Jis ėjo per gyvenimą maldos, meilės ir aukos keliu (arkivyskupas Julijonas Steponavičius)

Autorius: Data: 2011-02-15 , 10:12 Spausdinti

Jis ėjo per gyvenimą maldos, meilės ir aukos keliu (arkivyskupas Julijonas Steponavičius)

Jovita NIŪNIAVAITĖ-LESIENĖ, Antanas LESYS, Vilnius

Kunigo Juozo Zdebskio tragiškos žūties 25-mečiui

Kun. J. Zdebskio šeima ir mokslai

Juozas Zdebskis gimė 1929 m. gegužės 10 d. Marijampolės aps. Krosnos vls. Naujienos kaime. Jo tėvas Vincas Zdebskis (g. 1877 m.) buvo kilęs iš gausios šeimos, turėjo 8 ha žemės. Motina Ieva Slavėnaitė-Zdebskienė (g. 1897 m.) buvo kilusi iš turtingos ir garsios Slavėnų giminės (astronomas Paulius Slavėnas – J. Zdebskio dėdė). Vinco ir Ievos Zdebskių šeimoje buvo 4 vaikai.

Krikštą, Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą gavo Krosnos bažnyčioje, pakrikštytas Juozapo Antano vardu. Nuo vaikystės buvo labai pamaldus, smalsus, mėgo įvairius darbus, domėjosi technika ir įvairiais mechanizmais (ypač ginklais).

1941 m. birželio mėn. J. Zdebskis baigė Krosnos pradžios mokyklos keturis skyrius labai gerais pažymiais. 1948 m. baigė Kalvarijos gimnaziją, gyveno Kalvarijoje pas tėvo brolį. 1948–1953 m. mokėsi Kauno tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje. 1952 m. rugsėjo 21 d. pradėjo savo kunigystės kelią.

Kunigystės metai

1953 m. liepos mėn. paskirtas Šiluvos (Raseinių r.) bažnyčios vikaru, tų pačių metų spalio mėn. perkeltas vikaru į Raseinių bažnyčią, kur darbavosi dvejus metus. Po to paskirtas Šiupylių kaimo (Šiaulių r.) bažnyčios klebonu. 1956 m. rugsėjo mėn. perkeltas į Kauną, kur tęsė teologijos studijas ir dirbo vikaru Kauno Vilijampolės bažnyčioje, o nuo 1957 m. rugsėjo mėn. iki 1959 m. balandžio mėn. – Kauno Įgulos bažnyčios vikaru. Po to dirbo Šakių bažnyčios vikaru, o nuo 1961 m. spalio mėn. paskirtas Gudelių (Marijampolės r.) bažnyčios klebonu. 1965 m. rugpjūčio mėn. (po kalinimo įstaigos) jis paskirtas Leipalingio (Lazdijų r.) bažnyčios vikaru, o 1966 m. lapkričio mėn. – Kapčiamiesčio (Lazdijų r.) klebonu. 1968 m. pab. kun. J. Zdebskis su kun. Sigitu Tamkevičiumi rinko parašus po pareiškimu dėl Kauno kunigų seminarijoje susidariusios sunkios padėties. Po to buvo paskirtas Valakbūdžio (Šakių r.) klebonu. 1969 m. vasario mėn. LSSR kulto reikalų įgaliotinio sprendimu iš J. Zdebskio buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas ir jis oficialiai negalėjo vykdyti kunigo pareigų. Nuo 1969 m. kovo mėn. kartu su kunigu S. Tamkevičiumi, kuris taip pat buvo atsidūręs panašioje situacijoje, vienerius metus dirbo Prienų melioracijos statybos valdyboje darbininku, bet ir toliau nelegaliai dirbo pastoracinį darbą. 1970 m. J. Zdebskis atgavo kunigo registracijos pažymėjimą ir buvo paskirtas Prienų bažnyčios vikaru.

1973 m. (vėl po kalinimo įstaigos) vasarą paskirtas Šlavantų (Lazdijų r.) bažnyčios klebonu ir čia dirbo 12 metų.

1986 m. pr. kun. J. Zdebskis buvo paskirtas Rudaminos (Lazdijų r.) bažnyčios klebonu, kurioje darbavosi iki tragiškos žūties.

Kun. J. Zdebskis mėgdavo juokauti su žmonėmis, humoristiškai įgelti net saugumiečiams. Buvo reiklus, labai kantrus ir ištvermingas. Turėjo gražų balsą, mėgdavo dainuoti. Buvo labai geras vairuotojas, mėgo važinėti motociklu ar automobiliu. Nors pats gyveno neturtingai, bet skubėdavo materialiai paremti kitus. Jis mokėjo su visais bendrauti, ypač su jaunimu. Rūpinosi jaunuolių religiniu ir patriotiniu ugdymu, jaunimas mylėjo jį. Buvo nuolankus Dievo tarnas, atleisdavo net savo priešams, už juos dažnai melsdavosi.

Kun. J. Zdebskis prisidėjo prie pogrindžio leidinių Lietuvos Katalikų bažnyčios kronikos“ (LKBK) ir „Aušros“, maldaknygių ir kitos religinės literatūros leidimo, platinimo, perdavimo į užsienį. Jis su kitais bendraminčiais ieškojo slaptaviečių minėtos literatūros gaminimui bei laikymui, ieškojo rašomųjų mašinėlių, dauginimo priemonių ir kt. Dažniausiai jis važinėdavo naktimis, nes KGB pareigūnų ir agentų buvo nuolat sekamas. Kun. J. Zdebskis rėmė Eucharistijos bičiulių ir Blaivybės sąjūdžius.

1978 m. lapkričio 13 d. buvo įkurtas viešai veikiantis Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas (TTGKK). Jo nariai – kunigai Juozas Zdebskis, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Jonas Kauneckas ir Vincentas Vėlavičius parengė keliasdešimt dokumentų, kuriuose kritikuota sovietų valdžios politika bažnyčios ir tikinčiųjų atžvilgiu. Šiuose Lietuvoje ir užsienyje platintuose dokumentuose TTGKK nariai nurodydavo savo adresus. TTGKK nariai taip pat buvo tiesiogiai susiję su „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronikos“ (LKBK) leidyba. J. Zdebskis TTGKK nariu buvo nuo 1978 m. iki 1980 m.

J. Zdebskis 1969–1985 m. važinėjo pas sovietinėse respublikose gyvenančius katalikus, lankė politinius  kalinius, tremtinius, sovietinėje armijoje esančius jaunuolius, dalyvaudavo politinių kalinių teismuose, susitikdavo su Rusijos disidentais ir žmogaus teisių gynėjais, buvo aktyvus pogrindinės religinės spaudos leidybos organizatorius ir rėmėjas.

Dvasininkas su S. Tamkevičiumi, P. Dumbliausku, L. Kunevičiumi ir kitais tarė atvirą pasipriešinimo žodį sovietinei okupacijai. Jie rašė pareiškimus Katalikų Bažnyčios vadovams, LSSR ir TSRS valdininkams, Jungtinių Tautų Organizacijai (JTO).

KGB kova prieš kun. J. Zdebskį

J. A. Starkauskas (buvęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vadovas) savo straipsnyje „Atkaklusis pasišventėlis“ (Lietuvos aidas, 1994 m. Nr. 90) rašo apie KGB archyve išlikusią kun. J. Zdebskio operatyvinio ištyrimo bylą, vadinamą DOR (rus. – dielo operativnoj razrabotki) Nr. 242.

„Kaip pasakojo Lietuvos gyventojų genocido tyrimo centro darbuotojai ši ir „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ sekimo bylos išliko per stebuklą: turbūt, KGB darbuotojai taip skubėjo, kad užmiršo išnaršyti visas koridorių spintas… Šioje byloje atsispindi didelė KGB sekimo ir represijų sistemos dalis.  Iš jos atsiskleidžia KGB kovos metodai ir priemonės ne tik prieš Bažnyčią, bet ir prieš visus laisvę mylinčius žmones. Joje visų Lietuvos žmonių istorijos dalis, nes tuomet kova už tikėjimą reiškė kovą ir už Lietuvą, kova už tikinčiųjų teises – kovą už visų laisvę“ (D. Malinauskaitė ir kt., Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia, Vilnius, 1998 m.). V. Spengla savo straipsnyje „Voratinklio rezgėjai“ (Pirmadienis, 1995 m., nr. 10-11) pateikia J. Zdebskio bylos foto nuotrauką, komentuodamas, kad „šiuose segtuvuose 2040 kunigo Juozo Zdebskio bylos lapų. Juose – vienų didžiadvasiškumas, kitų niekšiškumas“. Iš šio straipsnio arba jo knygos „Akiplėša“ (Vilnius, 1996 m.) sužinome, kad TSRS KGB padalinyje okupuotoje Lietuvoje veikė atskiras skyrius, o paskui 5-oji tarnyba su keliais skyriais. Ši tarnyba turėjo sekti ir kovoti su sovietinei okupacijai besipriešinančia inteligentija, o jos trečiasis skyrius – su dvasininkija.

KGB kun. J. Zdebskį pirmiausia įrašė operatyvinėn įskaiton: tikrinimui, stebėjimui ar ištyrimui (rus. – DOP – dielo operativnoj proverki, DON – dielo operativnovo nabliudenija, DOR – dielo operativnoj razrabotki). Kun. J. Zdebskis į operatyvinę įskaitą buvo įrašytas po 6-erių kunigavimo metų. Lietuvos KGB jam suteikė slapyvardį „Akiplėša“ (rus. „Naglec“). Siekdami sužlugdyti kun. J. Zdebskio veiklą, KGB valdžia kovojo įvairiais metodais ir naudojo įvairias įspėjamąsias, profilaktines, administracines ir baudžiamojo proceso priemones. V. Spengla savo knygoje rašė: „Kokių tik nebuvo griebtasi priemonių: nuo buitinių paskalų ir organizuotų šmeižtų iki fizinio luošinimo“ (Akiplėša, Vilnius 1996 m.). Saugumas šmeižtus ir gandus skleidė ne tik per sovietinę žiniasklaidą, bet net per kai kuriuos kunigus, vyskupijos kurijų agentus, vienuoles.

Už pareiškimą dėl Kauno kunigų seminarijos sunkios padėties ir tikinčiųjų diskriminavimo 1969 m. vasario mėn. kun. J. Zdebskiui vienų metų laikotarpiui atimamas kunigo registracijos pažymėjimas ir teisė oficialiai dirbti kunigo darbą. Du kartus jis buvo teisiamas ir kalinamas. 1980 m. spalio 3 d. prieš J. Zdebskį buvo panaudota spec. priemonė – nudeginimas cheminėmis medžiagomis, o 1986 m. vasario 5 d. suorganizuota dvasininko žūtis autoavarijoje.

Archyvinėje pažymoje nurodyti 88 agentų, sekusių kun. J. Zdebskį, slapyvardžiai. V. Spengla rašė: „Užmiršti juodus KGB ir jų talkininkų darbus nereikia… faktų nutylėjimas ar reikiamo dėmesio jiems neskyrimas apsunkintų Bažnyčios atsinaujinimą…“ (Akiplėša, Vilnius, 1996 m.).

Kunigas − kalinys

1964 m. Marijampolės r. prokuratūra už mokinių katekizavimą patraukė J. Zdebskį baudžiamojon atsakomybėn ir 1964 m. lapkričio 26 d. Marijampolės r. Liaudies teismas jį nuteisė 1 m. laisvės atėmimu. Jis buvo suimtas teismo salėje.

Iki Aukščiausiojo teismo nuosprendžio sėdėjo Lukiškių kalėjime, o vėliau buvo kalinamas Vilniaus Rasų g-vės kolonijoje (iki 1965 m. birželio 4 d.).

1971 m. KGB užfiksavo, kad Prienų vikaras J. Zdebskis pirmajai komunijai paruošė kelis šimtus vaikų. Už vaikų katekizavimą, gyventojų lankymą ir kt. pastoracinį darbą rugpjūčio 26 d. jis buvo iškviestas pas tardytoją Prienuose ir tuoj pat vėl suimtas.

Teismas vyko Kaune 1971 m. lapkričio 11 d. Jame J. Zdebskis tarė savo žodį:

Pagrindinis atsakymas į klausimą, kodėl mokiau vaikus tikėjimo tiesų, – dėl to, kad toks yra Kristaus reikalavimas.

Mes, kunigai, turime dėkoti jums už šį ir panašius teismus. Šie faktai priverčia mūsų sąžines prakalbėti, neleidžia užmigti, priverčia apsispręsti, pastato prieš mus dvi galimybes:

Viena jų – būti kunigu pagal Kristaus mintį, ryžtantis eiti pareigas, kurių reikalauja Kristus, Bažnyčios teisė, tuo pačiu priimti visa, ką Apvaizda leis išgyventi;

Kita išeitis – rinktis vadinamą „taikaus bendradarbiavimo su ateistais“ kelią: bandyti laviruoti, tarnauti dviem valdovams, pataikauti ateistų pastangoms, kad kunigas būtų savo pareigose, bet ateizmui būtų nepavojingas, kad pats išvaikytų iš bažnyčios jaunimą. Vadinasi, neišpildyti tiesioginių kunigo pareigų, eiti į konfliktą su sąžine.

Išeina, kad aš esu teisiamas už savo tiesioginių pareigų atlikimą“.

Kun. J. Zdebskis kalėjo Vilniaus Lukiškių kalėjime (iki 1972 m. sausio 3 d.). Vėliau buvo perkeltas į Praveniškių bendrojo režimo vyrų pataisos darbų koloniją, kurioje išbuvo iki kalinimo pabaigos (1972 m. rugpjūčio 25 d.).

Būdamas įkalintas, visus metus rašė dienoraštį – mąstymus. Sunkiai įskaitoma rašysena prirašė 52 plonus sąsiuvinėlius.

Kunigo nudeginimas ir cheminės priemonės panaudojimo liudininkai

Nors kun. Juozo sveikata po ilgų tardymų ir kalėjimo jau buvo pašlijusi, jis nesirengė palikti Lietuvos jaunimo. Kun. Juozas, vos tik pradėjęs dirbti Šlavantų parapijoje, 1973 metų rudenį iš uolesnių parapijos jaunuolių subūrė Eucharistijos bičiulių būrelį.

Kovodama prieš kun. J. Zdebskį, KGB panaudojo spec. cheminę priemonę jo nudeginimui.

Nežinia, kada tą dieną (p. s.: 1980 m. spalio 3 d.) KGB kun. J. Zdebskiui panaudojo spec priemonę: ant mašinos sėdynės buvo papilta (ar išpurkšta) kažkokios cheminės medžiagos, kuri nudegino jo apatinę kūno dalį – tas vietas, kurios lietėsi su mašinos sėdyne ir atlošu: sėdmenis, šlaunis, dalį nugaros“ (V. Spengla. Akiplėša, Vilnius, 1996 m.).

Lietuvos SSR KGB pareigūnas Vozbutas paruošė šifrotelegramą Nr. 5861. Šifrotelegrama buvo skirta Maskvos SSRS KGB operatyvinės-techninės Valdybos (OTV) viršininkui generolui majorui drg. V. P. Diominui. Ji datuota 1981 m. rugpjūčio 10 d. Joje rašoma: ,,Leidus SSRS KGB vadovybei ir dalyvaujant SSRS KGB OTU (rus. operativno techničeskoje upravlenije) specialistams, 1980 m. spalio 3 d. tyrimo objektui kunigui Juozui Zdebskiui, Vinco, gim. 1929 m., buvo įvykdyta spec. priemonė. Įvykdžius šią priemonę, taip pat panaudojus kitas ją lydinčias operatyvines priemones, pavyko objektą sukompromituoti prieš dvasininkiją ir tikinčiuosius kaip ištvirkusį ir palaikantį intymius ryšius su vienuolėmis kunigą. Dėl to jo vienminčiai reakcingai nusiteikę kunigai 1980 m. lapkričio mėnesį pašalino jį iš vadinamojo tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto, ir jis buvo nušalintas iš aktyvios priešiškos veiklos kaip morališkai susikompromitavęs.

Apie įvykdytos priemonės rezultatus mes pranešėme SSRS KGB 5 valdybai“ ( V. Spengla, Akiplėša, Vilnius, 1996 m. ). Šifrotelegramą pasirašė Lietuvos SSR KGB pirmininko pavaduotojas generolas majoras V. V. Zvezdionkov. Dokumentas verstas iš rusų kalbos.

Prisiminimų apie kun. J. Zdebskį knygoje (Kryžiaus ir meilės kelias, Vilnius, 1996 m.) taip pat minima apie cheminių medžiagų panaudojimą.

Knygoje „Mylėti artimą“ (Vilnius, 1998 m.) pateikti šie kunigo nudeginimo liudytojai: kun. V. Vaičiūnas, gyd. G. Drąsutytė ir gyd. B. Žemaitytė.

Kai 1980 m. spalio 3 d. KGB cheminėmis medžiagomis buvo nudegintas kun. J. Zdebskis, buvo nudegintas – tik mažiau – ir su juo mašinoje važiavęs V. Vaičiūnas. Jis pasakojo: „Prieš jį (J. Zdebskį – aut. past.) buvo panaudota speciali priemonė, kuriai tik Maskva galėjo duoti leidimą. Kadangi mes kartu dirbome, tai atsitiktinai ir man teko <…> man nudeginta buvo mažai. Ėjo gandai, kad jie stebėjosi, kaip aš išvengiau ligoninės. O jo (J. Zdebskio – aut. past.) nudeginimas buvo II – III laipsnio. Vadavosi mirtimi žmogus“. Apie tai kun. V. Vaičiūnas pasakojo 1911 m. vasario 5 d. Lazdijų kultūros centro salėje konferencijos metu. Be to, jis pateikė dar prisiminimų knygose nerašytą naują faktą: „Klinikos daktarė A. Kregždienė atsisakė jam (J. Zdebskiui – aut. past.) pripažinti venerinę ligą. Paėmusi tyrimus saugumiečiams pasakė, kad parašys med. knygelėje tik tai, ką tyrimai rodys. Pastarieji panoro jį nuvežti kitur. Iš klinikų ligonis buvo nuvežtas pas Tėvą Alfonsą (Svarinską – aut. past.). Ankstų rytą Alfonsas su gyd. G. Drąsutyte slapta nuvežė kunigą į saugumui nežinomą kitą vietą. Kai J. Zdebskis pagijo, atėjęs vienas medicinos darbuotojas, paėmęs iš kunigo tyrimus daktarei G. Drąsutytei pasakė, kad dvasininko tyrimai baisiai blogi ir jį reikia guldyti į ligoninę. Pastaroji tuo nepatikėjo, pati atliko tyrimus ir jokio blogumo tyrimuose nerado“.

Gyd. G. Drąsutytė knygoje pasakojo, kad jai J. Zdebskį teko gydyti 1980 m. spalio mėnesį. Tada ji buvo pas kun. Juozo gimines, kur vyko krikštynos. Visi laukė Juozo: „Apie 11 – ą valandą kunigas Juozas pasirodė ir kažkodėl nenorėjo atsisėsti. Klausiam kodėl? Tada pamatėme ant kėdės kraujo dėmes. Jis papasakojo, kad buvo sekamas iki pat šio buto Marijampolėje. Po krikštynų jis paprašė palydėti į Šlavantus (tada jis ten dirbo). Grįžęs namo nualpo – įvyko šokas. Man teko pradėti gydymą beveik plikomis rankomis. Juozas nežinojo pats, kas jam atsitiko, tiktai suprato, kad kažkas įvyko – nudeginimas, apnuodijimas ar dar kas. Niekas klinikose iš pradžių irgi nesuprato, kas čia įvyko. Tik ištarė:

– Tave, turbūt, į verdančio vandens puodą kas pasodino!

Kadangi jis buvo nuolat sekamas, visokios kliūtys nuolat jam buvo daromos, tai supratome, kad ir šį kartą tai saugumiečių darbas“. E. Drąsutytė, nors ir sekama saugumo, nuvažiavo pas gyd. M. Juozaitį ir drauge su juo nuvežė kun. J. Zdebskį į Kauno akademines klinikas. G. Drąsutytė pasakojo: „Antrą  ar trečią dieną sužinojome, kad ruošiamasi kun. Juozui rašyti venerinės ligos diagnozę. Tada susirinkę artimiausi draugai nusprendėme, kad reikia bėgti. Saugiausia vieta mums atrodė pas kunigą Alfonsą Svarinską, dirbusį Viduklėje. Ten išbuvo šeštadienį, sekmadienį. O pirmadienio naktį pervežėme į butą, kurio niekas nežinojo, ir nutarėme niekam nesakyti. Taip prasidėjo gydymas“ (Mylėti artimą, Vilnius, 1998 m.).

Gyd. B. Žemaitytė apie ligonio būklę ir jo nudeginimą pasakojo: „Kai Tėvelį aplankiau, jis gulėjo. Atrodė, lyg paukštis pakirptais sparnais, – nežinojo, ką daryti. Sako:

– Tai va, vaikeli, rytoj jau nuo manęs nusigręš visa Lietuva… Padarys veneriniu ligoniu. Kas gi patikės, kad aš nekaltas?!

<…> Ir tada prasidėjo lyg koks detektyvinis filmas: pavogta ligos istorija ir išnešta į miestą. Gautas kunigo Zdebskio įrašas ligos istorijoje, ji perfotografuota ir grąžinta atgal. Pagaliau reikia suderinti veiksmus: to pabėgimo nenorėjo net artimiausi draugai, nenorėjo duoti drabužių. <…> (Man teko susitikti su citologinės laboratorijos gydytoją Albina Kregždiene, kuri girdėjo nudegimų skyriaus gydytojų pokalbį, jog reikia padaryti, kad tepinėlis būtų teigiamas. Iš tikrųjų – ruoštasi padaryti tikru veneriniu ligoniu!). Pagaliau bičiuliai nusileido – davė drabužius. Sugrįžome į klinikas. Važiavo inžinierius Vytautas Vaičiūnas ir gydytoja Genutė Drąsutytė <…> nutarėme: važiuojam į Viduklę, nes kunigas Svarinskas buvo Tikinčiųjų teisėms ginti komiteto pirmininkas‘‘.

Kas liečia kun. J. Zdebskio nudeginimą, tai jis: „atrodė baisiai. Kaip sėdėta ant automobilio sėdynės, taip tarsi užrėžta – iki šlaunų vidurio. Visa vyriška sritis chemiškai nudeginta – ne taip, kaip vandeniu nuplikyta, bet pabrinkimas, didžiulės pūslės, pripildytos skysčio, likusios gilios opos, audiniuose edema, su nekrozuotomis vietomis. Toks didžiulis nudegimas labai skausmingas: viskas sutinę, paraudę, nekrozės židiniai. Be to, įsiskverbę nuodai buvo apnuodiję visą organizmą“ (Mylėti artimą, Vilnius, 1998 m.).

Apie kun. J. Zdebskio nudeginimą nežinomomis medžiagomis gali paliudyti ir Dieviškosios Jėzaus Širdies Pranciškonės M. Vitkūnaitė (vienuoliškas vardas Asunta) bei T. Beseckaitė (vienuoliškas vardas Palmira).

Yra ir kita versija apie kun. J. Zdebskio nudeginimą. „Agentė „Ona“ praneša „kad į Zdebskio klausyklą buvo įdėta degtuko galvutės dydžio radioaktyvi medžiaga, kuri ir apdegino apatinę kūno dalį“ (Lietuvos aidas, 1994 m., nr. 90.).

Agentė „Edita“ <…> pateikia ir kitą versiją – norint žinoti, kur žmogus yra, jis apšvitinamas, o nuo dažno švitinimo žmogus suserga spinuline liga. <…> Beje, Zdebskis buvo įsitikinęs (apie tai praneša agentas „Vidmantas“), kad ir kalinimo metu, kai jį laikydavo kameroje, jis būdavo švitinamas – po to labai blogai jausdavosi, slinkdavo plaukai“ (Lietuvos aidas, 1994 m., nr. 90.).

Kun. J. Zdebskis pasveiko ir toliau kovojo dėl bažnyčios reikalų.

Autoavarija ir kunigo žūtis

Kai KGB pareigūnai sužinojęs, kad kun. J. Zdebskis ir toliau tęsia savo darbą, 1985 metų balandį sukūrė naują jo sekimo ir šantažavimo planą. Kaip tik tada kunigas jau buvo pradėjęs dirbti Rudaminoje. Bėgo laikas ir nenumaldomai artėjo J. Zdebskio žūties valanda.

1986 m. vasario 23 d. apie autoavariją buvo rašoma: „Vasario 10 d. Lietuvos VAI (p. s.: valstybinė automobilių inspekcija) televizijos laidoje ,,Keliai. Mašinos. Žmonės.“ pranešė, kad kelyje Varėna – Eišiškės, ties Valkininkų sankryža, J. Zdebskiui priklausantys „Žiguliai“, vairuojami A. Sabaliausko, išvažiavo į kairę kelio pusę ir susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu žuvo trys „Žigulių“ keleiviai, ketvirtas – R. Žemaitis – sužalotas. Avarijos priežastys tiriamos.

TASS‘as, informuodamas užsienį, pateikė naują avarijos versiją: J. Zdebskio „Žiguliai“, vairuojami A. Sabaliausko lenkė automobilį ir, išvažiavę į kairę kelio pusę, susidūrė su pienovežiu. Avarijos metu buvo mirtinai sužalotas J. Zdebskis, vairuotojas Algis Sabaliauskas ir keleivė, kurios pavardė negarsinama. R. Žemaitis nuvežtas į ligoninę. Pienovežio vairuotojas nesunkiai sužeistas, nugabentas į ligoninę.

Nei vienu atveju nebuvo paminėta pienovežio vairuotojo pavardė. TASS‘as nedavė jokios informacijos apie automobilio, kurį lenkė J. Zdebskio „Žiguliai“, vairuotoją, galimus keleivius. Nenurodo automobilio valstybinių numerių, kai tuo tarpu šis automobilis galėjo būti avarijos priežastis, o vairuotojas – įvykio liudytojas.

Kun. B. Laurinavičiaus pastūmimas po sunkvežimio ratais, sadistiški kunigų L. Šapokos ir Mažeikos nužudymai, Lietuvos Helsinkio grupės likvidavimas, pastangos bet kokia kaina sunaikinti TTGKK , nuolatiniai saugumo išpuoliai prieš. kun. Zdebskį leidžia daryti prielaidą, kad ši avarija nebuvo atsitiktinė, bet rūpestingai suplanuotas ir įvykdytas smurtas“ (LKBK, 1986 m. Nr. 70.).

Kitą dieną po avarijos, Lietuvos TSR KGB 5 tarnybos 3 skyriaus darbuotojas Čekenj parengia ir, komiteto pirmininkui pasirašius, išsiunčia į Maskvą TSRS KGB 5 valdybos viršininkui generolui leitenantui J. Abramovui šifrotelegramą Nr. 1026, kurioje praneša:

1986 m. vasario 5 d. 14 val. 30 min. Lietuvos TSR Šalčininkų rajono teritorijoje automobilių avarijos metu susidūrus lengvajam automobiliui „Žiguliai“ su sunkvežimiu (pienovežiu) GAZ – 53, žuvo DOR objektas „Akiplėša“ – vienas iš kūrėjų ir buvęs narys vadinamojo „Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto“, kunigas reakcionierius – Zdebskis Juozas, Vinco s., g. 1929 m., Lazdijų rajono Rudaminos parapijos klebonas. Drauge su juo žuvo lengvojo automobilio keleiviai – Sabaliauskas Algirdas, Romo s., g. 1943 m., Kauno keramikos fabriko elektrikas, ir Čeikaitė Danutė, Stasio d., g. 1960 m., laikinai nedirbanti, o Žemaitis Romualdas Vladas, Vlado s., g. 1938 m., Prienų MSV  meistras paguldytas į Šalčininkų ligoninę“ (V. Spengla, Akiplėša, Vilnius, 1996 m.)

Po avarijos J. Zdebskio „Žiguliai“ buvo nugabenti į Šalčininkų autoinspekciją ir iškrėsti. Žuvimo dieną buvo išjungtas Rudaminos klebonijos telefonas ir apie avariją artimieji sužinojo tik po paros.

Žuvusi keleivė D. Čekaitė buvo iš Birštono. Likęs gyvas keleivis R. Žemaitis (gyd. B. Žemaitytės brolis) iki šiol gyvenantis Prienuose vis dar bijo būti šios tragiškos avarijos liudininku, nors praėjo 25-eri metai. Kun. V. Vaičiūnas taip pat labai stebėjosi, kodėl likęs gyvas autoavarijos keleivis „vis dar tyli, nors praėjo tiek daug laiko“.

,,Zdebskis pažįstamiems agentams pasakojo apie kelias jam surengtas avarijas. Jos, matyt, priskirtinos prie tų tamsių KGB darbų, kurie buvo vykdomi duodant žodinius nurodymus. <…>“(Lietuvos aidas, 1994 m., nr. 90.).

Kun. J. Zdebskio laidotuvių metu sklido kalbos, kad avarija – KGB darbas. Ar tai buvo tiesa, šiandien sunku pasakyti. Tačiau tada saugumiečiai ieškojo įvairių versijų, patvirtinančių, kad tai ne jų darbas. Ir vieną atrado. Buvusi J. Zdebskio šeimininkė visiems tada atvirai kalbėjo, kad avarijos kaltininkas yra A. Sabaliauskas, vairavęs „Žigulius“. Jo nepatyrimas ir sukėlęs avariją. Kaip tik šios versijos saugumiečiai visiems ir liepė (net reikalavo) laikytis. Reiktų naujo ir greito tyrimo, kol yra gyvi to įvykio liudininkai, ypač likęs gyvas tarp žuvusiųjų avarijoje. Turėtų išdrįsti liudyti ir spec. priemonės organizatoriai bei vykdytojai.

Laidotuvės

Saugumas įvairiais būdais trukdė kunigo artimiesiems atsiimti J. Zdebskio lavoną bei jo asmeninius daiktus. LTSR KGB 7 skyrius intensyviai sekė laidotuvių eigą.

1986 m. vasario 10 d. 12 val. į Rudaminos bažnyčią atsisveikinti su kun. J. Zdebskiu atvyko J. E. vyskupai V. Sladkevičius ir J. Preikšas. Iškilmingose pamaldose dalyvavo nesuskaičiuojama tikinčiųjų minia, kurios didesnę dalį sudarė jaunimas ir apie 100 kunigų. Iš jų penki sakė pamokslus. Atsisveikinimo su kunigu ceremonijoje dalyvavo Lazdijų dekanato dekanas kun. V. Jalinskas, buvę kun. J. Zdebskio kurso draugai iš Kauno kunigų seminarijos: D. Valiukonis, J. Užupis, A. Vitkus. Laidotuvių metu kun. J. Zubrus ragino uoliai atlikti savo pareigas, nežiūrint visų sunkumų; kun. J. Užupis nušvietė velionio gyvenimo kelią; kun. D. Valiukonis kalbėjo apie tų dienų aktualijas – tikinčiųjų teisių problemas. Prie kapo duobės keletą žodžių tarė Lazdijų dekanas kun. V. Jalinskas. Kiauklių (Širvintų r.) zakristijonas R. Grigas prie kapo perskaitė eiles, skirtas 1981 m. autoavarijoje žuvusiam kun. B. Laurinavičiui, apie kurį Lietuvoje ir užsienyje buvo kalbama, kad jis – KGB auka. Tuo R. Grigas norėjo pabrėžti, kad B. Laurinavičiaus ir J. Zdebskio mirties kaltininkai yra tie patys. Apie J. Zdebskio žuvimą kalbėjo ir „Laisvosios Europos“ radijo stotis. Lietuvos televizija parodė autoavarijos įvykio vaizdą.

Į susirinkusius laidotuvių dalyvius kreipėsi jaunimo atstovas.

Ne mažesnė žmonių minia į Rudaminos bažnyčią susirinko 1986 m. kovo 8 d., minint 30-ąją kun. J. Zdebskio mirties dieną. Tuo metu jautriai kalbėjo Alytaus parapijos vikaras A. Gražulis.

Iš kun. J. Zdebskio dienoraščio

Dieve, koks geras esi, jei per kančią mus nukreipi nuo linkimo į kaltę!“

                                                                                                                 1965 03 06

Dieve, iš visų dovanų turbūt pati didžiausia – jausti gryną sąžinę. Tai daugiau kaip turtas, kaip laisvė.“

1969 05 28

Dieve, ačiū Tau, kad šitame nežinojime, šitoje tamsoje, kai nieko nesuprantu, noriu ne bėgti nuo Tavęs, ne kelti maištą, bet dar labiau glaustis.“

1965 10 19

Šiandien reikia ne įrodyti Dievą, bet parodyti vykdant pagrindinius Kristaus reikalavimus: nė vieno žmogaus nelaikyti priešu; gera daryti ir tam, kuris man bloga daro; būti atsakingam už kiekvieną; nuolat siekti pažangos.“

1969 03 12

Kun. J. Zdebskio atminimo įamžinimas

1996 m. birželio 15 d., kai Lietuva minėjo okupacijos ir tremties dieną

Dzūkijos pakraštyje, Šlavantuose, vyko iškilmės – buvo atidengtas ir pašventintas paminklas J. Zdebskiui.

1998 m. rugpjūčio 21 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu J. Zdebskis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

1999 m. kun. J. Zdebskio gimtinėje, Marijampolės aps., Krosnos parapijoje,

Naujienos kaime buvo pastatytas koplytstulpis.

2007 m. kovo 30 d. kun. J. Zdebskiui buvo suteiktas Laisvės kovų dalyvio teisinis statusas (po mirties).

Apie kun. J. Zdebskį rašomi straipsniai, leidžiamos knygos. Yra išleistos ir jo knygos.

Kompozitorius Juozas Karpavičius kun. J. Zdebskio atminimui parašė muzikinį kūrinį (Tėvynės aukuras, Vilnius, 1995 m.).

Ar nevertėtų J. Zdebskio vardu pavadinti gatvę Vilniuje, Lietuvos mokyklą, gimnaziją?

Kunigo J. Zdebskio 25-ųjų žūties metinių minėjimas

2011 m. vasario 5 d., šeštadienį, Rudaminoje (Lazdijų r.) ir Lazdijuose buvo paminėtos kun. J. Zdebskio 25-osios žuvimo metinės.

Minėjime dalyvavo ir šio straipsnio autoriai.

12 val. Rudaminos Švč. Trejybės parapijos bažnyčioje įvyko šv. Mišios, kuriose dalyvavo net 7 vyskupai. Mišių koncelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius. Taip pat dalyvavo: Vilkaviškio ordinaras vyskupas R. Norvila, Vilkaviškio vyskupas emeritas J. Žemaitis, Panevėžio vyskupas J. Kauneckas, Šiaulių vyskupas E. Bartulis, Telšių vyskupas J. Boruta, Kaišiadorių vyskupijos vyskupas J. Matulaitis, vietos parapijoms ir kitoms Lietuvos parapijoms atstovaujantys dvasininkai: Lazdijų parapijos klebonas G. Urbštas, kunigas T. Valianas, Simno parapijos klebonas R. Žukauskas, Lietuvos ,,Caritas‘‘ generalinis direktorius kun. R. Grigas.

Pamokslą pasakė kun. R. Grigas. Savo kalboje jis pažymėjo: „Vardan tiesos būtų jau laikas bažnyčiai pareikalauti iš Nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos ištirti keistas kunigo Juozo Zdebskio žūties aplinkybes. Yra žmonių, konkrečiai brolių Kelpšų šeimos liudijimas (p. s.: vienas iš jų dabar gyvena Amerikoje). Jie, žuvus kunigui, po savaitės mirusiojo kūną nuprausė, perrengė kitais rūbais. Kelpšos sakė, kad jo galvoje buvusios žaizdos nebuvo nuo mašinos skeveldrų, bet labai panašios į šūvio paliktas žaizdas. Įrodžius smurtinę mirtį kitaip atrodytų ir kankinystės pripažinimo eiga“.

Bažnyčioje giedojo choras iš Marijampolės (vad. A. Sakalauskienė).

Mišias tiesiogiai transliavo Lietuvos Marijos radijas (organizatoriai: A. Domarkas ir A. Liutauras).

Po šv. Mišių, vyko bendra malda prie kun. J. Zdebskio kapo.

Po pietų, t. y. 14 val. Lazdijų kultūros centro (Vilniaus g. 6) sausakimšoje salėje įvyko konferencija, skirta J. Zdebskiui atminti. Konferenciją vedė Lazdijų M. Gustaičio gimnazijos 11 klasės mokiniai S. Mikalauskaitė ir R. Kudžma. Konferencijos sveikinimo žodį taręs Lazdijų rajono savivaldybės meras A. Margelis priminė šviesaus atminimo kunigo J. Zdebskio patriotines, tėvynės meilės įžvalgas, kalbėjo apie jo žmogiškojo orumo ir tvirto tikėjimo pavyzdį. Apie Bažnyčios ir sovietinės valdžios santykius Lietuvoje 1944–1990 metais kalbėjo kun. prof. K. Žemaitis. Arkivyskupas S. Tamkevičius SJ skaitė pranešimą „Gyvenęs Evangelija“. Gyd. B. Žemaitytė prisiminė kun. J. Zdebskio misijų veiklą, o apie šio šviesaus kunigo įtaką jaunimui kalbėjo E. Gvazdaitienė.

Po to vyko liudininkų pasisakymai. Prisiminimais pasidalino kun. J. Zdebskio bendražygis, jo darbų rėmėjas Šlienavos (Kauno r.) klebonas kun. V. Vaičiūnas. Jis papasakojo, kaip kun. J. Zdebskis, būdamas kalėjime, buvo paskirtas išnešioti kaliniams maistą. Sužinojęs, kad yra kalinys nuteistas myriop, susitarė su jį lydinčiu „mongolu“, kad šis pasaugotų, o pats, atidavęs maistą, išklausė nuteistojo išpažintį ir suteikė nuodėmių atleidimą. Taip dar viena siela buvo išgelbėta. Kun. V. Vaičiūnas liudijo, kad kun. J. Zdebskis norėjo mirti kankinio mirtimi ir jo svajonė išsipildė. Visas jo gyvenimas buvo kankinystė. Tas II-III laipsnio nudegimas paslaptingu skysčiu, kankinantis gydymas, tragiška žūtis… Liudytojas klausė, kodėl ligi šiolei nėra likusio po avarijos gyvo liudininko parodymų. Gal jis dar gyvas ir galėjo šiandien būti čia ir liudyti? Juk kai buvo avarija, kunigas Juozas dar buvo nušautas… Beje, salėje pasigirdo balsai, kad tas liudininkas tikrai dar gyvas.

Šio susitikimo metu giedojo jungtinis Lazdijų bei Šventežerio parapijų vaikų ir jaunimo choras.

Konferenciją užbaigė Lazdijų Šv. Onos parapijos klebonas kun. G. Urbštas. Jis padėkojo susirinkusiems už dalyvavimą, vyskupams, kunigams ir scenos dalyviams, mokyklos bendruomenei, jaunimo atstovams, moksleiviams ir pakvietė visus bičiuliškai agapei. Čia taip pat buvo nelengva apsisukti, kaip ir sunku nepajusti visus vienijančio nuoširdaus, džiugaus broliškumo.

Svečiuose pas monsinjorą A. Svarinską

Šio straipsnio autoriai š. m. vasario 12 d. aplankė monsinjorą A. Svarinską. Šis dvasininkas, disidentas, 1946 m. buvo suimtas ir nuteistas, kalėjo Abezės lageryje. Jis labai gerai pažinojo kun. J. Zdebskį, vadino jį bendražygiu ir draugu. Jis teigė: „Gražu tai, kad po 25 – erių metų nuo kun. J. Zdebskio žūties jį gražiai paminėjo“. Apgailestavo, kad negalėjo dalyvauti minėjime, nes sirgo.

A. Svarinskas su J. Zdebskiu pirmą kartą susipažino Kulautuvoje (Kauno r.). Tuo metu kun. J. Zdebskis dirbo Vilijampolėje ir tęsė studijas Kaune. A. Svarinskas drauge su J. Zdebskiu ir kitais kunigais dažnai važiuodavo į kunigų laidotuves, dalyvaudavo TTGKK darbe. A. Svarinskas pasakojo, kad komitetas buvo įkurtas, nes sovietiniais metais bažnyčios vyresnieji dvasininkai buvo paralyžuoti, jų veikla buvo varžoma. Kai kun. J. Zdebskiui buvo atimtas kunigo registracijos pažymėjimas, pastarasis apsistojo Prienuose pas inžinieriu J. Brilių, kuris už pagalbą kunigams vėliau neteko tarnybos, panašaus likimo sulaukė ir jo žmona – jai buvo uždrausta dirbti matematikos mokytoja.

A. Svarinskas prisimena, kad nudegintas cheminėmis medžiagomis J. Zdebskis iš Kauno akademijos klinikų buvo atvežtas pas jį į Viduklę, atvežė kun. V. Vaičiūnas.

Mons. A. Svarinskas mums pasakė, kad reikalauja, jog J. Zdebskio visa byla būtų paviešinta: „Lietuvos teisėsauga turi nustatyti visus kaltininkus, agentus ir tikrąją kunigo žūtį“.

Knygos apie kun. J. Zdebskį ir jo autoriniai darbai

Kryžiaus ir meilės kelias. Prisiminimai apie kunigą Juozą Zdebskį (sudarė ir perengė sesuo L. T. Paulavičiūtė). Knygoje pateikiami kun. J. Zdebskio bendražygių, bendraminčių ir dvasios vaikų prisiminimai, pradėti rinkti tuojau po kunigo J. Zdebskio žuvimo 1986 m.)

Mylėti artimą. Liudijimai apie kunigą Juozą Zdebskį pagal dokumentinio filmo videomedžiagą, Vilnius, 1998 m. (Tai antroji atsiminimų apie kun. J. Zdebskį knyga, sudaryta iš jį pažinojusių žmonių gyvų pasakojimų, renkant medžiagą dokumentiniam filmui. Iliustruota panaudojant filmo „Mylėti artimą“ kadrus. 46 minučių juostą sukūrė režisierius J. Sabolius ir jaunas Lietuvos televizijos žurnalistas A. Gudauskas).

Pažinsite iš vaisių. Kunigo Juozo Zdebskio korespondencija – adresačių prisiminimai, Vilnius, 1997 m. (Tai knyga iš kunigo J. Zdebskio korespondencijos su keliomis jo dvasiso dukterimis ir jų atsiminimai apie savo jaunystės dvasios vadovą. Sudarė, parengė ir redagavo L. T. Paulavičiūtė).

Vidas Spengla. Akiplėša, KGB kova prieš bažnyčią. Pagal kunigo Juozo Zdebskio sekimo bylą. Vilnius, 1996 m. (Knygoje autorius, remdamasis buvusio TSRS KGB padalinio Lietuvoje archyviniais dokumentais, atskleidžia kovotojo dėl tikinčiųjų ir visų žmonių teisių kun. J. Zdebskio veiklą ir KGB naudotus metodus bei priemones kovoje su bažnyčia).

Dalia Malinauskaitė ir kt. Kunigo Zdebskio veikla ir dvasia, Vilnius, 1998 m.

Juozas Zdebskis. Gyvenimas mąstymuose. 1 kn.: Kunigas tarp vagių. Iš kalėjimo dienoraščių (parengė L. T. Paulavičiūtė) Vilnius, 1996 m. (Šioje knygoje pateikiamas Lukiškių kalėjime ir Praveniškių kolonijoje rašytas kun. J. Zdebskio dienoraštis – mąstymai, psichologiniai stebėjimai, kalinio gyvenimo kasdienybė).

Juozas Zdebskis. Gyvenimas mąstymuose. 2 kn.: Kunigas tarp gėlių. Iš dienoraščių (parengė L. T. Paulavičiūtė), Vilnius, 1996 m. (Tai knyga iš kun. J. Zdebskio jaunystės – kunigų seminarijos ir 18-os kunigystės metų – dienoraščių. Čia aptariami psichologiniai stebėjimai, svarstomos meilės – taip pat kunigo meilės ir meilės kunigui – problemos).

Juozas Zdebskis. Menas gyventi. Pamokslų metmenys. 1 kn., Vilnius, 1997 m. (pateikiami kun. J. Zdebskio 1961-1968 m. laikotarpio pamokslų metmenys)

Juozas Zdebskis. Menas gyventi. Pamokslų metmenys. 2 kn., Vilnius, 1998 m. (pateikiami kunigo J. Zdebskio įvairių metų pamokslai. Čia aiškiai ir visiems suprantamai dėstomos tikėjimo tiesos, mokančios gyventi ir pasirengti laimingai amžinybei).

Juozas Zdebskis. Kunigo Zdebskio kalba. (sudarė ir parengė L.T. Paulavičiūtė),Vilnius, 1999 m. (Knygelė sudaryta iš ankstesnėse kun. J. Zdebskio knygose spausdintų maldų, papildžius 42 iliustracijomis).

***

Šio straipsnio autoriai nori užbaigti savo rašinį L. Matuzevičiaus (Jonava) eilėraščiu, kuris skirtas Šviesios atminties bebaimiam Lietuvos katalikų bažnyčios ganytojui ir Lietuvos laisvės kovotojui J. Zdebskiui.

Neramus tavo, kunige, žygis

Ganytojau Juozai, žvelgi iš Anapus

Į mus bažnytėlėn pro langą,

Regi kuo po metų keliolikos tapom,

Kaip žmogui žmogum būt nelengva.

 

Tavo katechizuotas vaikutis

Neša Tavo įžiebtąją saulę.

Pučia sovietai dūdelę, kaip pūtę, –

Godumas, rūstybė, apgaulė.

 

Ta pati muzikėlė, armonika…

Keliamės, klumpame, kylame.

Prisimeni, Juozapai, Kroniką?

Ją suuostė šnipelis po kilimu.

 

Tavo saulė pasėta jau dygsta,

Ilgas kelias į Kristų, į Lietuvą,

Homo sovieticus niršta ir pyksta,

Kaip akiplėšą tą nugalėti.

 

Ganytojus Alfonsą, Juozą, Sigitą

Ir kitus į kalėjimo kamerą.

Čia išauš jūsų lauktasai rytas, –

Švokščia sovietinis padaras.

 

Tave iškankintą, beginklį

Pienovežis vieškely mala.

Koloborantams dreba pakinkliai –

Tavo žvilgsnis prie sienos juos kala.

 

Tavo sielą pasiima Dievas…

Iš Aukštybių žvelgi, didžią kovą laimėjęs,

Parvedi girtą lig kiemo bedievį,

Tave kapo link pastūmėjusį.

 

Tuščias darbas teisybę suminti, –

Šnipeliai po Lietuvą šlepsi:

Kaip sutrypt Tavo dievišką mintį,

Kaip sutrypt Juozapą Zdebskį?

 

Bet eina per Lietuvą šventė,

Jos niekas išduoti negali.

Žydi žmonės ir žydi Šlavantas,

Dausose žydi mūsų Tėvelis.

 Literatūra:

1. Lietuvos katalikų bažnyčios kronika, Chicago, nr. 70, 1986 m.

2. Pogrindžio kunigų seminarija, Vilnius, 2002 m.

3. Laisvės kovų archyvas, nr. 9, Kaunas, 1993 m.

4. Kryžiaus ir meilės kelias, Vilnius 1996 m.

5. L. Matuzevičius, Rinktiniai raštai, t. 1, Jonava, 2003 m.

6. V. Spengla, Akiplėša. KGB kova prieš Bažnyčią. Pagal kunigo Juozo Zdebskio sekimo bylą. Vilnius, 1996.

7. Lietuvos aidas, 1994 m., nr. 90.

8. Pirmadienis,1995 m., nr. 10, 11.

9. XXI amžius, 1996 m., nr. 11.

10. XXI amžius, 1996 m., nr. 47.

1-10 V. Spenglos archyvo nuotr.

11-17 straipsnio autorių archyvo nuotr.

Nuotraukose:

1. A. A. kun. J. Zdebskis

2. Kun. J. Zdebskio tėvai Vincas Zdebskis ir Ieva Slavėnaitė-Zdebskienė

3. Zdebskių Juozukas. Naujiena, 1939 m.

4. Prie Žaltyčio ežero. 1952 m. rugpjūtis

5. Kunigai. J. Zdebskis ir A. Svarinskas. Viduklė, 1979 10 07. archyvo).

6. TTGKK nariai (iš kairės) kunigai: J. Kauneckas, J. Zdebskis, A. Svarinskas, S. Tamkevičius, V. Velavičius. Šiluva, 1979 m.

7. J. Zdebskio operatyvinio ištyrimo byla Nr. 242

8. Kalinio kun. J. Zdebskio pažymėjimo nuotrauka, fotografuota kalėjime (Vilnius, 1965 m. gegužė)

9. Tuoj po avarijos – žuvęs kun. J. Zdebskis sudaužytame automobilyje. Eišiškių – Valkininkų sankryža, 1986 m. vasario 5 d. 14, 30 val.(nuotrauka slapčiomis gauta iš prokuratūros)

10. Avarijos metu sudaužytas kun. J. Zdebskio automobilis. Prienai (pas Grinkevičius), 1986 m. vasaris

11. 1986 m. vasario 10 d. Kun. J. Zdebskio laidotuvės

12. Mišių koncelebracijai vadovavo Kauno arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius (viduryje)

13. Dvasininkai

14. Kun. J. Zdebskio mylėtojai

15. Kun. J. Zdebskio kapas

16. Vaikų ir jaunimo choras

17. Kun. prof. K. Žemaitis

18. Kun. V. Vaičiūnas

19. Pienovežio vairuotojas Feliksas Kukis (pirmas iš dešinės) liudija J. Zdebskio bendražygiui Domui Čepui, 2011 m.

20. Vienintelis likęs „Žiguliai“ autoavarijos keleivis liudininkas Romualdas Žemaitis (Daliaus Ramanausko dokumentinio filmo nuotr.). 2011 m.

Voruta. – 2011, bir. 4, nr. 11 (725), p. 13.

Voruta. – 2011, bir. 18, nr. 12 (726), p. 13.

Voruta. – 2011, liep. 2, nr. 13 (727), p. 13.

Katalikų kunigai , , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra