J. Vaiškūnas, V. Landsbergis: Ar Seimas sugebės apginti Valstybinę kalbą?

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Prieštaringai vertinamas “Vardų ir pavardžių įstatymo projektas” pagaliau pasirodė internete. Viešojoje erdvėje iki šiol jo nepavykdavo rasti nei internautams, nei žurnalistams, nei europarlamentarams… Dėl to kilo daug neaiškumų, pirmiausia dėl svetimųjų raidžių.
2006 05 30 Lietuvos Radijo 1-os programos laidoje “Lietuvos diena” Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) pirmininkės pavaduotoja J.Palionytė stebėjosi, kodėl žurnalistai pasigavo tik tris q w ir x raides bei kaltino diskusijų dalyvius neskaičius paties įstatymo projekto, kuris esą numato pavardžių rašymą su visais įmanomais pasaulio tautų diakritiniais ženklais, jeigu tik ta tauta naudoja lotyniškojo pagrindo raidyną.  
Galima tik spėlioti, kodėl žiniasklaida pasigavo būtent tas 3 raides… Tiesiog gal todėl, kad kalbant apie “ėjimą” į Europą savaime mąstome apie tarptautinio bendravimo kalbą ir tiesiog peršasi mintis, kad mūsų lietuviškiems oficialiems dokumentams “iki pilnos laimės” tetrūksta tik trijų angliškų raidžių, kurios šiaip jau kasdien į mus “žvelgia” iš mūsų kompiuterių klaviatūrų… Niekam nė į galvą neatėjo į Lietuvos piliečių pasus surašyti įvairių Europos tautų “umliautų”, “nosinių”, “kablių”, “brūkšnių” bei “bangelių”…   
Kita vertus, jei net žiniasklaida iki šiol nebuvo informuota apie pakeitimų esmę, tai ką kalbėti apie kitus Lietuvos piliečius? Net pati J.Palionytė nežinojo kiek Lietuvos piliečių dokumentuose gali atsirasti svetimų raidžių. Ji tiesiog pareiškė: “Valstybės ir savivaldybių išduodamuose dokumentuose bus rašomi tokie ženklai, tokie kokių reikia, kaip to žmogaus pavardė bus parašyta, tai taip ir bus… turėtų būti rašoma ar suomiškos raidės, ar švediškos raidės, ar čekiškos raidės, ar estiškos raidės…”
Paklausta, kaip tokias raides reikės skaityti, jei, pavyzdžiui, mokykloje suomio vaiko dokumente pavardė bus įrašyta suomiškai? J.Palionytė paaiškino: “Tas suomis savo bendraklasiams turbūt pasakys, kaip reikia ištarti jo pavardę?” Žurnalistei nusistebėjus: “Tai čia tik nuo suomio berniuko priklauso, taip?” J.Palionytė teištarė: “Be abejo”.   
Konstitucinis teismas apgynė valstybinę kalbą   
2007 05 31 d. Vyriausybė pritarė “Vardų ir pavardžių įstatymo projektui”, kuriame be kita ko pasiūlyta valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų sudaromuose ir išduodamuose dokumentuose vardus ir pavardes leisti rašyti ne tik lietuviškais, bet ir kitų tautų lotyniško pagrindo rašmenimis. Galutinį žodį dėl šio įstatymo ateities dabar turės tarti jau Seimas arba… Konstitucinis Teismas.   
VLKK pirmininkės pavaduotoja J.Palionytė prisipažino matanti vieną silpną šio įstatymo projekto vietą: “Iš karto noriu pasakyti, kad šitas įstatymas turi vieną tokią silpną vietą: Konstitucinis teismas vienos bylos nutartyje jau yra išaiškinęs, kad vardai ir pavardės Lietuvos respublikos piliečio pase turėtų būti… turi būti rašomi lietuviškais rašmenimis. Nors konstitucinės teisės specialistai, kurie keli dalyvavo darbo grupėje, rengusioje šitą įstatymo projektą, aiškino, kad dabar pasikeitė aplinkybės, jau nuo to Konstitucinio teismo nutarimo praėjo nemažai laiko, įstojome į Europos sąjungą. Atsirado tikrai kur kas daugiau kontaktų su kitomis šalimis ir, gali būti, kad dabar jau būtų pažiūrėta ir kitaip. Bet manau, kad konstitucinės teisės specialistai ir turėtų šitą išsiaiškinti” (2007 05 31, LR “Klasika” laida “Ryto allegro”).
J.Vaiškūnas, V.V.Landsbergis:
Lenkijos politikai jau daugiau kaip dešimtmetį siekia įteisinti Lietuvos lenkų vardų ir pavardžių originalią, nesulietuvintą rašybą. Nėra abejonių, jog šis Vyriausybės sprendimas pirmiausia yra ne dalykinis, padarytas įvertinus visą aplinkybių visumą, o politinis.  
Betgi Konstitucinis Teismas (KT) šiuo klausimu jau pasisakė 1999 10 21 d. Vertindamas iki šiol galiojančią 1991 01 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu “Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase” patvirtintą tvarką, pagal kurią Lietuvos piliečių pavardės rašomos lietuviškais rašmenimis ir pagal lietuvišką tarimą, KT jau tada konstatavo, kad “Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė” ir pabrėžė, kad “valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą ir yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus”. KT be kita ko, savo nutarime pažymėjo dar ir tai, kad Lietuvos piliečio pasas yra oficialus dokumentas, patvirtinantis asmens ir valstybės nuolatinį teisinį ryšį, t.y. asmens pilietybę, kad pilietybės santykiai yra viešojo valstybės gyvenimo sritis ir kad “asmens vardas ir pavardė piliečio pase turi būti rašomi valstybine kalba. Kitaip būtų paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos statusas”.   
Galiausiai, plėtodamas Konstitucijos 29 straipsnio normą, KT paaiškino “kad Aukščiausiosios Tarybos nutarimo normos, nustatančios, jog asmens vardas ir pavardė Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi lietuviškais rašmenimis ir pagal tarimą, yra taikomos visiems be išimties piliečiams nepriklausomai nuo jų tautybės ir kitų požymių” ir nurodė, jog “Asmens tautybė taip pat negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso. Kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas”.
KT taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad “Lietuvoje gyvenantys asmenys save priskiria daugiau kaip šimtui tautybių. Jų tautų kalbose vartojami įvairūs rašmenys, dažnai visiškai arba iš dalies nesutampantys su lietuvių kalbos rašmenimis. Jeigu teisės normomis būtų nustatyta, kad šių piliečių vardai ir pavardės Lietuvos Respublikos piliečio pase rašomi kitokiais, ne lietuviškais rašmenimis, būtų ne tik paneigtas konstitucinis valstybinės kalbos principas, bet ir sutrikdyta valstybės ir savivaldybių įstaigų, kitų įmonių, įstaigų bei organizacijų veikla. Dėl to piliečiams būtų sunkiau įgyvendinti savo teises bei teisėtus interesus ir būtų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas jų lygybės įstatymui principas”.
Tuo pačiu KT pažymėjo, kad “įrašų Lietuvos Respublikos piliečio pase rašymas valstybine kalba nepaneigia įvairioms tautinėms grupėms save priskiriančių piliečių teisės rašyti savo vardus ir pavardes bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su įstatyme nustatyta valstybinės kalbos vartojimo sritimi”.
Nereiktų užmiršti, kad 2005 m. Vyriausybė jau buvo parengusi įstatymo dėl vardų ir pavardžių rašymo dokumentuose projektą, kuris būtų leidęs tautinėms mažumoms, su užsieniečiais susituokusiems Lietuvos piliečiams ir jų vaikams savo vardus ir pavardes rašyti lotyniško pagrindo nelietuviškais rašmenimis. Tačiau, tuomet Seimo Teisės departamentas nustatė, kad projektas gali prieštarauti Konstitucijai. Šiai išvadai pritarė ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, tad projektas nebebuvo svarstomas Seime.
Beje, tebegaliojančiame 1991 m. Aukščiausiosios Tarybos nutarime “Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase” asmenims, turėjusiems kitos valstybės pilietybę, vardus ir pavardes, yra palikta galimybė išduodamame Lietuvos piliečio pase rašyti pagal tos valstybės piliečio pasą ar jį atitinkantį dokumentą.
Tad ko laužtis į atviras duris? Gal gi KT sprendimas jau “paseno” ir ėmė prieštarauti kokiems nors ES nutarimams? Beje, šiuo klausimu jau keletą kartų pasisakė net ir Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT): pirmą kartą – 2001 m., atmesdamas Lietuvos lenkų kilmės piliečio, o antrąkart – 2005 m. dviejų Latvijos rusakalbių piliečių reikalavimus, kad jų asmenvardžiai būtų rašomi išimtinai jų tautos valstybinės kalbos rašmenimis. EŽTT pripažino kiekvienos valstybės teisę pačiai nustatyti, kaip rašyti vardus ir pavardes, nurodydamas, kad kalbos, kaip ir kultūros, švietimo politikos klausimai yra kiekvienos ES šalies vidaus reikalas.
Dirbtinė problema išpūsta iki tragedijos mastų
Teisę kiekvienai šaliai savaip rašyti pavardes pripažįsta ir kai kurie aukšti Lenkijos pareigūnai, pavyzdžiui, Varšuvos universiteto profesorius, dabartinis Lenkijos prezidento patarėjas A.Stelmachovskis (Stelmachowski). 2006 09 29 interviu lenkų dienraščiui “Nasz Dziennik”, kalbėdamas apie Lenkijai rūpimas Lietuvos lenkų mažumos problemas jis teigė, kad būtina “užsispyrus kovoti” už tai, kad nebūtų daromi administraciniai pakeitimai bei tokie sprendimai ir veiksmai, kurie keistų regionų, kuriuose gyvena tautinės mažumos, pobūdį.
Dėl vardų ir pavardžių rašymo sakė: “Europos kultūroje vyrauja principas, kad vardai ir pavardės yra rašomi taip, kaip toje šalyje yra priimta. Tačiau lietuvių kalbos savybė yra išreikšti pavardes sulietuvinant. (Ką tai reiškia? – žurnalistės klausimas). Duosiu pavyzdį. Kuomet karo metu, būdamas jaunuoliu, gyvenau Lietuvoje, mokykliniame pažymėjime buvau įvardintas kaip “Stelmakauskas”, nors niekas neabejojo, kad nesu lietuvis. Maža to, kariniuose pranešimuose buvo sakoma “Hitleris”, “Stalinas”, nors niekas netvirtino, kad Hitleris ir Stalinas yra lietuviai. Tai lietuvių kalbos savybė. Čia galima kovoti dėl savo teisių, bet negalima priekaištauti, kad tai yra tikslinė diskriminacija”.
Net kai kurie Lietuvos lenkų mažumos atstovai neslepia, kad pavardžių rašymo problema yra dirbtinai sukelta. Dar 2001 m. Vilniuje leidžiamame "Magazyn Wileński" (2001, Nr.8), šio žurnalo redakcijos narė L.Dovdo (Dowdo), apie lenkų pavardžių rašymo problemas rašė: “O juokingiausia šioje visoje istorijoje yra tai, kad ši problema iš viso nėra tokia svarbi problema. Tai problemos pakaitalas, kuris nukrito ant mūsų kaip iš dangaus. Jis buvo pradėtas volioti dar nuo ambasadoriaus Jano Vidackio (Jan Widacki), paskui jį pasigavo lenkų spauda, kuriai šis klausimas yra dėkingesnis, paprastesnis ir labiau suprantamas nei, pavyzdžiui, žemės gražinimo ar švietimo klausimai. Paskui..? Paskui juo mojuota kaip kardeliu kiekviename lenkų-lietuvių aukščiausio lygio susitikime tol, kol išaugo beveik iki tragedijos mastų”.
Lenkijos politikai jau daugiau kaip dešimtmetį siekia įteisinti Lietuvos lenkų vardų ir pavardžių originalią, nesulietuvintą rašybą. Nėra abejonių, jog šis Vyriausybės sprendimas pirmiausia yra ne dalykinis, padarytas įvertinus visą aplinkybių visumą, o politinis. Ir šio politinio sprendimo pagrindas yra ne Europos Sąjungos reikalavimai, o prieš 13 metų (1994 04 26) pasirašyta Lietuvos ir Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, kurioje be kita ko kalbama apie teisę „vartoti savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos skambesį” ir nurodoma, kad detalios pavardžių rašymo normos turi būti “nustatytos specialioje sutartyje“. Kas žino, gal ši speciali sutartis jau seniai egzistuoja kaip kokie slaptieji protokolai? Tokią sutartį bandyta pasirašyti dar 2002 03 28 d.
Politinis sprendimas – pristigus argumentų?
Nors šioje sutartyje kalbama ne apie pavardžių rašybą, o tik apie jų skambesį, bet per tuos 13 metų Lenkijos pusė ištisai spaudė ir tebespaudžia Lietuvą, reikalaudama, kad lenkais save laikantiems Lietuvos piliečiams būtų suteikta teisė Lietuvos piliečio pase ir kituose oficialiuose dokumentuose pavardes rašyti lenkiškomis raidėmis. “Šis klausimas buvo vienas iš svarbiausių, kurio sprendimo reikalavo Varšuva iš Vilniaus”, Lenkijos dienraštyje “Gazeta Wyborcza” (2007 05 29) pripažino J.J.Komaras (J.Komar).
2007 05 31 interviu savaitraščiui “Veidas”, iki tol tylėjusi, VLKK pirmininkė I.Smetonienė pripažino, kad šis sprendimas yra būtent politinis: “Kalbos komisija porą kartų yra klausta dėl lenkiškų pavardžių rašybos, nes prieš mus dirbusi Kalbos komisija griežtai pasisakė prieš lenkiškų pavardžių rašybą su jų diakritikais. Kolegos aiškino, kad jie laikėsi nuostatos, jog sprendimas turi būti priimtas paritetiniais pagrindais – jei jie leidžia, tai ir mes leidžiame. Prieš trejus metus Lenkija priėmė Tautinių mažumų įstatymą, kuriuo leido tautinėms mažumoms savo pavardes rašyti originalo kalba. Netrukus po to, tiek Prezidentūra, tiek Vyriausybė pateikė klausimą: ką daryti? Profesorė Evalda Jakaitienė (VLKK narė – autorių pastaba) tuomet pasakė, kad tai yra politinis sprendimas, nes kai Lenkija priėmė įstatymą, mes neturime kitų argumentų…”
Taigi, Lietuva savų argumentų jau nebeturi… Ir vėl, kaip ir nedžiuginančioje istorinėje praeityje, teks rinktis kaimynų pasiūlytus argumentus, neatsižvelgiant nei į Lietuvos piliečių nuomonę, nei į Lietuvos Konstituciją. Lietuvių kalbos komisija, kurios pagrindinė misija yra ginti Lietuvių kalbos interesus, užčiaupusi burnas ir užmerkusi akis prieš politinius žaidimus, pažeidžiančius Valstybinės kalbos teises, savo pusėje turėdama neginčijamą argumentą – Konstitucinio teismo sprendimą, vengia oficialiai ir nedviprasmiškai pasiremti juo, apgindama mūsų valstybinę kalbą.
Atrodo, kad dalindamos kaimynams įsipareigojimus LDDP-socialdemokratų valdžios šįsyk pasilypėjo aukščiau Konstitucijos. Senus įsipareigojimus reikia vykdyti. Buvęs premjeras A.M.Brazauskas prieš keletą metų žurnalistams ciniškai pareiškė, kad jei reiks, tai dėl pavardžių rašymo oficialiuose Lietuvos dokumentuose užsienio valstybės kalba, pakeisim ir Lietuvos Konstituciją. Dabar matome, kad Lietuvos Vyriausybėje atsirado ir daugiau asmenų iškilusių aukščiau visos tautos ir įstatymų. Ar Lietuvos Seimas sugebės apginti Valstybinę kalbą ir Lietuvos Konstituciją?

www.delfi.lt

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra