Kur ta vienybė dabar?*

Autorius: Data: 2012-06-14, 16:46 Spausdinti

Kur ta vienybė dabar?*

* LR Seimo nario Juliaus Sabatausko kalba, pasakyta iškilmingame Gedulo ir Vilties bei Okupacijos ir Genocido dienoms skirtame minėjime LR Seime 2012 m. birželio 14 d.

Jūsų Ekscelencija Respublikos Prezidente Dalia Grybauskaite, Prezidente Valdai Adamkau, Seimo Pirmininke Irena Degutiene, ekscelencijos ambasadoriai, Kovo 11-osios signatarai, politiniai kaliniai ir tremtiniai, gerbiamieji kolegos, mieli posėdžio svečiai!

Šiemet minime jau 71-ąsias 1941-ųjų m. birželio trėmimų metines. Minime ir minėsime tam, kad mes, mūsų vaikai ir mūsų anūkai niekada nepamirštume šio tragiško, sunkiai suvokiamo žiaurumo kupino  Lietuvos istorijos puslapio. Jame glūdi mūsų tautos netektis: didelės dalies Lietuvos žmonių sulaužyti likimai, beprasmės žūtys ir nežmoniška kančia, kai toli nuo savo šaknų atsidūrusiems tautiečiams pati gražiausia svajonė buvo sugrįžti į Lietuvą nors numirti. O kai kas į Tėvynę ir sugrįžo tik karstuose… Nė viena tauta nenusipelno tokios baisios lemties…

Mano tėvai dvigubi – 1941 ir 1948 metų tremtiniai. Jiems buvo 10 metų, kai 1941 m. su savo tėvais ir  kitais šeimos nariais buvo ištremti į Syktyvkaro raj., Slaboskoj Reid kaimą, Komių Respublikoje, Rusijoje. Nepaisant bado, ligų, patirtų netekčių (pirmąją žiemą mirė tėčio tėvelis, mamos senelė ir teta) jie visą laiką troško grįžti namo. Pasibaigus karui (1946 m. rugpjūtį) visi, kas liko gyvas iš šeimos, pabėgo iš tremties į Lietuvą, be leidimų, be dokumentų. Baržomis, traukiniais, pėsčiomis. Nors niekas nelaukė – namai užimti, turtas išdraskytas. Ką tai reiškia, gali suprasti tik tai patyrę. 1948 m. pavasarį sulaikyti ir etapais nugabenti atgal į Komių žemę, mano mama tiesiai iš mokytojų seminarijos suolo. Tėtį kartu su močiute nugabeno dar toliau į Šamankos kaimą Irkutsko srityje. Ne ką lengvesnė dalia teko ir likusiems Lietuvoje. Dalis žuvo getuose, patyrė nacių lagerių baisybę, kitiems teko išgyventi pokario kolektyvizaciją, baime, į kieno kiemą atvažiuos ir lieps susikrauti daiktus.

Iš tremties į Lietuvą sugrįžome, kai man buvo tiek pat metų, kiek buvo mano tėvams, kai jie buvo pirmą kartą išvežti. Po 22 metų teko lankytis Syktyvkare. Per kelias dienas vietiniams lietuviams ir ne tik lietuviams, mums 7 žmonių delegacijai pavyko pastatyti paminklą – gediminaičių stulpus visiems „1941 m. tremtiniams“: lietuviams, ukrainiečiams, lenkams, vokiečiams, rusams, žydams. Užrašas parašytas trimis kalbomis: lietuvių, komių, rusų. Įvertinusi tai, vietinė valdžia net pakeitė bendrąjį miesto planą – kapines per pusę turėjusi perrėžti autostrada nutiesta kitoje vietoje. Paminklas iki šiol lankomas ir prižiūrimas.

Iš vaikystės tremtyje ryškiausiai prisimenu baltąsias naktis ir didžiulių uodų debesis ir tremtinių vienybę. Buvo dalinamasi ir duonos kriaukšliu, ir pieno lašu, ir daina, ir knyga… Ir jie net sapne nesapnavo dabartinio Lietuvos susiskaldymo. Be to vietiniai neturėjo tremtinių atžvilgiu išankstinio nusistatymo, o darbštūs ir sumanūs, net būdami tremtiniai ir net ne partijos nariai sugebėjo padaryti tam tikrą karjerą. Kas buvo neįmanoma tuometinėje Lietuvoje, ir dažnokai, deja, šiandieninėje…

Sugrįžus į Tėvynę, nusišluostę džiaugsmo ašaras, supratome, kad esame „kitokie|“, čia mūsų niekas nelaukė… Be teisės grįžti į tėviškę, įgyti tam tikras profesijas, negalėjome vykti į jokias kitas šalis, mūsų gyvenimai buvo tarsi paženklinti nematomu vandens ženklu „tremtiniai“…

Grįžusiems iš tremties sunku buvo atsikratyti nesaugumo jausmo, baimės, svetimumo savo tėvynėje. Deja, ir šiandien savo valstybėje daugelis jaučiasi taip pat, net renkasi savanorišką tremtį ir kažin ar  galvoja grįžti Į Lietuvą. Aš kalbu apie šiandieninius ekonominius mūsų tremtinius.

Kalbėdamas apie Lietuvos ateitį, aš siūlau ištiesti draugišką ranką iš tremties taip ir nesugrįžusiems tautiečiams, jų vaikams ir vaikaičiams. Man teko lankytis Kazachstane kur gyvena apie 7 tūkst. lietuvių, kuriuos į šią šalį atvedė labai skirtingi likimai. Tai ir „senieji“ lietuviai – Stalino laikų represijų aukos, paragavę ir Krylago baisybių ir sovietinių laikų jaunuoliai, susivilioję didesniu uždarbiu statybose ar darbu plėšiniuose. Kiti čia liko po karinės tarnybos Centrinėje Azijoje ar po karo Afganistane. Nemažai mišrių šeimų. Daugelis tremtinių jau grįžo į Lietuvą. Dalis čia likusiųjų, ypač jų vaikai, jau nekalba lietuviškai, tačiau gyvai domisi Lietuva, didžiuojasi savo kilme ir saugo savo tapatybę. Tai labai svarbu.

Lietuvių bendruomenę vienija lietuvių namai, kuriuose teko lankytis. Bendrijos „Lituanica“ Karagandoje vadovas – Lietuvos garbės konsulas Vitalijus Tvarijonas buria lietuvius, skatina laikytis tradicijų, papročių, švęsti šventes, kitaip propaguoti lietuvybę. Tokių gražių pavyzdžių surasime ir kitur.

Priverstiniai politiniai kaliniai, po karo pasitraukę į Vakarus, taip pat dėjo daug pastangų. Per visą Lietuvos okupacijos laikotarpį ne tik išlaikė lietuvių kalbą, papročius, bet ir viešino Lietuvos nepriklausomybės bylą. Ir šių dienų ekonominių tremtinių tarpe noras burtis, palaikyti lietuvybę, domėjimasis Lietuvos aktualijomis teikia vilties, kad Lietuva dar Jų neprarado.

Mielieji, nepaisant visų nuoskaudų ir liūdnų prisiminimų, kviečiu galvoti apie Lietuvos dabartį ir ateitį. Būtent jos kūrimui skirti visas savo jėgas. Nebereikia partijoms politizuoti ar savintis tremtinių istorijos ir likimo…

Kartu ieškokime būdų, kad Lietuva taptų jaukiais namais visiems čia gyvenantiems, o visi ją palikę žinotų, kad jie yra čia laukiami ir reikalingi.

www.lrs.lt

Tomo Lukšio (BFL) nuotr.

© Baltijos fotografijos linija

Nuotraukoje: J. Sabatauskas

Voruta. – 2012, birž. 23, nr. 13 (751), p. 1, 12.

Seimas , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra