltų Lietuvos žmonių ilgų ir sunkių tardymų nukamuoti, prievartos, neteisybės ir teroro apimti, kentėjo sovietiniuose gulaguose nežmonišką panieką, pažeminimą, badą. Visą tai – Čitoje, Irkutske, Taišete, Bratske, Potmoje Mordovijoje praėjo ir J. Hermanovičius. Jis talentingai aprašo kankinimo vietas, savo kankintojus ir bendro likimo žmones. Tą žiaurią kasdienybę atidengia dalykiškai atpasakodamas stovyklose vyravusius santykius, darbus, buitį. Ir viską aprašo panašiu stiliumi, kaip ir Balys Sruoga „Dievų miške“ – savo patirtį atidengia su didžiu širdies atlaidumu persekiotojams, rašo vaizdžiai, patraukliai, gana dažnai nušviesdamas savo ir kitų vargingą padėtį linksmu vaizdu ar lakiu žodžiu. 

Autorius, rašydamas savo atsiminimus, savęs nesigailėdamas, darė viešą išpažintį. Knygą J. Hermanovičius parašė baltarusių kalba. Ji buvo greitai pastebėta ir išversta į lietuvių, lenkų, rusų, italų, ispanų ir anglų kalbas. Į lietuvių kalbą vertė kunigas K. A. Matulaitis, MIC, Lietuviškas vertimas pasirodė Londone, 1969 m. Išleido tikybinės ir tautinės minties žurnalas „Šaltinis“, spausdino Londone veikusi lietuviška spaustuvė „NIDA PRESS“.

Marijonų vienuolis

J. Hermanovičius gimė 1890 kovo 4 d. Alšėnuose, Ašmenos apskrityje, tuometinėje Vilniaus gubernijoje. Tėvai buvo neturtingi valstiečiai, tačiau net anksti mirus tėvui, motina iš paskutiniųjų stengėsi išmokslinti sūnų. Baigęs Ašmenos mokyklą Juozukas 80 km pėsčiomis nuėjo į Vilnių pas tetą Antaniną Savickienę, kuri padėjo jaunuoliui pasiruošti įstoti į Vilniaus kunigų seminariją.

 
„Liepos 2 d. – tai Dievo Motinos apsilankymas pas Elžbietą. Man toji diena labai svarbi ir atmintina. Tą dieną 1913 m. Vilniuje priėmiau primicijas Šventosios Dvasios bažnyčioje“, – vėliau parašys J. Hermanovičius. Tapęs kunigu jis dešimt metų dirbo įvairiuose Vilniaus diecezijos parapijose. Ir visur jaunas kunigas siekia bažnyčios gyvenime vietoje lenkiškos, diegti baltarusių kalbą. Todėl dažnai kentėjo nuo valdžios.
 
1924 m. vasarą Drujoje jis įstojo į kunigų marijonų vienuoliją. „J. Hermanovičius, naujokavimo metus atlikęs, padarė laikinuosius įžadus 1925 m. rugpjūčio 8 d. ir amžinuosius 1927 m. liepos 12 d.“, – rašė kunigas K. A. Matulaitis.
 
Harbino misijoje
 
1932 m. jis siunčiamas dirbti į Kiniją, Harbino mieste veikiančią marijonų misiją. Ten dirbo mokytoju Šv. Mikalojaus licėjuje, buvo moksleivių bendrabučio auklėtojas. Po ketverių metų susirgo, buvo atšauktas į Vilnių. Čia apie jo veiklą rašoma dvejopai. Vienur – kad jis Marijonų studijų namuose ėjo klierikų rektoriaus pareigas, kitur – kad vadovavo Baltarusių marijonų studentų namams. Greičiausiai tai tų pačių pareigų įvairus traktavimas, nes ir vieni, ir kiti teigia, kad jo baltarusiška veikla Vilniuje lenkų valdžiai labai nepatiko. „Lenkijos valdžia mane labai persekiojo, penkis metus nedavė paso. 1938 m. buvau Vilniuje policijos priežiūroje, vėliau mane iš Vilniaus išsiuntė…“, – rašė J. Hermanovičius.
 
1938 m. kunigas su savo mokiniais buvo deportuotas į Lenkijos gilumą. 1939 m, sveikatai sustiprėjus, J. Hermanovičius vėl išvyko į Harbiną, buvo licėjaus vicedirektorius. Šiose pareigose dirbo beveik dešimt metų.
 
Beje, čia į Harbino misiją 1934 m atvyko ir lietuvis Vladas Mažonas. Šis kunigas, vienuolis marijonas, misionierius ir spaudos darbuotojas. gimė 1881 m. Telšiuose. Mokėsi Peterburgo kunigų seminarijoje. 1906 m. įšventintas kunigu ir dirbo įvairiose Rusijos parapijose. Sugrįžęs į Lietuvą, 1921 m. paskirtas Šiaulių berniukų gimnazijos kapelionu ir mokytoju. Čia dirbo iki 1924 m. Tais pačiais metais įstojo į marijonų vienuolyną Marijampolėje. Čia buvo Šv. Vincento bažnyčios rektorius, marijonų gimnazijos mokytojas, redagavo katalikiškus laikraščius, globojo skautus. Nuo 1934 m. pradėjo misionierišką veiklą Kinijoje ir Japonijoje. Dirbo Harbine su J. Hermanovičiumi. Po ketverių metų grįžo į Lietuvą. 1941 m. buvo ištremtas į Sibirą ir ten 1945 m. mirė neaiškiomis aplinkybėmis. Parašė knygą „Tikybos metodika“ (1922), išvertė dramą „Ubagėlis“.
 
1948 m. kinų komunistai jėga užgrobė ir sunaikino marijonų misiją, ten dirbusius kunigus, tarp jų ir J. Hermanovičių, įkalino ir be jokio teismo atidavė SSRS komunistams. O šie, irgi be teismo, nubaudė kunigą kalėti 25 metus.
Kai už jo užsidarė Irkutsko kalėjimo vartai, prisiminė vilniečio baltarusių poeto F. B. Bohuševičiaus eiles:
 
Ir pasaulį mums uždarė,
it į karstą mus suvarė.
 
Vincukas narsusis – Vincuk Advažny
 
Vincukas Narsusis (Вінцук Адважны), Unuk Vincuk, arba tik abreviatūra W. A. – taip dažniausiai pasirašinėjo savo grožinę kūrybą J. Hermanovičius. Kūrinius spausdino nuo 1917 m. Jo, kaip rašytojo, kelio pradžią atskleidžia bendramintis kunigas A. Stankevičius, parašęs J. Hermanovičiaus eilėraščių knygai „Baltarusiški cimbolai“ (Vilnius, 1933) apžvalginį straipsnį „Apie W.A. gyvenimą“. Joje tik pasako, kad eilėraščių autorius yra kunigas, O pavardės neatskleidžia, nes „gyvename tokiose visuomeninėse, politinėse sąlygose“. Be to, teigia, kad baltarusiška tautiška savimonė W. A. susiformavo greitai. Perskaitė F. B. Bohuševičiaus knygas, bendravo su baltarusių tautinio atgimimo veikėjais kunigais Ad. Lisauskiu ir poetu kunigu A. Astramowičiumi (Andrej Ziazulia).
 
A. Stankevičius teigė, kad literatūrinių gabumų W. A. turėjo nuo jaunystės, tačiau dėl kuklumo ilgai nerodė, ką rašė. „O 1919–1920 metais, kai buvau „Krynicos“ (ėjo Vilniuje – V. Ž.) redaktorius, gaudavau daug laiškų iš W. A. Juose autorius nurodinėdavo redagavimo ar kalbos klaidas, Kritika gerai, bet tegul pats pabando. Pabandė, iš pradžių atsiuntė eilėraščių, vėliau ir didesnius straipsnius“, – rašo A. Stankevičius.
 
Knygos autoriaus pavardė nuslepiama sąmoningai, nes poetas užima aktyvią atvirą baltarusių poziciją, kandžiai kritikuoja, išjuokia lenkomaniją. Štai eiliuotoje poemoje „Susitikimas prie bažnyčios“ („Sprečka pad Kasciolam“) baltarusis Simonas kalbasi su lenkų šlėkta Jacentu. Dėl kalbos jis šlėktai primena, kad Radvilos, Sapiegos, net Lietuvos kunigaikštis karalius Jogaila iš pradžių nekalbėjo lenkiškai. Tada Simono argumentų priremtas Jacintas pratrūksta pagrindiniais tuo metų populiariais šlėktiškais koziriais:
 
Mužikas tu, cholopas, durnius, chamas!!!!!
Nėra daugiau bendravimo tarp mūsų,
Tu, ką liežuvį čia savo laidai?!
Aš šlėkta – cholope, tu, ar nežinai?“
 
Užpykęs lenkas išeina, o Simonas pavymui:
 
„Kalbėk su kumeliu maldas!
Čia nepadės joks argumentas,
Jeigu kvailys yr pats Jacentas“
 
Kita scena – Simono ir kito šlėktos Valento, kuriam labai nepatinka kunigas, kalbantis su vietiniais žmonėmis baltarusiškai. Valentas renka parašus skundui siųsti į Vilnių, vyskupui, kad pakeistų į lenką kunigą. Simonas suplėšo tą laišką.
 
O eilėraštyje „Gyventojų surašymas Lukonicos kaime 1921 m.“ autorius atvirai rašo apie surašinėtųjų apgaudinėjimą, vietinių gyventojų „sulenkinimą“:
 
Taip per vieną dieną Lukonica tapo lenkų kaimu. Tik
Kunigas nepasimetė –
Baltarusiu užsirašė:
Jis neapsiriko,
nes tokiu jis gimė“ .
 
Šį eilėraštį būtų pravartu paskaityti tiems, kurie dabar dažnai cituoja to surašymo duomenis, visiškai nepagalvodami, kiek juose yra tiesos, ir kiek prirašymų, kai lietuvių ir baltarusių kaimai staiga tapdavo lenkiški.
 
Drąsiai, pasitelkęs sarkazmą, jis pasisako ir prieš lenkų kolonistų vežimą į Vilniaus kraštą. Jo pasakėčioje „Kalakutas ir žąsys“ rašoma, kad pateko vienas kalakutas į didelį žąsų pulką. Jis pučiasi, bando joms aiškinti, kad jos neteisingai elgiasi. Neradęs pritarimo, pabėgo iš žąsų kiemo… atsivesti kalakučiukų:
 
Taip, priešai nemyli mūsų,
Ir lipa mums ant sprando.“
 
„Baltarusi, nesigėdink savo vardo!“
 
Vilniuje J. Hermanovičius išleido nemažai knygų. Be jau minėtos, dar prozos kūrinius „Kaip Kaziukas ruošėsi išpažinčiai“ (1928), eiliuotą pasakojimą „Kaip Hanulia ruošėsi važiuoti į Argentiną“ (1930), „Kaniok-Harbuniok“ (pagal Piotro Jeršovo pasakėčią) (1932), poemą „Hanulės vargai“ (1935), apysaka „Vaikinas“ (1935), „Geram ir Dievas padeda“ (1939).
 
Apysakoje „Vaikinas“ vargonininkas Charašucha užmiega, sapne pasirodo jo vikaras, tik labai iškilmingas, ant galvos vyskupo mitra, rankose dvi Mozės lentelės. Vargonininkas bando perskaityti jas, bet nepavyksta.
 
Ir tada pats kunigas pradėjo skaityti balsu, kaip Jerichono dūdos:
Klausyk, Charašucha“ ir visa baltarusių tauta –
1. Baltarusi, pažink pats save!
2. Baltarusi, nesigėdink savo vardo!
3. Baltarusi, atsimink, kad tavo laisvės diena jau arti!
4. Mylėk Tėvynę savo, žemę savo, kalbą savo!
5. Neatsižadėk ir neišjuok brolių savų!
6. Nesiek nieko svetimo!
7. Neapsimetinėk pats svetimtaučiu!
8. Neapkalbėk savo brolių, kurie dirba atgimimui!
9. Nepavydyk svetimtaučiams jų Tėvynės.
10. Nei jų kalbos, jų kultūros, jų aprangos, nei viso to, ką matai pas juos“
Vargonininkas pabudo, uždegė lempą ir užrašė visą naują atgimimo įstatymą…“
 
Skaitai šiuos dešimt baltarusiškų įstatymų ir nevalingai pradedi galvoti: kaip jie tiko ir dabar tinka mums, lietuviams. Šie žodžiai išlieka aktualūs ir baltarusiams, nes ir dabar yra nemažai norinčių Baltarusiją paversti eiline Rusijos provincija. Todėl nenustembu, kad kunigo Siaržuko Gorbiko iniciatyva 1991 m. Londone, leidykla „Božym šliachom“ nukopijavusi pakartoja J. Hermanovičiaus knygos „Susitikimas prie bažnyčios“ leidimą.
 
Deja, dar ne visas J. Hermanovičiaus išleistas knygas teko paskaityti. Įvairūs šaltiniai rodo, kad Vilniuje dar buvo išleistos šios jo knygos: „Kaziukowaje Žanimstwa“ (1929), „Adam i Arielka“ (1931), „Unija na Palessi“ ir „Betlejka“ (1932), „Казкa аб рыбаку і рыбцы“( 1934 ar 1935). Pastarąją knygą savo lėšomis padėjo išleisti vilnietis kunigas Vincentas Hadliauskis.
 
Be to, J. Hermanovičius iš lotynų į baltarusių kalbą išvertė Tėvų marijonų kongregacijos konstituciją. Ją Vilniuje 1934 m. atskira knygele išleido tėvai marijonai, spausdino F. Skorinos spaustuvė.
 
Apie lietuvių kunigus
 
Sibiro gulaguose J. Hermanovičius dažnai prisimindavo Lietuvą: „Stovime susimąstę, bežiūrėdami ir klausydami garsų; ir pasirodo akyse tolimas Nemunas:
 
Rūksta slėnis, groja, kai namus sapnuoja,
Vargšo vyro ašaroje spinduliai švytruoja
 
Parašiau savo sesutei Liudvinai, su kuria išsiskyriau Vilniuje 1938 m. Parašiau, nes tuomet nežinojau, kad ji negyva. Žuvo ji Vilniuje mūsų vienuolyno namuose, sviedinio užmušta. Laukiau atsakymo pusę metų, bet nesulaukiau, nei iš šio pasaulio, nei iš kito“, – rašo J. Hermanovičius.
 
„Ligoninėje, kur aš esu, yra lietuvis, kurį galima aptarti turint „aukso širdį“. Taip laimingai susiklostė, kad mudu miegame greta. Pamiršau jo pavardę, todėl ji toliau vadinsiu „Žmogus“. Tokio reikia su žvake ieškoti ir jis daugiau vertas, negu šimtas kitų. Jo tikėjimas yra atviras kaip vaiko, ne tik kasdien meldžiasi, bet ir gyvena Dievuje. Nesigiria, bet jo darbai atskleidžia jo sielą, nieko juose nėra priešingo, tik vidinė vertė žėri. Nemaloniame stovyklos gyvenime pasilikti kitiems geras ir jiems padėti, tai jau nėra paprastas natūralus dalykas. Jo darbštumas ir kantrybė negirdėta. Lietuvoje buvo teatro dekoratorius, o čia stovykloje – kirpėjas. Tik aš juo pasitikėdavau, kai jis aštriu skustuvu apie mano gerklę važinėdavo. O kitiems? Kas tai įspės? Stovyklose paprastai kirpėjais būna padaužos – blatnieji, kurie buvo jau nekartą sutepę savo rankas svetimu krauju. Gaila, kad mažai turėjau laiko pasikalbėti su juo. Iš darbo jis grįžta labai vielai, nuilsęs ir iš karto užmiega. O miega, kaip užmuštas. Mano liga buvo besibaigianti ir aš turėjau daug laisvo laiko.“
 
„Nestebina, kad stovyklose katalikų kunigų buvo daugiau, negu visų kitų tikėjimų kartu paėmus. Sėdėjo su manimi Levas iš Charkovo, rabinas, vienas protestantų klebonas, sentikių dvasiškis su trimis vienuoliais, du stačiatikių vyskupai (vienas iš jų buvo Speranskis), penki ar šeši pravoslavų kunigai. Katalikų dvasininkų buvo: vokietis, prancūzas, rumunas, rusas, 3 latviai, 3 gudai, 3 lenkai, 5 vengrai, 8 ukrainiečiai ir 11 lietuvių. Prie tų tektų priskirti du klierikus, vieną vienuolį ir tris seseris vienuoles“, – apie lagerį Bratske rašė J. Hermanovičius.
 
Jo, kaip kalinio, prisiminimuose dažnai rašoma apie lietuvius kunigus. Su vienais jis draugavo, su kitais bendravo, priimdavo išpažintį, melsdavosi. Autorius, nenorėdamas pakenkti aprašytiesiems, apie juos rašė atsargiai, neretai nutylėdavo pavardes, vardus, neatskleisdavo apie kokį asmenį kalba. Tačiau keletą lietuvių kunigų pavardžių jis įvardija, būtent tų, kuriems negali pakenkti tas paminėjimas.
Randu sakinį: „Kunigą Butvilą užsipuolė blatnieji.“ Čia greičiausiai rašoma apie kanauninką Ladą Butvilą. Jis nuo 1932 m. buvo Panevėžio vyskupijos kancleris, sovietų suimtas.
 
Kitoje vietoje autorius mini kunigą Staševičių: „Besveikdamas sužinojau, kad džiova sergančių dalyje yra lietuvis kunigas Staševičius. Atšilus orui, leido man išeiti iš barako. Tada susiradau kunigą Staševičių. Kalbėjausi su juo per langą ir išklausiau jo išpažinties lotyniškai. Pavyko man gauti vyno ir plotkelių. Galėjau tada nekartą laikyti Mišias ir per lietuvį kirpėją pasiųsti ligoniui Šv. Komuniją.
 
Taišėte man buvo lengviau užsiimti sielovada. Paskirstomosios moterų stovyklos artumas man padėdavo. Ten buvo kelios seserys vienuolės. Moterys ateidavo į mūsų stovyklos ambulatoriją. Ir siuvykloje – nors aiškiai rizikuodamas – galėjau patarnauti joms dvasiniai. Tačiau ir ten mane susekė „piktos akys“. Kažkas mane paskundė, kad varau religinę propagandą, ir viršininkas pagrasino išsiųsiąs mane į baudžiamąją stovyklą. O mano draugas kunigas Tomas (kokia pavardė? – V.Ž.) jau buvo pasmerktas gyventi baudžiamojoje stovykloje.
 
Man pažįstamo kunigo Staševičiaus sveikata gerėja. Jau gali išeiti iš barako. Mano Dieve! Kokie jaudinantis buvo mudviejų susitikimas! Kaip jis nuoširdžiai dėkojo man už kunigišką paslaugą. Ir koks jis mielas žmogus pokalbiui. Iš karto susidraugavome ir sunku buvo mudviem išsiskirti. Jis buvo aukštas, išdžiūvęs vyras. Ilgai besitęsianti ir sunki jo liga visai jį sunaikino. Rimtas ir lėtas, kaip tai dažnai pasitaiko pas lietuvius, o toks paprastutis, tiesmukas ir nuoširdus, kaip tikras Dievo vaikas. Jis pergyveno daug aitrių dienų tamsioj neviltyje svetimų tarpe, bet pats nepablogėjo, o ramiai kentėjo, atsidėdamas Dievo Apvaizda, kaip tai pilnai tiko tikram Kristaus kankiniui.“
 
Apie kokį kunigą čia kalbama? Gal apie Adolfą Staševičių, gimusį 1889 m.? Jis kunigu tapo 1938 m., dirbo Kaišiadorių vyskupijoje, sovietų suimtas.
 
„Pažinojau lietuvį kunigą Antaną Jušką, su kuriuo iš karto susidraugavau,“ – rašo J. Hermanovičius. Tai greičiausia rašoma apie buvusį Troškūnų kleboną Antaną Juškų. Jis gimė 1906 m., įšventintas kunigu 1926 m., paskirtas klebonu 1937 m., sovietų suimtas.
 
Mirė Londone
 
Po Stalino mirties J. Hermanovičiaus byla peržiūrima, 1955 m jį paleidžia į laisvę. Bolševikų valdžia jis visiškai nusivylė. Kunigas rašė: „Sovietų žemėje yra pavojingiau gera daryti žmogui, negu bloga. Mūsų filosofas Tomas teigia, kad Sovietų Sąjungoje nėra nei vienos žymesnės dorybės, kuri nebūtų nubausta.“
 
Prieš karą gyvendamas Vilniuje, jis turėjo Lenkijos pilietybę. Tuo pasinaudojo ir išvažiavo į Lenkiją, iš ten 1959 m. į Romą, aplankė Paryžių, Niujorką. Ilgiau gyveno Londone.
 
Išeivijoje jis parašo ir Miunchene išleidžia prisiminimus apie sovietinius gulagus. „Atsiminimai yra parašyti įdomiai, gyva baltarusiu kalba, o kas pabrėžtina – kunigas J. Hermanovičius žvelgia į visą žudikišką NKVD tardymą, sovietų kalėjimus ir bausmių stovyklas linksma ir dvasinga akimi. Autorius, būdamas dvasininkas, kiekvieną nelaimę priima kaip Dievo leistą, ruošiasi priimti naujus skausmus, perkenčia juos ramiai, vyriškai. Atpasakodamas tikrovę, įterpia nuotaikingų vaizdų ir skaitydamas nesusilaikai nuo juoko“, – rašo Australijos kritiko O. Weres, – be abejo, sovietų komunistų pragare nepalūžta tik tokie žmonės, kaip kunigas Juozapas Hermanovičius <…> Atsiminimuose sutinkame šviesuolį autorių. Jis yra įžvalgus, besišypsąs, sąmojingas; bemirštąs badu priešo naguose, ir juokaujantis iš pačios mirties. O tai reiškia, jog jis nugalėjo priešą!“
 
1973 m. Londone J. Hermanovičius išleidžia paskutinę autorinę knygą „Pasakos ir kiti eilėraščiai“. Be to, Londone jis redagavo baltarusių katalikų laikraštį „Božym šliacham“ (Dievo keliu). Šis laikraštis 1947–1957 m ėjo Paryžiuje, 1957–1980 Londone. Redaktoriai ir daugelio straipsnių autoriai buvo Česlovas Sipovičius, Levas Garoška, J. Hermanovičius, Aleksandras Nadsanas. Šį laikraštį dabar galima paskaityti F. Skorinos baltarusių bibliotekoje-muziejuje, veikiančiame Londone.
 
Į Anapilį J. Hermanovičius išėjo 1978 m. Liko jo knygos, keletas eilučių Baltarusijos enciklopedijose. Tolstant sovietiniam pragarui, jo pavardė vis dažniau sumirga baltarusių literatūrologų ar religijos tyrėjų raštuose, atvaizdas – dailininkų darbuose. Lietuvai šis mūsų tėvynainis iki šiol liko mažai žinomas.
 
Autoriaus nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Kunigas Juozapas Hermanovičius. Iš serijos „Baltarusijos dvasinio atgimimo veikėjai“. Aliejus. Dailininkas Anatolijus Kryvenka (Minskas)
2. J. Hermanovičiaus knygos „Kinija–Sibiras–Maskva“ vertimas į lietuvių kalbą. Vertė kunigas K. A. Matulaitis, Londonas, 1969 m.
3. J. Hermanovičiaus eilėraščių knyga „Baltarusiški cimbolai“, Vilnius, 1933 m.
4. J. Hermanovičiaus knyga „Hanulės vargai“, Vilnius, 1935 m.

Voruta. – 2010, gruod. 23, nr. 24 (714), p. 15.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra