Politinis kalinys Jonas Pažemeckas (1896-1996). Onos Striškienės archyvo nuotr.

Ona Striškienė, Panevėžio žygeivių klubo narė, www.voruta.lt

Margių kaimas yra Žaliojoje girioje, per jį teka Svalia. Svalia išteka iš netolimos Klimbalės pelkės ir teka šiaurės rytų kryptimi. Svalios ilgis 36 kilometrai, Pasvalyje įteka į Lėvenį. Margių kaimo viena dalis yra Pasvalio, kita dalis – Panevėžio rajone. Tikslių duomenų apie kaimo įkūrimą nerandama, remiamasi vyresniųjų pasakojimais. Manoma, kad kaimas plėtėsi 19 a. pabaigoje. Miškingoje vietovėje, naujakuriai daug prakaito išliejo gerindami žemės kokybę, raudami kelmus, kirsdami krūmus. Pasakojama, jog yra duomenų, kad prie Svalios žmonių gyventa dar akmens amžiuje.

Margių kaime (Panevėžio r.) dažnai lankydavausi Jono Pažemecko šeimoje. Nepriklausomybės 1919-1920 m., Laisvės 1944-1953 m. kovų dalyvis, politinis kalinys Jonas Pažemeckas gimė prieš 125 metus (1896 02 22). Gimė Narvidiškių kaime netoli Vabalninko (Biržų r.). Jo tėvas Kazimieras Pažemeckas pirko žemės Panevėžio rajono, Margių kaime. Čia pastatė namus, su žmona Elžbieta išaugino vaikus. Jonas Pažemeckas išgyveno šimtą metų, mirė 1996 metais. Jis pasakodavo, kad jo tėvas buvo sulaukęs 107-erių.

J.Pažemeckas vieną žiemą mokėsi gimtuose Narvidiškiuose pas Antaniną Mikšytę. Metus Panevėžyje buvusioje „Saulės“ mokykloje. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1919 m. spalio mėnesį Pasvalyje paėmė į kariuomenę. Po komisijos išvežė į Šiaulius, paskui į Kauną. Apsirengę buvo paprastais savo rūbais, vežant maitinosi iš savų terbelių, kas ką turėjo. Pradžioje traukiniu, paskui pėsčiomis pasiekė Marijampolę. Ten suregistravo, davė tik kepures su geltona juostele ir Vyčiu. J. Pažemeckas paskirtas į 3-čio bataliono, 7-tą kuopą. Davė šautuvus, ant Šešupės kranto mokė šaudyti. Pabaigus apmokymus išvežė prie Kalvarijos saugoti demarkacinę liniją. J. Pažemecką paskyrė baro viršininku, turėjo 40-mt naujokų. Tai buvo jau 1920-ieji metai. Paskui kilnojo į kitas vietas.

Kai aprimo kovos su lenkais, išsiuntė į Kauną, į karo medikų mokyklą. praėjo ligų, farmacijos kursus, mokėsi lotynų kalbos, lietuvių gramatikos. A. Panemunės sanatorijoje buvo praktiniai užsiėmimai. Praktikai vadovauti atvažiuodavo specialistai iš Šveicarijos. Gyveno karo ligoninėje tame pat kieme. Pagal komandą eidavo Laisvės alėja, žygiuodami dainuodavo – keldavo žmonėms ūpą. Medicinos mokyklą baigė 1922 m. ir buvo paskirtas bataliono gydytoju. Gydė ir skiepijo kareivius.

Kai paleido iš kariuomenės J. Pažemecką paskyrė dirbti apskrities gydytoju Panevėžyje. Paskui jis persikėlė į Pumpėnus, nes susirgo tėvas, kurį reikėjo prižiūrėti. 1933 metais vedė ir  su žmona Filomena išaugino keturias dukras, du sūnus. Visą amžių padėdavo žmonėms, nes jie pas jį eidavo. Pokarį jį veždavosi pas ligonius į namus, pakeliui arba namuose atvykdavo dėl sužeistų partizanų gydymo. Apie jo ryšius su miško broliais, enkavedistai nustatė iš gyvais paimtų partizanų.

Senieji vartai iš kiemo į buvusias pievas Pažemeckų sodyboje. Onos Striškienės archyvo nuotr.

1946 metais buvo namuose suimtas ir nuvežtas į Panevėžio kalėjimą. Ten žiauriai tardė devynis mėnesius. 1947 m. rugpjūčio pabaigoje išvežė į Lukiškes. Prieš išvežant iš Vilniaus paskutinę dieną duktė Filomena atvežė ir perdavė siuntinį, tai gelbėjo kelionės metu. Surinko 3000 žmonių ir sugrūdo į vagonus. Vežė 22 paras iki Jekaterinburgo (Sveddlovsko). Po 3 dienų vežė iki Kansko. Paskui paskyrė prie Altajaus kirsti miškų. Ėjo dvi savaites be kelių. Gulėti reikėjo sniege. Paskui pasistatė barakus, ligoninę. J. Pažemeckui mišką kirsti teko 3 metus, 4 metus dirbo ligoninėje. Vaistų nebuvo, tik tiek, kad gavo geresnio maisto ir nevarė į darbą. Buvo vizitacija ir išsiuntė į ekspediciją, į Vidurinę Aziją. Lageriuose išbuvęs 10 m. ir 9 mėnesius, namo į Margius grįžo 1956 metais.

1949 m. rugpjūčio 15 d. buvo padegta ir sudeginta Pažemeckų troba. Žmona ir šeši vaikai liko, kaip stovį. Gyveno pirtyje, po truputį įsitaisė gyvenimą jaujoje. Grįžęs J. Pažemeckas pristatė prie jaujos porą kambarių. Senas namas ir ne tos paskirties glaudė visus, visi išaugo. Išaugino savo vaikus, sulaukė anūkų.

Pagal J. Pažemecko ir kitų senų žmonių pasakojimus pro tas vietas senasis kelias, jungęs Vilnių su Ryga, ėjęs pro Karsakiškį, Margius, Kriklinius… Viduryje girios buvusi karčiama, šalia kurios buvęs dvarelis. Tą dvarelį 19 a. buvo nusipirkęs Lunčickas. Jis buvo dvaro eigulys ir garsėjo kaip gydytojas, gydęs žmones homeopatiniais vaistais.

Rytinis daržinės šonas, išpintas iš berželių. Margių kaimas Pažemeckų sodyba. 2020 m. Onos Striškienės archyvo nuotr.

Nuo LDK Vytauto laikų minėtasis kelias vadinamas Torokeliu. Mat, kai Vytautas kariavo su totoriais, tie buvo atslinkę iki Žaliosios girios. Vytautui su būriu kareivių teko bėgti nuo tų totorių. Matydami, kad totoriai juos pavis, metė arklius-žemaitukus ir išsislapstė Žaliosios pelkėse bei medžių drevėse. Kai totoriai tuo keliu prajojo, pro pasislėpusius Vytauto karius, tie išlindo iš savo slėptuvių, totorius puolė iš užnugario ir išmušė. Toje vietoje, kur buvo išsislapstę Vytauto kariai, Totorkelį kertantis kelias gavo „Drevinio kelio“ vardą.

Ten, kur dabar prie kelio Panevėžys-Vabalninkas yra Klimbalos autobusų stotelė ir senasis Totorkelis kerta tą plentą, stovėjusi didelė liepa. Toje liepoje buvusi tokia didelė drevė, kad joje galėję pasislėpti keli Vytauto kariai. Vėliau, liepai supuvus, jos vietoje buvęs pastatytas medinis, raudonai nudažytas kryžius – šioms Vytauto kovoms atminti. Tas kryžius dar stovėjęs apie 1911 metus. Jam nugriuvus papyvesiečiai užsakė pas Lebeniškių kaimo rusus padaryti akmeninį kryžių. Rusai Lebeniškiuose gyveno nuo 1863 metų, atkelti iš Rusijos. Jie versdavosi akmenų kalimo darbais. Pati kryžiaus kryžma buvusi špižinė. Viso paminklo aukštis apie 1,85 m. Po karo jį nugriovė, dabar –Klimbalos autobusų stotelė.

Tokį J. Pažemecko pasakojimą teko girdėti, kai 1994 m. sausio 19 d. aš ir kraštotyrininkas žygeivis Bronislovas Mažylis lankėmės Margių kaimo sodyboje.