Jotvingių atoaidžiai

Autorius: Data: 2012-01-31, 11:41 Spausdinti

Jotvingių atoaidžiai

Stasys STACEVIČIUS

Jotvingiai žiemos pradžioj lyg išnyra iš istorijos ūkų – jau trečius metus iš eilės. Todėl, kad Lenkijos lietuvių „Aušros“ leidykla Punske išleido jau trečią „Terra Jatwezenorum“ tomą. Tai tęstinis Jotvingių krašto istorijos paveldo metraštis, kurio leidybą remia Lietuvos spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Vyriausiasis redaktorius, publicistas ir poetas Sigitas Birgelis sutelkė rimtų autorių kolektyvą – kalbininkai, istorikai, kraštotyrininkai, kultūrologai, publicistai iš Lietuvos, Lenkijos ir kt. šalių gilinasi į žuvusios tautos paslaptis arba kalba apie šios dienos aktualijas buvusiame Jotvingių krašte. Kad karalius Mindaugas XIII a. sugebėjo suvienyti Lietuvą, turime būti dėkingi ir jotvingiams, kurie iš pietų ir pietvakarių ilgokai dengė mus nuo slavų ir nuo Kryžiuočių ordino. Pasak svetimų to meto metraštininkų, tai bebaimės gentys, tikėjusios pomirtiniu sielų persikūnijimu. Ir tas persikūnijimas priklausė nuo gyvenimo ir žūties grožio. Todėl, susidūrę su dešimt kartų gausesniu priešu, jotvingių kariai buvo linkę žūti kartu su žmonom, o ne bėgti ar pasiduoti.

Naujausiame „Terra Jatwezenorum“ viena iš įdomiausių publikacijų – Kovo 11-osios signataro, kultūrologo Algirdo Patacko straipsnis „Jotva – teriota, bet neprarasta“. Pasirodo, 1978 m. Belovežo girioje aštuoniolikmetis baltarusių „žygeivis“ pas vieną senuką rado jotvingių kalbos žodynėlį, kuriame – 205 žodžiai. Užrašyti lenkiškai ir jų atitikmenys nežinoma „paganska“ kalba. Lapeliai su tais žodžiais buvo įklijuoti senos maldaknygės gale… Per stebuklą pavyko išsaugoti tuos žodžius, nes maldaknygė vėliau buvo sudeginta, bet vaikinas, lyg tai nujausdamas, spėjo persirašyti žodynėlį į chemijos konspektą… Vėliau akademinė bendruomenė abejojo to radinio tikrumu, tačiau pasaulinio garso kalbotyrininkas, baltistas Vladimiras Toporovas sakė: jeigu tai padirbinys, tai jį kurti turėjo ištisas mokslinis institutas… Taigi, neskaičiuojant išlikusių jotvingiškų vietovardžių, turime dar per du šimtus žuvusios tautos žodžių, kurie ligi šiol nesulaukė deramo kalbininkų dėmesio.

Žmogus jotvingiškai yra mard. O Dzūkijoj ar Dainavoj, kurios bent dalis laikytina viena iš jotvingių žemių, tebėra žinoma Mardosos pavardė, tebegyvas ir Mardasavo kaimas. Pasak A. Patacko, „Avestoje“, iranėnų šventraštyje, žmogus yra vadinamas gaya-martan. Šį pavadinimą galima traktuoti kaip mirtinga gaja, gyvybė ar panašiai. Tuo tarpu jotvingiams žmogus yra tiesiog mirsiantysis. Tuo galima paaiškinti jotvingių bebaimiškumą, mirties nepaisymą. Įdomu, kad jotvingiškai Dievas yra Deus. T. y. visiškai sutampa su lotyniškuoju Deus. Yra ir daugiau lotynizmų jotvingių žodynėlyje, ir tai kelia mįslę: kaip lotyniški žodžiai atsidūrė šiaurės miškuose?

O gal mūsų prokalbė senesnė už lotynų? Štai lituanistas ir kraštotyrininkas Algis Uzdzila, remdamasis pasauliniais autoritetais, neabejoja: slavų kalboms ne daugiau kaip 1 500 metų. O lietuvių kalbos amžius gali siekti net… 20 000 metų. Pirmajame „Terra Jatwezenorum“ tome A. Uzdzila aiškino, kokios paslaptys glūdi Jotvos, Prūsijos ir Lietuvos upių pavadinimuose. Antrame tome jis praskleidė ežerų pavadinimų reikšmes. O naujausiame straipsnyje „Kur veda lietuvių klaba“ A. Uzdzila primena, kad lietuviai, rusai ir lenkai yra kilę iš to paties kamieno, tik mūsų kalba nepalyginti senesnė. O senoji Jotva (plačiąja prasme) turėjo keturis kraštus. Tai Jotva (siaurąja prasme), vardą gavusi nuo Jotvos upės, tekėjusios kažkur palei Lydą. Kitas jotvingių kraštas – Dainava, kurios jotvingiškus vietovardžius (Leipalingis, Pilvingis ir kt. ) tebeturime dabartinėje Dzūkijoje. Dar – Palekė dabartinėje Lenkijos Palenkės vaivadijoje. Ir – Sūduva.

Metraštyje – dar dešimtys straipsnių, atsiminimų apybraižų, kurios gali būti įdomios tiek nejaunam istorikui, tiek jaunam žmogui, galvojančiam apie savo šaknis. Bet sausio 13-osios vakarą, užvertęs nebaigtą skaityti net 506 puslapių knygą, kulniuoju į Merkinės partizanų kalnelį, kur kultūrininkės kvietė paminėti žuvusius Vilniuje prieš 21 metus… Prie liepsnojančio laužo, su dainom. Deja, deja… Daugiau ar mažiau panašių į jotvingius tą vakarą čia susirinko tik pusšimtis… Ir tik pusė jų merkiniškiai… Tik viena kita mokytoja, tik keletas gimnazistų, nors taip didingai Merkinėje stūkso V. M. Krėvės gimnazija. Iš kalbėjusių labiausiai įsiminė Dzūkijos nacionalinio parko mokslininko Mindaugo Lapelės pasakymas, kad per tuos 21 metus, deja, neišsaugojom anuomet turėtos dvasios – garbingumo, drąsos, pastovumo… Dabar politiniams veikėjams pereiti iš partijos į partiją – dėl politinės ar kitokios naudos – jau nelaikoma negarbingu dalyku.

Kad nedaug tą vakarą buvo susirinkusių prie koplytėlės partizanams, dar nereiškia, kad Merkinėj ir Dainavoj jau nelikę Dainavos dvasios. Gal seniems tą žvarboką vakarą buvo mieliau krosnis ir televizorius. Jauniems – gal kompiuteris ar įspūdingesni renginiai. Tačiau neatėjo ir keletas iš tų, kurie praėjusių metų gale Merkinėj vykusioj diskusijoj rutuliojo mintį: esą miestelio kultūros centro darbuotojos kaltos, kad žmonės taip negausiai renkasi į renginius. Esą kažko jos nepadaro iki galo. Nors dabar kultūros centro direktorė sakė net asmeniškai juos kvietusi… Gal kartais esam kaip anie jotvingiai? Ar kaip kryžiuočiai? Girdim tik tai, ką norim girdėti? Ir išvystam tik tai, ką norim regėti? Bet nuostabu būtų, jeigu į minėto jotvingių metraščio pristatymą mažame miestelyje – šiais ne knygų skaitymo laikais – susirinktų tiek pat gyvų sielų. Būtų ne tik pusšimtis, o net pusšimtis.

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“

www.punskas.pl

Seinų - Punsko kraštas , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra