Janina Survilaitė. Ar dar girdime knygnešių gadynės atgarsius?

Autorius: Data: 2011-03-16 , 08:00 Spausdinti

Janina Survilaitė. Ar dar girdime knygnešių gadynės atgarsius?

Kovo 16-ąją Lietuvoje minime Knygnešio diena.

Šią dieną pagerbiami žmonės lietuvių kalbos draudimo metais (1864–1904) rizikuodami savo laisve ir gyvybe platinę lietuviškas knygas. Prisiminkime juos ir mes.

„Ar kas uždegs vaškinę žvakę, /Kai smėlio kauburį supils?/ Už sunkų kelią, baugią naktį /Ar kas mus, knygnešius, atmins?..“

Šiandien sunku patikėti, kad XX a. viduryje, lietuviui, uždainavusiam tokį knygnešių dainos posmą, grėsė kalėjimas ar Sibiro tremtis. Norėdami geriau suvokti tautos istoriją ir savo vietą joje be išsamesnio susipažinimo su savo krašto praeitimi niekada neapsieisime. Kas esame, ką esame sukūrę ir ką privalome su savimi neštis ateitin, – yra visiems būtini, tačiau retai prisimenami dalykai, o jei ir paminimi žymieji Lietuvos tautinio išsivadavimo judėjimo veikėjai: aušrininkai, varpininkai ir knygnešiai, tai be susidomėjimo išgyvenimų, be jaudulio.

Prisimindama savo vaikystę, prabėgusią žaliame Žuveliškių kaime, netoli Raseinių, visada akyse pamatau žydinčių kaštonų alėjos pavasarius ir išgirstu garbingo Kalnujų krašto sūnaus tautosakininko Mečislovo Davainio-Silvestraičio karo sunaikintos sodybos, iki šiol tenai tebevadinamos Davainava, ąžuole kukuojančią gegutę. Senelė sakydavo, kad gegutė čia visada kukuos, išreikšdama nemirštantį Atminimą buvusiam šios sodybos savininkui, nors jis pats jau seniai ilsisi Rasų kapinėse.

Daugiau apie Silvestraičio asmenybę sužinojau studijuodama filologiją Vilniaus universitete. Archyvuose pažymėta, kad Jis žinomas kaip tautosakininkas, nepaprastai išradingas, pastabus ir nuoseklus lietuviško folkloro rinkėjas, ėmęsis net leidybos reikalų, kaip publicistas – lietuvių ir lenkų spaudoje žadinęs lietuvišką dvasią ir visokiais būdais gaivinęs lietuvybę, o kaip poetas – nuoširdaus jausmo sklidinais posmais reiškęs atgimusios tautos lūkesčius. Jo veiklos idėja – meilė Lietuvai, jos žmonėms, krašto praeičiai.

Įdomu tai, kad kilmingasis Žemaitijos bajoras Davainis-Silvestraitis lietuviškumui žadino ir kėlė savo luomo narius: sulenkėjusį ir nutautusį Lietuvos visuomenės elitą. Tai patvirtina daugelis jo straipsnių, iš kurių vieną, atspausdintą 1883 m. „Aušroje“, ir man teko skaityti: „Ar patinka Lietuvos bajorams būti lenkais?“ Jame išdėstytos mintys paperka teisumo, nesavanaudiškumo ir idealizmo Tėvynei dvasia ir jėga.

Davainio vardas siejamas su XIX a. pabaigos nelegalia lietuviška spauda, knygnešių sąjūdžiu, sunkiai iškovota spaudos draudimo panaikinimo pergale. Sakoma, kad, kai Mečislovas tuokėsi Mintaujos bažnyčioje, paprašęs kunigo, kad vestuvių apeigos būtų atliekamos lietuviškai, o ant vestuvinio žiedo, padovanoto mylimajai, įrašęs: „1885 m. 17 liepinio. Milek manę. J.M.“ Toks pirmasis iki tol negirdėtas atvejis sulenkėjusioje Lietuvos bajorijoje susilaukė daugybės prieštaraujančių komentarų…

Sėkmingai Davainiui pavyko suorganizuoti ir išleisti du lietuviškos orientacijos žurnalus lenkų kalba: „Litwa“ ir „Lud“, apie kuriuos būrėsi daug lietuvybę palaikančių talentingų šviesuolių. Dokumentai liudija apie visapusišką itin skvarbaus žvilgsnio Davainio kaip kraštotyrininko pašaukimą ir talentą. Jo surinkta tautosaka unikali, reikšminga, nes plati savo įžvalgumu, pastebėjimais ir temomis. Štai 1884 m. „Aušroje“, Nr. 1/3 jis rašo, kad netoli Lesčių ir Žemygalos galima rasti gyventojų branginamų retų grybų triufelių, o Eržvilko parapijoje nušauta paskutinė Žemaitijos meška…

Rinkdama medžiagą apie knygnešius, Davainio archyvuose daug žinių radau apie knygnešių veiklą, jų persekiojimus, bažnyčių statybos suvaržymus, intensyvią to meto emigraciją. Kad tokiems darbams jis buvo atsidavęs visa savo siela, rodo likę jo laiškai. Štai viename laiške džiaugiasi: „Atbuvau dabar didelę kelionę po Lietuvą per 10 dienų ir galėsiu daug žinių iš Lietuvos priduoti…“ Pasitelkęs darbui draugus, gimines, pažįstamus, kaimynus ir juos apmokęs, jis galėjo nuveikti gerokai daugiau.

Vienas iš tokių žymesnių talkininkų buvo ir mano prosenelis iš mamos pusės Vincentas Bakutis iš Parštakų kaimo. Jis pateikdavo Davainiui tautosaką paties surinktą ir užrašytą vien tik didžiosiomis lietuviškomis raidėmis, nes tik taip buvo išmokęs rašyti lietuviškai. Tarp protėvių sklido kalbos, kad prosenelis Vincentas turėjęs stebuklingą „geležinę skrynią“, kurioje laikė savo užrašus ir dar kažkokias „Napoleono knygas“… Mano mama Petronelė Bakutytė dažnai sekdavo man pasakas, kurias iš Kalnujų apylinkių buvo surinkęs prosenelis Vincentas. Tose pasakose ir sakmėse senųjų amžių balsais juokėsi ar verkė seniai mirę mano gimtojo krašto protėviai.

Kad ir nelengvai, tačiau su meile ir kantrybe visą gyvenimą iš įvairiausių archyvų ir senosios kartos atminties perliukų dėlioju Knygnešių gadynės Istoriją. Spalvinga Knygnešių veiklos mozaika, paremta pasiaukojančia kova už lietuviško Žodžio išsaugojimą – unikalus reiškinys pasaulinės kultūros istorijoje. Štai savo draugams šveicarams turiu labai daug ir ilgai aiškinti, kad jie nors kiek suprastų, kas „tie knygnešiai“…

Unikaliosios Atminties sergėtojų visais laikais buvo nedaug, todėl jie nusipelnė didelės pagarbos. Norėdama juos paremti, 1995-aisiais savo asmeninėmis lėšomis įsteigiau vardinę senelio Knygnešio Martyno Survilos kasmetinę piniginę premiją. Nors gimiau gerokai vėliau po senelio mirties, tačiau Jo ir sovietų mirties bausme nuteisto ir kalėjime sušaudyto mano Tėvo pilietinės stiprybės pavyzdys ir skaidrus Jų dvasinis tautinis palikimas padėjo ir padeda man susiorientuoti ir likti ištikimai Jų idealams.

Bene pirmasis mano dovanotos labdaros įnašas buvo pridėtas prie sovietmečiu sunaikintos Knygnešių granitinės stelos Kauno karo muziejaus sodelyje atstatymo. Lentą, kurios pirmoje dalyje, tarp kitų SUNKIAI NUKENTĖJUSIŲJŲ KNYGNEŠIŲ, abėcėlės tvarka trisdešimt pirmuoju numeriu yra įrašytas ir mano senelis MARTYNAS SURVILA.

Jau dešimtį metų mano paskirta vardine pinigine premija Lietuvoje buvo apdovanojami knygnešystės pasekėjai: mokytojai, bibliotekininkai, muziejininkai, bibliofilų klubai, mokyklos ir leidyklos. Knygnešystės veiklos barų koregavimo ir skatinimo darbuose su pasiaukojimu daug metų triūsia Lietuvos Knygnešio draugijos pirmininkė dr. I. Kubilienė. Lietuviško Žodžio atgaivinimo patriotai gautus premijų pinigus panaudojo jaunimo auklėjimo tikslams: knygoms, rinkti ir platinti istorinę medžiagą, tvarkyti istorinius paminklus ir kt.

Taip buvo prisidėta ir prie Davainio-Silvestraičio, Valančiaus, Daukanto veiklos įamžinimo, sudarytas Žemaičių vyskupijos žemėlapis, pasodintas Knygnešių parkas Ožkabaliuose, organizuoti Lietuvoje M. Valančiaus seminarai. Buvo išleista daug knygų. Ypač man brangūs kaunietės mokytojos O. Žemaitytės- Narkevičienės 1993 ir 2007 m. pasirodę su leidimai knygelės „Pašaltuonio knygnešiai“. Iš įvairių enciklopedijų, P. Rusecko, B. Kaluškevičiaus, dr. V. Merkio, dr. A. Tylos mokslinių leidinių, caro žandarmerijos tardymo bylų, giminių ir artimųjų prisiminimų kruopščiai surinkta dokumentuota medžiaga – kelia didelį pasididžiavimą visai mūsų šeimai ir artimiesiems Senelio pasiaukojančia knygnešystės veikla visą lietuviškos spaudos draudimo laikotarpį. Po kelis kartus areštuotas, teistas ir tremtas, sėdėjęs Rygos, Sankt Peterburgo, Jekaterinoslavo kalėjimuose jis nepalūžo.

Remdamasi šventu Knygnešių Atminimu, 2001-aisiais, būdama Šveicarijos Lietuvių bendruomenės pirmininkė, Valdybai pasiūliau įkurti „Lietuviškos knygos“ klubą. Nuo 2004 metų Bendruomenėje sėkmingai veikia Valdybos entuziasčių įsteigtas ir Vasario 16-osios renginius praturtinęs lietuvių emigrantų susineštų perskaitytų lietuviškų knygų kioskas. Šiuo metu „Lietuviškos knygos“ klubus Šveicarijoje turime jau du: Ciuriche, kuriam nuo 2001 m. vadovauja J. Caspersen, ir Bazelyje, kurio organizatorė filologė germanistė V. Sviderkevičiūtė. Lietuviškos knygos branginimo ir vertinimo pavyzdys skatina domėtis lietuviška knyga ir kitas PL Bendruomenes.

Švenčiant 100-ąsias Lietuviškos Spaudos atgavimo metines, 2004-aisiais mane pradžiugino Lietuvos kultūros fondo pirmininko H. Smilgio ir Lietuvos knygnešio draugijos pirmininkės hab. dr. I. Kubilienės atsiųstas „Atviras Padėkos laiškas“, kuriame rašoma: „Jūsų indėlis į Lietuvos knygnešio draugiją išties didelis. Jūsų kilnaus mecenato paskatinti dar keli draugijos nariai įsteigė vardinius knygnešių apdovanojimus ( A. Grigaravičiaus Kavarske ir M. Račkaus Kaune), kuriuos skiria moksleiviams, puoselėjantiems knygnešystės idėjas. Mes gerai suprantame, kad tam skiriami pinigai gali pasitarnauti vaikų kelionėms po knygnešių vietas, konkursams ar leidybai. Jūs gi per visą dešimtmetį esate nemažai investavusi į Lietuvos viziją…“

Džiaugiuosi šiandien turėdama dvi sau brangias skirtingas šalis: dvasingą Lietuvą ir turtingą Šveicariją. Noriu, kad mano Šveicarijos namai taptų lyg lietuvių namais, kuriuose niekada nepritrūktų ne tik gamtos grožio, bet ir meilės, šilumos mano tėvynainiams. Tam aukojosi mano senelis, o Kristijonas Donelaitis kažkada buvo paskyręs ir mums visiems palikęs tokius žodžius:

Kiekvienam daryti gera/ Savo darbu ir žodžiu/ Visad elgtis taip, kaip dera,/ Ir teisingas būt geidžiu./ Nekerštauti niekada ,/gyvo padaro gailėti,/ Dievą žmones jo mylėti-/ Mano priedermė šventa.“

***

Janina Survilaitė, gyvenanti Šveicarijoje, Ciuricho mieste, yra Lietuvos knygnešio Martyno Survilos vaikaitė.

www.bernardinai.lt

Istorija , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra