Jaunimo dvasiniai poreikiai ir ieškojimai

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Ar šiuolaikiniam Lietuvos jaunimui reikia Dievo? – klausia kun. Gintaras Blužas, Jonavos Šv. apaštalo Jokūbo parapijos vikaras. „Bernardinai.lt“ skaitytojams pateikiame jo pranešimą, skaitytą 2009 m. spalio 10 d. konferencijoje, skirtoje Kauno arkivyskupijos jaunimo centro 15 metų sukakčiai.

Aktualiausias klausimas: ar jaunimas turi patį svarbiausią dvasinį poreikį – Dievo poreikį? Suprantama, čia vyrauja įvairovė. Galbūt dauguma turi Dievo poreikį net neįvardydami jo ar tai neigdami (būna ir taip). Kita vertus, religinis (t.y. santykio su Dievu) jausmas žmogui yra įgimtas, tačiau ne visada įsisąmonintas. 

Sakyčiau, jaunimas ieško, tačiau ieško ne tiek tiesiogiai paties Dievo, kiek konkrečių dvasinių patirčių, kurių atranda ne tik Bažnyčioje. Tos atrandamos patirtys, deja, ne visuomet būna iš Dievo. Populiarus tarp jaunimo yra dvasinės patirties ieškojimas domintis įvairiais okultiniais dalykais, spiritizmu, įvairiomis Rytų religijomis, kurios iš esmės yra pagoniškos. Tai žalinga. Labai svarbu, kas pirmas jaunam žmogui pasiūlo dvasinę patirtį. Čia jau reikėtų kalbėti apie krikščionišką patirtį, susitikimo su Jėzumi patirtį. Jaunas žmogus nelabai linkęs tikėti teorija apie Dievą, tikėti vien tik tikėjimo TIESOMIS. Pirmiausia jam reikėtų siūlyti ne žinias apie tikėjimą, bet galimybę tai patirti, išgyventi.

Ieškantis jaunas žmogus Dievop stipriausiai gali būti patrauktas ne per įtikinėjimą, bet per tikėjimo patirties liudijimą. Matydamas neišgyvenančius tikėjimo, santykio su Jėzumi tikinčiuosius, o ir kunigus, jis tuo nepatiki. Didelį maištą jaunas žmogus išgyvena turėdamas „tikinčius” tėvus, kurie, pvz., verčia jį ruoštis Sutvirtinimui, tačiau patys nešvenčia sekmadienio, bijo (ar net neturi poreikio) melstis namie, vaiko akivaizdoje. Tada jaunam žmogui kyla klausimas: „Kodėl man reikia eiti į bažnyčią, o tėvams ne?“ Tokia situacija nedaro teigiamos įtakos dvasinėms paieškoms. 

Perduodant jaunam žmogui tikėjimą tik tiesomis, bandant įtikinėti, bet nevedant į patirtį, jis tarsi „paskiepijamas“ nuo Jėzaus. Kaip veikia skiepai? Juose yra truputis viruso, nuo kurio skiepijama; organizmas kovoja su juo ir įgauna imunitetą – taip virusu neužsikrečiama. Taigi jaunam žmogui įskiepijamas truputis tikėjimo viruso, kad juo niekada gyvenime neužsikrėstų. Užkrėsti tikėjimo „virusu” gali tik kitas, juo sergantysis. Ir jaunimas, tiek tikintis, tiek ieškantis, tai suvokia. Jie ieško tikrų, „veikiančių” dalykų. Ir patikėti gali tik „sergančiais” liudytojais.

Kalbant apie liudijimą svarbu paminėti, kad jaunam žmogui labai svarbu pamatyti, jog tikinčių, tokių kaip aš, žmonių yra daug, ne vienetai. Toks suvokimas stipriausiai patiriamas įvairiose piligrimystėse, jaunimo renginiuose. Labai džiugina atgarsiai iš pastarųjų Pasaulinių jaunimo dienų. Vatikano radijas pranešė, kad „Sidnėjuje 2008 metų vasarą vykusi PJD sužadino naujų pašaukimų, atsivertimų ir sugrįžimų. <…> Duomenys liudija apie prasidėjusį atsivertimų daugėjimą.“ (Vatikano radijas, 2009 01 03)

Arba šis pranešimas: „Australijos dienraštis „The Sunday Telegraph“ publikavo straipsnį, kuriame rašoma apie aiškiai matomą kunigiškų pašaukimų ar bent bandymų tokius pašaukimus ištirti šuolį. Daug kas mano, kad tai 2008 metų vasarą Sidnėjuje vykusių Pasaulinių jaunimo dienų, leidusių daugybei jaunuolių pajusti Bažnyčią kaip gyvą ir džiugią bendruomenę, vaisiai. Šios dienos sužadino troškimą ar padrąsino rinktis kunigišką pašaukimą.

Dviejose Sidnėjaus seminarijose šiemet kunigystei pradėjo ruoštis 60 jaunuolių, o tai triskart daugiau nei 2000 metais. Didžiajai daliai iš jų yra kiek daugiau nei 20 metų. Australijos dienraštis cituoja tėvo Anthony Percy, vadovaujančio vienai iš Sidnėjaus seminarijų, žodžius, jog „tarp jaunų katalikų pastebimas neabejotinas ir atsinaujinęs susidomėjimas kunigyste.“ (Vatikano radijas, 2009 08 15) Čia vėlgi užsimenama apie patirtį – Bažnyčios, kaip gyvos ir džiugios bendruomenės, patirtį.

Jaunimas noriai dalyvauja piligrimystėse, kuriose atranda tikėjimo, maldos, bendrystės, Dievo patirčių. Būtent jų metu įvyksta nemažai atsivertimų. Čia minėtinos ir jaunimo kelionės į Taizé, ir įvairūs žygiai pėsčiomis į Šiluvą, kitas vietas. Jaunimas nori keliauti, nori ieškoti, jam patinka atrasti – atrasti naujų patirčių.

Neprasminga stengtis jauną žmogų prisivilioti tik paviršutiniškais dalykais. Svarbu siūlyti jiems galimybę drąsiai leistis į tikėjimo patirtis. Pavyzdžiui, reikėtų jaunam žmogui leisti patirti Dievo Žodžio slėpinį atsiverčiant Šventąjį Raštą (nesibaiminant, kad gali nesuprasti ar pan.), padedant patirti gyvos maldos poveikį (nebijant su jais, už juos ar jų akivaizdoje pasimelsti) ir pan. Reikia drąsos, nepasidavimo abejonėms: tiks, patiks, nepatiks… Svarbu nebijoti dėl laisvo žmogaus pasirinkimo pasilikti ar pasitraukti; to savo mokinių klausė ir Jėzus: „Gal ir jūs norite pasitraukti?” (Jn 6, 67).

Jauną žmogų pirmiausia reikia priimti – priimti tokį, koks jis yra, nenorit tuoj pat jį suformuoti, kad jis „teisingai“ tikėtų, „kryptingai“ pasikeistų ir pan. Tai jau Dievo darbas. Jaunimo sielovadininkų, o ir tikinčiųjų bendruomenės reikalas yra priimti žmogų. Dievo darbas jį formuoti ir auginti. Per mūsų priėmimą jis įgis bendruomenės patirtį, kurioje galės augti.

Paprastai jaunas žmogus yra linkęs bendrauti, siekia būti išgirstas, turi daug klausimų. Šioje situacijoje išryškėja „prieinamų”, neformalių, paprastų kunigų poreikis. Jaunimas neretai įvardija, jog norėtų matyti jaunimui rūpimais dalykais, o ne „tik Dievu” (kaip jie sako) besidomintį kunigą; norėtų, kad su kunigu būtų galima bendrauti „ne tik bažnyčioje“. Net ir netikintis jaunas žmogus, suvokęs, jog kunigas nėra kažkur „aukštai“, yra linkęs su juo pakankamai atvirai bendrauti, klausti. Ir nebijo atsiverti net dvasiniams pokalbiams.

Jaunas žmogus turi stiprų atsakymų į gausiai kylančius klausimus poreikį. Tačiau, kaip sakė Sidnėjaus kardinolas George“as Pellas, jaunimas „nenori klausytis vien tik to, kas teisinga ir kas klaidinga, o nori geriau suprasti, koks Bažnyčios mokymas aktualiais nūdienos klausimais.“ (Vatikano radijas, 2009 01 03) Jaunam žmogui, nors kartais ir labai giliai bei užslėptai, tačiau dvasiniai klausimai vis dėlto rūpi. Dažnai tenka išgyventi patirtį bendraujant su žmonėmis neformalioje aplinkoje: paprastai kunigui žmonės pateikia klausimų apie Bažnyčią, jos mokymą, kt. Kalbėdamasis matai, kaip jaunas žmogus suaugusiesiems klausinėjant tylėdamas klausosi ir ryte ryja atsakymus. Jis paprastai prie visų neklausinėja. Tačiau pasitaikius progai pasikalbėti su kunigu dviese apie tikėjimą klausinėja labai daug ir išsamiai; vadinasi, poreikis yra.

Akivaizdus (ir tikriausiai natūralus) yra jaunimo polinkis maištauti. Tai nėra blogai. Blogai yra tuomet, kai šį polinkį pasigauna šėtonas, pajungdamas jauną žmogų savo maištui prieš Dievą. Čia būtų svarbu tą poreikį ne stengtis panaikinti, bet padėti transformuoti leidžiant suprasti, kad krikščioniška siela taip pat gali ir net turi būti maištinga – maištinga prieš blogį, nesutinkanti su nuodėmės struktūromis ir pan.

Jaunas žmogus turi poreikį išsiskirti, tačiau neretai jis vengia būti kitoks negu jo bendraamžiai. Tuomet išryškėja konformizmas. Jaunuolis bijo būti tikintis dėl nepalankaus draugų vertinimo, negatyvios nuomonės apie jį. Atsiranda baimė tikėti, nes bijoma prarasti draugus. Labai blogai, jei eidamas tikėjimo keliu jaunas žmogus lieka vienas, be bendrakeleivių. Jau minėta, kaip yra svarbu, kad tokių kaip aš būtų daug. Todėl reikalinga bendrystė, reikalinga komanda, grupė, kurios nariu galėtų būti jaunas, tikėjimo kelio ieškantis ar juo jau einantis žmogus; reikalinga stipri bendruomenės patirtis. Per tai atrandama tikėjimo patirtis. Pasirinkus ėjimą šia kryptimi patenkinamas ir troškimo nebūti pilkos masės dalimi, būti išskirtiniam, kitokiam poreikis, kai tikėjimas patiriamas kaip nuotykis, kaip drąsi gyvenimo avantiūra su Jėzumi. Akivaizdu, jog tikėjimo patirčiai reikalinga drąsa.

Jaunimas dažnai vadovaujasi įvairiais stereotipais apie tikėjimą. Jie laikosi subjektyvaus supratimo, jog krikščionybė – silpnųjų religija, Bažnyčia neįdomi, varžanti ir t. t. Ir tik atradęs tiesą, jog tikėjimui reikalinga drąsa, jog ir tikint galima būti maištingos dvasios, jog ėjimas tikėjimo keliu – ypač veiksminga galimybė išryškinti savitumą, jaunas žmogus lengviau susidoroja su konformizmu, tampa tvirtesnis pasirinkdamas, sąmoningesnis. Matant anksčiau „nepritapusiojo“ tvirtumą bei kryptingumą jis tampa gerbiamas ir priimamas į savo tarpą net ir kitaip mąstančių draugų. Tuomet toks jaunuolis gali tapti tikėjimo liudytojas draugams, nes yra drąsus ir pasitikintis, pasirenkant gyvenimo būdą.

Jauniems žmonėms yra įdomus ir aktualus pašaukimo klausimas, tačiau šioje situacijoje išryškėja baimė daryti apsisprendimus ir prisiimti atsakomybę. Atsakomybės baimė – viena iš priežasčių, dėl kurios ne tik mažėja kandidatų į kunigystę, bet ir daugėja gyvenančiųjų nesusituokus skaičius. Šiuolaikinis jaunas žmogus bijo pasirinkti negrįžtamai, jis linkęs pasilikti „atsarginio varianto“ galimybę – jei nepavyktų. Jis bijo rizikuoti. Net gimnazistai paskutinėse klasėse sunkiai ryžtasi pasirinkti studijų kryptį, ilgai dvejoja, prieš apsispręsdami, kur stos! Gal dėl baimių, ryžto bei apsisprendimo stokos bijoma ir tikėti. Juk norint gyventi tikėjimu būtina drąsa ir nebijojimas rizikuoti. Labai svarbu parodyti pasitikėjimą jaunu žmogumi priimant jį su jo silpnybėmis ir trūkumais ar net kartais „neteisingu” tikėjimu ir suteikiant atsakomybę. Tuomet jis pradeda augti, skleistis kaip atsakingas ir drąsus tikintis žmogus.

Apibendrinimui, kalbant apie jaunimo pastoraciją, norėtųsi pabrėžti, kad ją vykdančiųjų bei visos Kristų tikinčiųjų bendruomenės reikalas – priimti jauną žmogų tokį, koks jis yra, o jį keisti leisti Dievui, nes tai jau ne mūsų kompetencija. Pirmiausia reikėtų rūpintis padėti sutikti Jėzų, o ne išmokyti, kaip elgtis bažnyčioje. Labai svarbu siekti kalbėti jaunimui jiems suprantama kalba, kaip kad ir Dievas savo Žodį taria žmonių kalba: Šventajame Rašte žmogiškais žodžiais ir galiausiai pats tapdamas Žmogumi – vienu iš mūsų.

Pastebėtina, kad jaunimo netiktų žvejoti vien tik tinklu, t. y. jaunimo sielovadininkai neturėtų būti susirūpinę tik kiekybe, siekiu pritraukti kuo daugiau jaunimo pačiais įvairiausiais (ne visad tinkamais) būdais bijant neįtikti, nepatikti, baiminantis, kad jie daugiau neateis. Jaunimo „žvejyba“ turėtų būti kantri, kaip su meškere – po vieną, t. y. atsižvelgiant į konkretaus žmogaus poreikius, matant ir priimant konkretų asmenį, o ne vien tik jaunimą kaip tokį; ir su tiesa, ne pataikaujant bijant prarasti. Juk tiesa padaro žmogų laisvą (žr. Jn 8, 32).

www.bernardinai.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra