Izraelio parke žaliuos ir šilutiškės vardinis medis

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kasmet minint Lietuvos žydų genocido aukų atminimo dieną (rugsėjo 23–ioji), šalies Prezidentūroje apdovanojama grupelė lietuvių, kurie nepaisydami mirtino jiems patiems ir jų šeimoms grėsusio pavojaus, Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo žydus nuo nacių genocido.
 
Šiemet tarp apdovanotųjų buvo ir viena šilutiškė – buvusi teisininkė, dabar pensininkė Bronė Eugenija Lilienė. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių Prezidentė Dalia Grybauskaitė B. E. Lilienei įteikė už tai, kad žydus gelbėjo jos tėvai.
 
Apdovanotoji pasidalijo su „Šilutės naujienomis“ prisiminimais apie vaikystės metus ir pažintį su tėvelių namuose gyvenusiomis dviem žydų tautybės moterimis ir mergaite bei šiltą priėmimą Prezidentūroje.
 
Žydus slėpė keli aplinkiniai
 
Kai p. Eugenijos tėvelis Jonas Janulaitis į namus parsivežė dvi svetimas moteris ir mažą mergaitę, buvo 1942–ųjų ruduo, o pačiai Eugenijai, visų Gene vadinamai, buvo gal tik 13 metukų. Bet ji gerai mena, kaip su ta mergaite žaisdavo ir vaikštinėdavo palaukėmis. Vieną iš moterų, jaunesniąją, Eugenija mano buvus mergaitės mama, kita buvusi gerokai vyresnė.
 
Šias moteris paslėpti jos tėvelio paprašė geras jo draugas gydytojas Vytautas Žakavičius, tuomet ir pats slėpęs žydus. Svetimų žmonių buvo ir dar bent pas kelis aplinkinius ūkininkus Šakių rajono Gelgaudiškio kaime.
 
Žydai, pasak p. Eugenijos, gyveno nesislapstydami, nueidavo ir pas kaimynystėje gyvenusius artimuosius bei pažįstamus.
 
E. Lilienė mano, kad ūkininkas ir veterinarijos felčeris jos tėvelis tikėjosi, kad moterys pamokys jo dukrą prancūzų kalbos, tai galėjusi būti viena iš rizikos slėpti žydę po savo stogu priežasčių. Viena iš besislapsčiusių moterų išties dirbo Kauno universitete, tad prancūzų kalbos mergaitę šiek tiek pamokė – keletą žodžių p. Eugenija ir dabar dar moka.
 
Į kalėjimą išvežė ir tėvą
 
Nepamiršo ji ir to siaubo, kuomet labai ankstyvą pavasarį, vos pražydus žibuoklėms, į jų namus atvažiavo policijos pareigūnai ir suėmė tas moteris ir mergaitę. Rado jas kambary, liepė rengtis ir važiuoti.
 
Policininkai buvo vietiniai, iš Gelgaudiškio, vieno jų pavardę šilutiškė taip pat dar prisimena.
 
Jos tėvą tuokart dar paliko namie, bet atvažiavę už poros valandų liepė rengtis ir jam. „Nieko nebus, Jonai, esi įskųstas, renkis“, – pasakė. Ji gerai mena, kaip abi su mama verkė ir prašė dovanoti, bet niekas jų nesiklausė – tėvą išsivežė.
 
Iš kiekvienos žydus slėpusiųjų šeimos, pasak p. Eugenijos, veždavo tik po vieną žmogų, tad nei jos, nei mamos nelietė. „O gal dar ir dėl to, kad mama buvo bemokslė, paprasta kaimo moteris, tad tėvas viskam vadovavo, o aplinkiniai tai žinojo“, – svarsto Eugenija.
Tėtį kartu su kitais suimtaisiais išgabeno į Gelgaudiškio nuovadą, vėliau – į Šakius ir į Marijampolės kalėjimą. Netrukus pervežė į Kauno kalėjimą. Ji, paauglė, plaukė garlaiviu į Kauną, kad nuvežtų tėveliui drabužių ir maisto, bet vokiečių kareiviai ją nuo kalėjimo nuvijo, perduoti nieko nebegalėjo. Parplaukti taip pat nebegalėjo, nes prie Vilniaus jau artėjo frontas, dundesys buvo gerai girdimas, vokiečiai traukėsi, tad į garlaivį ji nebepateko.
 
Daugiau nei 70 kilometrų iki namų, kartu su keliomis pakeleivingomis moterimis teko eiti pėsčiomis. Ėjo visą naktį, o kai pasiekė savo kaimą, iki namų nebegalėjo nueiti – iš nuovargio tiesiog nebepakalbėjo. Prisimena, jog tik permiegojusi pas vieną pakeleivę kitą dieną pasiekė namus.
 
Per stebuklą liko gyvas
 
Visi tuokart suimti žydai, o kartu ir juos slėpusieji buvo sušaudyti Kauno IX forte, bet tai p. Eugenijos tėvelis sužinojo gerokai vėliau. O jam pačiam tiesiog pasisekė, mat buvo išvežtas į Kėdainius, kur vokiečiai statė aerodromą. Iš Rytų priartėjus frontui, sovietų armija bombardavo vokiečių statomą aerodromą, ir tada J. Janulaičiui pavyko pabėgti.
 
Iš atminties neišdilo ir toji vasaros pavakarė, kai pamatė link namų ateinantį vyrą su didele barzda. Tėvo nepažino, išsigando ir verkdama nubėgo pas mamą. „Jis buvo visai nepanašus į žmogų – vieni kaulai ir oda“, – sako p. Eugenija. O pats tėvas nepaliovė stebėtis, kad tik per stebuklą liko gyvas, ir vėliau vis kartodavo, kad tai Dievo apvaizda nulėmė jo likimą.
 
Tėvo draugas V. Žakavičius už pagalbą žydams taip pat buvo nužudytas Kauno IX forte. Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius jam buvo skirtas 2001 metais, o 2002–aisiais jis pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu.
 
Norėjo pamatyti Prezidentę
 
Kodėl taip ilgai nieko nežinota apie Janulaičių poelgį? Kodėl jie prisiminti tik šiemet?
„O kas galėjo žinoti?“ –- klausimu į klausimą atsako p. Eugenija. Jos tėvas automobilio avarijoje žuvo 1972–aisiais, mama mirė 1990–aisiais. Tiesa, šeimos biografijos faktus žinoję giminės ragino E. Lilienę pranešti apie tėvų žygdarbį, tačiau ji to nedarė. Kol kartą praėjusią vasarą sulaukė netikėto skambučio iš Žydų genocido centro archyvo. Prisistačiusi ir mergautinę pavardę pasitikslinusi moteris sakė, jog rado faktų apie jos tėvų poelgį, ir pranešė, jog norima juos apdovanoti. Šilutiškė atsakiusi, jog tėvų nebėra, o jai jokių apdovanojimų nereikia. Tačiau skambinusioji užklausė, negi nenorinti priimti apdovanojimo iš ką tik išrinktos Prezidentės rankų? „Naująją Prezidentę norėčiau pamatyti“, – atsakė suintriguota p. Eugenija.
 
Tiesa, iki to pamatymo jai dar teko atsakyti į klausimus apie beveik septynių dešimčių metų senumo įvykius, surašyti juos. O taip „egzaminuojama“ išsiaiškino, jog tame Žydų genocido centre dirba ir jai gerai pažįstami žmonės, su kuriais jaunystėje kartu teko studijuoti teisę. Vėliau juos susitiko nuvykusi į Prezidentūrą.
 
Po apdovanojimo surengtos vaišės
 
Šilutiškė pastebėjo, jog Prezidentė D. Grybauskaitė – be galo paprastas ir šiltas žmogus, su kuria, anot jos, pasijauti lyg senas pažįstamas. Apdovanojimo ceremonija vyko Mažojoje Prezidentūros salėje, iš visos Lietuvos suvažiavusius garbaus amžiaus žmones sveikino Prezidentė ir Žydų genocido centro atstovai. Tiesa, kad patektų į tą Mažąją salę, jie turėjo praeiti patikrinimą, buvo įspėti nesinešti aštrių daiktų, o moterų rankinės „pravažiavo“ atskiru konvejeriu.
 
„Prezidentūroje dirba jauni ir gražūs vyrai, kurie visus atvykusius maloniai sutinka, palydi į antrame aukšte esančią salę, o prie šios durų jau pasitiko kariškiai jūreiviškomis uniformomis“, – dalijosi įspūdžiais šilutiškė.
 
Salėje visiems buvo nurodytos sėdėjimo vietos, kiekvienas pakviestasis galėjo atsivežti jį lydintį asmenį ir savo svečius. B. E. Lilienę lydėjo jos dukterėčia, šios vaikai ir draugė. Kitų atvykusiųjų būreliai, anot šilutiškės, buvo dar didesni, bet visi buvo šiltai priimti.
Ceremonija truko apie dvi valandas, o jai pasibaigus visi pakviesti išgerti arbatos ar kavos, pasivaišinti užkandžiais ir saldumynais.
 
Iš viso tądien apdovanojimai skirti 47 lietuviams, gelbėjusiems žydus, bet jų atsiimti atvažiavo tik 10 – kitų jau nebėra tarp gyvųjų.
 
Tėvui skirtą apdovanojimą šilutiškė atidavė dukterėčiai, tą, kuris buvo skirtas jos mamai – savo dukrai. Tik savąjį pasiliko sau.
 
B. E. Lilienė žino, jog žydai labai brangina savo tautiečių gelbėtojus. Jeruzalėje yra įrengtas Pasaulio tautų teisuolių parkas, kuriame pasodinama po medį kiekvienam naujai paaiškėjusiam žydų gelbėtojui. Toks medis dabar bus pasodintas ir šilutiškės garbei.
 
www.silutesnaujienos.lt
 
Džojos Barysaitės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1, 2. 3. Šalies Prezidentė D. Grybauskaitė apdovanojo šilutiškę B .E. Lilienę (viduryje) Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi už žydų gelbėjimą karo metu. B. E. Lilienę lydėjo dukterėčia B. Šerniuvienė
4. Šilutiškė B. E. Lilienė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi apdovanota už tai, kad II pasaulinio karo metais jos šeima gelbėjo žydus

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra