Juodkrantės spalvos

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Daugelio žvilgsniai krypsta į Kuršių nerijos nacionalinį parką. Ir į Aplinkos ministeriją su jos ministrais. Be abejo, ir į įstatymus konstruojantį Seimą. Gal šia proga sekdami Gunterio Grasso mintimi pabandykime, kad ir krabo žingsneliu, grįžti prie išvarytųjų žmonių temos.

Kažkaip dažnai susimąstau: kas lemia visos tautos užmaršumą? Juk net per mokyklos polemikas apie baltiškojo epo likimą jaudindavomės visi. Savuosius epus turi germanai, turi finai, turi galai, net tokios klajoklių gentys kaip kirgizai, o mes, daugybės tūkstančių dainų paveldėtojai, jį pamiršome ar pametėme. Kodėl taip įvyko? Mokytojai teigdavo, kad taip galėjo atsitikti dviejų šimtmečių ilgumo kare su ordinu, senųjų tikėjimų krivių ir vaidilų persekiojimo laikais, kitų istorinių sukrėtimų ir savosios kalbos negerbimo metais.
Gal ir taip. Juk giesmes apie protėvių darbus kūrė vaidilos, o žodinę tautos kūrybą iš kartos į kartą perduodavo motinos kartu su pirmaisiais gimtosios kalbos žodžiais: prie audimo staklių ir drobes saulėje balinant. O kad ir motinos užmirštų vaidilų ir savo kurtas giesmes, turi jų likimuose nutikti kažkas tokio, tolygaus Tėvynės praradimui. Nuolat tokio praradimo nuojauta lydėjo tėvų kartą, nors ne visi ir tada nuo jos buvo atskirti. Ir štai, kai, atrodytų, atsirado galimybių, kad Tėvynė sugrįžtų visiems ir į visų širdis, peripetijose dėl pilietybės įstatymo paaiškėjo: posovietinis elitas yra pajėgus (ir labai vieningas) ir toliau atiminėti Tėvynę iš bet ko, jei tik to panorės.
Teisė į Tėvynę yra viena iš fundamentaliausių žmogaus teisių – sakytų idealistai Bet, jei Maironio žodžius perfrazuosime taikydami idealistams, jų nebeprikelia Tėvynė.
Tačiau yra ir kitas požiūris: net ir ten, kur, atrodo, nieko nebeliko, lieka Klaso pelenai. Ar galima juos susemti? Lietuvių literatūros ir istorijos mokslų dirvonuose yra nemažai arėjų, kurie skambius mokslo daktarų ir profesorių vardus gavo tyrinėdami Prūsų Lietuvą. Atrodytų, nesame nežiniukai; tad ko reikia, tad ištaisykime skaudžiausius savo paklydimus. Tačiau į gimtinę grįžęs šviesios atminties geografas ir didelis mūsų pajūrio mylėtojas Povilas A.Mažeika vaikystės dienų Vidutaičiuose (tebesančiuose anapus Piktupėnų ir jo nebeatpažintuose) kaip ir visoje Mažojoje Lietuvoje realybę rado, kaip jis sakė, skendinčią toje pačioje juodumoje, kaip matė esant nacių ar numanė buvus bolševikų valdymo metais.
„Lietuviai taip ir nesuprato mažlietuvių – ir tarpukariu, ir dabar“, – liūdnai konstatavo šis jūrininkas, geografas ir rašytojas, geriausius gyvenimo metus priverstas atiduoti Meksikos įlankos ir Didžiojo vandenyno pakrantėms. Lietuvininkų susiėjime Pjauluose šalia Drevernos pastarąją liepą vis į Tėviškę, vis pas paskutiniuosius išlikusius gentainius iš Vokietijos atskubantis Martynas Tydekas, kalbėdamas apie pamarėnų lemtį, tarsi Mažeikai paantrino: „Yra menkai tų, kurie žino, dar menkiau tų, kurie nori žinoti…“
Turiu specifinę progą panagrinėti užmaršties ir nejautrumo temą. Daugelio žvilgsniai šiandien nukrypo į vadinamąjį Kuršių nerijos nacionalinį parką. Ir į Aplinkos ministeriją su jos ministrais. Ir į valstybingumo turinį. Be abejo, ir į įstatymus konstruojantį Seimą.
Gal šia proga sekdami Gunterio Grasso (Giunterio Graso) mintimi pabandykime, kad ir krabo žingsneliu, grįžti prie sunkios temos, prie išvarytųjų žmonių temos. Kartu kodėl sakoma neišsakoma, kaip meluojama ir klastojama, kai kalbama apie Lietuvos pamario kraštą ir žmones, kurių nepalietė atgimimas. Arba kas nenori girdėti, kad pradingo ir kažkodėl nesugrįžta į savo namus ta mums nuo ankstyviausiųjų skaitinių šviesą skleidusi Mažoji Lietuva.

Tad apie Dievo vaikus kuršius
Pirmiausia pasakysiu – šiandieną kuršiai nėra Lietuvos aktualija. Kaip ir kitų baltų grupių žmonės. Nes kaip tokie (jau daugybę metų nuo tada, kai nutilo kalbos apie tautinį atgimimą) žmonės su savo bėdomis Lietuvos aktualija apskritai nebūna. Tuo labiau jei kalbėsime apie ant dviejų rankų pirštų suskaičiuojamus pajūrio ar nerijos kuršius.
Šiandienėje Lietuvoje viskas yra politikavimai. Teisingiau, siekiai, slypintys už tų politikavimų.
Negeri politikavimai (pokomunistų užsakomi politikavimai tik negerovėmis ir tekvepia) yra grynai materialistiniai. Nebaudžiamumo, tęstinumo pobūdį įgavo nesibaigiantys turto grobimų skandalai, pridengiami tuščiažodžiavimais parlamente, teismuose ar ministerijose. Todėl šiandienos mass media aktualija Lietuvos užmaryje – visai ne kuršiai, kurių dažniausiai net prisiminti nenorima (pvz., latviai yra priėmę specialius lyvių apsaugos įstatymus), o Kuršių nerijos nacionalinio parko administratorė. Ji, kaip ta ano prietaro moteris su nasčiais, kažkam bus perėjusi kelią. Ją puldinėjant įsigudrinta nukreipinėti dėmesį nuo tikrųjų užmačių užmaryje, smėlynuose, kur Dievas iki kuršių nieko ir nebuvo apgyvendinęs. Pats kampelis, jiems dar ten gyvenant, buvo tinkamas tik vargeliams vargti.
Nors dabar jis… bet apie viską iš eilės.
Iš pradžių pamėginkime paklajoti po praėjusius laikmečius. Vokiečių žurnalistas Otto Glagau, po Prūsų Lietuvą keliavęs XIX šimtmečio viduryje, yra nurodęs, kad pradedant nuo Pilkopos pietinė Kuršių nerijos dalis administruota iš Žuvininkų (Fišhauzeno) Semboje, o šiaurinė – nuo Nidos valdyta Klaipėdos apskrities landrato. Ir kad tokia padala nebuvo atsitiktinė ar dirbtinė, o išvesta atsižvelgiant į gyventojų kalbą: „Mat nuo Juodkrantės iki Nidos dar kalbama latviškai, o toliau nuo Pilkopos – tik vokiškai“. Mes (po sovietijos subyrėjimo taip ir neatsirado sąžiningų Prūsijos/Mažosios Lietuvos istorijai skirtų darbų) žinodami, kad paskutinis prūsiškai kalbėjęs senelis mirė būtent pietinėje nerijoje, galime kelti prielaidą, kad dar prieš vokiečių kalbos atėjimą į pusiasalį Pilkopa ir Nida buvo dviejų baltų jūrinių genčių – sembų ir kuršių – teritorinis pasienis. Sembai garsėjo humaniškumu vandenyse nelaimės ištiktiesiems. Matyt, nuolat bendravo su vikingais. Tuo tarpu kuršiai, tų pačių danų teigimu, patys buvo velnių prišveitę. Tad švaistėsi po Baltiją. Iš kur? Iš ilgos pakrantės nuo lyvių iki prūsų. Reikia manyti, iš Kuršmarių taip pat.
Otto Glagau aprašomuoju laikotarpiu apie marių rytinės pakrantės jau sumažlietuvėjusius kuršius dar sklido pasakojimai kaip apie nenuolankius bei savigarbos nepraradusius.
Būtų galima pakalbėti ir apie kuršių indėlį lietuvių, mažlietuvių ir latvių tapatumui. Gal tik pastaruoju dešimtmečiu dažniau kalbama, kad tie, kur išdidžiai save vadina žemaičiais, bent jau etnografinės teritorijos šiaurvakariniame pakraštyje (istoriškai pietiniame Kurše), turėtų būti vadinami kuršžemaičiais. Taip ramiai anuomet susiliejo genčių dalis ten, kur svetimšalių kardas privertė vienytis į valstybę, kad galėtų laimėti ne vien Durbės mūšį. Nenustebčiau, jei būtent iš tokių kuršžemaičių ir buvo kilusi Kęstučio žmona ir Vytauto motina Birutė, kurios tėviškėje Lietuvos valstybė atsirėmė į Baltijos jūrą.

Kas gi atsitiko su Lietuvos kuršiais XX amžiuje
Kai po ano šimtmečio dvidešimt trečiųjų metų įvykių santarvininkų sprendimu mažlietuviškas Klaipėdos kraštas atiteko Lietuvai, nerija vėl, tik jau tarp valstybių, padalyta pagal senąją, Prūsuose naudotą administracinę ribą. Šitaip nerijos kuršininkai/kopininkai – jie taip vadinti pagal lietuvininkų kalbinę tradiciją – tapo Lietuvos Respublikos gyventojais. Gavo Lietuvos Respublikos pasus, kurie buvo kiek kitokie nei visos Lietuvos piliečių – su Klaipėdos krašto gyventojo požymiu. Kaip jie laikėsi tais laikais? Bet kokie revoliuciniai pertvarkymai sukelia vienokias ar kitokias visuomenės grupių reakcijas. Kopininkai dvidešimtojo amžiaus pradžioje vertėsi ne vien žvejyba, bet jau ir vasarotojų paslaugomis. Dailininkai, Karaliaučiaus ir Klaipėdos miestelėnai, iš anksčiau įvertinę nerijos gamtos unikalumą, buvo tapę jų klientais. Žvejybinės produkcijos rinka buvo ne vien šiaurinio, bet ir pietinio marių pakraščių miestai. Nerijos suskaldymas, marių suskaldymas ir tada (kaip ir dabar) egzistuoja kaip nenatūralus politinės realybės padarinys. Todėl kopininkai ir visi Klaipėdos krašto gyventojai įvairiai vertino Lietuvos valstybės atėjimą.
Pamenu, kad, kai devyniasdešimtaisiais Klaipėdoje pasirodė senieji klaipėdiečiai (daugelis išties nebejauni), jie vis ieškojo. Ko? „Ano oro, ano kvapo, – sakė viena moteris. – Prieškarinis miestas nuo Dangės žiočių kvepėjo žuvimi ir petražolėmis“.
Mažlietuvių dvasios žinovas Martynas Anysas savo knygoje „Kova dėl Klaipėdos“, rašydamas apie lietuviškosios administracijos rengtas žvejų burlaivių regatas, paantrino Otto Glagau pastaboms – šiaurinės nerijos dalies kaimelių žvejai ir XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje namuose toliau kalbėjo kuršiškai, bažnyčiose meldėsi iš mažlietuviškų maldaknygių, o valdiškose įstaigose buvo linkę susikalbėti vokiškai. Karinei tarnybai vokiečių valdžia juos imdavo tik į karinį laivyną. Ar jais pasekė lietuviškoji, neaišku, nes tų laivų būta ne per daugiausia ir siekta prie jūros pratinti kažkada nuo jos atskirtuosius. Apie savo tautinę priklausomybę kopininkai anuomet, atrodo, nekalbėjo, nes jiems tai buvo dar didesnė bėda negu kai kuriems mažlietuviams. Jų darbo ir tautiniai drabužiai (ypač moterų) buvo išlaikę baltas ir juodas spalvas, balto kopų smėlio ir juodų šešėlių spalvas. Gražiuosius namelius dažė mažiausiai trimis spalvomis: balta, mėlyna bei ta, kuri yra Visvaldžio vėliavose. Praėjusio šimtmečio pradžioje dažikliai jau buvo labai kokybiškos vokiškos pramonės gaminiai, bet yra duomenų, kad iki tol žvejai dažus gaminosi iš mariose renkamo baltalo ir mėlio, maišydami juos su žuvų taukais. Prisimenant, kad sunaikinus nerijos miškus keliaujantis smėlis ir vargas kopininkus dažnokai paversdavo nomadais, kur slypi tos traukos medinių namų ir burvalčių puošybai ištakos? Ta puošyba panaši, bet kartu ir kitokia nei žemyninės marių pakrantės lietuvininkų puošyba – per anuos ėjo didieji sielių medienos iš viso Nemuno upyno keliai. Visai ne kopininkas, visai ne žvejas, o kintiškis laukininkas man kadaise porino: jei nori kopininką suprasti, nors minutėlei turi tapti juo pačiu. Tam turi sėsti į bradinę ar šienvežę burvaltę ir atsidurti mariose prieš bet kurią iš nerijos gyvenviečių visiškame vasaros štilyje. Kai dangus be debesėlio, kai marios be bangelės ir pasaulis tampa didžiuliu skaidriu veidrodžiu, brangiu veidrodžiu iš vienos pusės aprėmintu Kintų mišku, o iš kitos Negyvųjų kopų linija – tų kopų papėdėje spalvingieji nameliai savo žydriu atrodys tokie ranka pasiekiami, tokie mieli, nors tavo burė supliuškusi, nors dar nežinia, kada tu į juos parsigausi. Ir jei sugebėsi pajausti, ką jautė žvelgdamas į marių veidrodį, į savo spalvinguosius namelius bet kuris nerijos žvejas, suprasi ir jų spalvų pasirinkimą – kodėl jos tokios, o ne kitokios. Taip pat kokia trapiai maža ir tuo ypač brangi jiems buvo jų Tėvynė.
Kokia buvo tų nerijos žmonių kalba? Pagal Petrą Jakštą už kuršininkų kalbos mokslinį atradimą turėtume būti dėkingi Karaliaučiaus universiteto prof. Adalbertui Bezzenbergeriui (Adalbertui Becenbergeriui) ir prieš jį rašiusiam M. Voelkeliui. Bet ši kalbinė sala tapo sunaikinta jos slėpinių dar neįminus. Buvo ir toks negatyvus veiksnys: kai tautų pavasaryje latviai sukūrė savo valstybę, o lietuviai ją atkūrė tautiniu principu, iškilo įtampos, susijusios su sienos nustatymu. Prisiminkime: problemą arbitriniu principu ėmėsi spręsti Edinburgo universiteto prof. J. Simpsonas.
Bet, kai Simpsonas žingsniavo lietuvių ir latvių kalbų paribiu (ar neturėtume jam ten pastatyti paminklo?), kuršiškai kalbantys dar kompaktiškai gyveno ne tik apie Šventąją, bet ir tarpsnyje nuo Nemirsetos iki Klaipėdos. Šioje atkarpoje buvo keletas jau daugiau ar mažiau sumažlietuvėjusių jų kaimų. Jų viduryje išilgai jūros kranto tįsojo Karkelbekė – į jūrą žvelgęs galbūt didžiausias žvejų ir laukininkų sodžius visoje baltų pakrantėje.
Ano amžiaus pradžios ideologai priešinosi imperinės Vokietijos vykdytai germanizacijai. Ir jiems užkliuvo kaimo pavadinimo galūnės, kaip jie manė, vokiškumas. Todėl kaimą pervadino į Karklininkus, neatkreipę dėmesio, kad vikingai, brazdėdami savo laivais sūriosiomis jūromis, ieškodavo gėlo vandens upelių, iš kurių ne tik vandenį sėmė, bet ten dažnai ir kurdavosi. Ir taip vietovardžiuose analogų mūsiškajam su „beke“ galūnėse atsirado ne tik Britanijos ir Airijos salų pakrantėse, bet ir visur, kur jie apsilankydavo. Ir pagal šią galūnę, randamą vietovardžiuose, dabar dažnai sprendžiama, kad tai yra vikingų epochos paveldas. O kadangi senųjų germanų žodis „beke“ reiškė upelį (vikingai taip pat buvo germanai), ar negalėjo Rikinės upelis anapus Olandų kepurės būti vikingų atnešto ar pačių kuršių iš jų atsinešto pavadinimo ištaka? Anuo laikmečiu lietuvintojai sumąstė dar ir kitą kritikos neišlaikiusią teoriją. Esą kuršiai Lietuvoje ne – autochtonai. Neva šiauriniai (Latvijos) kuršiai buvusioje Prūsijos valstybėje kolonizavosi bėgdami nuo rekrūtavimų carinės Rusijos kariuomenėn ir vengdami persekiojimų. Tačiau atsakymas dėl kuršių autochtoniškumo, matyt, turėtų būti toks pats kaip kadaise atsakymas Gertrūdai Mortensen (juodaakei lietuvaitei, anot Vydūno) dėl lietuvių atsiradimo ir autochtoniškumo ordino sukurtoje Skalvos ir Nadruvos dykroje – baltai judėjo savo kalbinėse (gentinėse ir tarpgentinėse) erdvėse, neatsižvelgdami į atėjūnų norus ir kuriamus kordonus.
Visą šį nemažą ekskursą į nerijos kuršių praeitį padariau, kad įsivaizduotume juos tame smėlio kopų ruoželyje tarp Baltijos ir marių iki tokių ranka pasiekiamų laikų – 1944-ųjų. Būtent tų metų liepą vermachto vadovybė Klaipėdos krašto gyventojus išvarė į kitą Nemuno pusę. Atrodo, paties fiurerio nurodymu. Ar tai buvo evakuacija (gelbėjimas?), jei tuos žmones kitapus Nemuno taip ir paliko? Mat tuo metu naciai planavo
„Rytprūsių tvirtovę“, kurioje gintųsi moterys, seniai ir vaikai. O kitoje fronto pusėje vėlesnis kandidatas į sovietinius „nobelininkus“ Ilja Erenburgas irgi jau kūrė… mėlynuosius lapelius, skatindamas raudonarmiečius terorui (tolygiam azijinių ordų) prieš civilius Vokietijos valdytų teritorijų žmones. Jei dar pasidomėsime šiek tiek rafinuotesniais lenkiškosios Armijos liudovos žiaurumais, suprasime, kaip įvykdytas Prūsijos senbuvių išvarymas iš Tėvynės. Kaip atliktas etnocidas, kurio vis dar nenorima pastatyti į nusikaltimų žmonijai eilę.
Dalis užmario gyventojų tragiškąjį rudenį savo namuose liko kiek ilgiau – iki pat spalio ar net lapkričio mėnesio, kai karinė vadovybė visiems jiems įsakė neriją apleisti. Tačiau pagal sovietų statistiką daugiau negu du šimtai šiaurinės nerijos gyventojų taip ir nepasitraukė ar vėliau sugrįžo į savo namus. Tik ar galėjo jie juose išgyventi likdami kad ir lietuviškai kalbančiųjų, komunistų, valioje? Ar galėjo iškęsti jų daliai tekusius išbandymus ir patyčias? Juk net jų laivams, jų bradinėms ir kiudelvaltims teko tremtinių likimai. Jos buvo suvilktos Šilutėje ant geležinkelio platformų ir… į Rusiją kaip trofėjai. Gal plokščiadugniai marių laivai buvo panaudoti kur nors Volgos deltoje ar Kaspijos lagūnuose? Abejoju. Pernelyg specifiškai kuršmariška buvo jų konstrukcija, jų buriavimas ir valdymas.

Kuršių nerijos nacionalinis parkas ir išvarytieji žmonės
Nežinau, ar Thomą Manną (Tomą Maną) galėtume vadinti nidiečiu, tačiau žinia apie vasarnamį Nidoje ir savo nerijos įspūdžiais jis matė būtinumą 1931-aisiais pasidalyti su Miuncheno „Rotary“ klubu ir visu likusiu pasauliu. Tai gal viena iš vertingiausių nerijos reklamų. Rašytoją pakerėjo visai ne šiaurietiškai jam atrodęs kraštovaizdis su kasdieną į marias išplaukiančia žvejų flotile. Komunistiniu periodu nerijos paveldui, kaip ir žmonėms, iškilo pavojus. Bet vis dėlto užmaryje dalis materialiųjų vertybių išliko šiek tiek geriau ir nebuvo apiplėštos, kaip kitų Klaipėdos krašto vietovių ūkis. Tai lėmė, kad nerija anuomet vis labiau darėsi nomenklatūros gulykla. Be to, jos statinių grožis buvo žvejų tradicijos vaisius, o nomenklatūros ideologiniuose postulatuose liaudies menas aukštintas. Žinoma, autentiką jie vis labiau keitė stilizacija. Kultūros darbuotojų lemta lietuviškoji nomenklatūra pasidavė ir iš už kardono atsklindančioms nacionalinių parkų idėjoms. Pasaulyje yra įvairių nacionaliniais parkais vadinamų saugomų teritorijų. Pirmiausia tai vadinamosios Yellow Stoun’o teritorijos, kai gamta palikta pati sau, o žmogus yra tik stebėtojas. Jie Europai jau nebetiko. Čia plito „Bavarijos miško“ ar šveicariški saugomų teritorijų tipai, – žmogaus gyvenamoji aplinka ir ūkininkavimas yra saugomos visumos dalis ir aplinkosaugininkai su saugomų teritorijų gyventojais dirba ranka rankon siekdami tikslų. Sovietinė saugomų teritorijų koncepcija buvo kitokia. Ji rėmėsi (ir tokia tebeegzistuoja) draudimų sistema. Pagal ją žmonės galų gale išstumiami net ir iš savo nuosavybės. Atkūrus valstybingumą, principo „vystantis išsaugok“ atmetimas aplinkosaugoje ir žmonių lūkesčių ignoravimas ryškus visoje nacionalinėje teisėkūroje.
Bet negatyvumai ypač išryškėjo per prokomunistinių administratorių, tokių kaip ministrai B. Bradauskas ar A. Paulauskas, tvarkymosi periodus. Restitucijos esmės pakeitimas „daline restitucija“ – tai galimybių sudarymas masinėms žemgrobystėms. Panašiai ir pilietybės negrąžinimas pajūrio ir nerijos seniesiems gyventojams sudarė sąlygas valdininkų korupcijai ir nelegalių statybų pradžiai saugomosiose teritorijose. Jų nebesiekė tikrieji savininkai. Tai atsitiko Vermachtui išsivarius Klaipėdos krašto gyventojus, o rusams su lenkais „ištuštinus“ nuo senbuvių ir istorinės Prūsijos dalį.
Virš baltiškojo pajūrio nuo pat karo pabaigos kybo tylėjimo bomba. Tik laiko klausimas, kada ši vakuuminė bomba susprogs apnuogindama baisingus nusikaltimus žmoniškumui, žmogaus teisių pažeidimus ir beveik neslepiamą kultūrinio paveldo ir istorinės atminties naikinimą. Kartu ji apnuogins ir senosios Europos konformizmą, kai tik užsimenama apie žemių tarp Vyslos ir Nemuno ateitį. Belaukdami poslinkių, panagrinėkime, kaip mūsų pačių renkama valdžia elgiasi krašte, kurį mums, saugodamos kalbą, paliko mažlietuvių ir kuršių motinos. Iš karčios patirties žinome – mūsų valdžia blogai elgėsi daug kur, o pačioje valdžioje – daug kas.
Bet Klaipėdos krašte blogiukams elgtis ypač blogai ir sąlygos sudarytos ypatingos. Jau kalbėjome, kad autonominio krašto gyventojai tarpukariu turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę bei pasus su vadinamuoju Klaipėdos krašto gyventojo požymiu. Užgrobę kraštą 1939 m. kovo 22 d. naciai iš karto gyventojų pilietybę pakeitė. Tie, kurie pasipriešino, turėjo bėgti arba patyrė represijas. Tačiau 1990-aisiais atkurtos valstybės Pilietybės įstatymo besikeičiančios redakcijos pilietybės atkūrimą numatė tik asmenims, ją turėjusiems iki 1940 m. birželio 15 d., t. y. iki sovietinės okupacijos. Ar įstatymų leidėjai klaipėdiečius užmiršo? Nerūpėjo visa mažlietuvių etnokultūrinė grupė? Galimybė bent šį tą susigrąžinti iš mums santarvininkų sprendimais atitekusios Mažosios Lietuvos dalies?
Žinoma, Klaipėdos krašto gyventojai tautiniu požiūriu nebuvo vienalyčiai. Tarp nacių išsivarytųjų ar bolševikų išvarytųjų klaipėdiečių buvo daug ir grynai mažlietuviškų, vokiškų, mišrių šeimų. Tačiau pagal įstatymo raidę šiandien visi jie traktuoti kaip asmenys… repatrijavę į savo istorinę tėvynę. Ar Vokietija yra istorinė tėvynė ir Erdmono Simonaičio, ir Martyno Reizgio, ir Vydūno ar net ir K. Donelaičio giminės šakoms? O jei kalbėsime apie kopininkus, tai ir R. Rėzos bendrapavardžiams? Manau, net gebelsinio „Heimatfunko“ propagandininkai nebūtų sugalvojęs nieko ciniškesnio. Išvarytaisiais žmonėmis paprastai vadiname kažkada vokiečių kolonizuotų Vidurio ir Rytų Europos kraštų ar vokiškų salų gyventojus, priverstus bėgti nuo smurto, dabar jau tekusio jiems. Tačiau šiandienėje Lietuvoje išvarytaisiais laikyti turėtume ir tą didelę pabėgusiųjų nuo grįžtančios sovietinės reokupacijos bangą – vadinamuosius antrabangininkus. Kaip vadintini žmonės, atsidūrę svetimuose kraštuose po Lietuvos valstybingumo atkūrimo, kai valdžių veiksmais (kad ir tokių demoralizuojančių norminių aktų paketais kaip pirminis turto privatizavimas ar išlikusio nekilnojamojo turto restitucija) jie buvo priversti apleisti Tėvynę, kad išgyventų?
Manau, jie turi teisę būti vadinami išvarytaisiais. Gyvenimas, ypač ilgos diskusijos pilietybės klausimais, parodė, kad Lietuvos valdžia savo istorinės galimybės suburti tautą, saugoti baltiškąsias vertybes nepanoro. Jei pradėsime nagrinėti „perestroikinį“ veikimą visoje posovietinėje erdvėje nuo šiltųjų jūrų iki Baltijos, apčiuopsime bendrą bruožą – imituojamosios demokratijos poreikį buvusiesiems. Įžvelgsime buvusiųjų pastangas vaidinti liberalius demokratus. „Perestroikininkų“ partijoms nuo kvazisocialdemokratų iki įvairiausių libertarų būtina laimėti „demokratinius“ rinkimus. Kuriami įvairiausi projektai. Inscenizacijoms išleidžiama daug lėšų. Ir finansuojama įvairiai. Bet ieškoma ir „vidinių resursų“.
Mažlietuvių turto grobimai vyko tuo pat metu, kaip ir Aukštaitijos paežerių. Tokios teritorijos kaip buvęs Karkelbekės/Karklės kaimas apdairiai pakištos po pajūrio regioninio parko iškaba: atseit saugomas žemyninio pajūrio kraštovaizdis, jo gamtinė ekosistema ir kultūros paveldo vertybės. Net nupirkta keletas avių, kad trumpintų augaliją – „kultūros vertybės“ grasinasi dingti karklynuose. Paklausite, kur ten paveldas, jei visas nuo Olando kepurės iki Nemirsetos kažkada driekęsis kaimas sunaikintas sovietmečiu (mat buvo tankodromas), o žmonės – šešios išlikusios turto paveldėtojų šeimos kuršiškomis pavardėmis – atkakliai stumiami tolyn nuo jūros. Ir kad žemė prie jūros (žinant saugomų teritorijų specialistams nuo Klaipėdos iki Vilniaus) seniai pasidalyta atsikeldinant. Ir kad laukiama dienos, kai bus paleista statybų ruletė. Naujojo kurorto statybų? Vadinkite kaip norite. Kiek pelno duos vienas hektaras jūros kranto? O kiek apie 200 hektarų su B. Bradausko viza užgrobtos teritorijos, kurioje dabar ganomi elniai ir danieliai? Nerijoje žemdirbyste nesiversta. Atrodytų, viskas paprasta. Kopininkai turėjo tik namų valdas. Smėlynai ir juose pasodintas miškas buvo valstybės nuosavybė. Pats Thomas Mannas sklypą vasarnamio statybai išsinuomojo iš miškų urėdijos. Vienas iš Kuršių nerijos nacionalinio parko steigimo tikslų – saugoti etnokultūrinio paveldo vertybes. Paveldo, kurį įvertino UNESCO. Kuršių paveldo, likusio be pačių kuršių. Kai naujoji parko direktorė A. Stancikienė pamėgino įgyvendinti savąsias nacionalinio parko vizijas, ji kaipmat susidūrė su socialliberalų partijos berniukais. Ir anksčiau sklido kalbos, kad minimos partijos kūrėjai buvo Vilniaus vaisių ir daržovių bazės samdyti skolų „išmušėjai“ – ar tik ne tie „aštriadančiai lietuviai su beisbolo lazdomis“, apie kuriuos kalbėjo aktorius Melas Gibsonas? Bet kad pradėta grasinti parko direktorės vaikams…
Ar išties Kuršių nerijos nacionalinis parkas buvo atiduotas socialliberalams, nes esą jie buvo per jauni ir nesuspėjo į gamyklų ir viešbučių grobstytojų traukinį? Kad pasidarytų lėšų naujoms rinkimų batalijoms per „demokratinių“ rinkimų imitacijas? Nerijoje galite išgirsti pasakojimą: žmogeliui gyvenvietėje prireikė prasikasti griovelį smėlyje iki elektros stulpo. Čia iš karto prisistatė kitas žmogysta: nuo ten iki ten ir nuo ten iki ten – viskas jo nuosavybė. Supratote? Kaip manote, ar tai – tik vietinis anekdotas apie nuosavybę be ją patvirtinančių dokumentų ar patvirtinimo laukianti ir vietiniams žinoma tiesa, kad valstybiniu (be šeimininko?) laikomas turtas seniai slapta yra pasidalytas, o Zujevas, tik kaip vienas iš tų laimingųjų, savo vagonėlį atsitempė į jam skirtą (priklausančią?) nerijos dalį. „Maximos“ premjerui paskyrus elektoratą praradusį socialliberalų partijos vadovą aplinkos ministru, daug kas nesuprato, ką gali nuveikti gamtosaugoje A. Paulauskas – šiaip jau daugiausia žinomas kaip iškreiptos teisinės sistemos kūrimo Lietuvoje specialistas ir pionierius. Gal už tokį darbą irgi turi būti mokama?
Svarbu ir tai, kad beveik tuo pačiu metu, kaip ir šis paskyrimas, Rusija paskelbė, jog pietinėje (sembiškoje) nerijos dalyje ji planuojanti nušluoti Rasytę ir Pilkopą bei pastatyti… na kažkokį šiaurės platumų Sočį? O lietuviškoje pusėje (irgi tuo pat metu) kilo bruzdesys apie keičiamus teritorijų planavimus su savaip žinomų gamtosaugos strategų ir landšaftininkų pavardėmis. Kas pasakys, ką tai turėtų reikšti???

Besižvalgančiųjų pro langus dalia

Juodkrantė yra buvusi laimingiausia nerijos gyvenvietė. Tiesa, nežinia, ar ji turėjo tikrą, kuršišką vardą, nes dabartinis yra vertinys iš vokiečių kalbos. Milžiniškos kopos parabolė, apaugusi išlakiu mišku, anuomet apsaugojo šį žvejų kaimą nuo palaidojimo po smėlio kalnais. Pietinėje dalyje, kur dabartiniai žvejai džiausto tinklus, kadaise buvo priimti atkilėliai iš užpustytųjų sodžių. Ką žino ir ar žino pokario atkilėliai apie žmones, kurių namuose gyvena? Juk pasitaiko kuriozų – nežinodami, kaip kuršiai vadino savo laivus, jie pagal kuršvaltės žodžio vokišką skambesį nusikaldino naujadarą. Iš šiandienių juodkrantiečių gali išgirsti – bažnytkaimyje esanti paties Geringo vila. Taip pat, kad senieji gyventojai neatsisakydavo varnienos. Tikrai. Nūdien nebevalgomos varnos visiškai išpuiko. Jų šeimyninės sąšaukos poilsiautojams yra tarsi prasta atrakcija: tupi pilkaskvernė pušyje virš reichsmaršalui priskiriamos vilos, kai ryto miegas pats saldžiausias, ir kalbasi su kaimynėmis. Iš tų viena stebi, ką žvejai išmes iš tinklų pietiniame pakraštyje, o antroji triukšmauja kapstydamasi meškeriotojų atmatose ties šiauriniu promenados galu. Kalbama, kad storulis vyriausiasis reicho medžioklis bei nomenklatūrinių medžioklių pradininkas išties yra čia buvęs, nors nekilnojamojo turto nebuvo įsigijęs.
Po nepriklausomybės atkūrimo gyvenimas Juodkrantėje buvo apmiręs. Griuvus Berlyno sienai ir pasirodžius seniesiems Klaipėdos krašto gyventojams neaišku, kur slypi tiesa ir kaip su ja gyventi. Ant gyvenvietės pavadinimo kelženklio, ten, Nidos pusėje, kažkaip nusitrynė pirmoji raidė. Taip ir stovėjo kelženklis, skelbdamas keliautojams: „uodkrantė“. Tikrai ne vieną sezoną.
Šiauriniame gale – sava įdomybė. Vadinamoji Gintaro įlanka. Ten XIX amžiaus viduryje buvęs škiperis pavarde Stantynas ir žydas Beikeris pradėjo pramoninę gintaro kasybą dragomis mariose. Kaip rašė tas pats Glagau, jiems pusėtinai sekėsi. Kol susidūrė su Palmininkų karjero konkurencija. O skandalingai nuskambėjęs Zujevo vagonėlis irgi tebestovi būtent Gintaro įlankos pašonėje. Kelias ir naujoji promenada driekiasi marių pakrante. Kitoje kelio pusėje, smėlio kalnelyje, yra juodkrantiečių kapinės. Taisyklės prie vartų skelbia: „Kapų statinius leidžiama statyti suderinus su landšafto architektu. Antkapinius paminklus gaminti iš medžio, naudojant metalą“.
Štai taip griežtai reglamentuojama. Ne taip, kaip dėl Zujevo vagonėlio. Senuosius juodkrantiečius dabar galima rasti tik liuteronų bažnytėlėje. Pati bažnytėlė yra tiesiai priešais kapines, bet jau pietiniame pakraštyje. Jų visų pavardės – atminties lentoje.
Tačiau ir pačių Juodkrantės kapinių išlikimas – stebuklas. Jos nepateko į siaubingai plėšiamų kapų sąrašą, į sąrašą nusikaltimų mirusiesiems tuo mastu, kaip tai daroma nekropoliuose kitose Prūsijos vietovėse. „Hier auht in Gott Maria Jokschies, geb. Sturmeit“, – skelbia įrašas antkapyje. Mažlietuviškai tai reikštų, kad čia ilsisi Viešpatyje Marikė Jokšienė, gimusi Sturmaitike. Netoliese – mažlietuviškų pavardžių savininkų D. Avyžiaus (Aviszus) ir Jakobo Drėgniaus (Drėgnus) kapai. O Johanas Engelinas, Johanas Sakutis, Martynas, Ana ir Mikelis Pyčai (Pietsch) – tai, be abejonės, šimtmečius nerijoje gyvenusių kopininkų giminių atstovai. Jei perplaukę marias lankysime žemyninės dalies pakrantės kapines, visur taip pat rasite ir Sakučius, ir Pyčus. Ir dar Cyrulius, Meškius bei kitokias kuršininkų pavardes. Bet tik kapinėse. Jei iš Prūsijos išvarytųjų žmonių mintys, svajos ir prisiminimai, susitelkę ties Tėviške, sumaterialėtų ir taptų spinduliais, manau, ties Kuršmarėmis ir Aistmarėmis visada šviestų saulė. Šviestų jų ilgesio šviesa. Įspūdingas yra išvarytųjų literatūrinis, mokslinis ir memuarinis palikimas – pradedant Rautenbergo leidyklos leidiniais ir po pasaulį pasklidusių mažlietuvių, tokių kaip Vilius Pėteraitis, Martynas Gelžinis, Jurgis Reisgys bei kitų, duoklės savajam kraštui.
Kopininkų atmintį saugo Pyčų giminės atstovai. Sako, vienas iš jų tapo tarsi senosios Juodkrantės dvasia. Tik ar teisinga, kad į savo gimtuosius namus net Lietuvoje visi šie žmonės vis dar žvalgosi tik vogčiomis ir tik pro langus?
Tad paskutinis šio rašinio klausimas būtų retorinis. Ar iš tiesų Lietuvoje Prūsų Lietuva yra mylima taip, kaip skelbiama? Ir dar – ar galima išsaugoti materialųjį, kultūrinį ir dvasinį paveldą ir pristatyti jį pasauliui žinant, kad kažkur dabar jau dėl mūsų kaltės kaip išvarytieji vaikšto tie, kurie yra šio paveldo dalis? Kurie yra mūsų dalis?

„Atgimimas“, 2009-01-06,
http://www.bernardinai.lt/index.php?url=articles/89526

Nuotraukoje: Kuršių nerija

Voruta. –  2009, vas. 21. nr. 4 (670) p. 2.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra