Pagrindinis puslapis Sena Voruta Juozą Maceiką prisimenant

Juozą Maceiką prisimenant

Yra žmonių, kuriuos įsimeni visam gyvenimui. Ne todėl, kad jie išsiskirtų iš kitų ekstravagantišku elgesiu, drabužiais ar kitomis vizualiai suvokiamomis savybėmis. Ne kas kita, o kuklumas, iš jų sklindanti dvasinė šiluma ir išmintis padaro juos iškiliais ir įsimintinais. Toks buvo Juozas Maceika. Jį, visuomet ramų, santūrų prisimenu iš ankstyvos vaikystės. Tai buvo trijų mūsų šeimos kartų artimas bičiulis ir dažnas svečias, ir labai gerbiamas žmogus.
Su mano seneliais ir tėvais prieškariu juos siejo bendri lietuviški reikalai. Mano senelis Konstantinas Stašys ilgą laiką vadovavo Vilniaus lietuvių laikinajam komitetui. Komitete darbavosi ir Juozas Maceika, ir mano tėvas Antanas Juchnevičius. Su senele Zuzana Alunan-Stašiene siejo blaivybės tarp lietuvių propagavimas. Kartu rengė didelį pasisekimą turėjusią 1937 m. lietuvių liaudies meno parodą. Ją prisimenu kaip spalvų ir raštų miražą.
Dažniausiai sutikdavau Juozą Maceiką senelio bute, Jakšto g. 5 (dabar 9). Seneliai gyveno pirmame aukšte, mes – antrame, virš jų. Mūsų bute girdėjosi, kai apačioje trinktelėdavo durys. Vadinasi, kažkas atėjo. Tuomet puldavau prie telefono ir klausdavau, ar galiu ateiti ir aš. Leidimą lengvai gaudavau ir dažniausiai ten sutikdavau ramųjį išmintingąjį poną Juozą, kuris šalia rimtų pokalbių ir man skyrė tam tikrą dėmesį. Taip jis man tapo ir išliko savu žmogumi.
Dažniausiai man buvo leidžiama kartu sėdėti prie bendro stalo, pasivaišinti. Tik kartais, kai senelio ir p. Juozo reikalai būdavo „labai svarbūs“, senelė Zuzana užimdavo mane kitame kambaryje. Tik vėliau supratau, kad buvo saugomasi, kad ko nors atsitiktinai nugirsto, o gal ir ne visai taip suprasto, neišplepėčiau. Buvau tuomet 4–6 metų. Kad lietuviški reikalai svarbiausi, jau savaip, vaikiškai, suvokiau ir jais besirūpinančius gerbiau.
Vakarienių metu p. Juozas įdomiai pasakodavo apie savo vaikystę, Lazdūnų kaimą.
Atsimenu, kai buvo šnekama apie svarbų įvykį – p. Juozo būsimas vestuves. Jaunoji esanti nevilnietė, tai buvo teigiamai vertinama. Kai dešimtoje klasėje pradėjau mokytis Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, vėl sutikau ponią Maceikienę – ji buvo mokslo dalies vedėja.
1941 m. visa mūsų šeima, išskyrus tėvą, kuris suspėjo pasitraukti į Vakarus, buvo išvežti į Altajaus kraštą. Grįžome 1947 m. rudenį – pabėgome su suklastotais pasais – ir mama, ir senelė. Gyvenome visos atskirai, kad atgal neišvežtų ar į kalėjimą nepasodintų. Mama niekur nedirbo, iš skurdo gelbėjo giminės ir draugai.
Labai rimta, ženkli pagalba atėjo iš Juozo Maceikos. Jis, pasirodo, išsaugojo Konstantino Stašio monetų kolekcijos dalį. Matyt, pas jį tos monetos buvo paslėptos nuo nuolatinių lenkų kratų senelio bute. Beje, 1937 m. didžioji kolekcijos dalis per kratą buvo lenkų valdžios deponuota ir išvežta į Lenkijos muziejus, kad senelis tos kolekcijos į užsienį (t.y. į Lietuvą) neišgabentų.
Išsaugotą nuo lenkų ir bolševikų kolekcijos dalį Juozas Maceika įteikė mamai ir senelei. Senelis K. Stašys Sibire, Barnaule, buvo atskirtas ir nuteistas „aukščiausia bausme“, matyt, sušaudytas. Jam neteko savo kolekcijos pamatyti, bet mūsų šeimai ši p. Juozo dovana turėjo begalinės reikšmės tiek pragyvenimui, tiek išlikimui Lietuvoje, nes mama galėjo kelis metus nedirbti valdiško darbo, išsisaugoti. Mama tuos pinigėlius po truputį pardavinėjo, daugiausia jų pirko Vincas Žilėnas, istorijos etnografijos muziejuje jie tebėra. Gautus pinigus mama dėdavo į vokelius su užrašais „sausis“, „vasaris“, „kovas“ ir t. t. Ir tik tam mėnesiui skirtą sumą buvo galima sunaudoti.
Maceika – šventas žmogus, sakydavo senelė. Juk galėjo tų monetų neatiduoti, jokio įpareigojimo, jokių įrodymų, kad pas jį tos monetos, niekas neturėjo. O jis ir savo vaikų turėjo, ir ne prabangoje gyveno. Nieko sau nepaėmė, viską atidavė. Aukštos moralės, tyros sąžinės žmogaus būta. Vėliau, kai jau buvau Vilniaus dailės instituto studentė ir kai pradėjau dirbti Paminklų konservavimo institute ne kartą teko eiti pas p. Juozą į muziejų konsultuotis. Visada rasdavo laiko dalykiškai rūpimą klausimą apsvarstyti. Temos daugiausia buvo susijusios su Vilniaus architektūra, istorija. Jo meilė Vilniui buvo užkrečiama. Garbė jam, Juozui Maceikai, tyliam savo krašto patriotui, visais negandų laikais prasmingai dirbusiam savo krašto, savo tautos labui. Tebūnie jo tauri asmenybė neblėstančiu pavyzdžiu kartų kartoms.

Naujienos iš interneto