Jeronimas Cicėnas – Daugėliškio krašto šviesuolis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Šių metų liepos 24-tą dieną sueina 100 metų nuo šviesaus Daugėliškio krašto žmogaus, žinomo etnografo, istoriko, rašytojo Jeronimo Cicėno gimimo.

Jo gimtinė – Garšvinės trijų sodybų gyvenvietė, esanti dabartiniame Ignalinos rajone, šalia Gedžiūnėlių draustinio ir Dysnos upės, yra Lietuvos pakraštyje. Daugėliškio kraštas nėra plačiai žinomas Lietuvoje. Jo kalvotas žemės paviršius be didesnių vandens telkinių pašaliečiui atrodo nepatrauklus, gal net nuobodus. Ir žemė čia nėra dosni – nelengva ūkininkavimui. Gal dėl to žmonės čia gyvenę buvo tokie darbštūs ir atkaklūs. Jie griežtai laikėsi iš tėvų perimtų papročių. Nežiūrint tų laikų valdžios spaudimo, čia buvo platinama lietuviška spauda, rengiami lietuviški vakarėliai, veikė lietuviškos mokyklos ir skaityklos, minima Vasario 16-oji. Daugėliškėnai buvo dainingi, o jų kalba – žodinga. Apie tai liudija tarpukaryje kun. P. Bieliausko surinktos Vilniaus krašto „Varguolių dainos“, kur pasireiškė šio krašto dainininkai, o taipogi filologijos mokslų daktaro K. Pakalkos surinkti dešimtis tūkstančių žodžių Lietuvių kalbos žodynui.
Garšvinėje gyvenę ūkininkai buvo darbštūs, sumanūs, šviesūs. Jų trobesiai atrodė tvarkingai, o dirvos būdavo laiku suartos, užsėtos ir nupjautos. Cicėnų šeimoje visi vaikai buvo linkę į mokslus. Jeronimas, du jo broliai ir sesuo sėkmingai mokėsi Švenčionių bei Vilniaus lietuvių gimnazijose. Plačiau apie J. Cicėno mokymąsi yra rašęs prof. Povilas Čibiras. Jie, abu daugėliškėnai, mokėsi Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijoje, vienoje klasėje. Mokslas jiems sekėsi gerai. Jų brandos egzaminų lietuvių kalbos rašto darbai buvo aukštai įvertinti, netgi premijuoti. Dar mokydamasis gimnazijoje Jeronimas, mokytojų paragintas, susidomėjo tautosaka ir ėmė ją užrašinėti. Studijuodamas universitete 1934 metais išleido „Daugėliškinius burtus“.
Tuo laiku paprastiems kaimo žmonėms medicininė pagalba nebuvo lengvai prieinama, todėl žmonės gydėsi vaistiniais augalais. J. Cicėnas pastebėjo, kad moksliškai ištirtų vaistinių žolių rinkinys su jo surinktais daviniais dažniausiai sutinka, tik, pasak jo, daugėliškėnai „geran vaistan“ prigrūsdavo įvairių priemaišų, apipintų apeiginiais priedais ir įvairiais užkalbėjimais.
Apie Daugėliškio krašto praeitį Jeronimas sužinojo iš savo senelio, išgyvenusio 105 metus. Senelis dar gerai prisiminė baudžiavą ir daug ką papasakojo apie sunkią baudžiauninkų dalią, o taipogi ir apie dvarininkų nedorybes. Matyt, senelio pasakojimai jam paliko didelį įspūdį, nes 1937 m. išleido knygą „Dvaruose praėstos dienos“. Šioje knygoje pateikė istorinę baudžiavos atsiradimo ir susiformavimo apžvalgą, išryškino šios visuomenės sistemos neigiamybes, pateikė eilę faktų apie žalingą dvarų poveikį krašto ūkiui.
Jeronimas domėjosi naujais literatūros pasiekimais. Tuo metu kilo įvairūs avangardistiniai judėjimai savaip interpretavę rašymo meną. Įžymaus vilniečio rašytojo Rapolo Mackonio teigimu, Jeronimas turėjo susikūręs savo rašymo stilių. Tačiau, kaip atrodo, jį labiau veikė ne avangardistai, bet daugėliškėnai pasakoriai , kuriuos klausinėdamas bei užrašinėdamas liaudišką išmintį, nejučiomis perėmė ir jų kalbos manierą.
1939-tų metų pabaigoje Vilniaus kraštas išgyveno trumpalaikį džiaugsmą, kai Vilnius buvo sugrąžintas Lietuvai. Daugėliškio parapija tada buvo padalinta į dvi dalis, nes pro ją ėjo tarpvalstybinė siena. Taigi, viena dalis džiaugėsi, o kita – verkė. Daugėliškis ir dalis lietuviškų kaimų buvo atskirta nuo Lietuvos. Žmonės buvo pasimetę, kai kurie iš jų palikę namus traukėsi į Lietuvą.
J. Cicėno tėviškė – Garšvinė liko Lietuvoje, vos už kilometro nuo rubežiaus. Garšvinėje apsigyveno ir iš Daugėliškio apsigyvenęs klebonas. Jis Gedžiūnėlių kapų koplyčioje pradėjo laikyti pamaldas ir tuo davė pradžią Gedžiūnėlių parapijai. Žmonės buvo patenkinti, nes aplinkinės bažnyčios buvo nutolę daugiau nei 10 kilometrų.
J. Cicėnas tuo metu net iš Vilniaus važiavo į gimtinę švęsti Kalėdų. Apie tai jis, būdamas Amerikoje, savo knygoje „Vilnius tarp audrų“ rašė: „…Gimė baisus noras kaimą išvysti. Pasukau į stotį. Netrukus vakaras pasiliko mieste, ir traukinys su žvaigždėmis apkedenta naktimi bėgo lenktynių…“. Traukiniu jis atvyko į Dūkšto stotį, o iš čia, pėsčias per Dysnų ežerą ėjo į Garšvinę. Dysnų ežerą tuo metu kirto valstybinė siena. Toliau jis rašė: „O kaip platu išėjus į tėviškės laukus! Byra žvaigždės nakty, o ežero lygumos baltumėlis, net galva svaigsta. Kokia pusiausvyros kupina vienatvė… Pamiršau palei pat mirties zoną beeinąs. Tai rudenį nutįsus Stalino linija. Tie patys ežero plotai, ta pati žemė aplinkoj. Jau per Kalėdas džiaugsmas buvo kartu su prietema, ir nesiskyrė ji net per žingsnį… O kai po Bernelių mišių išėjome iš koplyčios, ji vėl laukė prie vartų. O raiste iš pelkių smengančių, už 10 metrų upe, o už upės – sovietinė Gudija.
Anapus kaime nė gyvos dvasios. Žmonės būriavosi ir nesiskirstė. Pasienio policija, sovietų iš anksto įspėta, ragino eiti iš akių. Atėjo naktis, taip pat be žmonių anapus. Nuo kalniuko toli toli tęsės mirties zona. Šiapus langai net plyšta nuo šviesų, šiapus daina, o ten nieko“.
Lietuviški kaimai likę Gudijos pasienyje ištuštėjo. Klaikiai atrodė trobesiai atlapomis durimis, be žmonių. Visus tai mačiusius slėgė netikrumo jausmas. Ar kada nors klastingasis kaimynas neįžengs į mūsų žemę. Ilgai laukti nereikėjo, jau kitą vasarą neprašyti svečiai, pasivadinę vadotojais, ėmė šeimininkauti mūsų krašte.
Netrukus tragiškų įvykių fone atsiskleidė tikrosios okupantų užmačios.
Prasidėjo neramus okupacijų ir karų laikotarpis, privertęs daugelį pervertinti savo požiūrį į ankščiau išpažintas vertybes. Daug kam reikėjo skubiai apsispręsti: likti savam krašte ar pasitraukti. Abu variantai buvo rizikingi ir netikri.
Artėjant antrai bolševikų okupacijai J. Cicėnas pasitraukė į Vakarus. Du jo broliai, likę Lietuvoje, greitai buvo suimti, nuteisti išvežti į Šiaurės lagerius. Brolis Jonas, buvęs Lietuvos karininkas, ten ir mirė, o brolis Valerijonas atbuvęs lageryje numatytą laiką dar buvo sugrįžęs į savo kraštą, bet jau neilgai gyveno, nes sveikata buvo palaužta. Sesuo Apolonija taipogi buvo ištremta į Sibirą.
Garšvinė ištuštėjo. Kai kurie senesnieji dar spėjo čia numirti, o kiti – darbingi baigė savo gyvenimą tremtyje.
1949 m. J. Cicėnas atvyko į Ameriką. Tėvynės ilgesys slėgė karo išblaškytus tautiečius, tačiau jie nepasidavė sielvartui, o pagal išgales ir sugebėjimus ėmėsi darbo.
1953 m. Čikagoje buvo išleista jo knyga „Vilnius tarp audrų“, kurioje plačiai nušviesta Vilniaus krašto ekonominė, kultūrinė ir politinė padėtis nuo Pirmojo pasaulinio karo iki 1944 m.
Po kiek laiko keletas šios knygos egzempliorių prasiskverbė ir į Lietuvą. Štai ką apie tai rašė prof. P. Čibiras:
„Pokario metais pačiame kruvinojo teroro ir masinių trėmimų įkarštyje pasirodžiusios emigranto J. Cicėno knygos „Vilnius tarp audrų“ vienas kitas egzempliorius ėjo iš rankų į rankas. Skaitėme ir stebėjomės milžinišku autoriaus darbu ir talentu, gyvu ir vaizdžiu pasakojimu apie Vilniaus Golgotą. Stebėjomės, kaip sugebėta išsaugoti anomis sąlygomis tokį didelį archyvą. Skaitėme ir dar kartą su ašaromis išgyvenome. Jeronimas – tai Vilniaus fenomenas“.
Amerikoje J. Cicėnas su grupe pabėgėlių apsigyveno Nebraskos valstijoje, Omahos mieste, dešiniajame Misurės krante. Ten jau buvo įsikūrusi lietuvių bendruomenė veikusi nuo 1890 metų. Ji ir pasirūpino pabėgėlių, savo tautiečių, priėmimu. Pabėgėlių tarpe buvo daug inteligentų, kurie pagyvino vietos lietuvių kultūrinį gyvenimą.
Čia buvo įsteigta lituanistinė mokyklą, kurioje dėstė J. Cicėnas, taipogi choras, tautinių šokių ratelis, sporto būrelis.
Bendruomenė buvo susitelkusi, vieninga. Čia dar buvo prisimenamas jos įkūrėjų; kun. A. Burbos ir dr. J. Šliupo sutartinis veikimas. Kun. A. Burba sakė: „Tautiniuose dalykuose turi būti visuomeninė pažvalga, o ne asmeninė“.
1954 m. Omahos miestas minėjo savo įsikūrimo šimtmetį. Ta proga ir lietuvių bendruomenė nutarė išleisti leidinį apie savo pirmtakų įsikūrimą ir veiklą šiame mieste. Žinodami, kad jų tarpe yra rašytojas, paprašė jį atlikti šį darbą. Jeronimas bendruomenės lūkesčių neapvylė ir 1955 m. išleido knygą „Omahos lietuviai“.
Knygos įžangoje bendruomenės komitetas, įvertindamas rašytojo darbą, pažymėjo: „Už ėmimąsi šio sunkaus, nedėkingo ir atsakomingo darbo, Komitetas jam nuoširdžiai dėkoja, juoba, kad knygos autorius darbą atliko nemokamai“. Sunkumai iškilo dėl išsklaidytų archyvų, kuriuos rašytojui, su jam būdingu kruopštumu, teko surinkti, sulyginti, užpildyti spragas.
Pirmieji emigrantai, atvykę ir Lietuvos, buvo valstiečiai – bežemiai. Jų, pagal anuometinę rusų statistiką Lietuvoje buvo 34%. Jie buvo priversti ieškoti darbo svetur, tačiau savo tikslu laikė sugrįžimą į tėvynę. Knygoje rašytojas pateikia jų išsakytas mintis: „Mylėsime Ameriką, priimtą mūsų motiną, bet labiausiai mylėsime ir didesnio labo geisime dėl tikros motinos Lietuvos.“ Ir jų dainose reiškėsi tėvynės ilgesys: „…Kelias vieškelis mus veda į namus… Visus mus traukia kur nameliai ir tėveliai“. Lietuvių emigrantų parapija buvo pavesta šv. Antano globai, nes jo užtarimu atrandama tai, kas buvo pamesta. Niekas iš jų tada negalvojo išvykę negrįžtamai. Tėvynės ilgesys lydėjo juos nuolatos. Visiems buvo įsimintini kun. A. Burbos žodžiai: „Esame vienos motinos – Lietuvos vaikai“.
Po Pirmojo pasaulinio karo, Lietuvai išsikovojus nepriklausomybę, dalis emigrantų sugrįžo į tėvynę, pirko žemę ir sunkiai dirbdami kūrėsi savo ūkiuose. Deja, neilgai jiems teko džiaugtis, nes klastingasis kaimynas vėl įsibrovęs sunaikino jų ūkius, o jų savininkus ištrėmė į Sibirą.
Paskutiniuose knygos skyriuose nušviesta vėlesniųjų emigrantų, bėgusių nuo bolševikinio teroro veikla. Šalia savo tiesioginio darbo ir kultūrinės veiklos, jie aktyviai dalyvavo įkuriant tremtinių organizacijų skyrius, rengė demonstracijas su reikalavimu grąžinti laisvę sovietų okupuotoms valstybėms. Tada buvo skelbiama: „Neutralių organizacijų ir asmenų negali būti, nes neutralumas arba abejingumas bolševikų tironų atžvilgiu yra nesąmoninga talka Maskvai“.
Pats J. Cicėnas savo darbą įvertino kukliai: „Kaip žmonėse sakoma, tinklu jūros neišsemsi, ir mano apybraiža lygut tinklas: smulkesni faktai, rasit, prasmuko, didesnių, galimas dalykas, neužkliūta. Tebūnie tad šis darbelis – pretenzijų į išsamų istorinį šaltinį, dievaž, neturįs – kaip liepto per laiką ir erdvę turėklai“.
Knygą rašytojas užbaigė giliu tremtinio atodūsiu: „Pamąstykime… daug yra šalių, bet viena motina, ir visoje amžių tėkmėje vienut viena motinų motina – Tėvynė! Ar ne?“
Atgimimo J. Cicėnas nesulaukė. Jis mirė 1987 m. spalio mėn. 21 dieną.
 
D. Minkauskienės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Petronėlė ir Jeronimas Cicėnai
2. J. Cicėno mylimosios – žmona Petronėlė ir duktė Raminta, kurioms dedikuota knyga „Vilnius tarp audrų“
3. Švenčionijos klubo nariai ir parapijiečiai po šv. Mišių už J. Cicėno vėlę kartu su klebonu kun. Jonu Kardeliu prie Gedžiūnėlių bažnyčios
4. J. Cicėno gimtasis namas Garšvinės vienkiemyje (Ignalinos r.)

Voruta. – 2009, rugpj. 8, nr. 15 (681), p. 10.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra