Ginkluotam antisovietiniam pogrindžiui pradžią davusi LLA buvo įsteigta dar tuomet, kai ši ginkluota organizacija kėlė sau tikslą kovoti su Raudonąją armiją iš Lietuvos išmušusiais naciais. Iš karto pastebėsime, kad LLA pozicija iš esmės skyrėsi nuo Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) beviltiškų mėginimų sukurti Laikinąją Vyriausybę ir su Vokietijos pagalba išsaugoti bent jau Lietuvos nepriklausomybės regimybę.

 

„LLA neturi nei mažiausio pasitikėjimo kuria nors kaimynine valstybe, Lietuvos likimą sieja ne su kitų didžiųjų valstybių likimu, bet su didžiausiomis savo ir kitų lietuvių pastangomis“, – netrukus bus skelbiama viename iš šios organizacijos dokumentų.

 

Be abejo, šį teiginį galima būtų priimti už tiesą su tam tikromis išlygomis. Antrajam pasauliniam karui artėjant prie pabaigos ir sovietinei kariuomenei vėl okupuojant Lietuvą, šios organizacijos vadovybė dėjo viltis į JAV ir Didžiąją Britaniją. Kaip ir vėliau susikūrusio Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio dalyviai, LLA turėjo vilčių, jog Vakarų antihitlerinės koalicijos sąjungininkai sudarys separatinę taiką su agonijoje besiblaškančiu Trečiuoju Reichu, o tuomet jau atgręš visas jėgas prieš Stalino imperiją, keliančią grėsmę civilizuotai Europai. Kita vertus, kaip tvirtina LLA veiklą nagrinėjęs istorikas Kęstutis Kasparas, skirtingai nei kiti ginkluoti rezistentai, šios organizacijos aktyvistai nelaukė, kad nepriklausomą Lietuvą padės atkurti Vakarų demokratijos, o rengėsi veikti taip, kaip buvo veikta 1918-1919 metais, baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. Taigi, remdamasi Nepriklausomybės kovų pavyzdžiu, LLA vadovybė tikėjosi pati, be niekieno pagalbos iškovoti Lietuvai laisvę ginklu.

 

Kaip ir kodėl šioms viltims buvo lemta žlugti, aptarsime kiek vėliau. O dabar grįžkime prie ištakų ir prisiminkime, kokiomis aplinkybėmis įkurta LLA ir kas buvo šios organizacijos kūrėjai. Sumanymas kurti tokią organizaciją gimė dviejų brolių – Prano ir Kęstučio Veverskių galvose. Pastarasis jau buvo turėjęs tam tikros pogrindžio kovos patirties. 1940 metais, netrukus po pirmosios sovietinės okupacijos, jis tapo aktyviu Birželio sukilimą organizavusio ir Laikinąją Vyriausybę suformavusio Lietuvos aktyvistų fronto (LAF) dalyviu. Būtent LAF programa K. Veverskio pastangomis taps būsimos LLA pagrindu.

 

Čia reikia pastebėti, kad pats K. Veverskis nei LAF, nei kitose pogrindžio organizacijose nedalyvavo, nors netrukus po sovietų okupacijos jis slapta pasitraukė į Vokietiją ir ten pateko į filtracijos stovyklą. Ne kur kitur, o būtent tokiose stovyklose iš esmės ir būrėsi LAF steigimo iniciatoriai. Prie pirmųjų politinių emigrantų politinės veiklos K. Veverskis neprisidėjo ir vėliau, dirbdamas spaustuvės darbininku Berlyne. Kodėl būsimasis LLA vadovas laikėsi tokios pozicijos – sunku pasakyti. Bene vienintelę tokio pasyvumo versiją siūlo jau minėtas K. Kasparas, LLA skirtoje studijoje pateikdamas tokius broliui Pranui adresuotus K. Veverskio žodžius: „Per daug įtartinų ir savanaudiškų asmenybių sukiojosi apie Lietuvių Aktyvistų Frontą.“

 

Šiuos žodžius patvirtina ir daug vėliau skelbti P. Veverskio prisiminimai, kuriuose sakoma:

 

„Mano brolis, pamatęs LAF, iš Berlyno vadovaujamo Škirpos, bėdas – vidinius skilimus, opų kadrų klausimą, grįžęs iš Vokietijos į Lietuvą ir susipažinęs su padėtimi krašte nusprendė, kad reikia įkurti karinę, disciplinuotą, pasiryžusią, nesavanaudišką jėgą. Pirmiausia buvo sukurta programa, kuri iš esmės nedaug kuo skyrėsi nuo dr. Maceinos sukurtos LAF programos. Po to prasidėjo realus Lietuvos laisvės armijos lipdymas. Pagrindinė atrama buvo karinė jėga – Lietuvių savisaugos batalionai. Brolis turėjo leitenanto dokumentus, važinėjo po batalionus ir tiesiog juose verbavo karininkus. Daug jų užverbavo. Karui einant į pabaigą ir vokiečiams pradėjus batalionus likviduoti, daugelis jų narių pasitraukė su ginklais ir pokariu įsijungė į partizaninį judėjimą. Kazys Veverskis visa savo siela fanatiškai buvo atsidavęs LLA kūrimo darbui. Nepaisė visokių kliūčių, buitinių nepriteklių, dažnai net neturėjo ką ir pavalgyti. Dirbo, stengėsi tas kliūtis negalėti. Už tai ir gyvybę atidavė.“

 

Taigi K. Veverskis neketina likti nuošalyje nuo kovos už Lietuvos laisvę. Jis tiesiog pasirenka kiek kitokį kelią. Jau prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, buvęs Kauno universiteto teisės studentas ir atsargos leitenantas pėsčiomis grįžta į Tėvynę, jau turėdamas aiškų tikslą ir planą – įkurti pogrindinę karinę struktūrą, kovosiančią su bet kuriais okupantais. Kaip jau minėjome, susitikimas su broliu nubrėžė dar aiškesnius šios idėjos kontūrus.

 

1943 metų gruodžio 13-osios paryčiais Vilniuje susirenka grupė bendraminčių. Įdomu, kad šiandien niekas negali tiksliai pasakyti, kiek žmonių dalyvavo steigiamajame LLA susirinkime. Būsimo LLA štabo pareigūnas Leonas Vilutis žurnale „Tremtinys“ po daugelio metų prisimins, jog tądien Gedimino pilyje priesaiką davė mažiausiai dvylika vyrų, tarp kurių buvo Lietuvos kariuomenės atsargos karininkų ir studentų. Ši akimirka tapo slaptos karinės organizacijos, pasiryžusios išlaisvinti Lietuvą, ir net visos ginkluotos rezistencijos pradžia.

 

Netrukus po to vieno Bokšto gatvės namo antrame aukšte įkuriamas pirmasis LLA štabas, o Gedimino prospekto 19 namo rūsyje įrengiama pirmoji šios organizacijos spaustuvė, kurioje netrukus bus pradėtas spausdinti organizacijos informacinis biuletenis „Karinės ir politinės žinios“.

 

 

Iš karto pastebėkime, kad LLA štabo nariai turėjo laikytis itin griežtos konspiracijos: veiksmas juk vyko Vilniuje, kuriame tuomet kūrėsi ne tik lietuvių, bet ir lenkų antinacinis pogrindis, tad sostinėje gestapo akis buvo itin budri. Įdomu pastebėti, kad absoliuti dauguma organizacijos narių nežinojo, kas yra jos vadas. Pasak K. Kasparo, LLA vadovas K. Veverskis, prisiėmęs Senio slapyvardį, buvo žinomas nebent kaip jos vadovybės ryšininkas. Dėl tos pačios priežasties patekti į LLA gretas nebuvo taip paprasta – naujų narių priėmimas vyko tik per asmenines pažintis: kiekvienas naujas narys į organizaciją atsivesdavo du ar tris patikimus ir gerai pažįstamus žmones. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis organizacijos narių skaičius augo neįtikėtinai sparčiai ir 1944-aisiais, baigiantis nacių okupacijai, LLA priminė kad ir nedidelę, tačiau labai gerai organizuotą kariuomenę, turėjusią daugiau nei 10 tūkst. kovotojų. Nemažą jų dalį sudarė ir iš kitų pogrindžio organizacijų atėję nariai. Ta proga prisiminkime, kad okupacijos metais tokių organizacijų buvo gana nemažai: jau minėtas Lietuvos aktyvistų frontas, 1940-ųjų gruodį įsteigta Lietuvos laisvės kovotojų sąjunga (LLKS), 1942-aisiais įkurta Lietuvos laisvės gynėjų sąjunga (LLGS), nuo 1943 metų veikęs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK) ir nemažai kitų.

 

1943-1944 metais galutinai susiformavo ir organizacijos struktūra – suformuotas Centrinis štabas, Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio apygardos. Beje, ne visi LLA vyrai (čia turime pastebėti, kad moterys tuo metu į organizaciją nebuvo priimamos) rengėsi koviniams veiksmams. Nemaža jų dalis dirbo ir kitokį organizacinį darbą. 1944 metų vasaros viduryje prie kiekvieno apygardos štabo veikė po du skyrius – Veikiantysis, dar vadintas Vanagais, ir Organizacinis. Pastarojo skyriaus partizanai gyveno pusiau ar net visiškai legaliai, dirbo tokiose svarbiose struktūrose kaip, tarkime, paštas, geležinkelis, policija, savisaugos batalionai. Būtent šie žmonės, reikalui esant, aprūpindavo karinio organizacijos sparno narius maistu, transportu, suteikdavo reikiamą informaciją ir užtikrindavo ryšius.

 

Lemtinga valanda LLA išmuš per patį 1944-ųjų vidurvasarį. Būtent tada kovinis organizacijos sparnas stos į atvirą kovą su į Lietuvą sugrįžtančia Raudonąja armija. Tačiau apie tai negalime kalbėti tol, kol neatsakėme sau į klausimą, kodėl LLA vengė tiesioginės ginkluotos kovos su hitlerininkais, kuri buvo pirmasis organizacijos uždavinys, o vietoj to apsiribojo agitacija, kad Lietuvos jaunimas netarnautų vokiečių organizuojamuose daliniuose ir slėptųsi nuo Reicho darbo tarnybos.

 

Pasak K. Kasparo, atviros konfrontacijos buvo vengiama todėl, kad iki 1944 metų, kol nebuvo galutinai suformuota organizacijos struktūra ir vadovybė, tai buvo pernelyg pavojinga. Tačiau kituose šaltiniuose užsimenama, kad, aiškėjant SSRS ir Vokietijos karo baigčiai, nekovoti su vokiečiais ir net palaikyti su jais tam tikrus ryšius buvo tiesiog abipusiai naudinga. Galbūt nei gestapas, nei Vermachtas nekreipė ypatingo dėmesio į besikuriančias lietuviškas karines struktūras vien todėl, kad vokiečių karinė vadovybė, jausdama artėjantį pasitraukimą, norėjo palikti čia antisovietines diversantų grupes? Vienoje iš kadaise transliuotų „Žinių radijo“ laidų „Laisvės kryžkelės“ buvo netgi tiesiogiai užsimenama apie tai, kad 1944 metų vasarą vokiečiai ėmė ieškoti kontaktų su prieškario Lietuvos karininkais – net ir su tais, kurie priklausė už nepriklausomybę kovojusioms pogrindžio organizacijoms, tarp jų ir LLA. Kita vertus, besitraukiantys vokiečiai galėjo aprūpinti LLA ginklais, amunicija ir ryšių technika. Be to, verta atkreipti dėmesį į dar vieną faktą: straipsnio pradžioje minėti desantininkai buvo parengti ne kur kitur, o Rytprūsiuose veikusiose Abvero žvalgų ir desantininkų mokyklose, kuriose mokėsi maždaug pora šimtų lietuvių savanorių. Tiesa, ne visi jie buvo LLA nariai.

 

 

Šiaip ar taip, aktyvesnius veiksmus LLA pradėjo 1944 metų vasarą, kai SSSR ir Vokietijos karo fronto linija jau slinko per Lietuvos teritoriją. Liepos 1 dieną LLA vadovybė paskelbė kovinę parengtį. Tai reiškė, kad visi gebantys valdyti ginklą organizacijos nariai privalo prisistatyti į Vanagų rinktines. Likusieji buvo mobilizuoti dirbti štabuose ir organizaciniame sektoriuje. Jų rūpestis buvo aprūpinti kovotojus maisto produktais, transporto, ryšio priemonėmis, medikamentais ir teikti informaciją.

 

Apygardų štabai iš miestų keliasi į miškus. Pačiam LLA vadui K. Veverskiui atvykus į Šiaulių apygardos štabo slaptavietę, čia įkuriamas Lietuvos gynimo komitetas (LGK), kurio atsišaukime visi įgaliojimai vadovauti lietuvių ginkluotosioms pajėgoms patikimi būtent LLA. Šios organizacijos vadovai nurodo jos nariams nesitraukti į Vakarus nuo artėjančių sovietų, stoti į Vanagų gretas ir visomis išgalėmis kovoti su okupantais.

 

Žiemos pradžioje, LLA kovotojams jau atsidūrus Raudonosios armijos užnugaryje, pogrindžio leidinys „Laisvės karžygys“ rašys: „Kaip realus faktas visame krašte organizuotai veikia tautiniai Lietuvos partizanai – LLA Vanagai, kurie Lietuvos likimą sieja su savo ir kitų lietuvių didžiausiomis pastangomis, kurios momentui atėjus turės gaivališkai pasireikšti organizuotais ginklų veiksmais.“

 

Tačiau jau ir liepos pabaigoje, mieste dar šeimininkaujant vokiečiams, Šiaulių apygarda jau veikia kaip itin gerai organizuota kovotojų struktūra, visiškai parengta ginkluotam pasipriešinimui prieš sovietus. Pagal iš anksto numatytą planą visi apygardos "vanagai" turėjo susitelkti gubernijos miške, tačiau įsakymo vykdymą pristabdė liepos 18 dieną prasidėję sovietų aviacijos antskrydžiai. Šiaip ar taip, nepraėjus nė savaitei, Šiaulių apygardoje buvo sutelkta iki pusantro tūstančio gerai apmokytų LLA kovotojų. Iki susidūrimo su sovietų represinėmis struktūromis jiems lieka mažiau nei pora mėnesių.

 

 

Sovietų puolimas Žemaitijoje prasideda pirmomis spalio dienomis. LLA vadovybei šis laikas buvo itin nepalankus – organizacija kaip tik rengėsi suvažiavimui, kuriame ketinta išplėsti LGK sudėtį. Artėjant frontui, LLA štabo nariai, suprasdami, kad stoti į atvirą kovą su besiveržiančiomis skaitlingomis sovietų divizijomis nėra jokios prasmės, skirstosi, įsikuria iš anksto parengtose slėptuvėse ir rengiasi kovai priešo užnugaryje.

 

Pats K. Veverskis lapkričio mėnesį atvyksta į Vilnių, Šv. Jonų bažnyčioje susitikęs su bendražygiais tariasi, kaip atkurti LLA Vilniaus apygardą ir praūžusio fronto sutraukytus ryšius. Vėlų rudenį ir žiemos pradžioje atkuriamos ir kitos teritorinės organizacijos struktūros. Tačiau dar svarbiau, kad nuo šiol slaptos organizacijos nariai pereina į atvirą kovą su sovietiniais okupantais.

 

Takoskyrą tarp pasyvaus ir aktyvaus pasipriešinimo paženklina dar lapkričio pabaigoje paskelbtas pirmasis slaptas operatyvinis įsakymas, nurodantis, jog vanagai „veda organizuotą kovą prieš teroristines priešo pajėgas ir atskirus skundikus“. Maždaug po savaitės prasidėjo ir pirmieji aktyvūs partizanų veiksmai. Vienos pirmųjų kautynių įvyko gruodžio 1-ąją Seredžiuje. Tądien miestelį užėmusi vanagų vado leitenanto Adolfo Eidimto vadovaujama LLA kovotojų grupė suėmė vietos NKVD įgaliotinį, likvidavo penkis stribus, išlaisvino čia kalintus suimtuosius ir pasitraukė, su savimi išsinešdama valsčiaus bei sovietinio saugumo dokumentus.

 

Po dešimties dienų paskelbtas dar vienas LLA įsakymas, be kita ko, numatantis vieną svarbiausių organizacijos tikslų: „Sujungti visas ginkluotas jėgas, veikiančias šalyje, ir jau jungtinėmis jėgomis vesti slaptą, aktyvią, organizuotą ir ginkluotą kovą prieš bolševikų terorą.“

 

Tai liudija, kad LLA tuo metu buvo bene vienintelė reali jėga, pajėgi sutelkti aplink save visą ginkluotą ir neginkluotą antisovietinį pogrindį. Tačiau ne mažiau įdomi ir kita gruodžio 10-osios įsakymo dalis, bylojanti apie tai, kad šios organizacijos vadovybė, kaip ir vėlesni laisvės kovotojai, buvo įsitikinusi, jog karas tarp SSRS ir jos buvusių antihitlerinės koalicijos partnerių yra neišvengiamas ir kad į Lietuvą greičiausiai įžengs kurios nors iš Vakarų šalių kariuomenė. LLA vadovybės pozicija tokioje situacijoje buvo labai aiški: „Įžengusiai po rusų svetimai kariuomenei padėti, bet partizanų sąrašų, vardų, pavardžių neišduoti ir ginklų neatiduoti, paklusti tik Vyr. Štabo įsakymams ir kiekvienu svarbiu bendradarbiavimo atveju kreiptis į jį.“

 

Tuomet niekas dar nenujautė, kad įsakymas Nr. 4 bus bene paskutinis K. Veverskio pasirašytas dokumentas. Gruodžio 15 dieną LLA vadas dar spės atvykti į Vilnių ir galutinai atkurti Vilniaus apygardos štabą. Po poros mėnesių didelę štabo vadovybės dalį suims sovietinis saugumas, o likusieji turės trauktis iš miesto.

 

Tuo tarpu paties LLA vado laukia dar liūdnesnis likimas. Gelbėdamas štabo dokumentus ir spausdinimo įrangą, jis drauge su seserimi gabena viską į Kalvius. Ten gruodžio 25-ąją dar spausdinami organizacijos leidiniai. Niekas nė neįtaria, kad būtent Kalėdų dieną sovietinis NKVD pradės itin plataus masto puolimą prieš antisovietinio pogrindžio aktyvistus. Pats K. Veverskis tai supras po trijų dienų, ties Raudondvariu susidūręs su NKVD įrengtu filtracijos postu. K. Veverskis dar mėgino pabėgti, tačiau buvo pakirstas kulkos, o jo bendrakeleiviai suimti. Pasak K. Kasparo, tądien buvo suimtas ir kone visas Kalvių kaimas, tačiau LLA vado artimieji sugebėjo išvežti iš slėptuvės spaustuvę ir organizacijos archyvą.

 

Žuvus K. Veverskiui, LLA vado pareigas prisiėmė A. Eidimtas. Tačiau jo mėginimus pertvarkyti organizaciją ir atkurti ryšius tarp jos padalinių žlugdė vis stiprėjantis NKVD spaudimas. Tiesa, net ir po pirmojo vado žūties organizacijos narių gretos vis dar augo. LLA veikla ėmė gesti 1947 metų pabaigoje po sovietinio saugumo vykdytų masinių represijų ir specialiųjų operacijų. Būtent tais metais žuvo ar buvo suimta dauguma organizacijai priklausiusių partizanų.

 

Bet LLA vis dar veikė iki pat 1953 metų, o pavieniai jos nariai – net iki 1954-ųjų, kuomet okupantai iš esmės likvidavo visą ginkluotą pasipriešinimą. Tačiau iki to laiko likę gyvi jos nariai įsiliejo į kitas Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio struktūras. LLA vardą išsaugojo ir kai kurios vėlesniais metais susikūrusios Lietuvos partizanų apygardos. Simboliška ir tai, kad 1949 metų vasarį deklaraciją, po penkerių pasipriešinimo metų paskelbusią apie vieningą politinę rezistencijos vadovybę – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, greta kitų žymių partizanų vadų pasirašė ir vienas pirmųjų LLA desantininkų Antanas Liesis-Tonis. Taigi įžiebusių pasipriešinimo liepsną LLA aktyvistų pastangos nenuėjo veltui.

 

 

 

Nuotraukoje: Vienas iš LLA desantininkų Antanas Liesis-Tonis (pirmas iš kairės) su kitais Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų vadais. Iš kairės į dešinę Jonas Žemaitis-Vytautas; Jonas Nuobaras-Lyras (nuo 1950 metų – MGB agentas); Vytautas Gužas-Kardas; neatpažintas partizanas. 1948 metai