Juodas baltųjų gandrų gyvenimas

Autorius: Data: 2012-11-13, 09:40 Spausdinti

Eugenijus SKIPITIS, Bitėnai, Pagėgių sav.

Anądien gandras Goberis pasaulį pamatė kitaip. Kadangi sparnų raumenys ir kaulai jau buvo pavargę nuo ilgo bastymosi po pasaulį, gandras Goberis nutarė pėsčiomis apeiti Bitėnus ir niekur daugiau neskristi. „Pragyventi galima ir Lietuvoje, žinoma, jeigu esi Seimo narys arba nacionalinis paukštis“, – tarė sau gandras Goberis. Jo apsisprendimas buvo tvirtas. Nacionalinio paukščio statusas jam turėjo užtikrinti pragyvenimą. Kalbame ne apie varles, o apie garbę. Prie garbės Goberis dar tikėjosi valstybinės pensijos. Jo viltis buvo graži.

Antai viena tokia talentinga varna Miglė, sėdi savo lizde Vilniuje, mezga kojines ir ką turi – sunkią senatvę ir nugviešusį vyrą, kuris save tituluoja kunigaikščiu. Vilnonių kojinių paukščiams reikia tik prieš išskrendant, tik kartą per metus – tai argi čia verslas? Į Pilies gatvę, kur Miglė prekiauja kojinėmis, retas paukštis beužsuka. Pajamos nekokios, garbės jokios. Viename laiške Goberio žmona gandrienė Gabė savo draugei varnai Miglei rašė: „Megzdama kojines, brangioji, garbės nenusitversi. Reikia galvoti šiuolaikiškai. Vilniuje gyveni, padėk virbalus ir eik į politiką, šliekis prie ko nors, karksėk garsiau už kitus arba persidažyk plunksnas. Argi už tai, kad tamsta užsiiminėji tautiniais mažmožiais, mes turime už tave mokėti mokesčius „Sodrai“? Mums reikia ne koldūnais kvepiančio tautos gynėjo, o drąsios moters, kuri nebijotų prišlapinti kultūros ministrui į barščių lėkštę.“ Atsakymo iš Miglės Gabė nesulaukė. Matyt, toji vargo paukštė nepataikė ant bėgiais nuvažiuojančios politinės platformos.

Apie savo padorų statusą gandras Goberis žinojo seniai. Jo lizdo pušis buvo prisišliejusi prie Seimo nario trobelės. Gandras visą laiką galvojo, kad su Seimo nariu jie yra lygūs, nors, tiesą sakant, Goberis jam retkarčiais nuolaidžiavo. Kai savaitgaliais Seimo narys savo kieme ant grotelių čirškindavo mėsą, Goberis, neapsikentęs į lizdą plūstančių dūmų, sparnu niukteldavo Gabei į šoną ir išskrisdavo pavaikštinėti po Nemuno lankų pievas. Gyvendamas darnioje kaimynystėje prie visko pripranti, netgi prie kaimyno degtinės, o ką jau kalbėti apie politines pažiūras. Vieną dieną gandras Goberis tapo teisingas. Metė varlių iš Karaliaučiaus krašto kontrabandos verslą ir tapo doras. Tačiau tvarka į Bitėnų kaimo lizdus kelią skynėsi sunkiai. Goberis, stovėdamas ant vienos kojos, džiaugėsi, kad pagaliau subalansuota gamtos pusiausvyra – negali taip būti, kad tavo krantas būtų varlėmis sunkesnis už kaimyno krantą.

Pušyje, kurioje Goberis su Gabe gyveno jau gal dešimt metų, buvo dar vienas gandralizdis. Seimo nario padedama gandrų šeima jame įkurdino savo dukras. Tačiau goberikės jame neprigijo. Pavasarį, kaip dera gandrams, jos negrįžo namo. Vieną dieną Gabė su jomis susisiekė telefonu. Žinios buvo nelinksmos: viena mergaitė pranešė, kad į Bitėnus negrįš, nes ištekėjo už juodojo gandro, o antra gavo darbą bare, kur sėkmingai šoka go go šokius. Kad jau taip su goberikėmis atsitiko, pribrendo reikalas tuščią gandralizdį išnuomoti.

Iš pradžių lizde apsigyveno toks gandras Kokybė. Darbštus, mielas, bet išgeriantis. Kartais jis taip nusilesdavo, kad kopėčiomis neužlipdavo į gandralizdį. Tokiais sunkiais rytais, kai kaimynystėje pasigirsdavo skausmingas Kokybės snapo kaukšėjimas, Gabė iš stiklainio ištraukdavo marinuotą varlę, apipildavo ją šlakeliu degtinės ir nunešdavo negaluojančiam kaimynui. Atsigavęs Kokybė tapdavo nepaprastai dėkingas, nudirbdavo visus ūkio darbus ir net neraginamas prinešdavo pakuroms žagarų. Tačiau vieną pavasarį Kokybė netikėtai numirė. Antrasis Goberių gandralizdis vėl liko tuščias. Kartą ieškodamas sendaikčių į Bitėnus atskrido gandras Kelmickas. Su Goberiu jie buvo šiek tiek pažįstami dar nuo to laiko, kai vasaros vakarais gerdavo romą ir vienas kitą savaitėmis lydėdavo namo. Kelmickas jau seniai negėrė, todėl tapo verslus ir išmintingas. Neradęs sendaikčių, kad kelias nebūtų veltui, nutarė Bitėnuose organizuoti gandrų poezijos pavasarį. Pirmas į kvietimą atsiliepė gandras Antanas A. Jonynas netikėtai pasiklydęs ant Rambyno kalno. „Ant kalėdinės eglutės žiba mėlynos žibutės“, – „Kardiofono“ balsu pušyje improvizavo poetas.

Gabė tiesiog alpo nuo poezijos pliūpsnio. Goberis per visą savo gandrišką gyvenimą nesuvokė, koks galingas gali būti kultūros poveikis. Jis nežinojo, kad poeto ištartas žodis kartais pakeičia likimą. Vakare su poetais jie išgėrė vyno. Kai pasivaikščioję panemuniais grižo į savo lizdą, Gabė nusimetė plunksnas, ant šakos pakabino liemenėlę ir kaip padūkusi puolė bučiuotis. Nuo tokio netikėtumo Goberis plakė sparnais nežinodamas, ką daryti. Paskui tarė: „Liaukis motin, man rytoj anksti keltis“. Gabė ūmai jam atsuko nugarą, iš gandralizdžio kopėčiomis nulipo žemyn, paskui aukštai keldama kojas, nuoga ir nelaiminga, rasotomis pievomis ėjo ir išėjo. Išėjo iki dabar. „Poezija yra vienatvė“, – pabudęs ryte pamanė gandras ir, norėdamas sužinoti, kodėl taip yra, puolė skaityti knygas.

Gandrai turi tokį posakį: „Mes nežinome, kur gyvename.“ Už knygų skaitymą ir kitą intelektualinę veiklą gandrui Goberiui niekas valstybinės pensijos neskyrė, nesvarbu, kad jis visą laiką buvo laikomas nacionaliniu paukščiu, o jo gandralizdis kabojo virš Seimo nario trobelės. Vis dažniau Goberis pradėjo galvoti apie paukščių prieglaudą. Anądien jį apniko prisiminimai. Yra laikas, kai netektys tampa didesnės už gyvenimą. Iš nevilties Goberis kelis kartus per savaitę skaičiuodavo Gabės paliktas plunksnas lyg tikėdamasis jose rasti savo laimingas dienas. Paskui atmintis jį nunešė į jaunystės slėnius. Antai po pievą guglinėja Salys Šemerys „Su granata krūtinėj“. Žiūri ir bijai, kad nesprogtų. Tarsi to paties išsigandęs šešėlyje tupi Paulius Drevinis. Rimais ir ne rimais išteplioti snapai kvepia poezija. Staiga išgirsti, kad rašytojas Rimas Černiauskas palaidojo gandrą Gustą. O dar taip neseniai Gustas buvo Bitėnuose su Gandru iš Švedijos. Švedų Gandras po sąnarių operacijos dar žadėjo sugrįžti, bet negrįžo. Panašu, kad švedams gandralizdžiuose nepatogu įrengti kapines.

Vis išskrenda, vis išeina… Anądien Vytauto Brenciaus mirtis paliko vyrus be jūros. Jam prisiekusieji tuomet laiptinėje dainavo: „Jau toli ta audra, o po to ir tyla, kuri taurėje suriša vėją ir burę…“ Po paskutinio posmo padėjo sparnus ir nuėjo miegoti. Danės krantinėje iki šiol nėra knechto, prie kurio galėtume pririšti išplaukusį Vytauto laivą. Taip ir gyvenam kaip Jūragiai be jūros, be atminties, be dėmesio baltai arba juodai lemties plunksnai.

Vieną dieną gandras Goberis nusprendė nuskristi į „Gramutę“. Po pirmo šimtgramio pasidarė šiek tiek lengviau, plunksnas išpylė prakaitas, todėl leido sau šiek tiek pašlitinėti po Vilnių. Atsipalaidavęs apžiūrėjo Sauliaus Pilinkaus saldainių popierėlių kolekciją. Paskui susitiko Danielių Rusį, kuris Bitėnuose nutapė paveikslą „Kelionė iš Tilžės“. „Laikas namo“, – pagalvojo Goberis. Dar pabandė užsukti pas varną Miglę, tačiau toji buvo išskridusi į teismą dėl skyrybų su kunigaikščiu. Paskambino gandrui Anatolijui Jakimovui, tačiau šis uoliai triūsė švietimo ministerijoje, skaičiuodamas moksleiviškus krepšelius kitų metų gandriukams, tad neturėjo laiko pasimatymams.

Raugyklos gatvėje Goberio dviračiu vos nepartrenkė fotografas Ramūnas Danisevičius. Nušokęs nuo važiavimo aparato fotografas tarė: „Sveikas, žirgeli, dabar aš tave nufotografuosiu – paprastai ir meniškai. Būk geras, pakelk sparnus.“ Danisevičius maigė fotoaparatą, Goberis kilnojo sparnus, netrukus priėjo Rafailas Karpis ir neiškentęs fotosesijos liūdnumo pradėjo dainuoti. Po kurio laiko iš Tauragės atskrido fotogandras Romas Vaitkus ir garsiai nusičiaudėjęs pradėjo visiems į akis kaišioti savo 200 mm triūbelę. Jonas Staselis dėl savo užimtumo į fotosesiją neatėjo.

Man reikia į paukščių prieglaudą“, – tarė Goberis, snapu nusivalė plunksnas, tarsi būtų ką tik nukritęs ant žemės. „Gal dar per anksti“, – suabejojo Rafailas Karpis. „Laikas, nes Vilnius manęs jau nepažįsta. Antai Erlickas su manim jau nesisveikina, o kažkada prie Žaliųjų ežerų dilgėlese kartu miegojom“, – patvirtino Goberis. Netrukus jis pastebėjo, kaip gatve, šokinėdamas per balas, pralėkė gandras Mykolas iš Krinčino. Po sparnu jis laikė butelį Pasvalio alaus. Skarele apsirišęs galvą jam iš paskos sparnais plasnojo Alis Balbierius.

Gal jie žino kur ta nacionalinių paukščių prieglauda? Reikia paklaust“, – pamanė Goberis, tačiau to padaryti nespėjo. Ūmai buvo sugriebtas už sparnų, įkištas į automobilį ir nuvežtas į beglobių gyvūnų prieglaudą. Kitą rytą jis suprato, kad skulptorius Valdas Bubelevičius jam paminklo nepastatys.

Gyvenimas sukasi ratu. Bevaikštinėdamas po prieglaudos aptvarą Goberis staiga pastebėjo kažkokią gyvastį, panašią į nuogą paukštį. Įsidrąsinęs priėjo arčiau. O, dangau, tai buvo Gabė! Tokia sulysusi, tokia sušalusi, tokia nelaiminga – tarsi poeto palikta mūza. Goberis apgaubė ją sparnu, prisiglaudė ir pabučiavo. Paskui snapu pradėjo pešti savo plunksnas ir dėti ant drebančio jos kūno. Kai gandras Goberis su gandriene Gabe pasidalino plunksnomis, baltas paukštis su juoda žyme pajuto netikėtą įkvėpimo pliūpsnį. Kiek pagalvojęs, ištryptame užtvaro smėlyje jis sparnu parašė:

Dega ruduo virš Bitėnų. Krenta lapai pageltę virš mūsų –

Mes seniai nebe tie, bet vis tiek dar nuo skalvių ir prūsų.

Mūsų seniai nebėra. Slegia mintį kasdienybės erškėčiai.

Iš Tėvynės išskrenda gandras ir banguoja išeinantys kiečiai

Virš kapų, kuriuose vakar laidojom meilę ir viltį

Ir akis, kuriose tarsi skalviai į dangų norėjom pakilti.

Nežinau, kaip dabar tu jauties, ką šnabžda tau protėvių rėvos?

Mūsų seniai nebėra“, – šiandien ištarė mirdamas Dievas.

Autoriaus nuotr.

Rambynas. – 2012, rug., nr. 1 (5), p. 80–82.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra