J. Žilys. Pietryčių Lietuvos regioninė autonomizacija 1988–1990 metais

Autorius: Data: 2014-07-26, 16:20 Spausdinti

J. Žilys. Pietryčių Lietuvos regioninė autonomizacija 1988–1990 metais

Autonomininkų plakate užrašas: „Sąjūdis etnonacizmas“

Juozas Žilys, „Nepriklausomybės sąsiuviniai“, alkas.lt

1988 m. rudenį ir 1989 metais lenkų nacionalines teritorijas skelbė Šalčininkų ir Eišiškių miestų, Eišiškių, Dainavos, Kalesninkų, Jašiūnų, Turgelių, Akmenynės, Gerviškių, Pabradės, Butrimonių, Dieveniškių apylinkių vietinės tarybos.

Pagal tą patį šabloną vyko procesas ir Vilniaus rajone, kuriame savivaldiškus darinius skelbė dauguma apylinkių. Priimtų sprendimų apibendrinanti nuostata  – įsteigti lenkų nacionalines apylinkes, pripažįstant lietuvių valstybinę kalbą ir lygias teises rusų ir lenkų kalbomis. Taigi viena iš priežasčių, skatinusių skelbti lenkų nacionalines teritorines apylinkes ir rajono pavaldumo miestus buvo Aukščiausiosios Tarybos priimtas sprendimas suteikti lietuvių kalbai valstybinės kalbos statusą ir jį įtvirtinti Konstitucijoje. [1]

Tarybų sesijose priimant šiuos sprendimus buvo reiškiamas nepasitenkinimas Aukščiausiosios Tarybos veiksmais, aktualizuojamos kitos socialinės, kultūrinės, ekonominės raidos problemos. Tokios pozicijos dėl Lietuvoje vykusio politinio proceso krypčių laikėsi ir Socialistinis judėjimas už persitvarkymą Lietuvoje „Vienybė“, „Jedinstvo“, „Jednošč“. Šios organizacijos steigiamojoje deklaracijoje skelbta apie „vietinės tautybės piliečių kalbos prioritetą“, kad „kalbų valstybingumo ir pilietybės klausimą respublikoje turi spręsti tik demokratiškai išrinkta iš dviejų rūmų sudaryta Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, į kurią įeitų tautybių taryba su lygiu lietuvių, lenkų, rusų, baltarusių, žydų ir kitų tautybių deputatų atstovavimu, turinti aukščiausiojo valdžios organo funkcijas nacionalinių procesų ir tarpnacionalinių santykių srityje. Todėl dabar Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba kol kas neturi spręsti Lietuvos TSR valstybinės kalbos ir pilietybės statuso klausimo“. [2]

Pastebėtina, kad tuometinės valdžios institucijos kurį laiką neakcentavo, tiesiog vengė oficialiai įvertinti vietinių tarybų sprendimus, jų teisinę ir politinę reikšmę, nors atskirų pietryčių Lietuvos regionų, o vėliau – visos teritorijos autonomizacijos idėjos vis labiau plito. Štai 1989 m. balandžio 15–16 d. vykusiame Lietuvos lenkų sąjungos [3] steigiamajame suvažiavime jau buvo ne tik diskutuojama apie lenkų kultūros, švietimo klausimus. Rezoliucijoje dėl Vilnijos ekonominės padėties buvo suformuluotas siekis paskelbti teritorines autonomijas, paremti apylinkių tarybų atitinkamus sprendimus. Jau tada šią idėją daugelis žmonių vertino kaip „gynybinę reakciją prieš lietuvių valstybinės kalbos įvedimą bei siekimą monopolizuoti politinę valdžią šiame Lietuvos krašte.“ [4] Būtent čia komunistų funkcionieriai sugebėjo gudriai supainioti nacionalinio klausimo perspektyvą su savanaudiškais kėslais. Lengviausia buvo apeliuoti į patriotinius jausmus su nuoroda, kad Vilnijos problemas optimaliai išspręstų autonomija. [5]

Autonomizacijos ideologijos įgyvendinimo sisteminis kryptingumas dar labiau aiškėjo 1989 m. gegužės 12 d. Mickūnuose vykusiame vadinamajame Vilnijos deputatų pirmajame suvažiavime. Svarbiausias dienotvarkės klausimas buvo autonomijos reikalavimas ir jos įkūrimo perspektyvos. Autonominės srities statuso projektui rengti buvo įsteigta 65 narių Koordinacinė taryba. Priimtoje deklaracijoje buvo tvirtinama, kad „galutinis mūsų tikslas yra Vilniaus krašte sukurti lenkų autonominę sritį“. Nors to suvažiavimo dokumentuose tiesiogiai nekalbama apie kuriamo krašto valstybinę priklausomybę, tačiau suvažiavimo prezidiumas buvo įgaliotas veikti per atitinkamas TSRS ir LTSR institucijas. [6]

Šie procesai atskleidė ir tai, kad autonomizacijos idėjų platintojai ir organizatoriai pradėjo visiškai ignoruoti besikeičiančią politinę aplinką Lietuvoje, kuri reiškėsi ir nauja teisine situacija. 1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deklaraciją „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“, kurioje postuluota: „/…/ nuo šios dienos, priėmus Lietuvos TSR Konstitucijos 70 straipsnio pataisą, Lietuvos TSR galioja tik jos Aukščiausiojoje Taryboje priimti arba patvirtinti įstatymai“. [7] Tą pačią dieną buvo pakeisti ir atitinkami Lietuvos TSR Konstitucijos straipsniai. [8]

Vis labiau ryškėjant autonomizacijos siekiams, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pagaliau paskelbė pareiškimą, kad „santūrumo, korektiškumo stoka, istorijos ir šiandienos realijų ignoravimas byloja apie šios kampanijos organizatorių neatsakingumą, politinę trumparegystę, kliudo demokratizuoti nacionalinius santykius, sudaro pretekstą konfrontacijai“. Pareiškime akcentuota, kad šie sprendimai prieštarauja Konstitucijai, vietinių tarybų kompetenciją reglamentuojantiems įstatymams, todėl yra negaliojantys ir netoleruotini. Pabrėžiant, kad „vienintelis teisingas ir demokratinis nacionalinių santykių problematikos sprendimo kelias yra įstatyminis“, atkreiptas dėmesys į tai, kad rengiamas Tautybių įstatymo projektas, kuriame bus garantuojamas jų laisvas ir lygiateisis vystymasis, tinkamas tautinių mokyklų, kultūros įstaigų, spaudos ir informacijos priemonių funkcionavimas, gimtosios kalbos vartojimas, tautinių mažumų teisingas atstovavimas vietinėse tarybose, taip pat Aukščiausiojoje Taryboje.

Pareiškime deklaruota, kad „vientisa ir nedaloma Respublikos teritorija, ekonominės ir socialinės politikos esminis pertvarkymas visuomenės labui turi vienyti visus Lietuvos žmones. Pažangiosios pertvarkos jėgos, visų tautybių dori ir darbštūs darbininkai bei valstiečiai, inteligentija privalo suvokti savo atsakomybę, turi panaudoti visą savo autoritetą, įtaką ir intelekto jėgą puoselėdami geranoriškus visų Lietuvos žemėje gyvenančių žmonių santykius, kurie laiduotų sėkmingą ir negrįžtamą demokratinės, humaniškos visuomenės kūrimą.“ [9]

Bandymas autonomizuoti pietryčių Lietuvos teritorijos dalis įvertintas Aukščiausiosios Tarybos sesijoje, vykusioje 1989 m. liepos 4–5 dienomis. Aukščiausiosios Tarybos deputatas Romualdas Ozolas, inicijuodamas šio klausimo svarstymą, kalbėjo: „Panašiai neįsijungimo į Lietuvos valstybės kūrimą nacionalinės mažumos teisėmis ir savo nacionalinės kultūros autonomijos keliu pasuko Lietuvos lenkai. Teritorinių autonominių apylinkių kūrimas – tipiškai politinė akcija, kurios tikslas ne bendrų Lietuvoje veiksmų paieška, o tolesnis lenkų atsiribojimo nuo Lietuvos įtvirtinimas naujomis sąlygomis. Rezervacijų savanoriško steigimo programa, kurią, spekuliuodami žmonių jausmais, yra numatę, bent man susidarė toks įspūdis, Lietuvos lenkų nacionalinės mažumos vadovai.“ [10] Pabrėždamas tautinių mažumų kultūrinės autonomijos teisinio apibrėžimo būtinumą, R. Ozolas akcentavo, kad visi šie Vilnijos krašto sprendimai turi būti panaikinti, o „iniciatyvą turėtų parodyti tie, kurie tuos klaidingus žingsnius inspiravo arba juose dalyvavo. Man rodos, Lietuvos pasiryžimas toliau kurti Lietuvos demokratinę valstybę, politinę visuomenę yra vienintelis teisingas tautinių mažumų jungimosi į Lietuvos visuomenę pamatas.“ [11]

TSRS liaudies deputatas Ivanas Tichonovičius kalbėjo apie tai, kad įstatymai, liečiantys nacionalinius ir pilietinius santykius, turi ginti „visų Lietuvos gyventojų interesus nepriklausomai nuo jų klasinio ir tautinio priklausomumo“. Deputatas siūlė rinkimų įstatyme įrašyti nuostatą, kad „tautinėms grupėms, gyvenančioms Lietuvoje ir savo darbu prisidedančioms prie jos klestėjimo, garantuojamas paritetinis procentinis atstovavimas visuose valstybiniuose organuose“. [12] Prasidėjusį autonomizacijos procesą jis bandė pateisinti: „Autonomijos siekimas – tai mėginimas įgyti vietinę savivaldą Lietuvos Respublikos sudėtyje. Ir nieko daugiau. Kodėl vietos lenkai to siekia? Todėl, kad daugelis pokario istorijos dešimtmečių parodė, kad labai sunku tikėtis vyriausybės geros valios šių rajonų socialinio, kultūrinio, ekonominio ir kitokio vystymo klausimu. Todėl tai mėginimas kaip tik įgyti ribotą savivaldą Lietuvos Respublikoje.“ [13]

Deputatui R. Ozolui pasiūlius, Aukščiausioji Taryba priėmė kreipimąsi į Lietuvos lenkus, kuriame pareikšta, kad ji remia Lietuvos lenkų tautinį kultūrinį atgimimą ir siūlo šiam kilniam tikslui telkti visas Lietuvos lenkų jėgas, tačiau laikosi principinės nuomonės, kad Lietuvos teritorija yra vientisa, nedaloma ir tai neatsiejama nuo Respublikos gyventojų daugumos moralinių ir istorinių jausmų bei jų valios. Aukščiausioji Taryba kvietė vietines Liaudies deputatų tarybas kuo greičiau panaikinti priimtus sprendimus dėl lenkų autonominių apylinkių įkūrimo, nes jie prieštarauja Konstitucijai, ragino Lietuvos lenkus kartu su kitų tautų atstovais kuo aktyviau prisidėti prie tautybių įstatymo kūrimo. [14]

Nors Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pareiškimas ir Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į Lietuvos lenkus ir suvaidino pozityvų vaidmenį išreiškiant konsoliduotą oficialiąją bei didžiosios visuomenės dalies nuomonę dėl autonomizacijos, tačiau nesustabdė atitinkamų politinių jėgų pastangų tokiu būdu spręsti pietryčių Lietuvos aktualijas. Atvirkščiai, dar aktyviau prabilta apie tolesnius veiksmus siekiant ne tik lokalių teritorijų savivaldos, bet Vilniaus krašto kaip vientisos teritorijos autonomijos. Mitinge susitikime su TSRS liaudies deputatais Antanu Buraču ir Kazimieru Motieka priimtoje rezoliucijoje įvardytas tikslas įkurti Vilniaus krašto lenkų autonominę sritį. [15] Reikalavimuose buvo skelbiama, kad būtina parengti teisės aktą, numatantį galimybę tų vietų, kur lenkai sudaro daugumą arba didesnį procentą, įstaigose kartu su valstybine kalba vartoti lenkų kalbą, o vietoves pavadinti lenkiškai. Raginta sudaryti galimybes gerinti lenkų švietimą: suteikti daugiau vietų aukštosiose mokyklose; įkurti lenkų kalba dėstomas grupes Pedagoginiame institute, taip pat lenkų grupes kultūros, medicinos poreikiams, o perspektyvoje – atskirą lenkišką aukštąją mokyklą; siekti, kad Vilniaus krašte būtų transliuojamos Lenkijos televizijos laidos lenkų kalba; įkurti žurnalą ir biuletenį, kuriuos leistų Lietuvos lenkų sąjunga. Rezoliucijoje nutarta kreiptis į TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą, kad būtų panaikinti trisdešimtaisiais metais priimti įstatymai, kurie lenkų tautybės gyventojus paliko už įstatymo ribų ir tapo pagrindu TSRS teritorijoje gyvenančių lenkų masinėms represijoms bei genocidui. Greta paminėtų kultūrinių, socialinių reikalavimų buvo pareikšta, kad reikia rūpintis karo veteranais, taip pat ir buvusiais Armijos krajovos kariais, įpareigoti organizacijas, įmones ir įstaigas, kad jos pagamintų iškabas ir lenkų kalba.

Intensyvėjantys ketinimai autonomizuoti atskiras pietryčių Lietuvos teritorijas negalėjo nejaudinti Lietuvos visuomenės, [16] nes vis labiau aiškėjo, kad šios akcijos organizatorių tikslas yra ne vien lenkų kultūros, švietimo reikalai – aktualizuojant Lietuvai skausmingas istorines patirtis santykiuose su Lenkija, vis labiau dirbtinai dramatizuojant lenkų padėtį šiame krašte, buvo siekiama skatinti šių klausimų politizavimą ir skelbti, kad vienintelis kelias – plataus masto autonomija. Toks autonomijos turinys, vadinamojo savarankiškumo ribos ryškėjo palaipsniui. Jos kontūrai akivaizdžiau apibrėžti Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų sprendimuose.

1989 m. rugsėjo 6 d. Šalčininkų rajono Liaudies deputatų tarybos dešimtojoje sesijoje priimamas sprendimas „Dėl Šalčininkų rajono teritorijos paskelbimo to paties pavadinimo lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu su savivalda Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos sudėtyje.“ [17] Sprendime akcentuojama, kad šiame rajone daugumą gyventojų sudaro lenkų tautybės žmonės ir Taryba pritaria lenkų tautybės gyventojų susirūpinimui, jog „neatsižvelgiama į rajono gyventojų nacionalinius interesus“: 1) Aukščiausioji Taryba nesuteikia teisinių garantijų dalyvauti nacionalinėms mažumoms visų lygių valstybinės valdžios organuose; 2) rengiamame Lietuvos TSR gyventojų tautybių įstatyme numatoma suteikti nacionalinėms mažumoms tik teisę steigti nacionalines kultūrines organizacijas; 3) nelygiateisiški ekonominiai ir socialiniai santykiai lyginant su kitais regionais; 4) gyventojų nacionalinių ir kalbinių ypatumų nepakankamas supratimas; 5) teisės aktų dėl valstybinės kalbos įgyvendinimo numatyti terminai ir lietuvių kalbos plitimo rajone sfera; 5) nepriimami pozityvūs nutarimai, kaip sumažinti tarpnacionalinį įtempimą ir apginti nacionalinių mažumų interesus; 6) Lietuvos TSR naujos Konstitucijos, įstatymų dėl pilietybės, dėl tautybių projektuose apribojamos nacionalinių mažumų politinės teisės ir laisvės; 7) masinių informacijos priemonių skelbiamos medžiagos apie rajoną neretai būna tendencingos ir vienašališkos. Sprendime pritarta TSKP platformos „Partijos nacionalinė politika dabartinėmis sąlygomis“ projektui, kuriame siūloma steigti nacionalinius teritorinius rajonus, kaimų apylinkių tarybas.

Sprendime Šalčininkų rajonas paskelbiamas lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu „su savivalda Lietuvos TSR sudėtyje, lygiateisiškai vartojant lietuvių, lenkų ir rusų kalbas valstybinių bei visuomeninių organų veikloje, liaudies švietimo, kultūros, gamybos, aptarnavimo, ryšių sferoje ir kitose rajono visuomeninio gyvenimo srityse“. Skelbiama, kad „Šalčininkų lenkų nacionalinis teritorinis rajonas išsaugos rajone susiklosčiusią tarybų valdžios organų ir socialinio bei ekonominio valdymo struktūrą“. Numatyta 1989 m. ketvirtajame ketvirtyje įvyksiančioje Tarybos sesijoje priimti Šalčininkų lenkų nacionalinio teritorinio rajono nuostatus, sudaryti šių nuostatų rengimo komisiją.

1989 m. rugsėjo 8 d. vykęs Šalčininkų rajono vadinamasis partinio, tarybinio, ūkinio, komjaunimo ir profsąjungos aktyvo susirinkimas savo rezoliucijomis pritarė TSKP CK pareiškimui „Dėl padėties tarybinio Pabaltijo respublikose“, kuriame esą „teisingai parodyta mūsų Respublikoje susiklosčiusi visuomeninė politinė situacija, rimtai susirūpinta tolesniu jos vystymu“. „Mes visiškai suprantame tą susirūpinimą, nes esame betarpiškais liudininkais didelio masto kampanijos, kai ruošiamasi Lietuvos išstojimui iš TSR Sąjungos sudėties. Tą kampaniją veda ekstremistai ir nacionalistinės jėgos tiek Respublikoje, tiek ir už jos ribų,“ – rašoma rezoliucijoje. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio „išsigimęs“, susiliejęs su „reakcingomis jėgomis“, tačiau prieš šias jėgas nesiimama veiksmų. Deklaruojama, kad „mes už kiekvienos tautos atgimimą vieningoje TSRS broliškų tautų šeimoje, už realų Respublikos suverenitetą TSR Sąjungos sudėtyje. Už Lietuvos komunistų partijos savarankiškumą TSKP sudėtyje.“ [18]

1989 m. spalio 18 d. komunistų partijos Šalčininkų rajono komiteto IV plenume priimtoje rezoliucijoje „Dėl rajono Liaudies deputatų tarybos 1989 m. rugsėjo 6 d. sprendimo paskelbti Šalčininkų lenkų nacionalinį teritorinį rajoną Lietuvos TSR sudėtyje“ pritarta Tarybos sprendimui, kuris „įkūnijo daugumos rajono gyventojų, kurių daugumą sudaro lenkų tautybės atstovai, valią ir ryžtą, nacionalinį atgimimą. Paskelbimas yra tam tikra dalis revoliucinių procesų Respublikos ir šalies nacionaliniuose santykiuose, skirtų lenininių nacionalinės politikos principų atkūrimui ir realiam visų tautų lygiateisiškumui įtvirtinti.“ Rezoliucijoje pareikšta pozicija, kad „partijos rajono komiteto biuras turi būti iniciatoriumi perimant valdžios funkcijas į savo rankas, ginti rajono bei jo gyventojų interesus Respublikoje“. Greta valstybinės lietuvių kalbos turi būti leista lygiateisiais pagrindais vartoti lenkų ir rusų kalbas visose visuomeninio gyvenimo sferose ir „nė vienas pareigūnas ar grupė asmenų negali savo darbo organizuoti prieš rajono daugumos gyventojų valią, prieštarauti jų interesams ir kolektyvų priimtiems nutarimams“. Vadinamosios „kadrų“ politikos srityje pažymėta , kad visose rajono institucijose turėtų būti atstovaujami „visų rajono nacionalinių grupių žmonės“, o „vadovaujančių kadrų sudėtis geriausiai atspindėtų gyventojų nacionalinę struktūrą“.

Tuo metu Šalčininkų rajone įsikūrė Koordinacinė taryba prieš rajono autonomizavimą. 1989 m. rugsėjo 16 d. vykusiame rajono gyventojų susitikime su TSRS liaudies deputatais Aantanu Buraču, Algimantu Čekuoliu, Mečiu Laurinkum, Kazimieru Motieka buvo pareikšta, kad Šalčininkų rajono Tarybos sprendimas prieštarauja TSRS ir Lietuvos TSR konstitucijoms, pažeisti demokratijos ir viešumo principai, nes šis klausimas viešai nesvarstytas nei spaudoje, nei su rinkėjais, o rajono autonomijos paskelbimas yra LKP Šalčininkų rajono komiteto nario Česlovo Visockio vadovaujamos grupės surežisuota akcija. Susitikimo dalyviai piktinosi šmeižto kampanija prieš pertvarką Lietuvoje, vyriausybę, šios kampanijos ruporu paverstu rajono laikraščiu „Lenino priesakai“ ir reikalavo, kad rajono Tarybos sprendimas būtų pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu, pareikštas politinis nepasitikėjimas akcijos organizatoriais, sudaryta komisija padėčiai ištirti. Dėl Vyriausybės nutarimo dėl lietuvių kalbos vartojimo siūlyta išanalizuoti susidariusią padėtį, diferencijuotai nustatyti terminus pereinant į lietuvių kalbos vartojimą, parengti pareigūnų, kurie privalo išmokti lietuvių kalbą, sąrašą. [19]

Pagal panašų scenarijų buvo skelbiamas Vilniaus autonominis rajonas. 1989 m. rugsėjo 15 d. Nemenčinės „Taikos“ kino teatro patalpose įvykusios Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos sesijos priimtame sprendime buvo pažymima, kad „daugumą rajono gyventojų neramina ir baugina tas faktas, kad įstatymuose ir kituose vyriausybiniuose aktuose /…/ neatsižvelgiama į tautinių mažumų interesus“ /…/, kad „netikrumą rytdiena nelietuvių tautybės žmonėms kelia pilietybės, tautybių įstatymų projektai, varžantys /…/ tautinių mažumų teises ir laisves“. Pasiremiant TSKP CK platformos „Partijos nacionalinė politika dabartinėmis sąlygomis“ projektu, kuriame „atsispindi TSRS visų autonomijų, taip pat ir nacionalinių rajonų, formų plačiausias išvystymas“, buvo teigiama, kad Vilniaus rajono autonomijos siekis neprieštarauja Konstitucijai. Tarybos sprendimo pagrindinė nuostata suformuluota taip: „Paskelbti Vilniaus lenkų nacionalinį teritorinį rajoną su savivalda Lietuvos TSR sudėtyje, lygiateisiškai vartojant lietuvių, lenkų ir rusų kalbas valstybinių ir visuomeninių organų veikloje, švietimo, kultūros, medicinos, gamybos, aptarnavimo, ryšių ir kitose rajono visuomeninio gyvenimo sferose.“ [20] Nustatyta, kad Vilniaus lenkų nacionaliniame teritoriniame rajone su savivalda išlaikoma anksčiau rajone susiklosčiusi tarybų valdžios ir socialinio ekonominio valdymo struktūra, taip pat  pritarta Šalčininkų rajono tarybos sprendimui paskelbti šią teritoriją lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu su savivalda Lietuvos TSR sudėtyje. Sudaryta komisija (pirmininkas – TSRS liaudies deputatas Anicetas Brodavskis), kuri turėjo parengti Vilniaus rajono teisinį statusą reglamentuojančius nuostatus.

Deklaruojamos savivaldos turinys išsamiau atskleistas A. Brodavskio paskelbtuose rinkėjų priesakuose, pasiūlymuose ir reikalavimuose. Jų pagrindiniai teiginiai buvo tokie: regioninė savivalda; tautinių mažumų proporcingas atstovavimas visose valstybinės valdžios ir valdymo institucijose; greta valstybinės lietuvių kalbos – lenkų kalba; įsteigti lenkų aukštąją mokyklą, mokymo sistemą lenkų kalba, lenkų kultūros centrą ir lenkų skyrius, leisti vadovėlius lenkų kalba, užtikrinti dvasininkų rengimą lenkų kalba, numatyti pamaldas lenkų kalba Vilniaus Arkikatedroje, pasirūpinti medicinos darbuotojų rengimu lenkų kalba ir kt. [21]

Šios nuostatos vienaip ar kitaip atsispindėjo Vilniaus rajono tarybos sesijos pranešimuose ir deputatų pasisakymuose. Štai Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas Edvardas Tomaševičius reikalavo, kad būtų užtikrintas lietuvių, lenkų ir rusų kalbų vartojimo lygiateisiškumas, aiškino, kad lenkų nacionalinių apylinkių paskelbimas buvo viena iš formų „gelbstint lenkų kalbą ir kultūrą“. [22] Lenkų kultūros plėtojimo programa buvo dėstoma ir kituose dokumentuose. Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus rajono skyriaus konferencijos 1989 m. gruodžio 9 d. rezoliucijoje planuojama tobulinti vadovavimą lenkų tautinei mokyklai, kadrus paskirstyti taip, kad lenkiškų mokyklų kuratoriais būtų polonistai; numatyti mokytojų rengimo lenkiškose mokyklose perspektyvas, atidaryti naujas lenkiškas mokyklas; įsteigti aukštosiose mokyklose grupes, kuriose būtų dėstoma lenkų kalba; kultūros srityje: prailginti televizijos laidą lenkų kalba, transliuoti Lenkijos pirmąją televizijos programą; aktyviai bendradarbiauti su Baltarusijos Voronovo, Lydos, Gardino, Ašmenos rajonų lenkų kultūrinių organizacijų skyriais; rūpintis istorinių paminklų išsaugojimu, įamžinti gyventojų masinių egzekucijų Antrojo pasaulinio karo metais vietas Glitiškių kaime ir kitur; aktyviai dalyvauti rinkimų į Aukščiausiąją Tarybą kampanijoje; įtvirtinti Konstitucijoje dvi nuostatas: „Respublikoje gyvenantiems lenkų tautybės piliečiams garantuoti aukštojo mokslo įgijimą gimtąja kalba (medicinos, švietimo, kultūros, žemės ūkio srityse)“, „lenkų kalbą prilyginti valstybinei lietuvių kalbai tuose rajonuose, kur gyvena dauguma lenkų tautybės žmonių.“ [23]

Tokia įvykių dinamika, lietuvių susirūpinimas vykstančiais procesais skatino ir valdžios institucijų atitinkamus teisinius politinius veiksmus. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas vėl konstatavo, kad Šalčininkų rajono Liaudies deputatų tarybos 1989 m. rugsėjo 6 d. ir Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos 1989 m. rugsėjo 15 d. sprendimai, kuriais šios teritorijos buvo paskelbtos lenkų nacionaliniais teritoriniais rajonais, pažeidžia Respublikos valstybinį teritorijos vientisumą, prieštarauja Konstitucijai, Rajono Liaudies deputatų tarybos įstatymui. Pažymėta, kad šie sprendimai nebuvo padiktuoti objektyvių istorinių, politinių ir ekonominių priežasčių, jais kurstoma nesantaika tarp žmonių, su jais nesutinka nemaža dalis Šalčininkų bei Vilniaus rajonų gyventojų. [24]

Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pripažino, kad šie sprendimai teisiniu požiūriu prieštarauja Konstitucijai bei įstatymui ir yra negaliojantys. Vyriausybei buvo pasiūlyta išnagrinėti ekonomines, kultūrines ir socialines šių rajonų problemas, numatyti perspektyvas, pagrįstas šių regionų ypatumais ir čia gyvenančių lietuvių, lenkų, baltarusių bei kitų tautybių realiais poreikiais. Šalčininkų ir Vilniaus rajonų Liaudies deputatų tarybų vykdomiesiems komitetams pavesta pateikti Ministrų Tarybai pasiūlymus dėl Ministrų Tarybos 1989 m. vasario 20 d. nutarimo „Dėl priemonių Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti“ įgyvendinimo Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose. Prezidiumas ragino šiuose rajonuose gyvenančius lenkus, lietuvius, baltarusius ir visų kitų tautybių žmones gerbti Respublikos valstybingumą, jos įstatymus, sutelkti ir tvirtai siekti pagrindinio pertvarkos tikslo – demokratinės teisinės valstybės sukūrimo.

Pietryčių Lietuvoje vykstančius procesus apibendrino ir įvertino Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba. Priimtame pareiškime autonomizacijos ketinimai apibūdinti kaip destruktyvūs ir iracionalūs, nesiderinantys su Lietuvos visuomenės raidos strateginiais tikslais. Pareiškime rašoma: „Pertvarką Lietuvoje bando stabdyti ar iškraipyti konservatyvios, jai priešiškos jėgos, vedinos destruktyvių tikslų, jos pradėjo skelbti Respublikoje vykstančius procesus kaip tautinių mažumų diskriminaciją, tarybų valdžios griovimą, žmogaus teisių pažeidimus. Įvairūs komitetai, organizacijos valdžios organams kelia kraštutinius reikalavimus, grasina streikais, reiškia ultimatumus. Kai kuriuose rajonuose skelbiami įstatymais nenumatyti nacionaliniai teritoriniai dariniai.“ [25]

Netrukus įvyko Respublikos vadovybės, Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Širvintų, Trakų, Molėtų rajonų vadovų, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio, Lietuvos lenkų sąjungos atstovų susitikimas. Jo metu aštriai svarstytos socialinės politinės šių rajonų problemos, bandyta susitarti dėl daugelio klausimų, kurie darėsi vis labiau aktualesni laisvės siekiančioje Lietuvoje.

Susitikimo dalyviai siūlė paspartinti tautybių įstatymo projekto rengimą, parengti perspektyvinę pietryčių Lietuvos ekonominio, socialinio, kultūrinio vystymo ir integravimo programą, teikti daugiau informacijos apie pietryčių Lietuvos gyventojų nacionalinius santykius, šio krašto praeitį ir dabartį, išnagrinėti, kaip, atsižvelgiant į pietryčių Lietuvos rajonų tautines, kalbines, demografines sąlygas, įgyvendinamos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. sausio 25 d. įsako „Dėl Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimo“ ir Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1989 m. vasario 20 d. nutarimo „Dėl priemonių Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimui užtikrinti“ nuostatos.

Taip pat buvo numatyta prie Švietimo ministerijos sukurti specialų padalinį, kuris užsiimtų Lietuvoje gyvenančių tautybių švietimo reikalais ir teiktų pasiūlymus šiam darbui gerinti, išnagrinėti galimybes įsteigti Vilniaus pedagoginiame institute fakultetą humanitarinio profilio specialistams rengti pagal pietryčių Lietuvos rajonų gyventojų, vietinių tarybų vykdomųjų komitetų paraiškas, išplėsti Vilniaus universiteto slavistikos katedrą. Susitarta apsvarstyti pasiūlymą Vilniaus rajono Buivydiškių technikumo bazėje įsteigti Žemės ūkio akademijos filialą, kuris rengtų atitinkamo profilio specialistus pietryčių Lietuvos rajonams. Siekiant geriau atspindėti Lietuvoje gyvenančių tautybių problemas, numatyta apsvarstyti pasiūlymą dėl atskirų televizijos bei radijo programų lenkų, baltarusių bei kitomis kalbomis sudarymo ir jų transliavimo laiko prailginimo. [26] Tačiau šie pozityvūs žingsniai autonomizacijos iniciatyvų nesustabdė.

Pietryčių Lietuvos autonomizacijos ketinimus įvertino ir Sąjūdis. Sąjūdžio Seimo penktojoje sesijoje priimtoje rezoliucijoje pabrėžta, kad lenkų visuomenė turi atsisakyti iššūkio Respublikos valdžios ir gyventojų daugumos atžvilgiu, kad reikia imtis iniciatyvos atšaukti formaliai paskelbtąsias autonomines apylinkes. Reikštas įsitikinimas, kad taip būtų pademonstruotas Lietuvos lenkų apsisprendimas eiti kartu su lietuvių tauta į nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimą. Sąjūdžio Seimas projektavo, kad artimiausioje ateityje būtina priimti Pilietybės ir Lietuvos tautinių mažumų kultūrinės autonomijos įstatymus. [27]

Autonomizacijos idėjos buvo populiarinamos, jas įgyvendinti buvo bandoma ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Estijoje. Tokiu būdu buvo siekiama sukurti politines teisines kliūtis Baltijos kraštų tautų pasirinktam konstitucionalizmo raidos, suverenaus valstybingumo atkūrimo demokratiniam parlamentiniam keliui. Vadinamieji autonominiai regionai turėjo būti politiniais bastionais, sukuriančiais regimas galimybes realizuoti konservatyviąją komunistinę ideologiją, blokuoti Baltijos tautų siekį savarankiškai rinktis istorinį politinį raidos kelią. Reikia pripažinti, kad autonomizacija buvo rimta grėsmė atkuriamų valstybių teritoriniam vientisumui, jų suverenitetui istorinėse etninėse žemėse.

Ši problema įvertinta Estijos Liaudies Fronto, Latvijos Liaudies Fronto ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 1989 m. rugsėjo 9 d. deklaracijoje. [28] Joje skelbiama, kad Baltijos šalių teritorijos yra jų valstybinio vientisumo pagrindas, o teritoriniai administraciniai pakeitimai gali būti daromi tik teisiniu ir konstituciniu būdu, taip pat tarpvalstybinėmis sutartimis: „/…/ bet kurie mėginimai pakeisti Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorinį vientisumą, kaip antai šiaurės rytų Estijos, Daugpilio, pietryčių Lietuvos atžvilgiu, traktuotini pirmiausia kaip šiurkšti politinio spaudimo priemonė. Tokie veiksmai nukreipti prieš Baltijos šalių savarankiškumo ir nepriklausomybės siekius, prieš ten gyvenančių tautų interesus. Tie veiksmai – tai mėginimas /…/ padidinti įtampą ir suardyti užgimstančią trijose respublikose pastoviųjų gyventojų pilietinę vienybę.“ Deklaracija  kvietė neremti šių iniciatyvų, kurios sudarytų „papildomas kliūtis teisinės valstybės link“.

Šalčininkų rajono tarybos 1989 m. rugsėjo 6 d. sprendimo vykdytojai parengė ir paskelbė projektą, kuris vadinosi „Teiginiai dėl Šalčininkų lenkų nacionalinio teritorinio rajono su savivalda Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos sudėtyje.“ [29]

Šių Teiginių teisinė analizė sudaro galimybes visapusiškiau pažinti ir įvertinti ne tik rengėjų politinius tikslus, bet ir teisines prielaidas sukurti specifinę regioninę teisinę erdvę, kurioje konkuruotų „vietinės teisinės normos“ ir Lietuvos teisinė sistema, grindžiama Lietuvos suvereniteto veikimu visoje pietryčių Lietuvos teritorijoje ir jos atskirose dalyse.

Teiginių 1 skirsnio Bendruose nuostatuose deklaruojama, kad Šalčininkų lenkų nacionalinio teritorinio darinio tikslas – spręsti rajono teritorijoje gyvenančių lenkų ir kitų tautybių Lietuvos TSR piliečių nacionalinius klausimus.

Vertinant šias nuostatas vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad nors čia ir nepaminėtos sąvokos „savivalda“ ar „autonomija“, tačiau vėlesniuose teiginiuose iš esmės įtvirtinamas rajonų „savivaldiškumas“ ir „autonomiškumas“ santykiuose su Lietuvos institucijomis. Negalima būtų nepasakyti, kad nei tuo metu galiojančioje Konstitucijoje, nei įstatymuose nebuvo numatytos teisinės prielaidos sukurti administracinius teritorinius darinius su išskirtiniu teisiniu statusu ar galimybės riboti Lietuvos jurisdikcines galias įgyvendinant valdžios funkcijas.

Nustatant, kokie miestai ir apylinkės įeina į rajono sudėtį, ir numatant, kad „lenkų nacionaliniame rajone gali būti ir kitokie nacionaliniai miestai, gyvenvietės, apylinkės“, o jų teritorijų ribų keitimo, naikinimo klausimai galėjo būti sprendžiami tik šių tarybų sesijose arba vietiniuose referendumuose, iš esmės buvo siekiama riboti Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės konstitucines galias nustatant Lietuvos teritorijos administracinę sandarą. Kitaip tariant, šiame dokumente jau buvo akivaizdžiai peržengiamos kultūrinės autonomijos konceptualios ribos ir orientuojamasi į gerokai platesnio masto politinę teisinę autonomiją.

Ignoruojant jau tada priimtus teisės aktus dėl valstybinės lietuvių kalbos buvo skelbiama, kad nacionalinio rajono teritorijoje „visose valstybinio ir visuomeninio gyvenimo sferose lygiateisiškai vartojamos lietuvių, lenkų ir rusų kalbos“. Nuspręsti, kokia kalba tvarkyti raštvedybą, rengti tarybų sesijas, susirinkimus ir kitus renginius, galėjo rajonų, miestų, gyvenviečių, apylinkių tarybos, įmonių, įstaigų, organizacijų, ūkių darbo kolektyvai, rajonų piliečiai.

Teiginių 2 skirsnyje, kuriame formuluojamos nuostatos dėl lenkų nacionalinio teritorinio rajono savivaldos, numatomi bendrieji savivaldos principai, paremti ne tik Lietuvos, bet ir TSRS įstatymais. Rajonų gyventojų valia „realizuojama per rajono, miestų, gyvenviečių ir apylinkių Liaudies deputatų tarybas ir referendumus“, vadovaujamasi tarybų „savarankiškumu ir nepriklausomybe, neviršijant ribų, numatytų Lietuvos TSR ir TSRS įstatymuose“. Lenkų nacionalinio teritorinio rajono tarybos, spręsdamos bendrus vietinės reikšmės klausimus, rajonuose gyvenančioms nacionalinėms grupėms taip pat garantuoja spaudos ir informacijos gavimą gimtąja kalba, vaikų ikimokyklinių įstaigų, tautinių mokyklų steigimą ir kt.

Teiginių 3 skirsnyje buvo rašoma apie rajono, miestų, gyvenviečių ir apylinkių vietinių tarybų ekonominį pagrindą. Formuluojant šias pozicijas vėlgi remiamasi ne tik Lietuvos, bet ir TSRS įstatymais, reiškiamos rengėjų politinės nuostatos dėl Lietuvos ir TSR Sąjungos tarpusavio santykių, t. y. dėl jų požiūriu nekvestionuojamos normos „Lietuvos TSR – TSRS sudėtyje“, ignoruojama Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. gegužės 18 d. deklaracija „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“, Konstitucijos pataisos. Pretenzingos pozicijos išreikštos apibūdinant kai kuriuos mokesčių sistemos funkcionavimo klausimus. Antai siekta įtvirtinti, kad „įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurios yra rajono teritorijoje, bet tiesiogiai nepriklauso vietinių tarybų ūkiniams padaliniams, visų rūšių mokesčius perveda į rajono biudžetą. Į rajono biudžetą įplaukia visų rūšių mokesčiai, kuriais yra apmokestintos sąjunginio ir respublikinio pavaldumo įmonės, iš gyventojų, taip pat apyvartinių lėšų atskaitymas, kuriuos patvirtina respublikinis biudžetas“.

Teisinio reguliavimo autonomijos ketinimai akivaizdžiai išreikšti Teiginių 5 skirsnyje dėl lenkų nacionalinių teritorinių rajonų savivaldos teisinių garantijų. Be jokių išlygų sakoma, kad „sprendimai, kuriuos priima rinkėjai referendumo keliu yra privalomi atitinkamoms Liaudies deputatų taryboms, kitiems savivaldos organams, gyvenantiems šioje teritorijoje piliečiams“. Darytina prielaida, kad šiuo atveju buvo turimi galvoje vietiniai referendumai kaip būdas ir priemonė priimti autonomiškus sprendimus, pagrindžiančius pietryčių Lietuvos teritorinių darinių dreifavimą tolyn nuo Lietuvos institucijų jurisdikcijos. Aišku, čia nebuvo orientuojamasi į Lietuvos masto referendumus, kurių organizavimą reglamentavo Referendumo įstatymas.

Konstitucinio teisėtumo kontekste visiškai nepateisinamas 41 straipsnyje suformuluotas teiginys, kad „Lietuvos TSR įstatymai gali būti koreguojami rajono Liaudies deputatų tarybų sprendimu, kuris priimtinas rajono sąlygomis“. Ši nuostata iš esmės niekais vertė epizodines nuorodas į Lietuvos TSR Konstituciją ir įstatymus, nes bet kuris įstatymas, jeigu jis buvo nepriimtinas, galėjo būti atmestas.

Paneigiant Aukščiausiosios Tarybos, Vyriausybės ir kitų institucijų konstitucines prerogatyvas nustatyti atitinkamą teisinį reguliavimą, Teiginiuose įtvirtinama, kad „rajono, miesto, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos priimtus sprendimus, jeigu jie prieštarauja veikiantiems įstatymams, gali atšaukti tik Konstitucinis Teismas“.

Teisinio reguliavimo veiklos autonomiškumo siekį liudija ir konstituciškai racionalios nuostatos apie tai, kad rajonų, miestų, gyvenviečių, apylinkių tarybos turi teisę: pristabdyti „aukščiau stovinčių“ valstybinių organų aktų veikimą, jeigu jie sudaro grėsmę žmonių sveikatai, gali atnešti rimtų materialinių nuostolių arba pažeisti ekologinę pusiausvyrą atitinkamai toje teritorijoje, atšaukti įmonių, įstaigų ir organizacijų, esančių atitinkamoje teritorijoje aktus, jeigu jie prieštarauja Tarybos sprendimams ir įstatymams, kurie yra priimti pagal tarybos kompetenciją. Toks „visagališkumas“, neparemtas nei galiojusia Konstitucija, nei įstatymais, ne tik negalėjo sukurti prielaidų teisiniam demokratiniam konflikto išsprendimui, bet atvirkščiai – dar labiau gilino teisinę politinę priešpriešą.

Pagal šiuos Teiginius netrukus buvo parengti ir Šalčininkų rajono Liaudies deputatų tarybos 1990 m. sausio 4 d. sesijoje patvirtinti Šalčininkų lenkų nacionalinio teritorinio savivaldos rajono nuostatai. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pažymėjo, kad šiuo aktu vėl ignoruojamas Prezidiumo 1989 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, pripažįstantis neteisėtu Šalčininkų rajono paskelbimą lenkų nacionaliniu teritoriniu savivaldos rajonu. Akcentuota, kad tokiais veiksmais pažeista Konstitucija, įstatymai, bandoma ardyti Respublikos teritorinį vientisumą, destabilizuoti politinę padėtį [30].

LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, pabrėždamas, kad toks aktas yra neteisėtas, siūlė šį klausimą pakartotinai išnagrinėti rajono tarybos sesijoje [31]. Prokuratūrai pavesta ištirti, kaip Šalčininkų rajono valstybinės ūkinės, visuomeninės organizacijos laikosi įstatymų, ypatingą dėmesį skiriant konstitucinių piliečių teisių apsaugai. Atitinkami pavedimai suformuluoti Tautybių komitetui prie Ministrų Tarybos, Valstybiniam statistikos komitetui, Lietkoopsąjungai, Respublikiniam kooperatiniam-valstybiniam statybos susivienijimui. Informacija turėjo būti pateikta Prezidiumui iki 1990 m. kovo 1 d. Teisingumo ministerija turėjo parengti įstatymų pataisas ir tuo būdu užkirsti kelią konstitucinių piliečių teisių pažeidimams. Rekomenduota prie Vilniaus miesto, Ignalinos, Šalčininkų, Švenčionių, Trakų, Vilniaus rajonų tarybų vykdomųjų komitetų sudaryti visuomenines tautinių mažumų komisijas, kurios padėtų objektyviau spręsti tarpnacionalinius santykius, konsoliduotų visuomenę.

Pagrindinis autonomininkų santykio su 1990 m. kovo 11 d. atkurtąja nepriklausoma demokratine Lietuvos valstybe klausimas buvo tas, ar pietryčių Lietuvos lenkų politiniai veikėjai ir juos remiančios komunistų organizacijos palaikys, ar priešinsis lietuvių tautos siekiams likviduoti okupacijos ir aneksijos padarinius. Jokių abejonių neliko, kai Šalčininkų rajono taryba 1990 gegužės 15 d. priėmė sprendimą „Dėl pirmaeilių rajono tarybos uždavinių dabartinėje politinėje situacijoje, kuri susidarė Lietuvoje“. Esminės šio dokumento tezės buvo šios: 1) rajono taryba buvo įsitikinusi, kad iškilusias problemas galima išspręsti tik TSRS ir „sąjunginių respublikų“ suderintais veiksmais; 2) nežiūrint į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimus, Lietuva ir toliau yra TSRS dalis; 3) pritarti TSRS liaudies deputatų III suvažiavimo sprendimui dėl 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausiosios Tarybos aktų panaikinimo ir reikalavimo vykdyti TSRS Konstituciją; 4) prašyti TSRS prezidento ir TSRS vyriausybės imtis neatidėliotinų priemonių įgyvendinti savo priimtus nutarimus dėl Lietuvos TSR; 5) Šalčininkų rajono teritorijoje ir toliau galioja TSRS ir Lietuvos TSR Konstitucijos ir tik tokie aktai, kurie neprieštarauja TSRS Konstitucijai; 6) rajono taryba remia darbo žmonių pilietinių komitetų veiklą, kuria siekiama užtikrinti darbo žmonių interesų ir teisių apsaugą kontroliuojant valdžios organų veiklą.

Šiek tiek skirtingos taktikos buvo laikomasi rengiant ir priimant Vilniaus lenkų nacionalinio rajono su savivalda Lietuvos Respublikos sudėtyje nuostatus. Nors pagal 1989 m. rugsėjo 15 d. Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos sprendimą šie nuostatai turėjo būti parengti metų pabaigoje, jie pradėti rengti ir svarstyti tik po Lietuvos valstybingumo atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. ir po įvykusių savivaldybių tarybų deputatų rinkimų. Gegužės 27 d. neeilinėje Vilniaus rajono tarybos sesijoje buvo svarstoma visuomeninė politinė situacija rajone, o rajono Tarybos prezidiumas įpareigotas parengti lenkų nacionalinio rajono nuostatus.

Beje, sprendime „Dėl susiklosčiusios visuomeninės politinės situacijos rajone“ buvo deklaruota, kad „dauguma gyventojų pasisako prieš socialistinės santvarkos demontavimą ir buržuazinės tvarkos grąžinimą, mano, jog Lietuvos TSR išėjimo iš TSRS klausimas gali būti sprendžiamas tik referendumo keliu“. Kategoriškai pasisakyta prieš valsčių ir apskričių kūrimo struktūros projektą ir Vilniaus krašto padalijimą, rajonų, kur kompaktiškai gyvena lenkų ir rusų tautybių žmonės, prijungimą prie lietuviškų rajonų, taip pat prieš Vilniaus krašto likimo sprendimą be ten gyvenančių žmonių valios ir jų atstovų dalyvavimo sprendžiant šiuos klausimus ir Respublikoje, ir Maskvoje“ [32].

Taryba nusprendė: „1) Laikyti, kad Lietuvos TSR išėjimo iš Tarybų Sąjungos klausimas gali būti sprendžiamas tik referendumo keliu, be to atskiri referendumai turi būti surengti tuose Respublikos rajonuose, kurie įėjo į jos sudėtį remiantis TSRS vadovybės 1939–1940 metais priimtais politiniais sprendimais; /…/ 3) Laikyti, jog Vilniaus kraštas kompaktiškai apgyvendintas lenkų ir rusų tautybių gyventojų, todėl jo padalijimas ir prijungimas prie kitų rajonų yra neleistinas. /…/ Demokratiškiausias ir teisingiausias šio klausimo sprendimas būtų Vilniaus krašto vietinių gyventojų kompaktiškai gyvenamos teritorijos ribose sukurti administracinį teritorinį vienetą su savo statutu; 4) Pritarti TSRS liaudies deputatų III suvažiavimo sprendimui panaikinti 1990 m. kovo 11 d. Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir iš jo išplaukiančius normatyvinius dokumentus Vilniaus rajono teritorijoje, kaip priimtu vienpusiškai, neatsižvelgiant į gyventojų nuomonę; 5) Įpareigoti rajono tarybos prezidiumą sudaryti deputatų komisiją bendram Vilniaus krašto visų lygių deputatų koordinaciniam susirinkimui parengti aktualiems jų savivaldos klausimams spręsti“.

Apibendrinant šias politines nuostatas, galima daryti keletą išvadų, išreiškiančių esmines pozicijas, kuriomis rėmėsi Vilniaus rajono taryba: 1) nepritariama istoriniams Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos sprendimams dėl Lietuvos valstybingumo atkūrimo ir toliau pripažįstamos TSRS jurisdikcijos prielaidos Lietuvos teritorijoje; 2) Pietryčių Lietuva (Vilniaus kraštas) vertinamas kaip išskirtinis teritorinis darinys, kurio teritorijoje ir toliau turi galioti TSRS Konstitucija ir įstatymai, o jo statusą gali nulemti tik čia surengtas referendumas; 3) Vilniaus rajono taryba pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą ir galiojančius įstatymus būdama tik viena iš savivaldos sistemos sudėtinių grandžių, suteikė sau politinio subjekto vaidmenį sprendžiant Lietuvos suvereniteto atkūrimą ir jo realizavimą pietryčių Lietuvos dalyje. Šie vertinimai ir konkretūs veiksmai akivaizdžiai nesiderino su Lietuvos tautos siekiu atkurti demokratinį konstitucionalizmą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokią politinę strategiją ketinta realizuoti tarybos priimamais teisės aktais, ir visų pirma – Vilniaus lenkų nacionalinio rajono su savivalda Lietuvos Respublikos sudėtyje nuostatuose, kurių projektas buvo parengtas ir paskelbtas [33]. Šiame projekte buvo ne tik suformuluotos teisinės pozicijos dėl Vilniaus rajono statuso, tačiau deklaruotos ir programinės nuostatos dėl kultūros, švietimo tolesnės raidos, pasisakyta dėl valstybinės lietuvių kalbos ir lenkų kalbos tarpusavio santykio ir t. t.

Nuostatų redakcijoje, kurią patvirtino Vilniaus rajono Liaudies deputatų taryba 1990 m. liepos 26 d., buvo atsisakyta kai kurių apibrėžimų dėl socialinės kultūrinės politikos, bendrojo pobūdžio deklaracijų, tačiau esmė liko ta pati – paskelbta, kad Vilniaus lenkų nacionalinis rajonas yra administracinis teritorinis darinys, veikiantis pagal Lietuvos Respublikos Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą, garantuojantį vietiniams lenkų tautybės gyventojams lygias politines, ekonomines ir socialines teises ir laisves. [34] Turėjo būti įkurta Tautinių mažumų atstovų taryba, kuri turėjo „ginti visų tautybių teisėtas teises“. Nuostatuose akcentuota, kad „rajono gyventojai privalo laikytis ir vykdyti Liaudies deputatų tarybų ir jų valdymo organų sprendimus ir potvarkius, saugoti jo teritorinį vientisumą. Šios „vientisumo“ sąvokos sudėtinis elementas buvo „nedalomumas“. Nors Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba ir galėjo pakeisti rajono teritorijos ribas, tačiau ji privalėjo „atsižvelgti į gyventojų interesus ir pageidavimus, kuriems pritarė rajono taryba“. Numatyta vietinių referendumų, kuriuose sprendžiami pagrindiniai rajono politinės, socialinės, ekonominės ir kultūrinės veiklos klausimai, galimybė. Juose priimti sprendimai prilyginami Vilniaus lenkų nacionalinio rajono aukščiausiųjų valdžios ir valdymo organų sprendimams ir potvarkiams. Pagaliau pabrėžta ir tai, kad „visi klausimai, susiję su Vilniaus lenkų nacionalinio rajono teisiniu statusu /…/ negali būti sprendžiami, iš anksto neapsvarsčius ir nesuderinus su rajono Taryba ir atitinkamomis miesto ir apylinkių Liaudies deputatų tarybomis“.

Akivaizdu, kad ir šiais apibrėžimais buvo bandoma apriboti Lietuvos institucijų galias įgyvendinant valstybės valdžios funkcijas, sukurti Lietuvos Respublikos įstatymų ir vietos savivaldos institucijų sprendimų konkurencinę zoną, kuri iš esmės buvo nepateisinama – Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas skelbė, kad Lietuvos Respublikos teritorija yra vientisa ir nedaloma. Pagaliau Nuostatų rengėjai nenumatė ir elementaraus teisinio reguliavimo, t. y. kaip išspręsti konfliktą, kai rajono tarybos sprendimai prieštarauja laikinajai Konstitucijai ir įstatymams.

Svarstant Nuostatų projektą Vilniaus rajono Tarybos sesijoje susidarė dvi deputatų grupės, kurios laikėsi priešingos nuomonės, kokioje „sudėtyje“ – „Lietuvos TSR“ ar „Lietuvos Respublikos“ turėtų būti apibūdintas Vilniaus rajono statusas [35]. Nors ir buvo nutarta įtvirtinti, kad Vilniaus lenkų nacionalinis rajonas yra Lietuvos Respublikos sudėtyje, tačiau buvo sakoma, kad „/…/ nacionalinio rajono sukūrimas – tai pirmasis mūsų darbo etapas, parengiamasis. Ankstesnės sesijos sprendime įrašyta, jog Vilniaus krašte kompaktiškai gyvena daugiausia lenkiškai ir rusiškai kalbantys žmonės ir jo teritorijoje turi būti sudarytas atitinkamas administracinis teritorinis vienetas su savo statutu. /…/ Deputatai turės nuspręsti, koks ir kieno sudėtyje turi būti šis darinys. Tuo tikslu sudaryta Vilniaus krašto koordinacinė taryba, kuri atlieka parengiamąjį darbą administraciniam teritoriniam dariniui sukurti“ [36].

Vilniaus ir Šalčininkų rajonų, taip pat šių rajonų tuo metu egzistavusių apylinkių ir rajono pavaldumo miestų autonomijos paskelbimas buvo tik viso Vilniaus krašto autonomizavimo plano dalis. Nors oficialioji valdžia ir ėmėsi kai kuriomis teisinėmis, politinėmis, socialinėmis priemonėmis stabdyti šį procesą, tačiau jų veiksmingumas buvo menkas.

Lygiagrečiai buvo konsoliduojamos pastangos suvienyti ir kitas pietryčių Lietuvoje veikiančias Lietuvai priešiškas jėgas. Štai 1990 m. birželio 1 d. Zavišonyse prasidėjo vadinamasis Vilniaus krašto vietinių tarybų deputatų antrasis suvažiavimas. Jame dalyvavo deputatai, kurie buvo išrinkti Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose, taip pat kai kuriose Trakų, Švenčionių, Širvintų rajonų dalyse. Tada suvažiavimo dalyviai kreipėsi į TSRS prezidentą Michailą Gorbačiovą dėl politinės situacijos Lietuvoje, taip pat dėl poreikio įsteigti administracinius teritorinius vienetus, kur kompaktiškai gyvena lenkai. Kreipimosi autoriai prašė M. Gorbačiovo, kad sprendžiant Lietuvos statuso klausimą būtų atsižvelgiama ir į Vilniaus krašto gyventojų interesus.

1990 m. spalio 6 d. Eišiškėse tęsėsi Vilniaus krašto vietinių tarybų deputatų antrasis suvažiavimas. Tada buvo priimta deklaracija „Dėl paskelbimo Vilniaus krašte lenkų nacionalinio teritorinio krašto su savo statusu Lietuvos sudėtyje“. Deklaracijoje pažymėta, kad TSRS ir Lietuvos Respublikos aktais pripažinus Molotovo ir Ribentropo paktą neteisėtu nuo jo pasirašymo momento, neteko galios ir teisiniai pagrindai, kuriais remiantis Vilniaus kraštas buvo grąžintas Lietuvos Respublikai. Suvažiavimas paskelbė apie lenkų nacionalinio teritorinio krašto sukūrimą Lietuvos sudėtyje.

Taigi 1990 m. kovo 11-ąją atkurta nepriklausoma demokratinė Lietuvos Respublika „paveldėjo“ pietryčių Lietuvoje organizuotai inspiruojamus autonomijos siekius ir atitinkamą politinę situaciją šioje teritorijoje. Teisiniu atžvilgiu situacija buvo nepasikeitusi, nes visi čia priimti sprendimai buvo neteisėti, nelegitymūs ir todėl negaliojantys. Kita vertus, priimtais dokumentais ir konkrečiais veiksmais buvo keliama grėsmė visuomenės, valstybės konstituciniam saugumui ir teisinei tvarkai. Atkurta Lietuvos valstybė turėjo nedelsdama spręsti šių problemų sankaupą, kur buvo vienodai svarbios ir tautinės nesantaikos kurstymas, pasipriešinimas valdžios institucijų veiksmams atkurti demokratinį valstybingumą visoje Lietuvos teritorijoje. Kitaip tariant, Lietuvos valstybė, išreikšdama lietuvių tautos valią, privalėjo vykdyti savo priedermes imtis teisinių, politinių priemonių ir užtikrinti visišką Lietuvos suvereniteto veikimą autonomizuojamose Vilnijos krašto teritorijos dalyse.

To meto politinę tikrovę iš dalies apibūdina ir inicijuota diskusija dėl Vilnijos krašto ateities, kurią organizavo Lietuvos lenkų sąjunga prieš antrąjį jos suvažiavimą. Štai vienoje publikacijų [37] buvo siūloma polemizuoti dėl šių temų: kokia nuomonė dėl 1990 m. kovo 11-osios aktų, ar pasisakoma už Lietuvą kaip nepriklausomą valstybę, ar už Lietuvą Tarybų Sąjungos sudėtyje; ar Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba laikytina visų Respublikos piliečių, taip pat Lietuvos lenkų „įgaliotu atstovaujančiu organu“, ar pasitikima parlamentu; kaip vertinti Prezidento M. Gorbačiovo reakciją į įvykius Lietuvoje; ar aktyviai dalyvaujama Lietuvos valstybingumo atkūrime, ar užimama laukimo pozicija?

Buvo siūloma įvertinti kelis Vilnijos krašto ateities modelius. Vienas iš jų – Vilnija lieka TSRS sudėtyje, nes Lietuvos Respublika nebepripažįsta TSRS Konstitucijos, t. y. jos veikimo Lietuvos teritorijoje. Buvo keliamas klausimas, ar tokiu atveju būtų „šansų išsaugoti lenkų kalbą ir kultūrą šalyje, kuri iki šiol net nepripažino lenkų problemos egzistavimo TSRS“. Vilnijos grąžinimas Lenkijai, pasak publikacijos autorių, „būtų, be abejo, idealus variantas – bet tik lenkų kalbos ir kultūros vystymo sąlygų atžvilgiu“. Šiuo atveju buvo pastebima, kad lietuviai niekada neatsisakys Vilniaus, be to, Lenkija nesutiks aktualizuoti teritorinių problemų. Ir pagaliau svarstytinas trečiasis kelias, kai Lietuvos Respublikoje įkuriamas „savarankiškas lenkų teritorinis vienetas“. Anot autorių, ši idėja vėl gali atgyti, „jeigu paaiškės, kad nepriklausoma Lietuva nėra demokratinė valstybė, o totalitarinė“. Prognozuota, kad autonomizacijos judėjimas atgis su didžiule jėga, jeigu „bus bandoma Vilniją padalinti“. Nors buvo pripažįstama, kad prioritetas teikiamas pastarajam variantui, tačiau dvejota, ar Lietuva vadovausis tarptautinės teisės normomis dėl tolerancijos ir pagarbos etninėms grupėms, „išsivaduos iš nacionalinio egoizmo“.

Lygiagrečiai su šia diskusija pradėtas rengti ir svarstyti Lietuvos Respublikos įstatymo projektas dėl Vilniaus nacionalinio teritorinio lenkų krašto statuto, kurio vienas iš pavidalų buvo pateiktas ir analizuojamas Lietuvos lenkų sąjungos trečiajame suvažiavime 1991 m. gruodžio 14 d.

_______________________________________


[1] 1988 m. lapkričio 18 d. įstatymas „Papildyti Lietuvos TSR Konstituciją (Pagrindinį įstatymą) 771 straipsniu“. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1988, Nr. 33-358.
[2] Tiesa, 1988 m. lapkričio 11 d.
[3] Iki Lietuvos lenkų sąjungos įkūrimo veikė Lietuvos lenkų visuomeninis kultūrinis susivienijimas prie Lietuvos kultūros fondo.
[4] Sliesoriūnas G. Lietuvos lenkų sąjungos steigiamasis suvažiavimas // Atgimimas, 1989 m. gegužės 12 d.
[5] Lietuvos suvereniteto atkūrimas 1988–1991 metais.  Vilnius, Diemedžio leidykla, 2000, p. 358.
[6] Ten pat, p. 358.
[7] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989, Nr. 15-167.
[8] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989, Nr. 15-166.
[9] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. birželio 22 d. pareiškimas // Lenino priesakai, 1989 m. birželio 27 d.
[10] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos (vienuoliktojo šaukimo) dvyliktoji sesija. Stenogramos. Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidykla, 1989, p. 191–192.
[11] Ten pat, p. 192.
[12] Ten pat, p. 197.
[13] Ten pat, p. 198.
[14] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos kreipimasis į Lietuvos lenkus // Lenino priesakai, 1989 m. liepos 13 d.
[15] Mitingo susitikimo su TSRS liaudies deputatais rezoliucija // Lenino priesakai, 1989 m. liepos 22 d.
[16] Lietuvos rašytojų, mokslininkų laiške Lietuvos TSR Aukščiausiajai Tarybai, LKP Centro komitetui ir Lietuvos Ministrų Tarybai pasiremiant istoriniais faktais ir patyrimu, atkreiptas dėmesys į vis blogėjančią lietuvių situaciją Vilnijoje. Akcentuotas lietuviškų mokyklų skaičiaus spartus mažėjimas, valdymo ir partinių darbuotojų tautinė sudėtis, lietuvių kalbos nykimas viešojoje erdvėje, gyventojų migracija iš Baltarusijos, vietos gyventojų susvetimėjimas Lietuvos atžvilgiu. Laiške buvo reikalaujama ryžtingai nutraukti lietuvių nutautinimą šiame krašte, atšaukti autonomijas, išgyvendinti nacionalizmą, nutraukti migraciją iš svetur, plėtoti kultūrinius ir kitokius ryšius su likusia Lietuvos dalimi // Literatūra ir menas, 1989 m. rugsėjo 16 d.
[17] Lenino priesakai, 1989 m. rugsėjo 14 d.
[18] Lenino priesakai, 1989 m. rugsėjo 14 d.
[19] 1989 m. rugsėjo 16 d. Šalčininkų rajono gyventojų, prieštaraujančių rajono paskelbimui lenkų nacionaliniu teritoriniu rajonu, susirinkimo rezoliucija // Lenino priesakai, 1989 m. rugsėjo 23 d.
[20] Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos 1989 m. rugsėjo 15 d. sprendimas „Dėl Vilniaus lenkų nacionalinio teritorinio rajono su savivalda Lietuvos TSR sudėtyje paskelbimo“ // Draugystė, 1989 m. rugsėjo 23 d.
[21] Brodavskis A. Siekiame regioninės savivaldos // Draugystė, 1989 m. rugpjūčio 26 d.
[22] Istorinė pažyma // Draugystė, 1989 m. rugsėjo 23 d.
[23] Lietuvos lenkų sąjungos Vilniaus rajono skyriaus antrosios konferencijos 1989 m. gruodžio 9 d. rezoliucija // Draugystė, 1989 m. gruodžio 21 d.
[24] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. rugsėjo 21 d. nutarimas „Dėl Šalčininkų ir Vilniaus rajonų Liaudies deputatų tarybų sprendimų paskelbti šiuos rajonus lenkų nacionaliniais teritoriniais rajonais“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989, Nr. 28-334.
[25] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1989 m. rugsėjo 23 d. pareiškimas „Dėl politinės padėties Respublikoje“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989, Nr. 28-350.
[26] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1989 m. spalio 23 d. nutarimas „Dėl pietryčių Lietuvos rajonų ekonominių, socialinių bei kultūrinių reikalų sprendimo“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1989, Nr. 30–31-405.
[27] Sąjūdžio Seimo 1989 m. birželio 18 d. rezoliucija // Lietuvos kelias. 1. Vilnius, „Viltis“, 1989, p. 54.
[28] 1989 m. rugsėjo 9 d. deklaracija „Apie Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorinį vientisumą“ // Ten pat, p. 100.
[29] Draugystė, 1989 m. gruodžio 19 d., Draugystė, 1989 m. gruodžio 21 d.
[30] Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1990 m. sausio 31 d. nutarimas „Dėl Šalčininkų rajono Liaudies deputatų tarybos sprendimo patvirtinti Šalčininkų lenkų nacionalinio teritorinio savivaldos rajono nuostatus“ // Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės žinios, 1990, Nr. 6-116.
[31] Pagal tuo metu galiojusį Rajono liaudies deputatų tarybos įstatymą rajono Liaudies deputatų tarybos sprendimus galėjo panaikinti Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas, jeigu jie neatitiko įstatymų. 1990 m. vasario 12 d. Vietinės savivaldos pagrindų įstatyme (Žin., 1990, Nr. 7-170) Ministrų Tarybai suteikta teisė užprotestuoti Aukščiausiojoje Taryboje rajono tarybos sprendimus, jeigu jie prieštarauja įstatymams. Aukščiausiosios Tarybos sprendimu savivaldybės taryba galėjo būti paleista ir jos valdymo organų veikla sustabdyta tais atvejais, kai jų veikla prieštarauja Konstitucijai, įstatymams.
[32] Vilniaus rajono Liaudies deputatų tarybos 1990 m. gegužės 24 d. sprendimas „Dėl susiklosčiusios visuomeninės politinės situacijos rajone“ // Draugystė, 1989 m. birželio 1 d.
[33] Vilniaus lenkų nacionalinio rajono su savivalda Lietuvos Respublikos sudėtyje nuostatų projektas // Draugystė, 1990 m. birželio 19 d.
[34] Lietuvos Respublikos Vilniaus lenkų nacionalinio rajono statusas // Draugystė, 1990 m. rugpjūčio 4 d.
[35] Vilniaus rajono Tarybos pirmininkas A. Brodavskis savo pranešime kalbėjo: „Toks klausimo kėlimas atspindi dalies rinkėjų nerimą, kur eis Lietuva, kokia ji bus, kas jų laukia /…/ Mūsų nuomone, problema yra tai, kad jeigu iš principo orientuotis į Lietuvos TSR, vadinasi, stovėti vietoje, be to, nežinia kiek. Mes gi privalome žengti konkrečius žingsnius, nuolat judėti į priekį. Kokia bus Lietuvos valstybė – parodys ateitis. Praktinėje veikloje reikia atsižvelgti į dabartines realijas. Žr. Diskusija buvo karšta // Draugystė, 1990 m. rugpjūčio 4 d.
[36] Diskusija buvo karšta // Draugystė, 1990 m. rugpjūčio 4 d.
[37] Kokia tolesnė Vilnijos ateitis? LLS II suvažiavimo išvakarėse // Draugystė, 1990 m. balandžio 21 d.

Nuomonės, diskusijos, komentarai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra