Įžymus Vilniaus krašto mokytojas

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Mokytojo Bronislovo Suduikio 120-ąsias gimimo metines minint. Jei mokiniai po daugelio metų dar prisimena savo buvusio mokytojo 120-tąsias gimimo metines. Vadinasi, mokytojas vertas prisiminimo. Tarpukaryje Vilniaus krašto mokytojai, mokę vaikus lietuviškai, buvo savo tautiečių gerbiami, tačiau valdžios neretai persekiojami.

Vėliau, įvykus pasikeitimams, pusę amžiaus tylėta, mokytojų nuopelnai – užmiršti, o neužmirštiesiems teko patirti didesnių nuoskaudų. Taigi dabar apie mokytojo gyvenimą galima sužinoti tik iš paminklinių akmenų, iš anuometinių išlikusių spaudinių ir iš labai negausios memuarinės literatūros.

Pagal užrašą, iškaltą antkapiniame paminkle, mokytojas B.Suduikis mirė 1962 metais, būdamas 78 metų amžiaus. Išeitų, kad jis gimė 1884 metais, taigi remiantis šiais duomenimis tenka patikėti, kad šiemet sukanka 120 metų nuo jo gimimo. Galų gale esmė ne kiek metų prabėgo, o kiek gero vardo atminimo nusipelnė šis mokytojas.

Dabar, po pusės amžiaus priverstinio tylėjimo, pasirodant straipsniams apie praėjusį laiką, tartum nuvalomos užmaršties dulkės nuo kuklių žmonių gerų darbų, vertų atminimo.

Neseniai išėjo buvusios Vilnijos krašto mokytojos Pranės Makariūnienės knyga „Vilniuje ir Vilniaus krašte 1915–1939 metais“. Šios mokytojos atsiminimai yra vertingi tuo, kad juose aprašomas mažai žinomas laikotarpis apie Vilniaus krašto lietuvių gyvenimą žvelgiant į jį našlaitės, prieglaudos auklėtinės akimis. Tarp mokytojų paminėtas ir B. Suduikis, mokęs tuo metu vaikus dainavimo. Tai galėjo būti apie 1916–1918 metus.

Norint plačiau pažvelgti į tuos laikus, tenka perversti nemažai spaudos puslapių, išlikusių iš tų laikų, rinkti atskiras žinutes ir iš jų bandyti susidaryti bent apytikrį to meto gyvenimo vaizdą.

Kaip šioje knygoje, taip ir tuometiniame Vilniaus krašto lietuvių laikraštyje „Vilniaus rytojus“, mokytojas B. Suduikis minimas kaip veiklus „Ryto“ mokyklos mokytojas. Jis aktyviai dalyvavo Lietuvių mokytojų sąjungos veikloje. Buvo renkamas valdybos nariu. Beveik visi tuo metu vykę mokytojų suvažiavimai bei kursai baigdavosi mokytojo B. Suduikio vadovaujamo choro koncertu.

„Ryto“ mokyklos veikla Vilniaus krašte buvo varžoma. Už mažiausius nusižengimus, dažniausiai visai nerealius, jos būdavo uždaromos. Tarp mokytojų tvyrojo įtampa, nes spaudoje dažnai pasirodydavo pranešimai apie baudas, teismus, uždarymus.

1932 metų pradžioje „Vilniaus rytojus“ paskelbė žinią apie 9-nių mokyklų uždarymą, tarp kurių buvo ir Vilniaus „Ryto“ mokykla, buvusi Literatų g. 11.

Šioje mokykloje darbavosi mokytojai: B. Suduikis, J. Navickas ir kapelionas kun. N. Raštutis. Mokykla uždaryta, atseit, todėl, kad buvo minimi litai ir centai, sprendžiant uždavinius, taipogi dėl netinkamų mokyklai patalpų. Valdžia vertė uždarytų mokyklų mokinius eiti į valdiškas mokyklas, kur buvo žadama mokyti ir lietuvių kalbos.

Tuo metu Lenkijoje vyko mokyklų reforma, pagal kurią mokslas gimnazijose buvo dviem metais sutrumpintas, o pradžios mokyklose mokiniams, besiruošiantiems stoti į gimnaziją, dviem metais pailgintas. Miestuose, prie gimnazijų, steigėsi 6-ių skyrių pradžios mokyklos. Tokios mokyklos reikėjo ir prie Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos, kuri turėjo valstybines teises.

Tuo metu, atsižvelgiant į susidariusią padėtį, sprendžiant iš spaudos pranešimų, lietuviams reikėjo apsispręsti, ar vaikus leisti į valdiškas lenkiškas mokyklas, kur buvo žadama mokyti ir lietuvių kalbos, ar pasinaudojus valdžios leidimu steigti atskirą mokyklą, vadovaujamą lietuvių mokytojų.

Valdiškos 6-ių skyrių mokyklos įkūrimo idėja Vilniaus lietuvių visuomenės buvo sutikta skirtingai. Mokytojui B. Suduikiui teko išklausyti įvairių abejonių, sulaukti nepelnytų priekaištų, netgi nepagrįstų įtarinėjimų.

Pritariantieji, kaip paprastai, veikė tyliai, netriukšmavo, tačiau didžiausią atsakomybės naštą teko prisiimti mokytojui. Matyt, visi tuo metu buvo susirūpinę, ar pavyks valdiškoje mokykloje išlaikyti lietuviškumą.
Nežiūrint prieštaravimų ir abejonių, mokykla buvo įkurta. Vėlesnė įvykių eiga parodė, kad abejonės nepasitvirtino. Mokykla sėkmingai veikė iki karo pradžios ir buvo žinoma visame Vilniaus krašte.
1934 m. „Vilniaus rytojus“ Nr. 89 (514) apžvelgė lietuvių kalbos mokymą valdiškose mokyklose. Buvo pareikšta nemažai kritinių pastabų, tačiau pažymėta ir daug mokyklų, kur lietuvių kalbą dėstė gerai pasiruošę mokytojai. Tarp kitų buvo paminėta ir Vilniaus valdiška lenkiška – lietuviška mokykla, kurioje mokytojai B. Suduikis ir S. Aulaitė patys moka lietuviškai ir vaikus gerai moko.

Valdiška mokykla Nr. 41 arba, kaip ją tada vadino, „pono Suduikio mokykla“ buvo įsikūrusi gyvenamuosiuose namuose, vieną nemažą butą pritaikius mokymui. Pradžioje ji buvo Algirdo g., vėliau Tauro kalno papėdėje, netoli Pakalnės gatvės.

Iš gatvės į mokyklą reikėjo pakilti tais pačiais laiptais, kuriais naudojosi ir to namo gyventojai, todėl mokiniams, einantiems būriu, buvo įsakyta laikytis tylos. Ne visada tai pavykdavo, ypač vėluojant tekdavo ir pabėgėti, o tada laiptinėje kildavo triukšmas.

Laiptinės gyventojų vaikai, išgirdę triukšmą, kartais net praverdavo duris ir pamatę būrį kaimo vaikų sakydavo: „wiesniaki idą“.

Ankstesni būgštavimai, kadaise reikšti spaudoje, ar susirinks reikiamas mokinių skaičius – nepasitvirtino. Į mokyklą plūstelėjo vaikai iš lietuviškų Vilnijos kaimų ir jų skaičius kasmet didėjo.
Berniukai eidavo į mokyklą iš trijų bendrabučių: Šv. Mikalojaus, Kęstučio, Basanavičiaus, o mergaitės – iš Birutės bendrabučio. Mokykloje tvarka buvo griežta, bet teisinga ir reikalinga. Visi tai jautė ir jos laikėsi. Įėjus į mokyklą, rūbinėje reikėjo palikti ne tik apsiaustą, bet ir batus. Į klasę būdavo įeinama tik su šlepetėmis, nes grindys blizgėjo ir buvo slidžios. Viena iš mokyklos patalpų buvo skirta pertraukoms, kur susirinkdavo visų skyrių mokiniai. Didesnės mergaitės, šeštokės, kartais įtraukdamos ir berniukus, „eidavo darželių“, susitvėrę rankomis vaikai vaikštinėdavo dainuodami: „Puikios rožės gražiai žydi, gražiai žaliuoja“, „Mes ėjom per kalnus ir miškus“, „Pučia vėjas, neša laivą nuneš mane į Lietuvą“, „Jurgeli meistreli“. Būdavo ir kitų žaidimų.

Pertraukų metu vienas iš mokytojų budėjo, žiūrėjo tvarkos. Mokytoja Sofija Aulaitė buvo žaidimų organizatorė, o kartais ir dalyvė, nuolat sugalvojanti ką nors įdomaus. Ji globojo 1-ą–4-ą skyrius, kurie tilpo viename kambaryje. Pradiniuose skyriuose mokėsi daugiau miestiečių vaikai. Iš kaimo retai kas važiuodavo į pradinius skyrius, be to, mažam ir bendrabutyje būdavo nelengva.

Į 4-ą skyrių dažniausiai atvažiuodavo vaikai iš valdiškų mokyklų, silpnai mokantys lietuviškai rašyti.
Mokytoja S.Aulaitė buvo jautri ir dėmesinga. Ji kantriai mokė vaikus taisyklingo lietuviško rašto. Pamokų metu mokytoja būdavo reikli, o kartais ir griežta.

Gaila, kad ši geroji mokytoja neilgai gyveno. Pasakojama, kad 1939 metų rudenį, kai rusų kariuomenė užėmė Vilnių, ją per klaidą nušovė rusų kareivis.

Penktą skyrių globojo mokytojas Kazimieras Tamutis. Jis kalbėdavo trumpai ir aiškiai. To paties reikalavo ir iš mokinių. Daug dėmesio skyrė taisyklingai rašybai ir tvarkingumui.

Lenkijos istoriją, piešimą ir darbelius dėstė mokytojas lenkas. Atrodė, kad jis lietuviškai nesuprato. Lenkijos istorija buvo bene sunkiausia iš visų dėstomų dalykų. Laimei, mūsų bendrabučio vedėjos M. Žukauskaitės pastangų dėka į bendrabutį ateidavo buvęs gimnazijos mokytojas Vladimiras Sakavičius ir gerai išaiškindavo kiekvieną istorijos vadovėlio skyrių. Mokiniai įdėmiai klausydavo jo pasakojimų, stebėjosi jo giliu išmanymu ir žinojimu. Tarp klausytojų buvo ir V. Sakavičiaus sūnus Jurgis, gyvenęs tuo metu bendrabutyje.

Kapelionai mokykloje keitėsi: pradžioje buvo kun. Edm. Basys, vėliau kun. Kazimieras Pukėnas.
Mokinius į mokyklą priimdavo mokyklos vedėjas B. Suduikis. Dažniausiai vaikus iš kaimų atveždavo juos paruošę mokytojai arba tėvai. Mokytojas, užduodamas klausimus, patikrindavo mokinio žinias ir orientaciją. Daugiausia mokinių priimdavo į 5-ą skyrių, o į 6-ą priimdavo retai ir tik gerai paruoštus.
Mokytojas B. Suduikis buvo reiklus ir griežtas, nes gyvenimo sąlygos vertė tokiu būti. Jo tikslas buvo gerai paruošti mokinius į gimnaziją. Pagal to meto Vilniaus krašto ekonominę ir politinę padėtį atrodė, kad lietuviams mokytis neperspektyvu. Ką lietuvis galėjo pasiekti baigęs mokslus, jei lietuviškos mokyklos būdavo uždaromos, o į valdiškas tarnybas lietuviai nepriimami. Tačiau lietuviai nenusileido. Kas galėjo – mokėsi, o mokytis reikėjo kiek galima geriau. Tuo metu besimokantys gerai žinojo, kiek jų mokslas kainuoja šeimai ir visuomenei.

Per visą mokymosi laikotarpį mokytojas niekada neleisdavo sudėti ar atimti dviženklių, o kartais net triženklių skaičių juos užrašant. Šiuos veiksmus būtinai reikėdavo atlikti mintinai, garsiai aiškinant prieš visą skyrių. Mokytojas dažnai įsiterpdavo ir paaiškindavo kaip paprasčiau šį veiksmą atlikti. Sunkūs, bet įdomūs būdavo jo užduodami matematikos uždaviniai su daugeliu klausimų.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra