Jakutske – paminklas Lietuvos tremtinių aukoms

Autorius: Data: 2013-01-22, 16:09 Spausdinti

Jakutske – paminklas Lietuvos tremtinių aukoms

Alfonsas KAIRYS, Vilnius

Jakutija – tai 47-nios Lietuvos arba beveik 6-nios Prancūzijos. Eisi iš šiaurės į pietus, reikės nueiti 2500 km, iš rytų į vakarus – apie 2000 km. Jakutijos valdoms priklauso ir Naujojo Sibiro salos.

Apie 50 proc. gyventojų sudaro rusai, jakutų – apie 40 proc., ukrainiečių – 7 proc., čia gyvena ir žydai, totoriai, evenkai, evenai, dolganai, čiukčiai, jukagyrai bei kai kurios kitos Sibiro tautelės. Oficialios kalbos – rusų ir jakutų. Šalies sostinėje Jakutske gyvena 236 tūkst., kituose miestuose daug mažiau.

Vidutinė sausio mėnesio temperatūra svyruoja nuo -28 °C (pakrantėje) iki -50 °C (kalnuose), o Oimiakono šalčiausioje šiaurės pusrutulio vietoje – 1926 m. užfiksuota 72,2 °C temperatūra – šiaip jau vidutinė temperatūra sausio mėn. būna nuo -28 iki -50 ir daugiau laipsnių Celsijaus. Žmonės gyvena ir tokiose sąlygose: tiesiog prisitaiko – tam jie žmonės…

Šaltokas vanduo pasitinka didžiausioje Jakutijos upėje Lenoje, tekančioje per Jakutijos sostinę Jakutską, ir jos intakuose Aldane, Viliujyje, Oliokmoje… Ne ką šiltesni beveik 7000 ežerų…

O aplink – turtai, turtai, turtai: auksas, sidabras, brangakmeniai… Sakoma, kad amžino įšalo žemėje galima surasti visą Mendelejevo lentelę. Kaip jie – tie turtai – atsirado Jakutijoje? Pasak legendos, Dievas turtus barstė visiems lyg ir vienodai, bet, skrisdamas virš šios šalies, nušalo ranką, kurioje laikė turtingąjį maišą, ir jį išmetė. Išmetė auksą, brangakmenius, sidabrą, platiną…

Lietuviai čia „skynėsi“ kelią anaiptol ne savo noru: kai kurie 1863 m. sukilimo dalyviai, kultūros veikėjai, knygnešiai buvo pirmieji „svečiai“ amžino įšalo žemėje. Paskaičiuota, kad 1941–1954 metais daug lietuvių buvo ištremta į įvairias Jakutijos vietoves arba įkalinta ten įkurtuose lageriuose. 1942 m. jų šeimą papildė iš Altajaus krašto atgabenti 2795 Lietuvos gyventojai. Alinantys darbai: miško kirtimas, rąstų gabenimas prie upių, sielių plukdymas, darbas kasyklose kirto vieną po kito vaikus, senelius, darbingus nuo įvairių patyčių tapusius nedarbingais, tremtinius.

Bėgo metai ir vis mažiau lietuvių liko čia, šalčiu alsuojančioje žemėje. Dalį iš jų (apie 50 iš dabar gyvenančių 300) po ilgų kruopščių ieškojimų 1996 metais į draugiją subūrė tremtyje gimusi Regina Burbaitė–Trofimenko ir pavadino mieliausiu, Lietuvą visame pasaulyje atstovaujamu bei atpažįstamu žodžiu „GINTARAS“.

Pamenu pirmąją pažintį su draugijos pirmininke tuometiniame Tautinių mažumų ir išeivijos departamente prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Ilgai pasakojusi apie savo tėvelius: tėtis Antanas Burba Lietuvos karininkas Perkūno rinktinės kovotojas su mama ir dukryte gyveno Kalvarijoje. Tai buvo iki tremties, iki tremties į šaltį, alkį, mirtį… Ji, Regina, gimė jau tame alkyje, šaltyje, bet išgyveno, išgyveno mamos apsaugota ir sušildyta. Viename interviu ji sakė: „Kai žmonės teiraujasi, kur mano Tėvynė, aš, traukydama pečiais, atsakau: „Aš pati nežinau. Ten, kur gimiau, dabar miškas. Jokios Tėvynės nėra. O širdies Tėvynė, be abejo, Lietuva“. Pridurčiau, gintarinė Lietuva, Lietuva, besisapnuojanti kiekvieną naktį, ir besikalbanti su ja kasnakt… kasnakt lietuvių kalba… Prisimenamos akimirkos, kai viešėdama Lietuvoje, susirado tėvelio kapą ir sužinojo, kad tėtis Perkūno rinktinės kovotojas jau Ledo slapyvardžiu iki pat paskutinio atodūsio kovojo už Lietuvos laisvę… Ir daug dar kas prisimenama: 83 metų mama, gulinti Jakutsko kapinėse, per anksti Altajaus krašte mirusi sesutė…

Klausaisi ir kartu išgyveni tas skaudžias gyvenimo akimirkas… laiko keliais grįžti į netolimą praeitį, į tuos laikus, kai gyvavo Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės koordinacinė taryba, kiek įmanydama, rėmė Jakutijos lietuvių draugijos „Gintaras“ projektus: skyrė lėšų organizacinėms reikmėms, lietuviškajai mokyklėlei (dabar jau nebeesančiai), vaikų piešinių parodai „Mano metai“, Kristijono Donelaičio metinėms paminėti, tačiau didžiausias pirmininkės ir draugijos narių noras buvo pastatyti paminklą žmonėms, žuvusiems ar mirusiems Jakutijos tremtyje.

Paminklas tremtiniams yra dabartinio mano gyvenimo esminė misija, – sakė Jakutijos lietuvė, kuriai jau pavyko sutvarkyti beveik visus dokumentus, kad būtų galima pradėti vykdyti projektą. – Daug žmonių paaukojo savo asmenines santaupas kilniam reikalui, tačiau dar šiek tiek pinigų trūksta. Viliuosi, kad atsiras norinčiųjų mums padėti“, – kalbėjo 2011 metų birželio mėn. p. Regina. Ir tų pat metų birželio 23 d. Jakutske vienintelės katalikų Kristaus Tiesos bažnyčios, tarnaujančios visų mieste ir apylinkėse gyvenančių tautybių katalikams – lietuviams, lenkams bei suomiams, šventoriuje, buvo atidengtas paminklas, skirtas Lietuvos žmonėms tremtiniams, žuvusiems ir mirusiems 1941–1956 metais Jakutijoje, atminti. Paprastas paminklas su paprastu įrašu: „Lietuvos tremtinių aukoms atminti žuvusiems nuo politinės represijos Jakutijos žemėje 1941 – 1956”. Tai – padaryta Reginos Burbaitės-Trofimenko ir Lietuvos bei Jakutijos valdžių dėka. „Į lietuvius jakutai žiūri pagarbiai. Prisimena, kaip tremtiniai lietuviai mokydavo siūti, siuvinėti, gražiai prie stalo sėdėti. O jakutai atsilygino pamokymais, kaip išgyventi Šiaurėje,“ – pasakojo p. Regina. Beje, pirmininkė daug šiltų žodžių skirė ir Jakutijos žemės ūkio ministerijos atsakingai darbuotojai, Jakutijos nusipelniusiai kultūros veikėjai Agafijai Ptycinai, padėjusiai steigti lietuvių bendriją „Gintaras“. Juk jai priklauso iniciatyva kuriant dokumentinius filmus apie Lietuvos tremtinius: „Ilga kelionė“, „Lietuva: 1941 m. birželio 14 d. – Gedulo ir Vilties diena“. Šie filmai apkeliavo Jakutiją ir Rusiją. Be jos nebūtų rusų kalba išleistų brolijos „Lapteviečiai“ narių prisiminimų knygų „Lietuviai prie ledjūrio“, „Išgyventi puslapiai“ ir jau parengtos knygos apie jakutų perkeltuosius „Čurapčos tragedija“. Pagarbiai minėjo ir Lietuvos žmones: brolijos „Lapteviečiai“ pirmininką Joną Markauską, gimusį Trofimovsko saloje, brolijos pirmininko pavaduotoją Ritą Vaicekauskaitę–Vipartienę, gimusią Jakutsko mieste, LGGRTC generalinę direktorę Teresę Birutę Burauskaitę, Socialinių paslaugų priežiūros departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistę Rimą Gudelytę, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių Bendrijos (LPKTB) Valdybos pirmininką Vytą Miliauską ir daugelį kitų, kurių žodžiai kilsteri nuotaiką bei norą dirbti, norą kuo dažniau būti savo Tėvynėje Lietuvoje, nors tai ir brangiai kainuoja…

Na, o išvažiuodami iš Jakutso, būtinai paėjėkite centrine jos gatve ir nenustebkite, kad ji pavadinta „Didžiojo vado“ Lenino, „puošiančio“ aikštę, vardu. Kas prisimena Vilniuje stovėjusį paminklą, tai jis labai panašus. Vadas kviečia į „šviesųjį komunizmo rytojų“. Vietiniai lietuviai būtinai pakvies jus aplankyti parodą „Sachos Respublikos turtai“, kurioje galima pamatyti deimantų, platinos, aukso, sidabro, brangakmenių, mamuto kaulo meno dirbinių. Tiesa, į parodą pateksite tik po ginkluotos apsaugos patikros. O zoologijos sode – kitokie negu mūsų Kauno zoologijos sode gyvūnai: čia galima pamatyti prie stiprių šalčių prisitaikiusią gyvūniją. Klajoklių būstai ir buities įnagiai eksponuojami etnografiniame komplekse „Čočur Muran“: pasižiūrėjus galima palyginti su mūsų Lietuvos liaudies buities muziejumi Rumšiškėse. Skirtumas yra… tačiau didžiausią įspūdį paliks komplekso ekspozicija „Amžino įšalo karalystė“: kalne iškastuose tuneliuose anksčiau buvo saugomos maisto atsargos, reikalingos karo atveju arba esant didelėms gamtos nelaimėms. Šaldytuvų nereikėjo…

Kaulų kelias“ – tai svarbiausia Sibiro automobilių magistralė (pavažiuokite ja nors pora kilometrų), pavadinta ji tokiu vardu dėl to, kad ją tiesę kaliniai ir buvo laidojami po ja. Gal ir lietuvių esama, amžiams pasilikusių čia, amžiams svetimoje žemėje.

Nuotraukose:

1. Paminklą atidengiant kalba Jakutijos lietuvių draugijos „GINTARAS“ pirmininkė R. Burbaitė–Trofimenko
2. Lietuvos Vėliava, žvakučiø liepsnelės tešildo Lietuvos tremtinių atminimą, tų, kurie, išgyvenę tremties siaubą, liko gyvi ir tų, kurių kapai taip ir liko nežinomi
3. Pirmosios gėlės prie paminklo
4. Khomusu–jakutų nacionaliniu muzikos instrumentu muzikinį kūrinį atlieka Valentina Gaučienė 

Voruta. – 2013, vas. 16, nr. 4 (768), p. 12.

Tremtis , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra