Joniškio žydų gyvenimas tarpukariu

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Lietuvos žydų bendruomenės istorijos tyrinėjimai kol kas yra balta dėmė mūsų istoriografijoje. Neturime nieko panašaus į tai, ką galėtume pavadinti miniistorija, tyrinėjančia konkretaus nedidelio regiono (lokalinę) žydų istoriją. Istorikas D.Karvelis pastebi, jog “lietuvių istoriografijoje nagrinėjama visos Lietuvos žydų padėtis, todėl beveik nėra lokalių ir regionų tyrimų apie orientalines bendrijas“.
Tokia padėtis tarsi ir pateisinama. Lietuvos žydai, gausiausia mūsų šalies tautinė mažuma, tarpukariu sugebėjusi sukaupti milžinišką intelektinį bei kultūrinį potencialą, bet 5-ojo dešimtmečio pradžioje ištikta siaubingos katastrofos, negalėjo palikti Lietuvoje gilaus savo istorijos pėdsako (rašytinių šaltinių, dokumentų), ypač – mažų miestelių ar kaimų žydų bendruomenės. Didelė dalis išlikusios istorinės medžiagos atsidūrė ne Lietuvos archyvuose, o toli už jos ribų.
Tarkime, Australijoje (Melburne) 1997 m. buvo išleista knyga “Last Walk In Naryshkin Park”, skirta Žagarės miestelio žydų istorijai.  Knygos autorė – Rose Zwi – žydė, kurios tėvo šeima iki pat holokausto gyveno Žagarėje ir, kaip dauguma žydų šeimų, neišvengė katastrofos. Tai tarytum vienos šeimos gyvenimo odisėja, jos klajonės po Meksiką, nulemtos politinės situacijos, grįžimas atgal ir pagaliau katastrofa. Medžiaga: straipsniai, pasakojimai, fotonuotraukos ir kt. imta iš Londono, Niujorko, Jaruzalės ir kitų pasaulio miestų bibliotekų bei archyvų. Panašių pavyzdžių galėtume surasti daugiau. 2000 m. Norvegijoje išleistoje knygoje “Historien om kristiansundsjodene” pasakojama ir apie kelis Žagarės žydus, po Pirmojo pasaulinio karo emigravusių į Norvegijos miestelį Kristijanzundą. Knygos turinys primena dokumentinę apybraižą, gausiai iliustruotą archyviniais dokumentais ir fotografijomis. Medžiaga knygai taip pat rinkta vietos archyvuose ir bibliotekose. Tad visai suprantama, kodėl mūsų istoriografijoje nieko panašaus nėra. Tam paprasčiausiai nėra pakankamai medžiagos.
Tiesa, Lietuvoje keletas darbų yra, bet jie parašyti per daug nesigilinant į konkrečius dalykus, o stengiantis pateikti bendrą istorijos vaizdą, išskirti svarbiausius žydų tautos gyvenimo Lietuvoje momentus, gyvensenos, kultūros, švietimo ir t. t. specifiškumą, įvertinti jų vaidmenį žydų bendranacionalinės kultūros plotmėje. Iš solidesnių veikalų minėtinas Solomono Atamuko “Lietuvos žydų kelias. Nuo XIV amžiaus iki XX a. pabaigos”.
Knyga “Lietuvos žydai 1918–1940. Prarasto pasaulio aidas” – puikus istorinės sintezės pavyzdys. Tai straipsnių rinkinys, sudarytas ir pirmą kartą publikuotas prancūzų kalba Paryžiuje. Nagrinėjama ne tik Lietuvos žydų istorija, bet ir socialogija, filosofinė ideologija.
Šio straipsnio tikslas – pateikti Joniškio krašto žydų bendruomenės kultūrinio, socialinio, visuomeninio gyvenimo kad ir negausius fragmentus. Straipsnis aktualus dar ir dėl to, tokių istoriografinių apžvalgų stokojama. Tai skatina kaupti istorinę medžiagą apie Joniškio krašto žydus, fiksuoti šios etninės bendrijos architektūros, kultūros, istorijos paminklus. Projektas galėtų būti plėtojamas ir ateityje, jei atsirastų papildomos istorinės ar ikonografinės medžiagos.
Didžioji dalis panaudotų archyvinių duomenų saugoma Lietuvos Valstybės Centriniame Archyve (LVCA), Lietuvos Valstybės Istorijos Archyve (LVIA), Lietuvos Valstybiniame Vilniaus Gaono muziejuje (LVVGM), Šiaulių žydų bendruomenės archyve, Šiaulių “Aušros” ir Joniškio istorijos ir kultūros muziejuose (JIKM). Ypač vertingi dokumentai yra 1922–1924 m. metrikų knygos, žydų visuomeninių susivienijimų, klubų nuostatai ir jų registracijos dokumentai.
Svarbi ir ikonografinė medžiaga, tiesa, negausi. Tai žydų gyvenamųjų pastatų, kultūros paminklų, žydų šeimų nuotraukos.
Žydų bendruomenės vidaus gyvenimas ir ūkinė veikla
Žydų bendruomenių Lietuvoje socialinės santvarkos tradicijos, be jokios abejonės, buvo savitos, dažniausiai silpnai veikiamos vietos gyvensenos. Iš Joniškio rabinato metrikų knygų galime spręsti apie žydų tautybės žmonių išsilavinimą, požiūrį į santuoką, profesijas, padėtį visuomenėje ir t.t. Vartant sutuoktuvių registracijos knygas, į akis krenta tai, jog santuoka žydų sąmonėje buvo suvokiama kaip amžina ir neardoma. Tai galima pagrįsti labai retai pasitaikančiomis skyrybomis. Antrą kartą tuokdavosi žydai našliai.
Išsilavinimas lėmė asmens socialinę padėtį visuomenėje. Pastebima žydų vyrų ir moterų išsilavinimo paralelė. Dažniausia moterų profesija – šeimininkė (namų), ir tik labai retai – siuvėja, kepėja, fotografė, prekybininkė ar pan.
Skirtingą išsilavinimą turi ne tik Joniškio žydų vyrai ir moterys, bet, tarkime, ir patys vyrai. Remdamasis šaltiniais, galiu teigti, jog Joniškio miesto žydų bendruomenė buvo gana išsilavinusi.
Joniškio žydų buvo ir gydytojų. 1922–1924 m. metrikos knygose jų randame du – Gitel ir Jakobą Garberius. Jakobas Garberis buvo dantų gydytojas, o Gitel Garber specializacija nenurodoma. Gydytojų žydų tame mieste galėjo būti ir daugiau. Žinant, kad tarpukario Lietuvoje, ypač trečiojo dešimtmečio pradžioje, medicina nebuvo toli pažengusi, o gydytojų – nedaug, žydų tautybės gydytojų turėjo būti nemažai. Banko direktoriaus, tarnautojų, valdininkų, mokytojų vietas, savaime suprantama, galėjo užimti tik tinkamą išsilavinimą turintys asmenys.
Nemaža dalis miesto žydų vertėsi prekyba. Tai ir suprantama, kadangi dėl jo turgaus (2 kartus per savaitę; be to, Joniškis garsėjo arklių turgumi) ir gana dažnų prekymečių sąlygos plėtotis prekybai buvo palankios.
Amatus savo rankose žydai pradėjo telkti nuo pat jų bendruomenių formavimosi Lietuvoje pradžios. Joniškio miestas, XVII–XVIII a. buvęs didžiausiu Šiaulių ekonomijos prekybos ir amatų centru, tarpukariu turėjęs antraeilio miesto statusą, neprarado savo ekonominės reikšmės ir Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Tiesa, jis netapo stambiu pramonės ir amatų centru, tačiau smulkieji amatai bei verslai čia buvo plėtojami.  Didelį vaidmenį šioje srityje vaidino žydai: įvairūs amatininkai, verslininkai. Dokumentuose užfiksuotos šios žydų profesijos: fotografas, dailidė, “blekeris”, kai kur “blekorius” (skardininkas), batsiuvys, kurpius, kepurininkas, odų išdirbėjas, siuvėjas, šaltkalvis, laikrodininkas.  Žydai dirbo ir vežėjais, mėsininkais, pjovėjais, kirpėjais.
1937 m. Joniškio mieste veikė šešiolika įmonių, iš kurių trys priklausė žydams. Tai Norunskio ir Milvidskio motorinis malūnas Vilniaus gatvėje, Vulfo Šliuchino verpykla Prezidento A.Smetonos gatvėje ir M.Vestermano verpykla Turgaus gatvėje.
Iš 1939 m. Joniškio mieste veikusių dvylikos įmonių 5 priklausė žydams: M.Vestermano vėlimo ir dažymo dirbtuvė Respublikos gatvėje, J.Norunskio verpykla “Pradžia” Prezidento A.Smetonos g. Nr. 1, A.Golumbo limonado dirbtuvė Prezidento A.Smetonos gatvėje, V.Šliuchino vilnų verpykla Prezidento A.Smetonos gatvėje, J.Bromo limonado dirbtuvė Prezidento A.Smetonos gatvėje.
1933 m. Joniškyje buvo 3 restoranai, visi – lietuvių. 1934 m. prašymą leisti atidaryti “vyno dirbtuvę” ir prekiauti vynu išsineštinai savivaldybei įteikė Banė Hiršonaitė. Savivaldybės taryba patenkino Hiršonaitės prašymą, nors lietuviai (prekybininkai) tam priešinosi. Naujoji vyno parduotuvė įsikūrė 1934 m. Turgavietės gatvėje Nr. 24..
Tais pačiais metais vyno parduotuvę leista atidaryti ir A.Golumbui. 1940 m. 2-ąjį pusmetį Joniškyje veikė tik viena žydų alinė. Tai Chienos Šapočnikaitės-Jofienės cukrainė-alinė.
Esant prekybinei konkurencijai, 1933 m. Joniškio avalynės krautuvių savininkai J.Grosmanas ir G.Šapiro prašė uždrausti Žagarės miesto prekiautojams Joniškyje prekiauti avalyne. Tačiau savivaldybė tokį jų prašymą atmetė kaip nepagrįstą, kadangi įstatymai to nedraudė.
Elektros stotis (ir malūnas) miesto savivaldybei buvo perduoti 1933 m. sausio 1 d. Iki tol ji buvo išnuomota (nuo 1931 m. birželio 12 d.) žydams M.Vestermanui ir R.Hileliui Tabačnikui bei lietuviui J.Jankūnui. Tačiau su jais nuomos sutartis nutraukta, kadangi stotis buvo eksploatuojama neefektyviai.
Istorinės aplinkybės ir kitų tautų požiūris į žydą – kaip vertelgą, prekybininką, pinigų skolintoją – suformavo žydo nežemdirbio įvaizdį. Tačiau pasitaikydavo ir išimčių. Nedaug, bet vis dėlto kelios žydų šeimos Joniškio krašte vertėsi žemės ūkiu (Kopelis Šapiro, Benjaminas Šapiro).
Santykiai su vietos gyventojais, visuomeninė veikla
Nuo pat žydų pasirodymo Lietuvoje formavosi lietuvių ir žydų santykiai. Per keletą šimtmečių jie keitėsi. Įtampa ir trintis tarp šių tautų žmonių nuolat priklausė nuo kintamos politinės situacijos.
Lietuvoje niekada nebuvo radikalaus, kraštutinio antisemitizmo. Tačiau XX a. 4-ąjį dešimtmetį Europoje kilusios ultranacionalistinės politinės srovės darė įtaką ir Lietuvai, todėl ir čia kartais būdavo antisemitizmo apraiškų, bet tai buvo veikiau ekonominis nei kultūrinis antisemitizmas. Anot S.Atamuko, “žydai ir aplink juos gyvenę krikščionys buvo du skirtingi pasauliai. Žydų tautos visumą nuo aplinkinio pasaulio skyrė ne tik geto sienos, bet ir vidinė savanoriška izoliacija, o su kitomis tautomis žydai buvo susiję, bet labiausiai vienoje – ūkinėje – srityje”. Tačiau negalėtume kategoriškai teigti, jog žydų ir lietuvių santykiai buvo paremti tik ekonomika. Aišku, šioje srityje žydų emancipacijos procesas buvo pažengęs toliausiai.
Ekonominių-ūkinių organizacijų steigimą Joniškio krašte iniciavo žydų tautybės asmenys, kurie dažnai buvo ir organizacijų valdybų tarybų nariai. Tai atspindi jų socialinę padėtį bei svarbią įtaką krašto ūkiniam gyvenimui. 1926 m. buvo įsteigta Joniškio sunkiųjų vežėjų profesinė sąjunga “Darbas“. Sąjungos tikslas – “jungti visus Joniškio sunkiųjų vežėjų profesijos darbininkus į vieną profesinę sąjungą, kad tuo galėtų pagerinti savo būvį, ginti vežėjų ekonominius reikalus ir reguliuoti draugijos narių uždarbio vienodumą”. Valdybos taryba buvo sudaryta iš 5 narių, 2 iš jų – žydai. Tai Iršas Kleinas, gyv. Šiaulių pl. Nr. 21, Jankelis Bičiunskis, gyv. Turgavietės g. Nr. 6. Sąjungos įstatų 15-asis punktas skelbė, jog iki viešo veikimo, kol bus suregistruotas atitinkamas skaičius narių, sąjunga organizuojama narių-steigėjų lėšomis. Vadinasi, valdybos tarybos nariai, taip pat ir žydai, buvo pasiturintys.
Tarpusavio bendradarbiavimas siekiant ekonominės naudos, bet kartu plėtojant ir kultūrinius ryšius buvo aktualus tiek žydams, tiek ir lietuviams. 1923 m. gruodžio 6 d. įsikūrė “Joniškio amatininkų sąjunga”, kurios tikslas – “savo pagalbai suvienyti visus amatininkus ekonomijos ir kultūros dirvoje, gyvenančius Joniškio miestelyje”. Sąjungos valdybą sudarė: Srolis Davidzonas – batsiuvys, Mejeris Seras – siuvėjas, Jeselis (ar Joselis) Zakas – odų darbininkas, Samuelis Bergas – kalvis.
Tai nebuvo vien tik ekonominio pobūdžio organizacijos. Jų steigimo aktuose kalbama ir apie kultūrinę veiklą: dainų vakarėlius, gegužines, įvairius žaidimus ir t. t. Vadinasi, žydai ir lietuviai bent jau turėjo galimybę bendrauti kultūriškai, tik sunku pasakyti, ar ji buvo išnaudota.
1923 m. vasario 9 d. Joniškyje buvo įsteigtas “Joniškio piliečių klubas”. Tai tik kultūrinio pobūdžio bendravisuomeninė organizacija. Jos pirmininkas – žydas Krečinas Arsenijus, gyv. Mintaujos g. Nr. 8.
Žydai nebuvo pasyvūs savo krašto politinio gyvenimo stebėtojai. Miesto, kuriame gyveno mažiau nei 5 tūkst., tarybos nariai galėjo būti 9: iš jų 2 – žydai (1933 m.) – Aizikas Zaksas ir Hilelis Tabačnikas (Pinskas). 1933 m. sausio 23 d. tarybos posėdyje burmistro pavaduotoju buvo išrinktas Izaokas Šapira. Į 1933 m. sudarytą Kontrolės komisiją įėjo žydai Izaokas Zaksas ir J.Norunskis, į 1934 m. sudarytą Butų komisiją – Hilelis Tabačnikas (Pinskas).
1934 m. baigėsi visų seniūnijų, valsčių, apskričių ir miestų tarybų kadencijos. 1934 m. lapkričio 9 d. buvo renkama naujoji Joniškio miesto taryba. Į ją buvo išrinkti 2 žydai – H.Pinskas ir I.Šapira. Taryba buvo išrinkta penkeriems metams. Miesto savivaldybė kartu su taryba įsikūrė iš žydės Idos Šeinienės išnuomotose patalpose (Vilniaus g. Nr. 21a).
Bus tęsinys

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra