Jis buvo tikras pilietis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Pirmininke!.. Štai ir vėl galiu kreiptis į Vytautą Kubilių, tarsi jis nebūtų išėjęs Anapilin. Rašyti atsiminimus apie šį neeilinį žmogų – miela užduotis. Jo nuopelnus raštijai, manau, nušvies literatūros žmonės, o aš noriu žodelį kitą tarstelti apie veiklą, susijusią su Lietuvos Respublikos piliečių chartija.
 
Kartu dirbome šešerius metus: profesorius – chartijos tarybos pirmininku, aš – atsakinguoju sekretoriumi. Iki tol žinojau jį tik kaip dorą literatūros kritiką, ne sykį nukentėjusį už teisybę. „Klerko“ postą man pasiūlė Bronys Savukynas (dzūkas – dzūkui). Tada man atrodė, kad jis, taip pat Algimantas Dziegoraitis ir Donatas Katkus yra tikrieji besikuriančios organizacijos motorai, o pirmininku renkamas Vytautas Kubilius bus tik „fasadinei iškabai“, tik formalus lyderis. Apsirikau.
 
„Motorai“ greitai ataušo, o profesorius iš karto įsikinkė į darbą. Žodį „įsikinkė“ rašau neatsitiktinai: daugelis sakydavo, jog jis, pagautas kokios nors idėjos, primena nartų žirgą, kurį dera priturėti, kad nepersitemptų.
 
Nepraleisdavo kassavaitinių tarybos posėdžių – nebent tais atvejais, kai buvo išvykęs į Vokietiją, susižeidė slidinėdamas, sirguliavo arba slaugė sergančią motiną. Stebėjausi, kad rašydamas knygas, dirbdamas atsakingą darbą institute, tiek laiko ir dėmesio skyrė chartijai. Ateidavo visada pasirengęs gvildenti temą, svarstymus vairuodavo tvirta ranka. Na, teisybės dėlei turiu pripažinti, kad kartais nusileisdavo dantingoms damoms – o tokių chartijoje būta.
 
Kas ta Piliečių chartija? Trumpiausias apibūdinimas būtų: savaveiksmiškas visuomeninis judėjimas, kurio vienas iš pagrindinių tikslų – kurti, ugdyti demokratišką pilietinę visuomenę. Pirmininkas įžvelgė daugybę to ugdymo kelių, pasiūlė galybę iniciatyvų. Ką tik atkurta nepriklausomybė kėlė mįslių ir didžiausiems išminčiams. Visuomenės sanavimas – plati išlaidžia veiklai. Valdžia privalo girdėti piliečio balsą, žinoti jo nuomonę. O tokio balso dažnai prireikdavo.
 
Rūsčiomis 1991 metų sausio dienomis po kruvinų įvykių Vilniuje, didelė grupė inteligentų paskelbė chartijos deklaraciją. „Didžiulio pavojaus demokratijai ir Lietuvos nepriklausomybei akivaizdoje savo apsisprendimu ją ginti mes liudijame esą Lietuvos Respublikos piliečiai“ – rašė chartijos signatarai. Kartu tai buvo ir atsakymas tiems, kurie, dangstydamiesi visos inteligentijos vardu, mėgino neigti vos ne kiekvieną atkuriamos valstybės žingsnį, ir įrodymas, kad kalbos apie masišką intelektualų „raudonąjį poslinkį“ neturi pagrindo. Steigiamasis chartijos susirinkimas įvyko 1991 m. liepos 4 d. Ėmė steigtis chartijos klubai. Piliečiai būrėsi.
 
Osvaldas Balakauskas parašė laišką Vakarų Europos intelektualams, kurį išvertėme į kelias kalbas. Čia buvo paneigtas mitas apie Lietuvos „separatizmo“ žalą. Vakarai tada sirgo „gorbazmu“, liaupsino Gorbačiovą. O V. Kubiliaus ir kitų chartiečių nuomonė buvo: tai infernali kreatūra, kuri niekaip nenusiplaus Vilniaus ir Medininkų kraujo.
 
Karšta buvo chartijai tų metų rugpjūčio savaitė, nepavykusio SSSR pučo dienos. Rinkdavomės kasdien, numatėme, kaip elgtis, jeigu būtų išjungti telefonai, atkirsti tiltai ir t. t. Laukėme su pirmininku, kada čia į būstinę įsiverš kareiviai ir ims daužyti. Chartijos narius, o ir visus gyventojus šaukėme naujos okupacijos atveju pradėti pilietinio nepaklusnumo akcijas. Pučas vis dėlto žlugo. Pakilę viršum galvų juodu vanagu, priešai leptelėjo žemėn.
 
Širdies skausmas V. Kubiliui buvo Čečėnijos tragedija. Kai 1994 m. pabaigoje kilo akivaizdi grėsmė, kad Rusijos kariauna puls laisvę deklaravusią šalį, profesorius sumanė – dėl to jį galima pavadinti nemažu naivuoliu – siųsti į Maskvą telegramą Borisui Jelcinui. Turiu šį tekstą (verčiu iš rusų kalbos): „Ačiū, kad pripažinote Lietuvos nepriklausomybę, tačiau liaukitės vykdę Nikolajaus I politiką Kaukaze.“ Mūsų paštas telegramos nepriėmė be įstaigos antspaudo ir vadovo parašo. Teko važiuoti pas vadą į Mildos gatvę. Pageidauto efekto, žinoma, nesulaukta. Atvirkščiai – netrukus Čečėnijoje pradėjo lietis kraujas. Karčiai juokavome, kad Piliečių chartija išprovokavo karą…
 
Į Čečėnijos įvykius V. Kubilius žvelgė pro Lietuvos prizmę: taigi ir mus toks likimas galėjo ištikti. Tas mūsų išsilaisvinimas buvo stebuklas – kaip saulės blykstelėjimas pro debesų plyšį. Lietuva praplėšė ir visą imperijos maišą. Pirmininkas sakydavo: net jeigu kai kurių čečėnų kovotojų veiksmų ir negalima girti, tai dar nereiškia, kad jie turi būti valdomi rusų.
 
Gindami čečėnus, chartiečiai aktyviai dalyvavo mitinguose (vieną jų temperamentingai vedė pats primininkas), rinko parašus, rašė keletą peticijų. Tokį raštą V. Kubilius su grupele bendraminčių nešė ir į Rusijos ambasadą. Tas žygis vertas atskiro aprašymo. Ambasados durys – ką ten durys, netgi vartai – delegacijai neatsivėrė. Bent žiniasklaidą apie tokį „mandagumą“ informavome.
 
Įsimintina chartijos akcija buvo parašai prieš Rusijos karinį tranzitą per Lietuvą. Apie 70 tūkstančių laiškų atėjo adresu: „V. Kubiliui. A. Jakšto 9-204. Vilnius.“
 
Neužsidarė būstinės durys – lankytojai plūdo lyg maldininkai.
 
V. Kubiliaus „kūdikis“ buvo ir Konstitucijos saugos komisija. Suburti prityrę teisininkai – Liudvikas Sabutis, Justinas Aleksdandravičius, Isakas Kaganas, Zenonas Juknevičius ir kiti. Jie registravo ir kėlė viešumon konstitucijos ir „mažesnių“ įstatymų pažeidimus.
 
Keturis chartijos aktyvistus su pačiu Kubilium priešaky 1993 m. liepą priėmė tuometinis Lietuvos Respublikos Prezidentas Algirdas Mykolas Brazauskas. Jie išsakė piliečių rūpesčius. Pas Prezidentą turėjo eiti ir Seimo bei chartijos tarybos narys, jaunas fizikas Tautvydas Lideikis, tačiau išvakarėse jis buvo mirtinai sužalotas autoavarijoje neaiškiomis aplinkybėmis. „Šviesiam bendražygiui“ – įrašėme laidotuvių vainike. Profesorius prie karsto pasakė gražią kalbą. Mačiau, kaip jo akyse sužvilgo ašara. Gal nujautė, kad panaši žūtis po mašinos ratais laukia ir jo paties… Sekė bylos eigą, darė žygius, kad būtų suteikta teisinė pagalba našlei.
 
Kad vertėtų paminėti iš daugybės chartijos renginių ir nagrinėtų temų, iš tų problemų ir klausimų, kurie labiausiai rūpėjo pirmininkui? Jis nuodugniai studijavo Eugenijos Krukauskienės rengtų sociologinių apklausų duomenis ir išvadas. Sielojosi, kad mokyklose apstu kosmopolitiškumo ir mažoka patriotizmo, pilietinio auklėjimo. Apžvelgdamas mokslo Lietuvoje raidos kelius, tarėsi su tokiais autoritetais, kaip Antanas Tyla, Bronius Grigelionis, Algimantas Bikelis, Stepas Ašmonas. Gyrė Nepriklausomybės aikštės dailininkų klubą, kur susitelkė Petras Šilius, Jonas Žalimas, Algirdas Vidžiūnas, Vytautas Pranciškus Būda, Augustas Kubilius ir kiti Dainuojančios revoliucijos šaukliai. Domėjosi Juliaus Šalkausko ekologų sumanymais.
 
Diskutuojant apie lietuvių ir lenkų santykius („užkeikta“, amžinoji opa), V. Kubilius, žinoma, smerkė „autonomininkus“, bet šiaip laikėsi gana nuosaikių konstruktyvių pozicijų: negalima nepagrįstais draudimais ir varžymais atstumti vietos gyventojų, būtina ieškoti sambūvio dabartiniams lenkams ir dabartiniams lietuviams.
 
Ne vienas V. Kubiliaus pasirašytas raštas nukeliavo į prokuratūrą. Dėl sausio 13-osios kaltininkų bylos vilkinimo. Dėl būtinumo iš naujo tirti kalbininko Jono Kazlausko, kunigų Juozapo Zdebskio ir Broniaus Laurinavičiaus žūties aplinkybes. Genocido vykdytojai neturi ramiai miegoti! – tokia buvo profesoriaus maksima.
 
Jį smarkiai suerzindavo kaltinimai, kad mes papirkti, kad esame tik konservatorių priedėlis. Aiškino: pas mus kaip tik visi partiškumo prisibijos, neturime tapatintis su jokia politine jėga. Sakė: nesivelkime į boksą, mūsų vaidmuo – referi šalia ringo. Dešinieji? Turbūt. Betgi būtent taip, o ne kitaip supratome tiesą. Ragintojams „orientuotis tik į centrą“ pirmininkas atrėždavo „vadinasi, egzistuoja teisybė, neteisybė ir… centras?“
 
Būta vaisingų disputų su liberalais – bent su tokiais, kurie patriotų nevadino idiotais. Iečių sulaužyta daug, kraujas nepasipylė. Tačiau pasėdėjęs „Santaros-Šviesos“ konferencijoje, profesorius kai kuriomis kalbomis pasibaisėjo. Tomas Venclova iš paskutiniųjų stengėsi „desakralizuoti“ 1941 m. Birželio sukilimą. Liūtas Mockūnas užsimojo po laiko mokyti pokario partizanus: „Nereikėję kovoti, reikėję „įsitrinti“ į režimą.“ Chartijos vadovo nuomonė buvo visiškai kitokia: partizanų sąjūdis – natūralus procesas, tad jokie išeivijos liberalai ir norėdami nebūtų galėję jų sustabdyti, net ir atsistoję prie miško.
 
Su žiniasklaida V. Kubiliaus santykiai buvo sudėtingi. Televizijos žurnalistė Vanda Preidytė vienoje laidoje jį pavadino tautos sąžine, žmogumi, kurio padorumas neabejotinas. Ogi „Respublika“ ir panašūs leidiniai kramsnojo pakinklius. Nusišnekėta iki tiek, kad demokratija jis suprantąs kaip velionis Brežnevas. Nedraugai skelbė: „Chartija – ultrareakcingas sambūris.“ Tai vis todėl, kad oponavome dezinformacijai ir demagogijai. Chartijoje veikė Algirdo Čekio vadovaujamas „neraudonų žurnalistų“ klubas, paskelbęs pareiškimą „Mes už objektyvią žurnalistiką“, kurį, atsimenu, elegantiškai suredagavo Laimantas Jonušys.
 
Kviesdavomės į savo posėdžius diplomatus, ministrus, Seimo narius. Daugumas neatsisakydavo, ir „burtažodis“ būdavo V. Kubiliaus pavardė. Į mūsų nuomonę būdavo įsiklausoma. Kai kam pasirodė, kad chartija turi ar gali turėti didelę galią. Karštakošiai rėksniai reikalavo tvarkyti viską ir visur, bandė chartijos vardu mojuoti kaip vėzdu: kviesk veikėją „ant kilimo“, ir… „Mes ne CK“ – atsigindavo nuo tokių pirmininkas. Mes, kaip tos mitinės Romos žąsys, pajutusios ką nors negera, pavojaus valandą galime tik sukelti triukšmą. Mūsų ginklas – garsas, viešuma. Vadovas sakydavo: „Neužtvindykime Lietuvos beplunksnėmis peticijomis į niekur. Tai darytina tik lemtingais momentais.“
 
Kiti priekaištavo chartijai ir vadovui už „švietėjišką“ veiklos pobūdį. Girdi, vos ne liaudies universitetas pasidarėme. Bet argi bloga, jeigu žmonės chartijos susirinkimuose gauna naudingos informacijos iš labai įvairių sričių? Rašto darbininkams tai gal ne vieną kūrybinį impulsą suteikė. O chartijos taryboje tuo metu buvo itin daug literatūros šviesulių: Jonas Juškaitis, Jonas Mikelinskas, Vytautė Žilinskaitė, Vytautas Ambrazas, Gražina Mareckaitė, Juozas Girdzijauskas, Liudvikas Jakimavičius. Išvardijau toli gražu ne visus. Su plunksnos broliais ir seserimis profesorius elgėsi labai kolegiškai. Štai ką jis sakė apie Mikelinską: „Šitas rašytojas literatūrą pasuko nuo konjunktūros į amžinąsias vertybes.“ Apie Juozą Baltušį kalbėjo piktai: „Tasai areštus žinodavo iš anksto, rašydavo atitinkamas charakteristikas.“
 
Ne visi kolegos V. Kubilių suprato. Savo ausimis girdėjau, kaip Algimantas Bučys, rengdamas interviu „Gimtajam kraštui“, kalte kalė: „Kiršinate intelektualus!“ Donatas Sauka įgėlė savaip: „Politikuojate!“ Užvis skaudžiau sudavė Albertas Zalatorius, pats buvęs chartijos tarybos narys. Jo filipikos esmė: sovietiniais metais V. Kubilius mokėjęs puikiai prisitaikyti, gyvenęs geriau nei kiti, 1991-ųjų sausį tūnojęs nežinia kur, o į politiką įšokęs tik po Maskvos pučo, kai visi pavojai praėję. Atsirado kas gina įžymų literatūrologą, bet – žodis ne paukštis… Netiesa jau paskleista. V. Kubilius nė prieš vieną kolegą tokio išsišokimo nebūtų sau leidęs. Griežtas etines kategorijas jis atsinešė ir į Piliečių chartiją.
 
Kalbu vis apie įžymybes. Gali pasirodyti, kad chartija „mažojo žmogaus“ ir nepastebėdavo. Nieko panašaus. Į Jakšto g. 9 ateidavo daug eilinių interesantų, kreipdavosi į pirmininką ir asmeniniais reikalais. Skriaudžiamiesiems jis patardavo: „Valdininkus reikia mygti ir mygti.“ Santūresnis buvo su įkyruoliais, kuriuos mes vadinome „nepriklausomybės grafomanais“. Įpuola toks amžino variklio kūrėjas su fantastišku projektu, tėškia pirmininkui ant stalo: „Redaguokite, siuntinėkite!“ Profesorius tik skėsteli rankomis, o neretai ir susiima už galvos. Užklysdavo net labai keistų šizoidų. Vienas Nobelio premijos reikalavo!
 
Ūkiniais reikalais varginti profesorių stengiausi kuo mažiau, nors ir man pačiam ūkvedžiavimas buvo ne iš maloniųjų. Bet jis domėjosi ir patalpų nuoma, ir mokesčiais už telefoną. Finansinių bėdų turėjome daug, rėmėjų – mažai. Geru žodžiu pirmininkas minėjo išeivių Tautos fondą ir „Valstiečių laikraštį“.
 
Rašiau apie V. Kubilių, o bene būsiu tuo pačiu ypu ir Lietuvos Respublikos piliečių chartijos pirmųjų šešerių metų istoriją parašęs. Betgi man niekaip nepasisektų jų atskirti, atidalyti.
 
Medžiojant parašus, teko daug kartų lankytis jo namuose. Stirtos knygų! Literatūros mokslininko išmintis? Bet jis ir be žinynų galėjo kloti viską net apie trečiaeiles lietuvių raštijos figūras. O kiek suspėjo parašyti! Saugau storą „XX amžiaus literatūros“ tomą su gražiu įrašu.
 
Buvo kuklus. Be reikalo į tribūną nesiverždavo. Spiriamas būti chartijos vadu, ilgokai spardėsi: „Visą gyvenimą vengiau vadovauti! „Nupiešiau tobulą ikoną? Na, teptelsiu dėmelę: muzikinės klausos stigo. Kartą, giedant himną, stovėjau tarp jo ir Romo Batūros. Nors ausis užsiimk! Profesoriaus rašysena irgi nebuvo kaligrafiška – labai pamažu įgudau ją šifruoti.
 
Didžiavosi aukštaitiška kilme. Sakydavo: „Aš nuo Pandėlio.“ Jau dirbdamas „Liaudies kultūros“ žurnalo redakcijoje, užsakiau jam rašinį „Ką aš atsinešiau iš tėviškės“. Žinojau, kad jis gali daug papasakoti apie liaudies etiką, kaimiečių išmintį – ką jie vertino, ką smerkė, ką draudė ir pan. Deja, šito straipsnio V. Kubilius jau neparašys. Nelemta mirtis nutraukė daugiašakę jo veiklą.
 
Simboliška, kad didelio patrioto, tikrų tikriausio Lietuvos piliečio žūties data beveik sutampa su Vasario 16-ąja. Sustoju prie jo kapo Menininkų kalnelyje Antakalnio kapinėse. Čia visada rasi padėta gėlių. Nes tai asmenybė, kurią Lietuva gerbė, gerbia ir gerbs.
 
Jono Česnavičiaus nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Fotografuota 1981 m., minint S. Kymantaitės-Čiurlionienės 100-ąsias metines. Mokslininkų rūmai (Verkiai). Stovi prof. Vytautas Kubilius, greta prof. Vytautas Landsbergis, prof. Juozas Girdzijauskas
2. Lietuvos MA Sąjūdžio renginys. Ant prof. Vytauto Kubiliaus švarko atlapo prisegto
ženkliuko užrašyta „Konstitucijos pataisoms NE!“
 
Voruta. – 2010, lapkr. 6, nr. 21 (711), p. 6.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra