Jono Misiūno-Žalio Velnio jubiliejus

Autorius: Data: 2011-01-06 , 09:44 Spausdinti

Stanislovas ABROMAVIČIUS, Kaunas

2011 m. sausio 15 d. minėsime vieno iš iškiliausių pokario partizaninės rezistencijos vadų Aukštaitijoje Jono Misiūno-Žalio Velnio 100-ąsias gimimo metines.

Tai jis, geležinkelio Kaunas–Vilnius apsauginių būrio vadas, dar 1944 m. birželį, pamatęs, jog okupantas iš Rytų sugrįžta į Lietuvą, ėmė organizuoti vyrus ginkluotam pasipriešinimui dabartinių Kaišiadorių, Ukmergės ir Širvintų rajonų teritorijose, sukūrė junginį, kuris greitai tapo Didžiosios Kovos apygarda (DKA). Lietuvos kariuomenės viršila, partizanų leitenantas. Patekęs į MGB agento Juozo Albino Markulio pinkles, 1946 m. rugpjūčio 14-tosios naktį išviliotas iš Abromiškio (dabar – Elektrėnų savivaldybė) į Vilnių ir ten suimtas. Tardytas Vilniuje, vėliau saugumo išvežtas į Maskvą. 1947 m. kovo 11 d. Butyrkų kalėjime po žiaurių kankinimų užgeso šio patrioto gyvybė…

* * *

Tomas ir Ona Misiūnai gyveno Panevėžio apskrities Pušaloto valsčiaus Valmonių kaime (4 km nuo Pušaloto) – dabar Pasvalio rajonas, Pušaloto seniūnija. Šeimoje gimė 10 vaikų: 6 dukros (Marytė, Felicija, Ona, Veronika, Anastazija, Petronėlė) bei 4 sūnūs (Mykolas, Petras, Jonas, Juozas). Tėvelis buvo kalvis, tačiau, deja, Valmonyse savo kalvės neturėjo (kaip, beje, ir žemės), tas samdėsi aplinkiniuose dvareliuose, dirbo pas stambesnius ūkininkus. Po sezono keliaudavo kitur. Šiandien jau, deja, nežinome, ar trobelė Valmonių vakarinėje dalyje, kur šeima po kelionių sugrįždavo, buvo jų, ar taip pat tik nuomojama. Jau pokaryje jos nebeliko. Vaikai iš gimimo vietos išsibarstė po Pušaloto valsčių ar net toliau, po Panevėžio apskritį. Daugumos vaikų gimimo vieta buvo registruojama Valmonyse, pastovioje gyvenamojoje vietoje, nors pasaulį kai kurie išvysdavo ir aplinkiniuose kaimuose. Štai Anastazija (g. 1907 m.) gimė Meškaulaukyje prie Joniškio, Petronėlė (g. 1909 m.) Valmonyse, Jonas Poliesėje, o Juozas (g. 1913 m.) vėl Valmonyse. Įvairiuose šaltiniuose ir Jono Misiūno gimimo vieta kartais nurodoma Pagirių vienkiemis (arba Poliesė – rusiškas variantas), Sako, dėl tokio klajokliško gyvenimo šeima nelaikė gyvulių, nebent karvutę šeimai maitinti. Vaikai jau pavasariais būdavo išleidžiami piemenauti pas ūkininkus, o kai rudenį grįždavo į šeimą, neretai ta jau gyvenamą vietą būdavo pakeitusi.

Patikslinti būsimojo partizanų vado Jono Misiūno-Žalio Velnio gimimo vietą nebuvo taip paprasta. Pušaloto ir Joniškėlio parapijų bažnytinėse knygose (kaip ir Paįstrio) tokių įrašų apie Jonuko gimimą bei krikštą nebuvo. Lietuvos GGRTC aptiko dokumentuose, kad 1942 m. visuotinio gyventojų surašymo duomenimis Jonas Misiūnas, Tomo gimė 1911 m. sausio 15-ąją Poliesės dvare, Pušaloto valsčiuje (apie 10 km nuo Pušaloto, Panevėžio link), kuriame jo tėvelis laikinai kalviavo. Dabar tai Pamiškės kaimas, Paįstrio seniūnija, Panevėžio rajonas. Vietovė priklausė Spirakių parapijai. Kultūros paveldo departamento Panevėžio teritoriniame padalinyje sužinojome, kad dvaro vietovė Paliesė pervadinta ne į Pagirių, o į Pamiškės kaimą. Buvęs dvaras yra architektūrinis, istorinis, kraštovaizdžio paminklas. Kaimas yra Panevėžio rajone įvažiavime nuo Panevėžio–Pušaloto kelio. 2002 04 17 suteiktas reg. Nr. G307K, priklauso Panevėžio rajono Paįstrio seniūnijai. Dvaro statiniuose šiuo metu yra socialiniai būstai, gyvena 5 šeimos, 14 gyventojų, statiniai apleisti.

Tad apie tas vietoves istorijos tokios.

Dvaro fundatorius – Vaitiekus Jasinkis. Manoma, kad dvaro istorija gali siekti dar Napoleono armijos Lietuvoje laikus, nors virš įėjimo į buvusį ponų medinį namą įrėžta 1824-ųjų data. Buvusią dvarvietės didybę mena išlikusios medinės kolonos, fehverko stiliaus žirgynas, greta ošiantis senas parkas.

Spirakių Švč. Trejybės bažnyčia, kur Jonukas buvo krikštytas, stovi Spirakių kaime, 12 km į šiaurės vakarus nuo Panevėžio, Lokupės (Sanžilės kairiojo intako) kairiajame krante. Dabar tai Satkūnų seniūnija, Panevėžio seniūnija, tegyvena 25 gyventojai.

Bažnyčia stačiakampio plano (17×9 m), su bokšteliu. Įrengti 2 altoriai. Šventoriuje yra kapinės, jame stovi medinė 3 tarpsnių varpinė ir koplyčia (dabar sandėlis). Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Vyriausiosios Misiūnų dukros Marytė ir Felicija dar ankstyvoje jaunystėje iš Valmonių iškeliavo laimės ieškoti į Rygą, tad ryšiai su tėviške visam laikui nutrūko. Jonas irgi kelis metus ganė gyvulius, baigė pradžios mokyklą, o sulaukęs dvidešimties, tai yra 1931 m. pradžioje, savanoriu (neturėjo reikiamo 21 metų amžiaus) išėjo tarnauti į Lietuvos kariuomenę, nes tais metais mirė tėvelis. Apie 1933 metus mirė ir motina. Nuo to laiko Jonas tėviškėje pasirodydavo jau viršilos uniforma, buvo aukštas, dvimetrinis milžinas: giminėje visi buvo aukšti, tačiau jis praaugo visus… Jono sesers Anastazijos sūnus Algis Melinskas prisimena, kad 1941 metais J. Misiūnas buvo jo sesutės Rožės krikšto tėveliu, o kai toji paaugo ir pradėjo klausinėti (tai galėjo būti 1945-1946 metai), kur jos krikšto tėvelis, artimieji tik pridėdavo pirštą prie lūpų…

Taip Misiūnai pabiro po Lietuvą. Mykolas gyveno Paįstryje, bet labai jaunas mirė, Petras susirado namus Raudonpamūšyje prie Joniškėlio, mirė apie 1956 metus, Juozas dirbo žemę, gyveno Radviliškio rajone, Ona Badauskienė gyveno Pušalote, Anastazija įsikūrė Pumpėnų miestelyje, Petronėlė liko netekėjusi, gyveno Panevėžyje. Mįslinga yra Veronikos mirties istorija. Ji Panevėžyje prie „Garso“ kino teatro įsigijo mažą žalią namelį. Įsileido gyventi dvi merginas, savieji įtaria, kad tos saugumo buvo užverbuotos. Matyt, kažką moteris joms prasitarė, buvo slapta išvežta ir dingo kaip į vandenį. Savieji po kurio laiko rašė Lietuvos saugumui laišką dėl Veronikos likimo, bet gavo atsakymą, kad daugiau jos neieškotų…

1940 metais iš kariuomenės atleistas J. Misiūnas grįžo į gimtąsias vietas. Manoma, kad 1941 m. birželį ar liepą dirbo Lietuvos laikinosios vyriausybės Kaišiadorių komendantūroje. 1944 m. vasario 5 d., įstojo į Vietinės rinktinės Marijampolės karo mokyklą, kurią po kelių mėnesių išvaikė vokiečiai. Kariai jėga buvo suvaryti į vagonus ir išvežti į Vokietiją, kad ten gamintų ginklus vokiečių kariuomenei. Dalis kariūnų sugebėjo pabėgti, tarp jų buvo ir J. Misiūnas. Tuomet jis grįžo į Kaišiadorių kraštą ir vėl saugojo geležinkelį.

1944 m. liepos pradžioje raudonosios armijos divizijos priartėjo prie Vilniaus, J. Misiūnas su draugais pradėjo kaupti ginklus ir slėpti juos Kaugonių apylinkėse. Čiobiškio klebonas kun. Liudvikas Puzonas (1911–1988) buvo vienas iš J. Misiūno pagalbininkų, DKA organizatorius, bataliono vadas. Iš pradžių vyrai nuvyko į Rusių Rago kaimą, kur buvo Tveragų namai, vėliau nutarė apsistoti Janionių kaime pas Juozą Kupčinską, o paskui teko įsikurti girioje. Žalio Velnio veikla plėtėsi, jis sugebėjo suorganizuoti ne tik kuopą, bet ir rinktinę, o paskui DKA apygardą, subūrus Ukmergės, Trakų, Kauno apskrityse partizanus. Tapus apygardos vadu, jam suteiktas leitenanto laipsnis.

* * *

1945 12 01 LLA išleido įsakymą Nr. 1/19 dėl partizanų veikimo teritorijų pasiskirstymo. Jame nurodyta, kad LLA 5-osios apygardos pavadinimas keičiamas į DKA, planuojama sukurti 4 rinktines. Kiekviena rinktinė turėjo veikti apskrities ribose, tačiau taip jau atsitiks, kad Žalias Velnias Musninkų vlsč. teritoriją, buvusią Ukmergės apskr., priskyrė A rinktinei. DKA teritorija turėjo nusidriekti nuo Kauno iki pat Sienos su Baltarusija, nuo Ukmergės iki Šalčininkų.

Žaliam Velniui pavyko įvesti savo numatytas struktūras tik dviejose rinktinėse – A ir B. Didelis dėmesys skiria B rinktinės formavimui Ukmergės apskrityje. Tikėtasi suburti ir kitas dvi rinktines – C bei D. Žinoma, kad Švenčionių (Tigro) rinktinė laikyta DKA D rinktine, nors ir sąlygota atstumo problemomis. Jai vadovavo su DKA susijęs ir dažnai su Žaliu Velniu bendravęs, dalyvavęs bendrose karinėse operacijose (kad ir 1945 m. vasario mėn. kautynės Pigonių k., Musninkų vlsč.), J. Kamarauskas-Karijotas, pripažinęs pavaldumą ir net 1945 m. pabaigoje DKA vadovybės paskirtas naujos rinktinės vadu. C rinktinę turėjo sudaryti Utenos V. Mikulėno-Šarūno pajėgos, tačiau šioje erdvėje įsikūrė Vytauto apygarda. Tad Žaliam Velniui beliko įvykdoma užduotis – įkurti B rinktinę (Ukmergės).

* * *

1946 m. vasarą DKA sukrėtė didžiulė išdavystė, kurią organizavo Vilniaus universiteto docentas Juozas Albinas Markulis-Erelis. 1945 m. sausio mėn. 5–ojo bataliono, veikusio Vievio vlsč., vadu, o po kurio laiko ir DKA štabo viršininku, buvo paskirtas išdaviko pusbrolis doras ir drąsus partizanas Jonas Markulis-Vaiduoklis, žuvęs tų pačių metų kovo 27 d. Čiobiškyje. Žalias Velnias seniai prašėsi pakeičiamas. Išliko vienas jo laiškas: „Aš jau pakankamai vadovavau, o dabar jaučiu, kad nei mano išsilavinimo, nei žinių, nei gabumų nepakanka“. Žalias Velnias perdavė apygardos vadovavimą kapitonui Griežtui (KGB agentui „Gediminą“) su kuriuo tarnavo kartu Lietuvos kariuomenėje ir kuriuo pasitikėjo. Apygarda smarkiai nukentėjo.

1946–1947 m. MGB pravedė labai sėkmingą operaciją, pakertančią DKA partizaninę veiklą. Šioje akcijoje pirmu smuiku grojo Juozas Albinas Markulis-Erelis, dr. Narutavičius, agentas, turėjęs „Ąžuolo“, „Noreikos“ agentūrinius slapyvardžius. Buvo siekiama sudaryti vaizdą, kad sukurtas visos Lietuvos Vyriausias ginkluotųjų pajėgų štabas (VGPŠ) apima visą respublikos rezistenciją, koordinuoja partizanų veiksmus, skiria apygardų vadovybę. DKA dėl savo geografinės padėties ir jos vadovų naivumo, MGB  faktiškai pirmoji Lietuvoje buvo sunaikinta. Vien tik 1947–1948 m. su išdavikų išduotais dokumentais „legalizavosi“ ir buvo suimti bent 13 DKA partizaninio judėjimo vadų, keli šimtai DKA partizanų. Sako, saugumiečiai dantimis griežė, kai partizanai užpuldinėjo Kauno-Vilniaus keliu važiuojančius automobilius, apšaudydavo karinius ešelonus.

Žalias Velnias, išsekintas didelių netekčių, nuolatinio persekiojimo, pasiprašo būti pakeistas. Erelis duoda suprasti, jog vadovauja visai Lietuvos rezistencijai, gražiai kalba apie kovos strategiją, negaili patarimų. Greitai ir pamainą suranda – kapitoną Griežtą. Žalias Velnias visiems sako, kad apygardos vadovavimą perleis tik į pažįstamo ir gero vado rankas. Čia ir jam pakišamas Griežtas, kuris, deja, yra MGB agentas nuo 1942 metų ir ten vadinamas „Gediminu“. Jį į DKA štabą atveda centro ryšininkė Nastutė Rumševičiūtė. Žalias Velnias patiki išdaviku. Tų metų birželio 21 d. MGB ag. „Kipšas“ susitiko su Žaliu Velniu, atvežė laikraščio „Vienybė“ 12 egz. ir įsakymą iš „centro“, kad DKA vadovybė perduodama Griežtui (KGB agentui „Gediminui“). Savo 1946 07 16 įsakymu Nr. 06/24 apygardos vadovavimą Žalias Velnias perduoda Griežtui, o pats lieka tik jo pavaduotoju. Šį dokumentą į Vilnių 1946 07 24 veža MGB agentai „Kipšas“ ir „Kibirkštis“ kartu su duomenimis apie būrių sudėtis, apsiginklavimą. Išdavikas Griežtas su Žaliu Velniu susitinka, jo įsakymu perima vadovavimą, o birželio 29 d. naujasis „vadas“ praneša, kad jis gyvens Viliuje, o Žalias Velnias su likusiais štabo nariais kurį laiką slapstysis DKA A rinktinės teritorijoje. Tai buvo tik apgaulė, nes vėliau Žalias Velnias visokiais būdais bus kviečiams į Vilnių, net „siunčiamas“ į užsienį. Jau liepos 23–24 d. NKVD pagal gautus iš partizanų duomenis atakuoja DKA štabo apsaugą – Vytenio būrį. Žalias Velnias greičiausiai įtarė kažką negero, nes savo buvimo vietų neišduoda net artimiausiems bendražygiams.

Tai buvo MGB žaidimai. Dar 1946 05 18 pats Griežtas, atvykęs į apygardą pas Žalią Velnią, pats bando įkalbėti jį vykti mokytis karo mokslų į Angliją, keisti kovos taktiką į pasyvią, legalizuoti daugumą partizanų bei taip juos išsaugoti ateičiai.

Matydama, kad Žalio Velnio bei kitų vadų greitai apgauti nepavyks ir siekdamas efektyvesnių veiksmų, 1946 08 12 MGB organizuoja tariamą visos Lietuvos rezistencijos vadų pasitarimą, kad juos vienu kartu sunaikintų. Norima įkurti Vyriausiąjį ginkluotųjų pajėgų štabą. Į suvažiavimą kviečiamas ir Žalias Velnias, tačiau jis, greičiausiai vėl įtardamas klastą, delsia.

Vis tik pavyksta įtikinti Žalią Velnią, kad jam yra būtina atvykti į Vilnių. Rugpjūčio 13-ios vidurnakty jis atvyksta į Vilnių. Po pasitarimo Žalias Velnias paliekamas Vilniuje, kad susipažintų su pirmosios dienos iškeltomis problemomis, dokumentais.

Tai buvo paskutinė Žalio Velnio valia, nes jis jau negrįžta į apygardą, o suimamas, po tardymų išvežamas į Maskvą ir nukankinamas Butyrkų kalėjime.

Jonui Misiūnui 1997 m. gruodžio 22 d. pripažintas Kario savanorio statusas (po mirties), 1999 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, jam suteiktas pulkininko laipsnis. Jam pastatyti atminimo ženklai Kaišiadoryse, Kaugonyse, Ukmergės Mūšios parke, Žalio Velnio pavardė įrašyta Partizanų koplytėlėje Kaišiadorių kapinėse.

Kaišiadoryse jo vardu yra pavadinta prie geležinkelio stoties esanti aikštė, yra sieninė atminimo lenta. Pasvalys savo įžymaus kraštiečio atminimą dar žada įamžinti. Dabar su Jo gyvenimu ir kova galima susipažinti Kaišiadorių bei Pasvalio kraštų muziejuose.

Nuotraukose:

1. Jonas Misiūnas 1940 m.

2. Spirakių bažnyčia, kurioje Jonukas krikštytas, 2010 m.

3. Pamiškės (Poliesės) dvaras, kur gimė J. Misiūnas, 2010 m.

Voruta. – 2011, saus. 7, nr. 1 (715), p. 12.

Rezistencija , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra