Jono Bretkūno žvaigždė tebespindi

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Nežinia kokių banalybių apie Joną Bretkūną prikurtų televizijos laidos „Klausimėlis“ korespondentai, o mokslo žmonės, senųjų lietuvių raštų tyrinėtojai ir žinovai teigia, kad Jonas Bretkūnas yra didžiausias Prūsijos lietuvių rašytojas iki Kristijono Donelaičio, Mažosios Lietuvos prozos pagrindėjas (Jurgis Lebedys), žymiausias ir produktyviausias XVI a. Mažosios Lietuvos kultūros darbininkas (Algimantas Radzevičius), neabejotinai vienas įdomiausių XVI a. kūrėjų: labai išsilavinęs, vertinantis mokslą, turintis polinkių dirbti tiriamąjį darbą (Ona Aleknavičienė), plačių užmojų, nepaprasto darbštumo ir didelių gabumų žmogus, kuris vien milžinišku Biblijos vertimo darbu nusipelnė lietuviško Liuterio vardą (Zigmas Zinkevičius).

Kad tai neginčijama tiesa, buvo galima dar kartą įsitikinti apsilankius Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, lapkričio 27–gruodžio 18 d. veikusioje tarptautinėje parodoje „Biblijos vertėjas Jonas Bretkūnas“, skirtoje lietuviškos Biblijos 400 metų sukakčiai. Daugumą parodos eksponatų – rankraščių ir senųjų leidinių – Lietuva pamatė pirmą kartą, nes jie buvo atskraidinti iš Vokietijos, kur saugomi Prūsijos kultūros paveldo Slaptajame archyve Berlyne.

Ekspoziciją gaubė retai patiriama kupina paslapties ir būsimo atradimo džiaugsmo nuotaika, kurią dar labiau stiprino švelniai sklindanti senoji bažnytinė muzika. Visi parodos lankytojai iš karto tarsi magneto traukiami ėjo prie pačiame ekspozicijos centre stovėjusios specialios vitrinos – prie joje išdėliotų J. Bretkūno į lietuvių kalbą išverstos Biblijos rankraštinių knygų. Visa savo didybe spindėjo gražiai įrišti penki dideli ir trys mažesni tomai: 1908 praėjusių amžių pageltinti lapai. Iš karto net sunku buvo suvokti, kad matai daugiau kaip prieš 400 metų šio įžymiojo žmogaus, matyt, žąsies, plunksna išmargintus lapus. Ir tada dingtelėjo mintis: kaip visa tai išliko? Kaip pavyko išsaugoti šį – vienintelį egzempliorių, kuris, beje, eksponuojant įkainotas beveik 9 mln. litų? Juk per tuos keturis šimtmečius mūsų Mažąją Lietuvą tiek kartų siaubė maras, karai, kol ji naujų užkariautojų buvo visiškai sunaikinta. Ir bus teisūs tie, kurie tvirtina, kad ne tik žmonės, bet ir knygos turi savo likimus, ką liudytų ir J. Bretkūno Biblijos rankraščio istorija.

Jonas Bretkūnas gimė 1536 m. Bambliuose, 5 km į šiaurę nuo Frydlando (dab. Pravdinskas), kur anuomet baigėsi lietuvių gyvenamos vietos. Jo motina buvo prūsė, tėvo tautybė ne visai aiški, Bretkūno kilmės tyrinėtojas V. Falkenhanas laikėsi nuomonės, jog jis kilęs iš apvokietėjusių prūsų. Vokiškus dokumentus J. Bretkūnas pasirašydavo Bretke, lotyniškus Bretkius, lietuviškus Bretkunas. Manoma, kad jo gimtoji kalba buvusi prūsų ar vokiečių, galbūt jis buvo dvikalbis. Beje, mokėjo ir kitų kalbų. Savo literatūrinei veiklai J. Bretkūnas pasirinko lietuvių kalbą. Jo raštų tyrinėtojai teigia Bretkūną turėjus labai gerą lietuvių kalbos jausmą, koks būdingas tik iš mažens ta kalba šnekančiam žmogui (J.Gerulis).
1555 m., turėdamas jau devyniolika metų, įstojo į Karaliaučiaus universitetą. Jame studijavo pusantrų metų. 1556 m. pab. ar 1557 m. pradžioje išvyko studijuoti į žymiausią Vokietijos protestantų universitetą Vitenberge, kur profesoriavo Liuterio įpėdinis Melanchtonas ir kiti žymūs reformacininkai. 1562 m. Prūsijos kunigaikštis J.Bretkūną parkvietė į Prūsiją ir paskyrė Labguvos klebonu. Čia jis pirmasis pradėjo sakyti pamokslus lietuviškai, čia 1579 m. pradėjo versti į lietuvių kalbą Bibliją. Evangeliją pagal Luką išvertė iš Vulgatos, likusias knygas – iš Liuterio Biblijos, remdamasis garsių teologų komentarų knygomis. Vertė labai greitai: 1580 m. jau buvo baigęs versti Naująjį Testamentą bei Psalmyną, 1590 m. pabaigoje – ir Senąjį Testamentą. Beje, po daugiau negu 25 metų darbo Labguvoje J. Bretkūnas buvo perkeltas į Karaliaučių, Šv. Mikalojaus bažnyčią. Čia turėjo kur kas geresnes sąlygas savo studijoms ir literatūriniam darbui.

Biblijos vertimo rankraštį J. Bretkūnas visąlaik taisė, tobulino. Dėl kai kurių originalo žodžių bei posakių jam kilo abejonių. Todėl jis kreipėsi į Prūsijos kunigaikštį, prašydamas paskirti keletą gerai lietuvių kalbą mokančių kunigų, kurie galėtų vertimą peržiūrėti. Toks kunigų pasitarimas netrukus į Ragainę buvo sukviestas. Atsižvelgdamas į pasitarimo dalyvių pastabas, J. Bretkūnas kai kurias knygas dar koregavo. Jis tikėjosi palankaus kunigaikščio sprendimo Biblijai išspausdinti. Tačiau reformacija galutinai įsigalėjo Rytų Prūsijoje ir kunigaikštis jau nebenorėjo skirti lėšų lietuviškai Biblijai. Taip, pasak J. Lebedžio, buvo padarytas didžiulis nuostolis lietuvių literatūrai, literatūrinei kalbai ir apskritai lietuvių nacionalinei kultūrai. Jeigu būtų buvęs išspausdintas J. Bretkūno Biblijos vertimas, tikėtina, jis būtų suvaidinęs tokį pat svarbų vaidmenį, kaip ir Liuterio Biblija Vokietijoje – jos įtaka vokiečių kalbai ir kultūrai neįkainojama.

Biblijos vertimo rankraštis buvo nupirktas. 1602 m. rudenį J. Bretkūnas mirė nuo maru, taip ir neįgyvendinęs savo didžiosios svajonės pamatyti Bibliją pasklidusią tarp savo tėvynainių, o gal ir visoje Lietuvoje. Rankraštis iš pradžios buvo deponuotas Karaliaučiaus pilies, paskui – Valstybinėje bibliotekoje. Jis buvo prieinamas kai kuriems vėlesniems lietuviškų raštų autoriams, Biblijos vertėjams, lietuvių kalbos tyrinėtojams. Mažai kas galėjo pagalvoti, kad jo tolesnį likimą lems būtent XX a. viduryje įsisiautėjusios Antrojo pasaulinio karo audros, šios žemės visiškas suniokojimas. Karas baigėsi nepalikęs Mažojoje Lietuvoje akmens ant akmens. O kaip su unikalia lietuvių raštijos vertybe, vienu žymiausių mūsų ano meto rašto paminklų? Po karo rankraštis kurį laiką buvo laikomas dingęs be žinios. Tačiau, kaip matome, išliko. Pasakojama, kad jį iš bombarduojamo ir degančio Karaliaučiaus savo lagamine kaip patį vertingiausią daiktą išsivežė Karaliaučiaus universiteto bibliotekos direktorius. Vėliau visi aštuoni rankraščio tomai buvo surasti Getingene, iš kur perkelti į Berlyną.

Parodoje buvo galima susipažinti ir su kitais J. Bretkūno bei jo epochos darbais, Biblijos filologinių tyrinėjimų medžiaga. Rankraštiniai J. Bretkūno kreipimasis į Prūsijos kunigaikštį 1569 m. dėl paramos šeimai, 1589 m. jo laiškas kunigaikščiui Frydrikui, 1600 m. laiškas kunigaikščio raštinei su pasiūlymu pirkti jo išverstą Bibliją, lietuviškų parapijų kunigų sutikimas vertinti J.Bretkūno Biblijos vertimą… Iš spausdintų J. Bretkūno darbų – „Postilė“, didžiausias iki tol (1591 m.) pasirodžiusių Prūsijos kunigaikštystėje lietuviškų leidinių, turintis bemaž 1 000 puslapių. „Postilė“ laikytina, pasak akademiko Zigmo Zinkevičiaus, pirmuoju lietuvių literatūroje ne verstiniu, bet pusiau originaliu veikalu. Jame J. Bretkūnas panaudojo savo paties sakomus pamokslus ir žymiausių teologų darbus. Ir kas mums ypač smalsu: iš „Postilės“ puslapių galima neblogai susipažinti su ano meto lietuvių gyvenimu, jų buitimi, patirti, kad dar buvo išlikusių pagonybės apraiškų.

Dar anksčiau J. Bretkūnas išspausdino lietuvišką giesmyną „Giesmes Duchaunas“, giesmynėlį „Kancionalas“, parengė pirmąją lietuvišką maldaknygę. Negi paroda apie J. Bretkūną galėtų apsieti be jų? Lankytojus ne mažiau domino jo vokiečių kalba rašyta „Prūsų krašto kronika“, kurią pradėjo dar gyvendamas Labguvoje. Tačiau iš nemažos apimties rankraščio teišliko tik J. Bretkūno amžininko ir bičiulio Kasparo Henenbergerio nurašyti fragmentai, iš kurių matyti, kad J. Bretkūnas labai domėjosi savo krašto žmonių papročiais, mitologija, buitimi, buvo surinkęs nemažai medžiagos apie senuosius Prūsų krašto gyventojus sūduvius, prūsus, jų šventes, religines apeigas. “Prūsų krašto kronika” plačiai naudojosi savo veikaluose, ypač „Prūsijos įdomybėse“, jo vaikaitis Motiejus Pretorijus, mūsų jau minėtasis K. Henenbergeris (kn. „Prūsijos žemėlapių paaiškinimas“).

O štai pirmoji lietuviška Biblija, išleista 1735 m. Karaliaučiuje. Jos pratarmėje nurodoma, kad rengiant spaudai šį, pirmąjį, lietuviškosios Biblijos leidimą, remtasi J. Bretkūno išverstos Biblijos rankraščiu. Zagrebo universiteto prof. Leopoldo Geitlerio knyga „Litauische Studien“ su ištraukomis iš Bretkūno Biblijos, išleista Prahoje 1875 m., Liudviko Rėzos parengtas Biblijos vertimas, išleistas 1816 m. Karaliaučiuje. Nurodoma, jog L. Rėza versdamas taip pat rėmėsi J. Bretkūno rankraščiu. Taip einant nuo eksponato prie eksponato, nuo įdomybės prie įdomybės, buvo galima keliauti per šimtmečius iki mūsų dienų ir vis lydėjo tokia pat spindinti J. Bretkūno žvaigždė.

Ekspozicija baigėsi pačiais naujausiais filologiniais šios srities tyrinėjimais, J. Bretkūno raštų naujomis publikacijomis. Tai ir 1983 m. Vilniuje išleisti jo „Rinktiniai raštai“, Parmos universiteto ordinarinio profesoriaus Guido Mikelinio parengtos ir publikuojamos fotografuotos trys jo knygos „Giesmes Dauchaunos“, „Kolektos“ ir „Kancionalas“ (2001 m.), Onos Aleknavičienės 1999 m. apginta daktaro disertacija “Postilės” perikopių šaltiniai”, Jolantos Gelumbeckaitės studija „Linksnių ir prielinksnių konstrukcijų sintaksė Jono Bretkūno Biblijos Evangelijoje pagal Luką“, išleista 2002 m.

Dar 1981 m. vokiečių kalbininkai prof. Friedrichas Scholzas ir Jochenas Dieteris Rangė ėmėsi iniciatyvos išleisti visą J. Bretkūno Bibliją. Publikuoti buvo nutarta trimis būdais – faksimilėmis, kritiniais leidiniais ir komentarais. Parodoje buvo galima susipažinti su 1991 ir 1996 m. pasirodžiusiais trimis faksimilių tomais ir 1992 m. – pirmąja komentarų knyga. Kaip buvo informuota prie šių eksponatų buvusiuose paaiškinimuose, darbas tęsiamas.

Nuotraukoje: „Postilė“ – didžiausias Prūsijos kunigaikštystėje pasirodęs lietuviškas leidinys

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra