Jo Eminencijos Kardinolo Vincento Sladkevičiaus kalba Lietuvos kunigų simpoziume

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Nuo 1952 iki 1957 metų man teko šioje kuklioje seminarijos bažnyčioje ne kartą kalbėti. Tik kitoje pusėje kalbėjau. Anoje pusėje buvo stalas ir iš ten teko skaityti mąstymus ir konferencijas. Per šitą ilgą laikotarpį daug kas pasikeitė. Bet kaip žinome, visi pasikeitimai buvo džiugūs. Sunku tuos visus pasikeitimus išsakyti, iškalbėti. Šiandien kaip tik Marijos metuose mes susirinkę iškilmingam simpoziumui. Iškilmingai švęsdami Marijos metų jubiliejinį minėjimą kartu prisimename iš naujo Dievo malonių gausų suteiktų mums palaimintojo Jurgio Matulevičiaus paskelbimu palaimintuoju ir nesenai įvykusiomis iškilmingomis metinėmis. Šiandien, ypatingu būdu mes pajuntame, kad Marijos metuose prasidėję pasikeitimai patys džiugiausi. Mes galime pasakyti kaip anuomet Galilėjos kanos stebukle, kad palaikyta iki dar mums tai, kas geriausia. Kaip tik Marijos metuose pasireiškia visoje mūsų Tautoje nuostabūs pasikeitimai: jie pavadinti persitvarkymo vardu.
Ypatingą iškilmingumų mūsų Tauta pergyveno ne taip senai Vingio parke, kaip suplevėsavo trispalvės, gaila kad jų čia pas mus nėra. Ir lyg pasigendam. Nejaugi mums tai svetimas dalykas, nejaugi tai jūsų žvilgsniui priešingas dalykas, kad mes nieko neturime prieš savo akis ką nors panašaus, ir negalėtumėm mes tuo džiaugtis, kuo džiaugiasi mūsų Tauta. Nejaugi tas dalykas priešingas kunigijai. Ir neveltui tie, kurie tą persitvarkymo džiaugsmą pergyveno Vingio parke, darė priekaištą mums – kunigijai, kodėl mes likome tokie svetimi, bejausmiai, tarsi netrokštą persitvarkymo ir persimainymo, bet apsipratę su liūdna padėtimi ir lyg norėtume jų tolyn pratęsti.
Šiandien brangieji ir trokštu ne tik savo, bet ir visos mūsų katalikiškosios dvasininkijos vardu išreikšti ir išryškinti mūsų – Lietuvos katalikų dvasininkijos persitvarkymo dvasia. Ko mes iš jos trokštame, ko mes norime. Ko mes dejuojame, dėl ko pergyvename, ir ko mes reikalaujame.
Kelis dešimtmečius katalikai ir kitų tikybų išpažinėjai  mūsų krašte buvo išstumti iš viešojo gyvenimo, apriboti bažnyčios sienomis bei kapinių ribomis. Dabar vykstantis visuomenės gyvenimo pasikeitimas kviečia herarchus, herarchija, kunigiją, tikinčiuosius naujai pažvelgti į savo vietoje šiandieninėje Tautos istorijoje. Per kelis mėnesius nukrito daug žodžio varžtų. Per porą metų kai kurie žymūs tarybinių respublikos kultūros darbininkai, o per šiuos ir mūsų respublikos žymūs kūrėjai garsiai prabilo apie religinio tikėjimo reikšmę tautos dvasiai, jos moralei. Jau yra visai pripažinta kad labai sužalojo mūsų Tautos sielą ne tik priverstinė žemės ūkio kolektivizacija, neplaninga urbanizacija, bet ir beatodairiška ateizacija. Buvo sužalotos žmonių sąžinės, kai jie turėjo kalbėti ne tai ką manė, ir daryti ne tai ką sakė, kai turėjo niekinti tą, kas jų tėvams o taip pat ir jiems patiems buvo šventa. Bažnyčia nepropaguoja keršto, nors ir pripažįsta, jog negalima lengvai užmiršti nusikaltimo žmoniškumui, nekaltų žmonių laisvei ir gyvybei. Tikintieji, tiesa neorganizavo ir nevykdė tremimų, kuriuos vykdė kiti. Nekankino suimtuosius. Nepasirašinėjo mirties ar ilgos nelaisvės nuosprendžio. Tikintieji, tame nė kiek nekalti. Deja buvo ir dar tebėra tikinčiųjų prigąsdintų ir apgautų, gėdingoje skundikų, slaptų informatorių armijoje, kuri talkino anoms baisybėms ir dar tebetalkina priespaudos aparatui. Šitokius tikinčius žmones, o ypač bažnyčios darbininkus kuo rimčiausiai mes įspėjame: neapsigaudinėkime, neteiskime savo mažadvasiškumo, atminkime skaudžia atsakomybę prieš Dievą, prieš Tautą. Jokia kaina neturi būti mums per didelė tam, kad galiausiai pasijuntame laisvi geros sąžinės žmonės.
Šiuo metu nuolat minimo du pražūtingi šalies naujosios istorijos tarpsniai: diktatoriaus kulto laikais bažnyčia kentėjo. Anuo metu nesakė. Dabar drįstama, bet labai prislopintai tai ryškinsime?
Kas trečias Lietuvos kunigas ir keturi iš penkių vyskupų buvo įkalinti. Įkalinta ir ištremta daugybė katalikiškų organizacijų veikėjų, krikščioniškos kultūros darbininkų, uolių tikinčiųjų. Uždaryta visa katalikiška spauda mokyklos organizacijos, brolijos. Išvaikyti vienuolynai, uždaryta nemaža bažnyčių ir trys kunigų seminarijos. Konfiskuotos vienuolynų ir seminarijų bibliotekos. Bažnyčia skaudžiai kentėjo bet ji liko vienintelė visoje šalyje institucija negarbinusi diktatoriaus. Per atoslūgį, po diktatoriaus mirties, daug gyvų likusių nukentėjusiųjų sugrįžo į tėvynę, bet nebuvo atkurta nei religinė spauda nei mokyklos. Net buvo vėl uždaryta bažnyčia, imta sistemingai naikinti pakeliui kryžiai ir koplytėlės, sustiprinta kova prieš tikėjimą spaudoje ir mokykloje, sustiprintas antireliginis spaudimas inteligentams ir tarnautojams. Grasinimas buvo nuvaryti nuo altorių vaikai ir jaunimas. O tam pasipriešinęs Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius ištremtas į Žagarę ir iki šiol negrąžintas į pareigas.
Stagnacijos laikais buvo labai stengiamasi ir bažnyčiai primesti sustingimą. Ir šiuo laiku Sąjunginė Religinių reikalų Taryba ir kai kurie jos atstovai mūsų respublikai sunkiai persiorientuoja į dialogą su bažnyčia, tebenori diktuoti ir administruoti senoviškai. Tik kai kuriais atvejais tik kalbama apie persitvarkymą. Bet ir nejaugi mes galime tylėti, kai buvo paskelbta, kad galėsime priimti į kunigų seminariją 150 jaunuolių, (pastaba: 1-5 kursai) o dabar, kažkas per kažkokius kanalus, neaiškius, spaudoje nepaskelbtus, jau skelbia, kad tik 145. Kas turėjo pakeisti mums jau duotų, suteiktą limitą. Negavau aš tam informacijos. Negavo kiti vyskupai. Iš kurių kanalų tai ateina. Tegu parodo tai viešai, spaudoje arba raštišku būdu praneša diecezinei kunigų seminarijai, kad bus priimta tik tiek ir nurodo priežastis dėl ko šito nepadaryta. Juk tyliais, slaptais kanalais pasiekė mus žinios, kad bus tik 145. Ar mes galime tylėti? Ar mes galime su juo sutikti?
Istorija rodo, kad bažnyčia sugeba išgyventi prie įvairiausių ekonominių ir valstybinių sistemų. Bažnyčia, tačiau, negali taikstytis su neteisingais jos veiklos varžymais, su žmogaus teisių pažeidimais. Istorija rodo, kad niekam ir niekad Laisvė nebūna padovanojama, bet , kad palankioms aplinkybėms susiklosčius, žmonės ir visuomenė turi pati imti elgtis kaip laisvi ir patys pareikalauti. Todėl šiandien mes negalime ilgiau laukti.
Jau treti metai žadamų ir vis atidedamų naujų įstatymų. Ir neaišku kada juos išleis. Kažkur pažadas, bet jis į padanges pakilęs ir nenusileidžia iki mūsų žemės. Užliuliuoti, užmigdyti, paguosti pažadais, bet tikrovėje dar nieko neturim.
Kadangi tarybinė vyriausybė yra panaikinusi Lietuvos respublikos konkordatą su Apaštalų sostu ir deklaravusi nesikišimą į bažnyčios … veiklą, tai įgaliotinio įstaigos, rajono valdžios ir kitų organų šių dalykų administravimas mums neturi juridinio pagrindo ir turėtų liautis. Tik šitaip bus žengtas bažnytinėje srityje žingsnis į teisinės valstybės sukūrimą, kurio sielojosi nesenai įvykęs reikšmingas forumas Vingio parke.
O jie neduoda ramybės, kodėl mes tylime…
Ateina vienos po kitų delegacijos. Ir tebūna šis mūsų žodis, rastas kaip paguoda jiems. Tai mūsų atsakymas, kad mes sielojamės ir pergyvename.
Kunigai, klebonai, vikarai mūsų manymu jau dabar turėtų viešai pradėti vykdyti vaikų katekizaciją, religinį jaunimo švietimą. Nelaukti, kol kulto reikalų įstaiga tai padiktuos, kad jau galima. Nelaukite taip pat vyskupų raštų, kad jus tai galite. Jums ta teisę duoda bažnyčios kanonai. Kodėl dar reiškia atskiro vyskupų rašto. Ne vyskupai jums uždraudė. Taip reiktų vyskupų rašto, jeigu būtų vyskupai tai uždraudę! Jie turėtų uždraudę ir atšaukt patys. Bet ne jie uždraudė. Dėl to nelaukite naujo vyskupų kažkokio rašto tuo klausimu. Pradėkime patys, ir dabar, sugrįžti į tas pozicijas kurias praradome.
Hierarchija, dvasininkija ir tikintieji turi nepaliauti reikalavę, kad būtų sugrąžinta tikintiesiems Lietuvos krikščionybės lopšys – Vilniaus Katedra (plojimai), ir nutrauktas visiems brangios Vilniaus šv. Kazimiero šventovės profanavimas (plojimai), kad būtų duodami leidimai statyti naujas bažnyčias ten, kur hierarchijos sprendimu tikintiesiems jų reikia (plojimai).
Todėl nelaukime klibinę visas atsakingas instancijas grąžinti Laisvę religinei spaudai (plojimai). Hierarchija, kunigija, patys tikintieji spręs kokius leidinius, kokiomis proporcijomis mes turime išleisti, o ne valdžios įstaigos (plojimai). Prieš 40 metų nusavinusi šimtus bažnytinių pastatų ir keliolika spaustuvių valstybė tegu nesijaučia daranti mums dovaną, jeigu numeta tokį trupinėlį ir visam pasauliui skelbia (plojimai).
Pasauliečiai tegu bus pasirengę panaudoti visas galimas pastoracines priemones apaštalauti ne tik individualiu, bet ir grupiniu būdu senelių, našlaičių ir ligonių globai. Pasigirsta balsai, kad dabar bus galimybės, kad kai kurioms vienuolijoms bus leidžiama pasireikšti savo veikloje. Bet tik balsai. Ir tik pakviestiesiems iš valdžios įstaigų. Iš kur? Iš įstaigos? Bet ne iš hierarchijos paskirtiesiems ir nurodytiesiems. Tai mums atrodo keista. Jei einama prie tikro persitvarkymo ir prie normalių sąlygų bažnyčios gyvenime, tegu leidžia bažnyčiai plačiai pilnai vadovautis bažnyčios kanonais ir bažnyčios nustatyta hierarchine ir pastoracine tvarka (plojimai).
Raginame tikinčiuosius, pasauliečius, o ypatingai dvasininkiją prieinamais būdais paremti visuomenės atsinaujinimo bei demokratizavimo pastangas ir atitinkamuose sąjūdžiuose paremti juos. Nebūtinai, kad mes su uniforma išstotume kaip kunigai, kaip tokie, bet visais galimais būdais būkime tiems dalykams palankūs ir palaikykime. Jeigu pasirodys, kad atsinaujinimo sąjūdžiuose dalyvaujantiems pasauliečiams reikia konsultantų, teologų ar kanonistų, paremkit juos vyskupų konferencijoje ir duosim.
Daugel buvo atimta iš bažnyčios per šį laikotarpį. Vis dėlto mes ketiname būti kantrūs. Ir savo tikinčiuosius raginame būti kantriais, vengti priešiškumo nuotaikų, neapgalvotų veiksmų. Neužmirština tačiau, kad tikinčioji visuomenė galės būti kantri tik matydami daroma viena po kito konkrečius žingsnius, o ne pažadus (plojimai).
Jau pernai, Krikšto Jubiliejaus dienai, vyskupai yra pareiškę, aš cituoju: „Mes broliškai dėkojame visiems prijaučiantiems bažnyčiai, visiems, kurie dėl vidinių ar išorinių kliūčių jaučiasi negali praktikuoti visų sakramentų, bet brangina Evangelijos vertybes, palaiko krikščionišką dvasią, elgesiu, žodžiu primena visiems, kurie savo aplinkoje remia, globoja pavienių tikinčiųjų ir visos bažnyčios pastangas“. Prie tų žodžių mes pridursime padėką visiems mūsų Tautos kultūros darbininkams, kurie skatinami teisingumo, Tėvynės meilės jausmo vis garsiau kelia balsų už krikščioniškos moralinės bei kultūrinės vertybės atsinaujinimų, prieš jų niekinimų, kaip prieš tikinčiųjų diskriminaciją  (plojimai).
Mes neturime Vingio parko. Mums Vingio parkų reiškia tas simpoziumas. Ir mes turime teisę čia prabilt. Dėl to ir pasiūlau, kad po šv. Mišių kokį pusvalandį išsakytume kiekvienas, kas norės ir kas galės, savo pageidavimus, nuotaikas, mintis ir reikalavimus. Po to mes atgiedosime Šv. Mergelės Marijos litanijų, šaukdamiesi jos globos ir užtarimo mūsų Tautai, mūsų dvasininkijai, mūsų Tautos Bažnyčiai. Pirmasis stebuklas – pasikeitimai , persikeitimai įvyko Galilėjos Kanoją kaip per dangiškosios Motinos užtarimą. Mes tikimės per jos užtarimą, per mūsų gilų pamaldumą į Dangiškąją Motiną ir per ištikimą vykdymą Jos duotos priesaikos: – vykdykite ką Jis jums įsakys, per vykdymą šito dangiškosios Motinos mums duoto patarimo ar priesako ar įsakymo, kaip jį mes bepavadintume. Pirmą kartą ir vienintelį kartą Dangiškoji motina pasako įsakymo būdu. Visur randam Jos maldą, Viešpaties garbinimą, džiaugsmą. Bet vienintelis atvejis kai Dangiškoji Motina įsakymo būdu prabilo į žmonijai į kiekvieną žmogų, pasakydama ko ji laukai, ko ji nori, ko reikalauja iš mūsų kiekvieno: darykite visą ką Jis jums įsakys.
Mūsų nelaimės Tautoje prasidėjo kaip tik nuo to, kad mes turėdami Laisvę nedarėme tai, ką Viešpats įsakė, kad nevykdėme Jo įsakymų. Čia mūsų visų nelaimių pradžia, ištaka. Ir mūsų gražiausi pasikeitimai ateis ir pasireikš pačiu gražiausiu būdu ir mes galėsime pasakyti, kad palaikei iki dabar tai kas geriausia, jeigu mes kiekvienas, o ypatingai dvasininkija, kiekvienas mes, pasiryšim savo širdyje ir vykdysime visą ką Jėzus mums įsako. Ačiū.

Pastaba: kalba neredaguota. Rankraštis, spausdintas rašomąja mašinėle, gautas „Vorutos“ redakcijoje 1990 metais.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra