JAV katalikų universiteto profesorius, kunigas R. Skėris: „Vienintelis pasaulio keitimo į gera būdas – keistis patiems“
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Mūsų susitikimo vieta – suolelis prie Kražių bažnyčios. Rugpjūčio sekmadienio rytas buvo vėsokas, bet kunigo Roberto Skėrio akys – šiltos. Jis šyptelėjo, išgirdęs mano „Hello“ (angl. „Labas“). Tik vėliau susimąsčiau, kad derėjo kitaip sveikintis su Amerikos katalikų universiteto profesoriumi, J. Ratzingerio, dabar popiežiaus Benedikto XVI, bendradarbiu, Amerikos sakralinės muzikos asociacijos prezidentu.
Buvo keista angliškai kalbėtis su žmogumi, kurio gyslomis teka lietuviškas kraujas. 75–erių kunigas R. Skėris gimė Lietuvoje ir vaikystėje kalbėjo lietuviškai. Vėliau jo šeima emigravo į Ameriką. Suaugęs jis į Lietuvą atvažiavo tik pernai – į Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto rengiamą Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitę „Ad Fontes“ Kražiuose.
Šiemet jis vėl buvo su „Ad Fontes“ dalyviais. Kartu giedojo, per paskaitas klaidžiojo su jais painiais teologijos labirintais. Aš nusprendžiau jo paklausti tai, kas rūpi ne tik praktikuojantiems katalikams, bet ir visiems žmonėms. Tiesiog apie tai, kaip mes turėtume gyventi.
– Daugelis žmonių Lietuvoje eina į Bažnyčią per Velykas ir Kalėdas, vestuves ir laidotuves, tačiau save vadina katalikais. Ką jūs manote apie tokius tikinčiuosius?
– Tai vyksta ne tik Lietuvoje, taip yra visame pasaulyje. Vis mažiau žmonių eina į Bažnyčią ir tai man kelia susirūpinimą. Dabar kai kurie žmonės mano, kad gali į daugelį svarbių klausimų atsakyti patys, be Bažnyčios pagalbos. Be abejo, jie gali mėginti.
Labai svarbu suprasti, kad tai, kad balta yra balta, juoda yra juoda, kairė nėra dešinė, aukštai nėra žemai. Žmonės turi nuojautą, kas yra teisinga. Jie žino auksinę taisyklę – elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Netgi tie, kurie nesilaiko jokių standartų taip, kartais susimąsto – o ką pasakytų mano mama? Arba jie kažką padaro, ima jaustis blogai ir mąstyti, kodėl jie taip jaučiasi.
Tačiau šiais laikais daugybė šeimų skiriasi, žmones ištinka depresija, jie ieško psichologų pagalbos. Tai yra mūsų visuomenių dvasinės ligos simptomai. Tai įrodo, jog individualių paieškų nepakanka. Reikia aiškių, iš amžių atėjusių gairių.
– Sunku elgtis su kitais taip, kaip norėtum, jog su tavimi būtų elgiamasi. Dar sunkiau elgtis su priešu taip, kaip su draugu. Daugelis krikščionių to nesugeba. Jie tvirtina negalintys gerbti žmogaus, jei jis, jų manymu, elgiasi neteisingai.
– Galima mylėti žmogų, bet smerkti tai, ką jis daro. Biblijoje parašyta, kad žmonės bus nubausti už nuodėmes, tačiau tai nereiškia, kad mes galime būti teisėjai.
Pirmasis žingsnis yra atpažinti, kad visi žmonės yra žmonės ir su jais būtina elgtis bent jau mandagiai. Jei kasryt pasveikinsi nemėgstamą kolegą, galbūt vėliau jau galėsi žengti antrąjį žingsnį – šiek tiek pasikalbėti, mėginti suprasti to žmogaus pasaulį.
– O ką daryti, jeigu tas kolega elgiasi akivaizdžiai neteisingai? Nieko nesakyti, krikščioniškai atsukti kitą skruostą?
– Čia yra dvi monetos pusės. Taip, galima atsukti kitą skruostą, daryti gera kitam net tada, kai jis daro bloga. Tačiau kita pusė yra savigyna. Egzistuoja ribos. Tu turi gerbti aplinkinius, bet ir jie turi elgtis pagarbiai. Jei nesielgia, turi apsiginti. Tai sunku, ypač tada, kai konfliktas kyla tarp aukštesnę ir žemesnę poziciją užimančių žmonių – darbuotojo ir viršininko, vaiko ir tėvo.
Tačiau neturėtume tikėti, kad pasaulį pakeisime keisdami kitų žmonių elgesį. Tai yra utopija. Vienintelis pasaulio keitimo į gera būdas – keistis patiems.
– Visi žinome frazę, kad reikia pradėti nuo savęs, tačiau keistis į gerąją pusę ne taip
jau ir lengva. Gal patartumėte, nuo ko pradėti tą keitimąsi?
– Reikia ugdyti geras charakterio savybes. Katalikų bažnyčioje tai atsitinka visu savo gyvenimu ruošiantis šv. Mišių Aukai. Nuodėmių išpažinimas ugdo gebėjimų mylėti artimą ir jam aukotis.
Gyvenimą keičia ir susitikimai Eucharistijoje su pačiu įsikūnijusiu Dievu. Jei tai darysi tinkamai, pasikeisi. Tačiau tai sunku. Reikia pagalbos, padrąsinimo. Daugybė žmonių niekur neranda to padrąsinimo – net toje pačioje Bažnyčioje.
Bijau, kad dvasininkai nemėgsta kalbėti apie sudėtingas problemas dėl to, kad patys turi problemų. Jie dažnai nėra tikri dėl to, ką jie daro.
Žmonės dažnai ateina į Bažnyčią prispausti vargų. Tada prašo Dievo duoti vieną ar kitą dalyką. Tai neteisinga kryptis. Turi pradėti ne prašydamas, o duodamas. Tai yra šiek tiek panašu į investavimą – kažką gauni tada, kai duodi.
Negalima visko supaprastinti ir tik sakyti – o, Jėzus mane myli. Žinote, žmonės užsikabina besišypsančio Jėzaus plakatą ant savo mašinos ir mano esą religingi.
– Kodėl tai yra blogai? Kai žmonės plačiai šypsosi, kartoja, kad Dievas juos myli, dainuoja daineles apie Dievo meilę, taip jie geriau jaučiasi.
– Taip, žmonės mėgsta taip daryti. Dabar populiaru Bažnyčioje dainuoti smagias daineles. Puiku, kad jie mėgsta tokius dalykus, tačiau tai daryti labiau tinka stovykloje, o ne Bažnyčioje. Tu darai tą, norėdamas gerai pasijusti. Tai yra ne Dievo, o savęs garbinimas.
Privalu žinoti savo vietą pasaulio tvarkoje ir nemėginti savęs iškelti per aukštai. Jeigu eini į priėmimą pas prezidentą, neateisi su šlepetėmis, nepaplosi prezidentui per petį sakydamas „Sveikas, kaip gyveni“. Tu laikysiesi protokolo. Prezidentas toje situacijoje yra aukštesnis už tave.
Taip ir Bažnyčioje turi duoti prideramą atsaką į vertę, kurią gauni. Manau, kad garbinti Dievą giedant grigališkąjį choralą tikrai yra daug tinkamesnis būdas negu dainuoti daineles.
Autorės nuotr.
Nuotraukoje: R. Skėris mano, kad dvasininkai nemėgsta kalbėti apie sudėtingas problemas dėl to, kad patys turi problemų
