Pagrindinis puslapis Sena Voruta Jonas Pajaujis – agronomas ir visuomenininkas

Jonas Pajaujis – agronomas ir visuomenininkas

Jonas Pajaujis. Agronomas, visuomenininkas, mokytojas. Mylėjo žmones, bites, gamtą. Mylėjo savo kraštą. Jam paaukojo nemažą savo gyvenimo dalį.
Gimė Jonas 1906 metų sausio 1 dieną Ožkinių kaime, Onos ir Daminyko Pajaujų šeimoje. Tėvai tuo metu dar tik kūrė savarankišką ūkį ant sklypo, atskirto nuo namuose šeimininkauti likusio brolio Juozo Pajaujo laukų. Todėl tėvas, palikęs žmoną su keturiais vaikais, trečią kartą vyksta į užjūrį pinigų statyboms pelnyti. Grįžęs randa Jonuką jau kalbantį.
Jono vaikystė buvo tokia pati, kaip ano meto mūsų krašto vaikų: pradžioje teko ganyti žąsis, o paūgėjus – kiaules ir galvijus. Pajaujams atrodė, kad Jonas yra iš šešeto jų vaikų gabiausias, ir norėjo jį leisti į mokslus. Motina tyliai svajojo, kad sūnus bus kunigu. Tačiau kai tik tėvai užsiminė apie mokslą, Jonukas kategoriškai tarė: ,,Ne”. Tuomet tėvas davė jam žagrę: “Jeigu nenori mokytis, tai ark žemę”. Devynmečiui vaikui sunku buvo išlaikyti žagrę. “Apsigalvojau, jau noriu mokytis”, – tris dienas aręs gimtuosius laukus vaikas pakeitė nuomonę.
Kilo I pasaulinis karas, žmonių Didžiuoju vadinamas. Kraštą okupavo kaizerio armija. Anais laikais kaimo jaunuomenei leista šviestis tik žiemą, kai nebuvo lauko darbų. Daraktoriaus mokyklą Šilainėje lankė 10 mokinukų, su jais kartu mokėsi ir Jonas. Pirmasis jo mokytojas – Kasickas, kurio pavardę Jonas visuomet pagarbiai minėjo. 1915 metais Punske pirmą kartą istorijoje pradėjo veikti mokykla, kurioje buvo mokoma lietuviškai. Ketverius metus ją lankė Jonas. 1919 metų pavasarį baigusį ketvirtą klasę vaiką tėvai mėgina leisti į Seinų gimnaziją, nors mokslo metai joje prasidėdavo rugpjūčio viduryje. Direktorius Motiejus Gustaitis berniuką skiria į parengiamąją klasę, kurią vedė vienas iš ,,Šaltinio” leidėjų Stasys Tijūnaitis.
Birželio mėnesį pas Abramavičių Seinuose (čia veikė dvi progimnazijos klasės ir ,,Žiburio” draugijos skaitykla) vyksta stojamieji egzaminai. Jonas juos sėkmingai išlaiko ir pradeda mokslą. Tačiau jau po savaitės, rugpjūčio 23 dieną, lenkai užima Seinus. Lietuvių gimnazija likviduojama, mokiniai iškrikdomi. Politinė padėtis neprognozuoja nieko gero lietuviams. Pasidaro aišku, kad Lenkijoje nebus lietuviškos gimnazijos. Trylikametis Jonas nelegaliai nuvyksta į Kalvarijos keturklasę progimnaziją tęsti mokslo. Ne kartą jam ir jo motinai tenka naudotis lietuvių pasieniečių ,,nepastabumu” nelegaliai peržengiant sieną, dažniausiai ties Grimalauskais Kreivėnuose.
Kalvarijoje Jonas suserga plaučių uždegimu. Tais laikais tai buvo beveik nepagydoma liga. Tačiau progimnazijos direktoriaus Šlekio rūpestinga priežiūra gelbsti Jonui gyvybę (nors vėliau dėl to prisimeta džiova).
1923 metais baigęs progimnaziją Jonas pradeda mokslus Lazdijų gimnazijoje. Čia jis pasineria į kultūrinio gyvenimo sūkurį: dainuoja chore, vaidina, imasi režisieriaus vaidmens.
Mokslas gimnazijoje nemažai kainuoja. Tėvai ne visuomet pajėgia jį apmokėti. Pats direktorius kartais išsistengia Jonui ir kitiems uoliems mokiniams lėšų mokslui apmokėti.
Maistą į Lazdijus sūnui neša motina. “Mama įsidėdavo į maišą duonos, lašinių, kartais bulvių, ir pėsčiomis eidavo į Lazdijus. Mums buvo baisu, kad lenkų pasieniečiai jos nepagautų. Lietuviai pasieniečiai pažinojo mamą, žinojo, kad ji neša sūnui maisto, ir visuomet jai padėdavo, niekuomet nesulaikė, nesugrąžino”, – prisimena Jono sesuo Anelė Maksimavičienė.
Baigęs gimnaziją Lazdijuose, Jonas gauna Lietuvos stipendiją studijoms Lenkijoje. Įstoja į Liublino universiteto Teisės fakultetą. “Norėjau tik išmokti lenkų kalbą, kadangi visai jos nemokėjau. Metus praleidęs Liubline, išmokęs lenkiškai, pasirinkau tokias studijas, kokios man rūpėjo”,– prisimena Jonas.
O labiausiai rūpėjo gamtos studijos, todėl pasirinko Varšuvos žemės ūkio aukštąją mokyklą (Szkola Glowna Gospodarstwa Wiejskiego).
Tarpkario laikotarpiu Varšuvoje buvo nemažas lietuvių inteligentų būrelis. Veikė lietuvių kultūros sambūriai, organizacijos. 1923–1934 metais Varšuvos lietuvių savišalpos draugijai vadovavo Ksaveras Sakalauskas–Vanagėlis, pas kurį ir Jonas surado prieglobstį.
Baigęs universitetą, 1933 metų vasarą Jonas su magistro diplomu grįžta į Ožkinius. Tuo metu lenkų okupuotame Vilniuje veikusi Lietuvių ūkininkų draugija įdarbina jį lietuviškų Suvalkų krašto kaimų agronomu. Jonas gauna pirmąją algą –250 zlotų, ir imasi darbo.
“Lenkų valdžia nepalankiai žiūrėjo į mūsų veiklą, bet nieko negalėjo padaryti. Mes veikėme ekonomikos srityje: steigėme jaunų ūkininkų būrelius, vartotojų bendroves, pienines, mokėme žmones naujoviškai ūkininkauti”, -prisimena Jonas Pajaujis.
Punske greitai pradeda veikti ,,Talka”, Ožkiniuose įsteigta pieninė, o netrukus Vaičiuliškėse ir Vidugiriuose atidaromi jų filialai. Laikas gaivinti ir Seinus. Tačiau Seinuose anuomet, panašiai kaip ir šiandien, sunkiau sekėsi dirbti lietuvių labui. Tam priešinosi ir vietos administracinė valdžia, ir vietiniai lenkai. Po ilgų trukdymų ir Seinuose pradėjo veikti lietuvių vartotojų bendrovė, gavusi gražų ,,Rūtos” vardą. Bendrovė atidaro savo parduotuvę. Aplinkinių kaimų ūkininkai atsikvepia ir mato šviesesnę ateitį. Parduotuvę puošia graži iškaba su rūtos šakele ir lietuvišku bei lenkišku užrašais: ,,Lietuvių vartotojų bendrovė ,,Rūta” Seinuose”. Tai buvo pati gražiausia iškaba miestelyje, tačiau kabojo tik vieną popietę. Pirmąją naktį kažkas juodais dažais užtepė lietuvišką užrašą. Subjaurota iškaba liko kaboti kaip ,,kultūros ir tolerancijos” simbolis. Po kiek laiko buvo pakeista nauja, bet ir ši ilgai nekabojo.
Kalbant apie ano meto lietuvių veiklą mūsų krašte, būtina susipažinti su politine padėtimi. 1910–1920 m. kariaujant dėl šio krašto priklausomybės,įsiliepsnojo vietos lenkų ir lietuvių konfliktas. Kaip pralaimėjusi šalis, lietuviai iš naujų šeimininkų patyrė daug skriaudų. Iš viso krašto priversti buvo pasitraukti jų aktyviausi veikėjai: J. Valionis, S. Tijūnaitis, P. Pacenka, A. Pečiulis, J. Tadaravičius ir kiti. Panaikinta daug kultūros židinių, ypač daug uždaryta lietuviškų mokyklų. Nustojo veikti lietuviškos mokyklos Žagariuose, Skarkiškėse, Klevuose, Ramoniškėse, Dusnyčiose, Burbiškėse, Vidugiriuose, Aradnykuose, Punske, Valinčiuose, Vaitakiemyje, Senuosiuose Ramonuose, Graužuose. Mūsų krašte, skirtingai negu Vilniaus srityje, po 1924 metų švietimo reformos nebuvo leista organizuoti dvikalbių valstybinių mokyklų. Tėvai ilgai laikėsi privačių lietuviškų mokyklų, mokėjo baudas, net kalėjo, bet neleido vaikų “į lenkiškas. Nepaisant galiojančio privačių mokyklų įstatymo, tik trumpą laiką buvo leista veikti vos 2-3 lietuviškoms pradinėms mokykloms Vaičiuliškėse, Paliūnuose ir Žagariuose. Suvalkų krašte, panašiai kaip ir Vilnijoje, kaimuose veikė švietėjiškos draugijos: Lietuvių švietimo draugija ,,Rytas” ir Šv. Kazimiero draugija lietuvių jaunimui auklėti ir globoti. Jos padėjo išsaugoti kalbą ir kultūrą.
Nuo 1935 metų pabaigos Suvalkų krašto lietuviai patyrė daug sunkumų dėl specialios per Vilniaus vaivadą L. Bocianskį vykdomos politikos. Vilnijos ir Sūduvos lietuvių padėtį varžė pasienio įstatymai ir rėžimas.
Tokiomis tad aplinkybėmis teko veikti ir Jonui Pajaujui. Jo iniciatyva kiekvienų metų rugpjūčio 15 dieną lietuvių mokyklinis jaunimas rinkosi į Ožkinius, į bendrą dviejų dienų šventę – Žolines. Ypač veiklūs buvo Vytauto Didžiojo gimnazijoje besimokantys mūsų krašto jaunuoliai. Nebūta vasaros, kad moksleiviai nebūtų pastatę kokio vaidinimo. Juos globojo agronomas Jonas Pajaujis.
“Prisimenu, kai į Klevus atvažiuodavo agronomas, visuomet laikraščių, lietuviškų knygelių atveždavo”, – anąsyk sakė man a.a Jurgis Marcinkevičius iš Klevų kaimo, to paties, kurio dauguma gyventojų šiandien jau nebenori savo vaikų lietuviškai mokslinti.
Kiekvieną Jono žingsnį sekė lenkų policija. Jeigu kur nors kaime buvo skaitoma paskaita ar vyko vaidinimas, galėjai tikėtis po langu užsislėpusio policininko.
Vilniuje Jonas pirmą kartą sutinka savo būsimą žmoną Vladą Rusokaitę.
“Su Jonu susipažinau lietuviškame Vilniaus knygyne, kur tuomet dirbau. Jis visuomet pirkdavo labai daug knygų, todėl ir atkreipiau į jį dėmesį. Maniau, kad jis jas skaito, ir tik vėliau sužinojau, jog Jonas tas knygas veža į savo kraštą”, – prisimena žmona Vlada Pajaujienė.
Nuo šiol juos abu lydėjo įdėmi lenkų saugumiečio akis.
,,Nuo š. m. rugpjūčio 25 dienos pas Stankevičiūtę Marijoną Senajame Folvarke, valsčius Huta, vasaroja Jonas Pajaujis iš Ožkinių kaimo ir Rusokaitė Vlada, Alesandro ir Antaninos dukra, gimusi 1911 m. lapkričio 8 d. Užubalyje, Benekainių valsčiuje, Lydos apskrityje, ,,Ryto” Vilniuje auklėtinė, baigusi ten lietuvišką gimnaziją ir dabar studijuojanti Stepono Batoro universitete bei išlaikoma ,,Ryto” draugijos.
Kaip byloja Lydos policijos skyriaus pranešimas, Rusokaitė yra lietuvių šovinistė ir priešiška lenkiškumui. 1938 metais per vasaros atostogas Rusokaitė nelegaliai vaikus mokė lietuvių kalbos ir palaikė ryšius su svarbiausiais lietuvių veikėjais”, – praneša uolus lenkų saugumietis J. Makarevič (Pajaujo sekimo bylos ištrauka iš Suvalkų vaivadijos archyvo).
Jonas ir Vlada Pajaujai iki pat II pasaulinio karo tęsė tą ,,baisią antivalstybinę” veiklą: mokė, kaip išlikti lietuviais, išlaikyti savo kalbą, gerbti savo kultūrą, tradicijas, tikėjimą, mylėti savo kraštą, būti gerais ūkininkais.
Agronomo Jono Pajaujo veikla buvo Lenkijos prieškarinės valdžios savotiškai ,,įvertinta” :jo pavardė įtraukta į sąrašą pavojingų Lenkijai tautinių mažumų veikėjų, kuriuos kilus karui ar sumaiščiai policija turėjo ,,izoliuoti”, kitaip tariant, sunaikinti. Ši operacija pavadinta ,,Plan Got”.
1939 metų rudenį vokiečiai užima Lenkiją ir sustoja ties Augustavo kanalu. Kai prasidėjo II pasaulinis karas, vokiečiai neskubėjo užimti mūsų krašto. Jie laukė, kad Lietuva pati susigrąžintų lenkų okupuotas žemes, taigi ir mūsų kraštą. Tuo būdu Lietuva būtų tapusi vokiečių sąjungininke.
Punske tuomet buvo trys lenkų policininkai. Vieną dieną visi trys su ginklais patraukė Ožkinių link.
“Tik vėliau sužinojau, kad tai išmušė ,,Plan Got” valanda. Policininkai ėjo manęs ieškoti. Laimei, tuomet buvau išvykęs iš namų. Namiškiai perspėjo, tad teko slapstytis, iki lenkų policija nepabėgo iš Punsko”, – prisimena Jonas.
Ne geresnė buvo ir vokiečių okupacija. Autoritetą turintį Joną vokiečiai irgi laikė pavojingu žmogumi ir norėjo jį priversti bendradarbiauti. Pajaujis nesutiko. Įtūžę vokiečiai grasino išvežti į lagerį. 1941 metais Pajaujis bėga į Lietuvą. Kadangi ir ten jau šeimininkauja vokiečiai, Jonas ir Vlada ieško nuošalios vietos. Pradžioje Jonas įsidarbina Dotnuvos žemės ūkio akademijos selekcijos ir bandymų stotyje, kurios direktorius buvo mokyklos draugas ir kraštietis Petras Kadziauskas. Vėliau persikelia į Benekainis (dabar Baltarusijoje). Pajaujis čia pradeda vadovauti augalų bandymų stočiai. Benekainyse Pajaujai praleidžia dvejus metus. Štai kaip šį laikotarpį prisimena Vlada Pajaujienė:
“Dieną čia šeimininkavo vokiečiai, naktį lenkų partizanai. Kartą mus užpuolė Armijos krajovos dalinys. Jie sumanė paimti Joną kaip įkaitą ir iškeisti į kažkokį svarbų lenkų karininką, kuris tuomet buvo uždarytas į gestapą. Lenkai nežinojo, kad mes patys esame pabėgę nuo vokiečių ir slapstomės. Ir vėl mūsų laimė nepaliko: lenkai nerado Jono.Įniršę jie vis tiek paėmė kaip įkaitus tris mūsų darbuotojus. Jų gyvybei grėsė pavojus, todėl Jonas, nieko nelaukdamas, nutarė juos gelbėti. Tik išaušus, jis nuėjo į Benekainis ir iš ten paskambino į AK būstinę sakydamas esąs vokiečių karininkas.
,,Už ką paėmėte mūsų žmones?” – paklausė jis AK vadą. Tam atsakius, kad nori juos iškeisti į savo karininkus, Jonas nuvažiavo į Vilnių ir išdrįso nueiti į vokiečių saugumą, nors žinojo, kad tai jam gali baigtis liūdnai, –prisimena žmona Vlada Pajaujienė. –Jonas savo pavardės nepasakė, tik prisistatė esąs Benekainių bandomosios stoties direktorius . Vokiečiai jo išklausė ir sutiko išleisti lenkų karininką. Jie atvežė jį į Baltininkų dvarą, kur buvo AK štabas, ir iškeitė į mūsų darbininkus”.
Po šio incidento Pajaujai ir Benekainyse nebuvo saugūs. Susikrovę mantą patraukė į Vilnių, kur sulaukė karo pabaigos. Pajaujis įsidarbina Žemės ūkio ministerijoje, jis – valstybinių ūkių vyriausias agronomas. Pradžioje viskas lyg ir gerai klostėsi, bet po metų viršininkas reikalauja ,,prisirašyti” į komunistų partiją. Giliai tikintis Jonas nesutinka. Toks apsisprendimas reiškia tremtį. Ir vėl Pajaujai turi bėgti. Oficialiai repatrijuoti bijojo, kadangi juos galėjo sulaikyti prie sienos lenkų pasieniečiai. Tai reiškė tremtį į Sibirą. Vlada Pajaujienė sutinka pažįstamą, kuris pasiūlo pirkti ,,gerus” dokumentus. Už tris šimtus rublių Vlada ir Jonas tampa Pavliakais. Pervažiavę Lietuvos – Lenkijos sieną su kitais repatriantais važiuoja į Lenkijos vakarus. Ten saugiau. Traukinys sustoja Zielona Guroje. Čia Jonas įsidarbina buvusio vokiečių dvaro agronomu, Vlada dirba lenkų kalbos mokytoja (lenkų kalbą studijavo Vilniaus universitete lenkų okupacijos laikais).Po kelerių metų Pajaujai persikelia į Olesnicą, vėliau į Veclavice šalia Inovroclavo, kur 10 metų dirba augalų selekcijos stotyje.
Ateina 1957-ieji. Politinis atšilimas leidžia Pajaujams sugrįžti į gimtąjį kraštą. Balstogės kuratorija skiria Joną Pajaujį žemdirbių rengimo mokyklos direktoriumi Punske, tik tos mokyklos dar nėra. Jonas imasi ją organizuoti. 1958 metų lapkričio 1 dieną žemės ūkio mokykla pradeda normaliai dirbti.
Pradžia sunki. Nepopuliari buvo pati mokyklos kūrimo idėja. Daugelio nualintų ūkininkų nuomone, tokios mokyklos niekam nereikia. Vėliau paaiškėja, kad jos dėka pavyksta šiame krašte išlaikyti kaimo jaunimą, kuris neturi ieškoti laimės kolūkiuose ar anglies kasyklose.
1972 metais, išdirbęs 14 metų, Jonas Pajaujis išeina į pensiją. Tačiau ir toliau lieka visuomenės veikėjas. Pajaujų namuose renkasi jauni lietuviai inteligentai, sumanę Varšuvoje išleisti nepriklausomą žurnalą ,,Varsnas”, čia užeina ir seiniškiai pasitarti dėl taktikos ir strategijos, kovojant dėl lietuviškų pamaldų grąžinimo į Seinų katedrą.
Jonas Pajaujis, matyt, nujausdamas mūsų krašto lenkėjimo procesus, pradėjo rašyti lietuviškų kaimų istoriją, kuri buvo skelbiama “Aušroje”. Taip gimė beveik visų Punsko valsčiuje esančių kaimų monografijos, rašytos nuo 1976 iki 1986 metų. Surinkta gausi istorinė ir faktografinė medžiaga, surašyti ano meto žmonių pasakojimai.
Už nuopelnus puoselėjant lietuvių tautinę savimonę ir keliant šio krašto ekonominę gerovę Punsko ir Seinų krašte tarpukario laikotarpiu Jonas Pajaujis 1995 metais apdovanotas Gedimino ordinu II laipsnio medaliu.
Gražiai nugyvenęs gyvenimą, nors ir neišpildęs motinos Onos svajonių, savo gyvenimu liudijo, kad tarnauti Dievui ir Žmonėms galima visur ir visuomet. Jonas Pajaujis mirė 1999 metais, prieš pat Velykas.
Dar ir šiandien išlikę senose lietuvių sodybose vaismedžių sodeliai mena agronomą Joną Pajaujį.
Seinijos gyvenvietės ir gyventojai, Punskas 2001.
UAB ,,Aušros” leidykla. p. 7-11.
Nuotraukoje: Jonas ir Vlada Pajaujai

Naujienos iš interneto