Jubiliejinė ministrantų susibūrimo šventė

Autorius: Data: 2018-08-31 , 12:57 Spausdinti

Jubiliejinė ministrantų susibūrimo šventė

Šventės akimirkos. Nuotraukų autorius – Vytautas Laskauskas.

Zigmas TAMAKAUSKAS, Kaunas, www.voruta.lt

Minint šventojo Tarcizijaus  dieną,  veiklaus Kauno arkikatedros bazilikos  zakristijono Alberto Koženiausko pakviestas,   didžiulis būrys įvairių kartų ministrantų sugužėjo į šią šventovę . Nežiūrint metų skirtumo ir užimamos padėties visuomenėje,  norėjome prisimenant  dienų tėkmės paliktus pėdsakus, vėl  drauge prisiartinti  prie visus jungiančio bei dvasinį peną teikiančio   Dievo Altoriaus.  Einant prie altoriaus, susikaupę sukalbėjome jau Viešpaties namuose  esančio  kompozitoriaus  bei poezijos posmų kūrėjo iškilaus  monsinjoro Pranciškaus Tamulevičiaus parengtą maldą, išreiškiančią ministranto turėtiną vidinę būseną: Viešpatie Dieve, nuskaidrink mano širdį ir mano protą, kad su tyra širdimi ir kilniomis mintimis aš su džiaugsmu galėčiau patarnauti prie Tavo Altoriaus…Prie altoriaus, dalyvaujant trisdešimčiai ministrantų, šventas Mišias aukojo prelatas, profesorius, habilituotas  dr. Vytautas Vaičiūnas, jam atestavo Katedros administratorius kunigas Evaldas Vitulskis,  monsinjoras teologijos dr. Artūras Jagelavičius ir ministrantų dvasinis vadovas monsinjoras Adolfas Grušas. Mišių skaitinius skaitė buvę ministrantai Kęstutis Ignatavičius, Juozas Bakutis, Raimundas Kaminskas, Zigmas Tamakauskas, Zenonas Vaškevičius ir kiti.

     Žodis „ministrantas“ – lotyniškos kilmės žodis, reiškiantis patarnautoją – patarnaujantį kunigui per Mišias ar kitas pamaldas.  Anksčiau tokiam patarnautojui reikėjo lotyniškai išmokti gana ilgą ministrantūrą – liturginius atsakymus, maldas ir taisykles. Dažnas išmokdavo visai nesuprasdamas tų žodžių reikšmės. Reformavus liturgines apeigas, dabartiniam ministrantui  tokios ministrantūros „iškalti“ jau nebereikia. Dabar reikia didesnės dvasinės rimties, suprantamos maldos žodžių, sąmoningesnio tikėjimo, aktyvesnio dalyvavimo pačių šventų Mišių aukoje. Dangiškasis ministrantų globėjas  yra šventasis Tarcizijus  – trečiojo amžiaus jaunas kankinys, žuvęs ginant Šventąją Eucharistiją. Pagerbiant jo atminimą, 1939 metais Romoje pastatyta bažnyčia pavadinta Šventojo Tarcizijaus vardu.

 Šv. Mišioms patarnauti pradėjau 1945 metų pavasarį marijonų  Šv. Gertrūdos bažnytėlėje  , būdamas tuometinės Kauno septintosios pavyzdinės pradinės mokyklos mokinys. Ši bažnyčia dar buvo vadinama „Šaričių“ vardu (šaritėmis- pranc. charite – labdara, vadintos  čia  buvusios gailestingosios  seserys). Bažnyčia garsėjo ir gausias  malonias teikiančiu  didžiuliu mediniu Kryžiumi su Nukryžiuotojo figūra, kuris buvo pastatytas bažnyčios bokšto įrengtoje koplyčioje. (Dabar jis stovi presbiterijoje tarp senojo ir naujojo altoriaus.)Mūsų gausiam  ministrantų būriui tuomet vadovavo  bebaigiantis Kunigų seminariją klierikas Juozas Jurkūnas. Jis mus mokė gražių elgesio taisyklių, įvairių žaidimų,   dvasinių  – moralinių vertybių turėjimo svarbos, pats vadovavo savo suburtam bažnyčios vaikų chorui. Atrodė, kad J. Jurkūnas bus tikrai veiklus ir pavyzdingas  kunigas.    Tačiau vėliau, jam diakonaujant Fredos bažnytėlėje, pasklido  netikėta žinia: mūsų mylėtas  bei gerbtas vadovas Juozas Jurkūnas atsisakė kunigystės siekio ir pasuko visai priešingu  keliu…  Pergyvenome dėl jo išdavystės, kurią gal nulėmė jo asmeninio gyvenimo susiklosčiusios aplinkybės, sovietinės valdžios veikimo kryptis – jis tapo sovietinės aršios ateistinės ideologijos  propagavimo bendrininku…

Marijonų bažnytėlės aplinkoje mūsų vaikystė buvo laiminga ir prasminga. Ji buvo orientuota į vis didesnio pažinimo siekimą, religinio sąmoningumo plėtrą, doro gyvenimo džiaugsmą. Šioje bažnyčioje kunigavo garsus pamokslininkas Pijus Andziulis, jos administratorius  kunigas Rimas, vėliau  – sovietinių gulagų kalinys, pogrindinės kunigų seminarijos steigėjas bei LKB Kronikos aktyvus bendradarbis , etnografas, aktyvus Lietuvos Sąjūdžio dalyvis  kunigas Pranas Račiūnas, zakristijonavo  daugelio amatiniškų darbų meistras   geraširdis marijonas  Antanas Gvazdauskas, mūsų vadintas Antanėliu.

     1948 m. okupacinei valdžiai brutaliai uždarius vienuolyną ir Šv. Gertrūdos bažnyčią, su grupe ministrantų, nepabūgusių galimų sovietinės partokratijos patyčių, savo tarnystę šv. Mišioms tęsėme Švč. Sakramento (Mokinių)  bažnyčioje. Uždarius ją, pasukome Arkikatedros bazilikos link. Čia ministrantais rūpinosi zakristijonas Bronius Ivanauskas, mūsų vadintas Broniuku. Tuomet Mišios buvo aukojamos ir prie šoninių altorių.  Man buvo pavesta sudaryti savaitinius ministrantų tarnavimo Mišioms tvarkaraščius, mokyti naujai atėjusius ministrantus ministrantūros. Labai sopėjo širdį sužinojus, kad suimti mūsų gerieji kunigai. Be viso kito, ir tie atvejai padėjo mums suvokti sovietinės tikrovės realybę, daigino ne vieno širdyje kilnaus idealizmo sparnus, vis didesnį domėjimąsi savo krašto istorija. Vaikystės džiaugsmo neužgožė  sovietinių debesų pilkuma.  Katedros vadovybė rūpinosi ir mūsų laisvalaikio prasmingumu. Šventoriaus nuošalioje vietoje buvo pastatytas stalas tenisui žaisti. Organizavome šaškių bei šachmatų turnyrus, įvairius žaidimus su kamuoliu.  Daug atgaivos sielai teikė bendravimas su čia dirbusiais kunigais – filosofu Pranu Kuraičiu, poetu Kazimieru Žitkumi – Vincu Stoniu, zakristijono padėjėju Vinceliu, (Vincentu Jalinsku), vėliau tapusiu iškiliu pasišventusiu kunigu – monsinjoru.  Malonu prisiminti ir ilgą bendravimą su kunigu Vincentu Sladkevičiumi, vėliau tapusiu Lietuvos Bažnyčios  istorijoje antruoju kardinolu, niekada nepraradusiu savo kuklaus paprastumo bei atidumo. Kunigas Vincentas Sladkevičius savo kilnia širdimi  palaimino ir  mano suburtą krikščioniškos patriotinės krypties antisovietinę jaunimo organizaciją, kurios nariai davė priesaiką Dievui ir Tėvynei Katedros zakristijos koplytėlėje. Toje koplytėlėje slapta tuokdavosi ir savo vaikus krikštydavo ne vienas aukštus postus turėjęs tuometininės kompartijos narys – vadinamas komunistas…

Prie Katedros Didžiojo altoriaus rengdavome Švč. Sakramento adoraciją, o bokšte, talkinant varpininkei Bronytei, įsirengtame kambarėlyje rengdavome slaptus susirinkimus, kurių metu minėdavome tautines bei katalikiškas šventes, skaitydavome teminius pranešimus, domėjomės profesorių Prano Kuraičio, Stasio Šalkauskio ir Antano Maceinos filosofija, tautinio krikščioniško turinio poezija, Lietuvos istorija. Stiprinome savo pasirinkto kelio idėjinius pamatus, kurių neįstengė sugriauti jokios vilionės, jokie sovietinio saugumo rūsiai ir  rekrūtai.

        O dabar, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, jau dvidešimtąjį  – jubiliejinį kartą susitikome jaunesni ir vyresni žilagalviai prie Altoriaus, skaidrinančio mūsų širdį ir protą Tikėjimu, Meile ir Viltimi. Prisiminėme jau į Viešpaties namus iškeliavusius  Alvydą Puidoką, Valdą Maurušaitį, Henriką Markevičių ir  kitus mirusius šios bažnyčios ministrantus.

       Po šv. Mišių visi susirinkome  į šventiškai parengtą Arkikatedros parapijos salę, kurioje vyko susitikimo tęsinys – Agapė. Tai tradicinis krikščioniškos vienybės ir tarpusavio meilės palaikymo pobūvis.  Malonu, kad čia atėjo ir Mišiose dalyvavę  ministrantų   šeimos nariai. Susirinkimą sveikinamuoju žodžiu pradėjo ministrantų vadovas Albertas Koženiauskas. Prasmigus žodžius tarė ir čia atvykę Mišias aukoję kunigai. Ministrantų vadovas, talkinant  monsinjorui Adolfui Grušui, kiekvienam  esamam ir buvusiam ministrantui įteikė gražias dovanėles, pažymėtas atkurtos Lietuvos šimtmečio ženklu, o jaunųjų adoratorių vadovė Kristina įteikė vardinius žymenis

arkivyskupui  emeritui Sigitui Tamkevičiui, prelatui prof. habil. dr. Vytautui Vaičiūnui,  monsinjorui dr. Artūrui Jagelavičiui, monsinjorui Adolfui Grušui, buvusiems veikliems ministrantams –  Katedros administratoriui kunigui Evaldui  Vitulskiui ir  kunigui Nerijui Vyšniauskui, ministrantų vadovui Albertui Koženiauskui, Garbės ministrantams Ryčiui Macijauskui, Kęstučiui Ignatavičiui, Zigmui Tamakauskui, Edvardui Vanagui ir  kitiems vienokiu ar kitokiu būdu pasižymėjusiems ministrantams.

     Buvę ministrantai – Lietuvos Sąjūdžio Kauno skyriaus pirmininkas Raimundas Kaminskas ir Švietimo komiteto pirmininkas Zigmas Tamakauskas, padėkodami visiems atvykusiems į šią gyvosios dvasios polėkio šventę,  įteikė  Lietuvos Sąjūdžio Kauno tarybos Padėkos raštą ir dovaną   šios šventės rengėjui, leidžiamo laikraštėlio „Ministrantas“ vyr. redaktoriui  bei Katedros ministrantų vadovui Albertui Koženiauskui.

      Susitikimas baigėsi nedidučiu koncertu, kurį atliko Kęstutis Ignatavičius ir Jonas Šalčius.

     Gera, kad iš jaunatviškų metų ministrantų  būrio išaugo ir  mūsų visuomenei daugiau ar mažiau žinomi žmonės – sportininkai Henrikas Markevičius, Alvydas Puidokas, kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas, buvusios LŽŪA docentas dr. Vytautas Mikutis, daktaras Modestas Juozaitis, folklorinio ansamblio „Blezdinga“ dainininkas  Juozas Bakutis, vargonininkas Jonas Šalčius, miesto koncertmeisteris Kęstutis Ignatavičius, iniciatyvus sąjūdininkas Ramūnas Kazakevičius, bibliotekininkai  Zenonas Vaškevičius ir Petras Marcinkevičius,  Kauno  Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios rektorius kunigas Tomas Karklys, Kauno Šv. Jurgio konvento gvardijonas pranciškonas kunigas Paulius Saulius Bytautas ir kt.

      Daugeliui ministrantų tarnavimas prie altoriaus parodė prasmingo gyvenimo kelio gaires, nuskaidrino pačios jaunystės gyvenimo žingsnius. Ir šiandien širdyje gražiausia gaida skamba kažkada išmoktos ministrantūros žodžiai: Introiboadaltare Dei, ad Deum, quilaetificat juventutem meam – prisiartinsiu prie Dievo altoriaus, prie Dievo, kuris linksmina mano jaunystę.  Tegul šie   žodžiai   įprasmina   mūsų visų  buvimą šioje žemėje.

Katalikų Bažnyčia , ,



Post Your Comments

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra