Jonas Algirdas Kronkaitis. Ar mūsų laisvė verta poros centų nuo lito?

Autorius: Data: 2014-03-30, 11:12 Spausdinti

Praėjo 24 metai, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę ir jau 10 metų, kai ji yra NATO narė. Lietuva – ir Europos Sąjungos narė, tai mums teikia ekonominių privalumų ir papildomo saugumo. Visa tai neatsirado savaime, tai vieningo tautos ryžto rezultatas, leidžiantis sukurti gyvybingą ir saugią valstybę. Tačiau šių dienų įvykiai Ukrainoje parodo, kad mūsų iškovota nepriklausomybė nėra visiškai saugi. Laisvė turi savo kainą, o krašto apsauga – mūsų visų atsakomybė. Kiek mes esame pasiryžę už ją sumokėti?

Kelias į NATO narystę mums buvo nelengvas. Senbuves NATO šalis turėjome įtikinti, kad mes nebūsim išlaikytiniai, kad rimtai prisidėsime prie kolektyvinės gynybos. Sprendžiant šį klausimą, į mūsų šalį atvykdavo įvairių NATO pareigūnų. 1998 m. lapkrity Lietuvoje lankėsi aštuoni JAV senatoriai norėdami susipažinti su Baltijos valstybių situacija. Krašto apsaugos ministras Č. Stankevičius man, einančiam viceminstro pareigas, pavedė supažindinti svečius su mūsų planais ir ketinimais vykdant visus NATO reikalavimus.

Svečiams pabrėžiau, kad Lietuva, kilus pavojui, ginsis bet kuriuo atveju, su draugų pagalba ar be jos, karinėmis ir nekarinėmis priemonėmis. Mūsų tikslas būtų – paruošti visuomenę ir ginkluotąsias pajėgas bendrai gynybai integruojant Lietuvą į Vakarų saugumo struktūras. NATO vertybės yra ir Lietuvos vertybės. Kalbėjau apie mūsų gynybos pajėgumų stiprinimą, Antrosios brigados aktyvavimą ir plėtrą, trijų karinių regionų organizuotą rezervo struktūrą, šiuolaikinės ginkluotės įsigijimą iš palaipsniui augančio krašto apsaugos biudžeto iki 2 proc. nuo mūsų BVP.

Tuo metu gynybos finansavimui jau buvo skiriama 1,4 procento. Delegacija jau buvo susipažinus su JAV karinių ekspertų išvadom, kurios mums buvo žinomos kaip „Generolo Kievenaar analizė“, teigianti, kad „Lietuva turi siektiną planą, kuris yra palaikomas mateialiai ir gerai realizuojamas“. Aš atkreipiau dėmesį ir į tai, kad Baltijos šalių priėmimas į aliansą praplėstų stabilumo zoną. Stiprintų santykius tarp Vidurio ir Rytų Europos valstybių. Šiuo metu žymiai pagerėjo Lietuvos ir Lenkijos santykiai, abi valstybės viena į kitą žiūri kaip į strateginius partnerius. Turime ir keletą pranašumų: tai mūsų žmonių pasiryžimas ginti savo šalį, neužšąlantis uostas, geras kelių tinklas, rytų-–vakarų, šiaurės-–pietų magistralės ir puikios karinės oro bazės. Senatorių tarpe buvo ir vienas labai įtakingas Virdžinijos senatorius respublikonas John Warner, su kuriuo buvau pažįstamas. Jis panoro su manim pasivaikščioti po Vilnių ir daugiau sužinoti, kaip Lietuva sugebės apsiginti. Žinojau, kad jis – NATO plėtros skeptikas, manantis, kad NATO plėtra jos nesustiprins, kenks solidarumui, kad naujų mažesnių valstybių prijungimas jai bus tik našta. Tų pačių metų pavasarį JAV Senate jis prieštaravo Čekijos, Lenkijos ir Vengrijos narystei, siūlė atidėti svarstymą trejetui metų. Esą, priėmus šias valstybes gali atsirasti spaudimas ir dėl Baltijos šalių priėmimo. Apklausos rodė, kad tik 38 proc. JAV piliečių pritarė tolesnei NATO plėtrai, bet Senato dauguma (už – 80, prieš – 19) nutarė priimti minėtas tris valstybes.

Nors vaikštant po istorinį Vilnių svečias Lietuvai reiškė daug simpatijų, bet vis dar laikėsi savo nuostatos, kad į NATO mums dar per anksti. Gedimino prospekte jam parodžiau aikštę, kur stovėjo Lenino paminklas ir papasakojau, su kokiu džiaugsmu lietuviai jį nugriovė. Paminėjau Sausio 13–sios įvykius, prie KGB muziejaus parodžiau langą, iš kurio iššoko ir žuvo tardomas partizanas, kad kankinamas neišduotų bendražygių. Senatorius tylėjo, jis buvo sujaudintas. Tada dar sykį grįžom prie NATO aljanso – sakiau jį plečiant sumažėtų Rusijos įtaka. Baigiau sakydamas, kad ką NATO įgytų, būtų Rusijos sąskaita.

2003 m. gegužės 8 d. JAV Senatas vienbalsiai nutarė priimti į NATO Bulgariją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Rumuniją, Slovakiją ir Slovėniją. Esama įvairių nuomonių dėl ko taip mums pasisekė, svarbiausia, kad per trumpą laiką Baltijos valstybės parodė ypatingą ryžtą ir patikimumą, tad pasiekė tikslą, kuris kai kam atrodė neįmanomas. 2003 m. per debatus senatorius John McCain gyrė naująsias NATO nares už jų įnašą, politinę bei logistinę paramą JAV karinėse operacijose Irake. Lietuva, Seimui pritarus, buvo į Iraką pasiuntusi kariu kuopa danų bataliono sudėtyje. Danija buvo viena iš labiausiai mus remiančių valstybių.

Vienas vokietis politikas juokaudamas man pasakojo tokį anekdotą girdėjęs tarp kolegų: „Baltijos valstybės kaip trys pudeliai, kurie stengiasi įšokti į NATO glėbį, kad galėtų aploti rusų mešką“. Vėliau vienas vokiečių generolas, kuriam buvau papasakojęs šitą anekdotą, paskambino man ir pasakė, kad jam leista mane informuoti, jog Vokietija remia mūsų pastangas stojant į NATO.

Siekiant šio svarbaus tikslo daug pasidarbavo mūsų diplomatai, kariškiai ir užsienio lietuviai. Nuo pat mūsų nepriklausomybės pradžios Lietuvos priešai pačiais įvairiausiais būdais – melu, šantažu, nevilties įtaigojimu, skaldymu, panieka Lietuvos valdžiai – stengėsi palaužti mus ir sugriauti kuriamą mūsų valstybės saugumo skydą. Štai kad ir agitacija dėl referendumo, kuris supriešintų Lietuvą su Europos Sąjunga, nepasitikėjimas euru, suskystintų dujų terminalo delsimas, skalūnų žvalgybos atsisakymas, elektros jungtimis, prisminkim kaip buvo trukdoma Būtingės terminalo projektui ir t. t.

Pačios įvairiausios kliūtys Lietuvai besistengiant atsiskirti nuo monopolinių Rusijos energijos šaltinių. Rusijos agresija prieš Ukrainą pažadino mūsų savigynos jausmus. Gal sukaupę jėgas ir valią imsimės stiprinti ir savo karines pajėgas, kad jos galėtų pristabdyti atvirą puolimą bent iki tol, kol NATO suspėtų ateiti mums į pagalbą. Mums reiktų grįžti prie 1998 m. sudarytų planų krašto apsaugos plėtrai, nedelsiant formuoti karinio rezervo vienetus iš jau parengtų karių paleistų į atsargą, kurių galėtų būti ne mažiau kaip 60 000, aktyvuoti 2002 m. panaikintą Antrąją (Vakarų) brigadą, priskiriant jai aktyvius ir rezervo vienetus ir atlikti rezervo vienetų periodinius apmokymus/ pratybas. Išformuoti Jungtinį operacinį štabą, jo funkcijas pavedant Sausumos pajėgų vadui, sumažinant štabų personalą, sudarant palankesnę ir efektyvesnę struktūrą kovinių veiksmų vadovavimui. (Taikos metu tas pats vadas vadovautų pasirengimui ir karo operacijoms.)

1999 metais Lietuvos kariuomenėje, su savanoriais, tarnavo 22 000 kariškių, bet iki 2009 m. tas skaičius sumažėjo 41 procentu. Civilių skaičius Krašto apsaugos sistemoje išaugo 30 procentų. Su tokia kariuomene neįmanoma atremti galimos grėsmės. Lietuva turėtų grįžti prie privalomosios šauktinių kariuomenės, kuri Krašto apsaugos ministro įsakymu 2008 m. buvo panaikinta. Nuomonė, kad šauktinė kariuomenė yra per mažai motyvuota, niekuo nepagrįsta. Tai priklauso nuo kariuomenės vadų, karininkų ir seržantų. Profesionalai galėtų sudaryti 40–50 proc. visos kariuomenės. Kariuomenei, norint ją tinkamai parengti ir apginkluoti, būtina skirti tuos 2 proc. nuo BVP, kuriuos esame anksčiau įsipareigoję.

Jau 10 metų tarp-partiniai susitarimai žada krašto apsaugai biudžeto didinimą iki 2 procentų. Iki šiol, kaip rodo statistika, skiriamos lėšos kasmet vis mažėjo. Prisiminkim – 1998 m. kur kas daugiau finansinių sunkumų turėjusi Lietuva savo gynybai skyrė 1,4 proc. nuo BVP, o juk tai dvigubai daugiau, negu skiriama, 0.7 proc., 2014 metais! Ar iš tikrųjų Lietuvos laisvė, jos nepriklausomybė tik tiek teverta?

Bernardinai.lt

Nuotr.-lt-lt.facebook.com

Kariuomenė , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra