Juodoji ir baltoji archeologija

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Lietuva tapo pirmoji valstybe pasaulyje, uždraudusi kolekcionavimą. Seime buvo priimtas įstatymas, draudžiantis kolekcinių eksponatų paiešką, taigi visi kolekcininkai iškart tapo nusikaltėliais. Visos privačios kolekcijos bus konfiskuojamos.
 
Archeologams yra pavesta surasti garsiausių Lietuvos praeities kolekcininkų „nusikaltėlių“ kapavietes – Žygimanto Augusto, Radvilų, Tiškevičių ir net J. L. Chreptavičiaus. Jų palaikai turės būti iškasti, pririšti prie žirgų uodegų ir tampomi per gyvosios archeologijos šventes – kaip įbauginimo priemonė kolekcininkams. Mat nutarta padaryti tai, ko nepavyko net Stalinui – išrauti kolekcionavimą visiems laikams ne tik iš žmonių sąmonės, bet ir iš praeities, iš istorijos. Nuo šiol visi Lietuvos piliečiai privalės domėtis tik trimis dalykais – smurtu, svaigalais ir madomis. Vargas tam nelaimėliui, kuris begerdamas alų sugalvotų kolekcionuoti alaus atributiką: etiketes, senus butelius, kamštelius. Saugumui susekus, kai kolekcininkas įsigis aukcione Prienų daryklos kamštelį, tokio lauks baisi bausmė: jam bus tol pumpuojamas alus, kol vargšas susprogs, purslais aptaškydamas egzekucijos žiūrėti suvarytus kolekcininkus. Ilgai buvo svarstoma, kokiomis bausmėmis turės būti nukankinami kolekcininkai. Kultūros „veikėjams“ patarus, pasirinktos daugiausiai viduramžiškos mirties bausmės, tik pritaikant stalininę praktiką – vadinamąją „padgatovkę“ – vienos aukos mirties bausmė vartojama ir kaip įbauginimo priemonė kitai aukai. Kiekviena mirties bausmė turės būti susijusi su tuo, ką nusikaltėlis labiausiai mėgo, taigi su jo kolekcija. Pavyzdžiui, filatelistas bus sukapojamas į mažus gabalėlius, kurie bus išsiuntinėjami jo kolekcijos vokuose kitiems kolekcininkams, kad suprastų kas jų laukia.
 
Ilgą laiką buvo svarstoma, ką daryti su konfiskuotomis kolekcijomis. Paskui nutarta vertingesnius eksponatus parduoti „eBajuje“, o menkesnius užkasti ir supūdyti (kam vargintis juos inventorizuojant). Archeologai aikčiojo, pamatę auksinių vikingų šarvų kolekcijas. Tačiau didžiausio susidomėjimo sulaukė konfiskuota auksinių vikingų prezervatyvų kolekcija, kurią kolekcininkas iškasė pajūryje. Tarp jų buvo ir legendinis apeiginis Ericho Rudojo platininis prezervatyvas su deimantiniais spygliais. Šis prezervatyvas buvo parduotas „eBajaus“ aukcione praėjus tik 37 sekundėms nuo pardavimo paskelbimo pradžios.
 
Neaiškumų įstatymo rengėjams sukėlė drugelių kolekcijos. Nes drugelis – tai objektas, skraidantis ore. Pavyzdžiui, kolekcininkas sugauna drugelį kur nors Rusijos pasienyje. Kolekcininkas, žinoma, nubaudžiamas mirties bausme, o drugelis sunaikinamas, kaip keliantis grėsmę objektas. Tačiau jei pasirodys, kad tas drugelis gimė Rusijoje ir tik perskrido Lietuvos sieną, tada galimas ir diplomatinis skandalas.
 
Dirva paieškos uždraudimui buvo ilgokai „purenama“ vienpusiškais žemo lygio straipsniais apie juoduosius archeologus ir kolekcininkus. Dauguma kolekcininkų pasijuto labai įžeisti, kadangi tuose tekstuose visi senienų rinkėjai buvo įvardinti kaip nusikaltėliai, o svarbiausia Lietuvos kolekcininkų organizacija pavadinta kriminalistų „strelka“. Skaitant tuos straipsnius susidaro toks įspūdis, kad jų autorius piktina jau pats faktas, kad Lietuvoje, nepaisant nuolatinio karo prieš kolekcininkus, vykdomo nuo 1940 metų, taip ir nepavyko jų visiškai išnaikinti. Turbūt rašę net neįtaria, kad dar ne visi kolekcininkai turi metalo detektorius – kai kurie žmonės renka tik knygas, pašto ženklus, kamštelius nuo alaus butelių. Tokiems detektorių net nereikia – tačiau plačiai platinamų tekstų autoriams net ir tokie – kriminaliniai nusikaltėliai. Kaltas jau vien už tai, kad kažkuo domiesi, kažką kuri, kolekcionuoji.
 
Vargu ar suvokiama, kad ne visi kolekcininkai su metalo detektoriais ir ekskavatoriais kasinėja pilkapius ir kapines. Rašę šiuos vienpusiškus tekstus net ir neįtaria, kad dalies metalo detektorių naudotojų kastuvai nėra nutaikyti į pilkapius, net ir jokiomis senienomis jie apskritai nesidomi. Hobiui skirti detektoriai tikrai netinka jokių pilkapių bei kapinių kasinėjimams. Todėl informuojame, kad yra tokia visame pasaulyje labai paplitusi eksploracijos rūšis – kasinėjimai pliažuose – šie žmonės kasa prezervatyvų pakuotes, laikrodžius, žiedus ir kitą poilsiautojų paliktą jovalą. Pranešame, kad neseniai, viename kaimyninės Lenkijos mieste vyko kasmetinė miesto šventė, per kurią kaip viena iš atrakcijų buvo metalo detektorius turinčiųjų pasirodymas pliažuose – panašiai, kaip Lietuvoje baikerių ar oro balionų mėgėjų. Ši akcija buvo plačiai reklamuojama per valstybines žiniasklaidos priemones. Ir jūs nepatikėsite – ten niekam net nekilo mintis pakviesti miestiečių susidoroti su besivaikščiojančiais po pliažus metalo detektorių mėgėjais. Bet tai padarė Lietuvos kultūrininkai (visai nestebina, kad pasiskaitę jų straipsnių skaitytojai siūlė tai atlikti smurtiniu būdu). Ir stebuklas – po minėtos akcijos Lenkijoje nebuvo sudegintas ant laužo nė vienas pavojingasis pliažinis detektoriaus savininkas, net ir giljotina jų galvų kažkaip nekapota. Vargas būtų jų lietuviškiems kolegoms, jei panašios akcijos būtų rengiamos čia. Viduramžiškas priemones mėgstantys Lietuvos „kultūrjėgeriai“ turbūt nesuvokia, kad dalis metalo detektorių savininkų renka ne senienas, bet metalo laužą buvusiuose poligonuose ar kitur. Jie nežino, kad dalis metalo laužo rinkėjų dirba net ir be detektorių.
 
Pasižiūrėkime į problemą plačiau. Buvo sugauti du juodieji archeologai, kasę pilkapius. O kas paskatino juos lįsti į pilkapius? Pagrindinės priežasties niekas kažkodėl nepaminėjo ar nenorėjo paminėti – tai archeologų neatlikti darbai. Jei pripažinsime, kad šis Lietuvos paveldas prioritetinis – tai kodėl per tiek metų taip ir nesugebėta bent jau pilkapių ištyrinėti, o radiniai vis dar nesugulę muziejų saugyklose? Kam kirmyti kabinetuose ir vilioti pilkapius kasančiuosius? Archeologų pasiteisinimas, kad nekasama todėl, kad tyrimo metodai ir technologijos tobulėja, todėl geriau jau pūdysime daiktus žemėje – daugiau negu vaikiškai juokingas. Net ir patys tauriausi metalai sudyla žemėje, radinukai laužomi traktorių, paviršiniai išsilydo deginant žolę ir t. t. Sumažėjęs valstybės finansavimas ekspedicijoms taip pat nerimtas pasiteisinimas. Jei valdiškas garvežiukas paseno, sunkiai pūškuoja, tai galima paieškoti ir privataus taksi. Kažkodėl visose kultūringose šalyse įmanomas bendradarbiavimas tarp archeologų ir kolekcininkų, tokia patirtis įvairiapusiškai pasiteisina, tai kodėl gi Lietuva turėtų būti išskirtinė sala – „Ostrov nevezenija“? Be to, niekas nepaneigs, kad yra gi valstybės institucijos, kurios privalėjo saugoti pilkapius, nes gauna už tai atlyginimą.
 
Minėtų straipsnių pavadinimai kalba apie „kovą“, „karus“ prieš rinkėjus. O kodėl niekas nekalba apie bendradarbiavimo su kolekcininkais galimybę?
 
Akivaizdu, kad visi įstatymai pas mus remiasi draudimu; žvejybos ir medžioklės dėl pakankamai dažnų brakonieriavimo atvejų neuždraudžia; šiuo atveju irgi reikėtų apibrėžti kas yra galima ir ko negalima. Didžiojoje Britanijoje buvo priimtas kompromisinis sprendimas – ieškotojai turi savo „garbės kodeksą“, jų klubai sutarė su paminklosaugininkais kas yra galima, o ko ne. Sutarta, kad radus kažką įdomesnio bus pranešama paminklosaugininkams ar artimiausiam muziejui (taipogi nurodoma radimo vieta), sutarta, kad radėjas turi teisę parduoti radinį muziejams. Jei muziejus radinio neperka (per brangu ar turi analogų), tai radinys lieka radėjui. Susitarimas dėl bendradarbiavimo davė teigiamų vaisių abiems pusėms – spaudoje buvo informacijos apie nežinomų radimo vietų bei retų radinių radimą bei perdavimą muziejams.
 
Lietuvos atveju bandoma spręsti klausimą vienpusiškai – uždrausti ir atseit problema išnyks (istorija rodo, kad joks radikalus draudimas teigiamų rezultatų nedavė).
 
Globaliai mąstant niekas nežino, kas iš radinių išliks ateities kartoms – muziejų ar privačios kolekcijos. Lietuvos geopolinė padėtis tokia, kad gali būti, jog išliks tik kokio juodojo archeologo, pabėgusio į Angliją, radinių kopijos. Kas gi liko iš didžiulių Lietuvos dvarų ar kitokių kolekcijų? Trupiniai. O kiek knygų iš didžiulės Žygimanto Augusto bibliotekos šiandien saugoma naujai atidarytuose valdovų rūmuose? Apie valdovų rūmus užsiminiau ne šiaip sau, nes jie dar bus minimi šio straipsnio pabaigoje. Labai teigiamai vertiname jau pradėtą Lietuvos paveldo skaitmeninimą.
 
Daug žymių radimo vietų (taip pat ir svarbių atradimų, pavyzdžiui, Šventosios gyvenvietės) rasta dėl informacijos ir besidominčių mėgėjų. Pavyzdžiui, Šventosios akmens amžiaus Pamario kultūros radimo vietas gerb. R. Rimantienė ištyrė tik dėl paauglio berniuko „lobių ieškotojo“ M. Balčiaus mėgėjiškų ieškojimų rezultatų. Rimantienės knygos (berods paskutinėje knygoje apie Pamario žvejų kultūrą – didelėje neseniai išleistoje knygoje) pradžioje įdėtas net atskiras straipsnis – padėka, skirta Balčiui. Varėnės (Varėnės ežeras, upė bei Gluko ežero apylinkių radinių vietos) akmens amžiaus radinių vietos ištirtos ik dėl mėgėjo keramiko iš Klaipėdos per vasaros atostogas atliktų mėgėjiškų tyrimų, kuriuos vėliau sėkmingai pratęsė ir atliko rimtus tyrimus paminklosaugininkai, vadovaujami Tomo Ostrausko. Teko girdėti, kad kiekvienais metais gaunama daug informacijos (sako „tūkstantis“, bet tai matyt nėra tikslus skaičius) apie galimas akmens amžiaus radinių vietas. Taip suprantu, kad daug jų gaunama iš mėgėjų ar šiaip žmoniu, radusių kokį radinį. Atseit nėra kam tirti – tema nėra daug kam įdomi.
 
„Kablyje“, sakoma, yra nuoroda į straipsnį apie archeologinių tyrimų pradžią Kernavėje. Priešistorė panaši – melioruojant laukus mėgėjas rado radinių, pranešė archeologams, tie atliko rimtus tyrimus. Kernavės tyrimams vadovavo Luchtanas.
 
Žinoma, yra ir juodų dėmių metalo detektorių savininkų virtuvėje. Tai ir nelemtos neužkastos duobės, o svarbiausia – viešumo vengimas. Net ir kaimiečiai tarpukariu parašydavo tekstų į „Gimtojo krašto“ žurnalą. Būtina dalintis savo atradimais su visuomene, nes kitaip atsiranda dirva visokioms spekuliacijoms. Kasinėtojų klubo pagrindinis reikalavimas turėtų būti bent du straipsniai ar dvi radinių parodos per metus.
 
Dabar dar kartą apie Valdovų rūmus. Tam, kad paaiškinčiau, kam iš tikrųjų labiau rūpi Lietuvos paveldas. Gal ne visi žino, kad Vilniaus Žemutinės pilies kultūrinis sluoksnis buvo išvežtas ir išpiltas sunaikinti. Kaip žinoma, tas išpylimo vietas surado kolekcininkai, ištyrinėjo ir rado puikių radinių. Vertingi eksponatai ten prasimušdavo iš žemių net ir be detektorių. Džiaugiamės, kad tie daiktai nebuvo sunaikinti, bet pateko į geras rankas, bus išsaugomi ateities kartoms. Fasadinė pusė, munduras ir pliusai ataskaitose dar ne viskas. O šių eksponatų metrika, gerbiamieji ponai, tai Vilniaus žemutinė pilis.
 
Pabaigoje norėtųsi užduoti vieną klausimą. Tik jis skirtas jau ne Lietuvos „kultūrjėgėriams“, kurie kažkodėl interneto komentaruose lygina save su muitine, o įžūlesni net ir su Džeimsu Bondu. Jis skiriamas visiems mąstantiems žmonėms, nes tikime, kad tokių irgi yra.
 
Kokios ateities gali tikėtis valstybė, kurioje kolekcionavimas yra nusikaltimas? O juk tarpukario Lietuvoje kolekcionavimas buvo skatinamas net ir religiniuose laikraščiuose. Tuo metu mokytojų, kunigų iniciatyva buvo kuriami mokyklų muziejai, skatinamas jaunimo susidomėjimas kraštotyra. Net ir 1942 m. – Antrojo pasaulinio karo metais – Onuškyje buvo įsteigtas apylinkės muziejus su įvairiais skyriais, taip pat ir archeologijos. Mokyklos patalpose įsikūrusį muziejų tvarkė mokytojai A. Naudžiūnas, D. Matiukas ir kunigas N. Švogžlys-Milžinas. Muziejaus patalpose vykdyta ir kitokia kultūrinė veikla – veikė skaitykla, galima buvo žaisti šachmatais, skaitomi referatai kultūriniais ir kitokiais klausimais. Kaip čia neprisiminsi kolekcininko, vieno iš Alytaus kolekcininkų klubo įkūrėjų, V. Stasiukyno minčių spaudoje, kad kolekcionavimas – tai puiki priemonė spręsti ne tik jaunimo užimtumo problemą, bet ir prevencinė priemonė prieš nusikalstamumą. Deja, dabartinėje Lietuvoje asmuo, sukūręs kolekciją ar net muziejų, prilyginamas nusikaltėliui. Muziejų konfiskuoti, o savininką sunaikinti – dar 1917 m. Lenino nubrėžtos gairės. Uoliai vykdomos iki dabar. Turbūt manoma, kad Lietuvos pilietis privalo domėtis tik smurtu ir svaigalais. Į šviesią ATE, gerbiamieji ponai!
 
Aš ilgai niekaip nesupratau, kodėl atsikūrus Lietuvos valstybei ir toliau vykdomas karas prieš kolekcininkus. Tačiau perskaitęs kultūros veikėjų užsakytuosius straipsnius ir jų pačių rašytus komentarus supratau, kad Stalino sukurti klanai, sistema ir mąstymo lygis neišnyko, kuo puikiausiai prisitaikė, išsaugojo savo kėdes, uniformas. Pasikeitė tik uniformų antpečiai. Straipsnį parašiau atminimui visų Lietuvos kolekcininkų, nukankintų lageriuose kartu su 1940– 1941 metų tremtiniais. (Dauguma Lietuvos filatelistų į lagerius pateko, nusikaltę dėl to, kad keitėsi pašto ženklais su užsienio kolekcininkais). Ir visiems kitiems, kurie dirbo kurdami ne tik savo kolekcijas, bet ir saugodami paveldą ateities kartoms. Visų šių žmonių atminimas buvo primityviai išniekintas.
 
Labai nustebino žemas visų komentarus rašiusių pareigūnų išsilavinimo lygis. Tikriausiai „komsomolo strielkose“ nemokino, kad buvo Lietuvoje tokie kolekcininkai, kaip J. Kirlys ir P. Gasiūnas. Tik šių žmonių dėka šiandien Lietuvos bibliotekos turi tokias geras rankraštinės periodinės spaudos kolekcijas, nes šių leidinių savu laiku nelabai kas rinko. Tačiau „Švyturio“ žurnalas buvo prieinamas net ir „komsomolo strielkų“ kursų studentams. Todėl nedovanotina, jei rašant dezinformacinius straipsnius nebuvo bent kiek pasidomėta kolekcionavimo istorija. Jau 7 dešimtmečio viduryje Brežnevas suvokė, kad kolekcionavimo su šaknimis išrauti nepavyks ir darė tam tikrus kompromisus. „Švyturio“ žurnale atsirado skyrelis „Hobby“, kur savo kolekcijas pristatinėjo įvairių sričių kolekcininkai. Net ir atstovai pavojingųjų sričių tokių, kaip bibliofilijos: apie Viliaus Užtupo rinkinį buvo net platesnis straipsnis. Sakysite, kad tai tik sovietinio gyvenimo kokybės įvaizdžiui gerinti? Galbūt ir tai, nes tuo metu „Švyturys“ publikavo ir amerikietiško stiliaus komiksus. Tačiau jau 7 dešimtmetyje vyko kolekcininkų parodos, o kai kurios temos buvo net proteguojamos, pavyzdžiui leniniana.
 
Įdomu, kad net Brežnevo laikais buvo sukurtas klubas „Fakelas“, kurio dalyviai vykdė įvairius archeologinius kasinėjimus. „Visasąjunginis jaunimo žygis lankant tarybų liaudies revoliucijos, karinės ir darbo šlovės vietas suteikia galimybę sūnums prisiliesti prie tėvų darbų heroizmo, giliau suvokti pačių reikšmingiausių mūsų šalies gyvenimo įvykių esmę. Visa tai prisideda prie idėjinio užsigrūdinimo, atsakomybės už patikėtus reikalus. Pažintis su tėvynės istorija ir šiandiena leidžia geriau suprati praeitį, pajausti ir įvertinti dabartį, teikia galimybę ugdyti patriotus <…> (1).
 
Kasinėjimuose dalyvaudavo labai daug vaikų.
 
„ – Ko gi jūs ieškojote katakombose? – paklausė Valentinas vaikų tada, kai jie priprato prie dienos šviesos.
 
– Kaip tai ko? – atsakė jie beveik kartu. – Mes iš būrio „Paieška“. Ieškome partizaniškų vietų.
 
– Ir ką radote?
 
– Štai, – vienas iš jų atgniaužė ranką. Purviname delne buvo šautuvo šovinys. Valentinas pavartė jį rankoje. Šovinys kaip šovinys. Senas, surūdijęs, bet dar tvirtas.
 
– O jūs kulką išimkite, dėdule!
 
Valentinas ištraukė kulką ir išėmė iš gilzės popieriaus ritinuką. Išskleidė ir perskaitė: „Gaila, kad mano gyvenimas trumpas… visus niekšus pro taikiklį… Lik… Sergiejus…“
 
– O kodėl jūs pasivadinot „Paieška“ ? – pavydėdamas paklausė Judinas.
 
– Taigi laikraštyje apie šį būrį rašė. Todėl mes irgi nusprendėme „Paieška“ pasivadinti. Pas mus būrys: aš ir jis.
 
Valentinas nesusilaikė, papurtė berniuko garbanas.
 
– Ech tu, tyrinėtojau. Na, štai ką: norite su „Paieška“ dirbti, ateikite rytoj į komjaunimo miesto komitetą.
 
Nuo tada „Paieška“ tapo žinoma visiems berniukams. Į miesto komitetą, kuris ir buvo būrio štabu, ėmė nešti bet kokius radinius. Ant palangių ir ant Valentino stalo, ant spintų ir spintoje gulėjo granatos ir pistoletai, durtuvai ir šoviniai. O paskui atsirado ir kulkosvaidis. Visa tai buvo būrio ekspedicijų trofėjai.“(2)
 
Siūlau įsigilinti į šių kasinėjimų motyvaciją: „Išeidami į patriotinės ekspedicijos maršrutą, žygio dalyviai vienu metu tarsi atlieka dvi keliones: vieną – erdvėje, kitą – laike, į liaudies atminties gilumą. Žinoma, daug mes žinome apie mūsų Tėvynės istoriją iš knygų, iš kino filmų. Bet vis dėl to kiekvienam reikia vieną kartą atlikti savo, nors ir mažą atradimą. Pavyzdžiui, atkasti senam blindaže surūdijusį automato vamzdį – kariai bučiuodavo jį prieš mūšį <…>“ (3).
 
Arkadijaus Gaidaro kuprinės, kurią šis paliko prieš mirtį medžio drevėje paieškų maršrutas buvo labai populiarus. Visai nesvarbu, kad jos nerasdavo… Matome, kad net Brežnevo laikais valstybei buvo svarbu kažką ugdyti, stengtis istorija sudominti jaunimą. Svarbi pati motyvacija.
 
Aišku, tais laikais kartu buvo ir kovojama prieš kolekcininkus, pavyzdžiui, režimui labai pavojingi draudžiamos spaudos rinkėjai. Julius Tamošiūnas savo periodinės spaudos kolekcijos parodą surengė tik 1988 metais.
 
Nuotraukose:
 
1. G. Tomino nuotrauka iš žurnalo „Turistas“, 1968 nr. 1
2. Radinių kolekcija (iš interneto skit. ru napoleonikos)
3. Turistinių kelių trofėjai iš turisto žurnalo 1968 nr.1. (Untitled-Scanned-02 l Suchovej ir O. Kuznecovo nuotr.)
4. Radiniai (Iš interneto skit. ru tinklapio)

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra