Izabelė Pukėnaitė. Piligrimų žygis iš Vilniaus į Trakus. Žingsniais pirmyn – širdimis aukštyn

Autorius: Data: 2014-09-15, 20:22 Spausdinti

Izabelė Pukėnaitė. Piligrimų žygis iš Vilniaus į Trakus. Žingsniais pirmyn – širdimis aukštyn

Šeštadienis. 7 valanda ryto – skamba žadintuvas. „Dar penkias minutes pasnausiu“, – pagalvoju sau ir pabundu po valandos. Iki piligriminio jaunimo žygio nuo Aušros Vartų iki Trakų buvo likusi mažiau nei valanda.

Į žygį spėjau. Bėgau, baiminausi, kad autobusai neatvažiuotų per anksti ir jų nepraleisčiau, pritryniau dešinį kulną, bet spėjau.

Žodis „piligrimas“ reiškia „atvykėlį iš labai toli“. Nėra Trakai taip toli – iki antros Lietuvos sostinės žygiavome apie 30 kilometrų. Darydami kelias pertraukas, Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčią pasiekėme po devynių valandų ėjimo, maldos ir giedojimo. Jaunimo piligrimystė buvo ir kiek kitokia nei ankstesnių laikų piligrimystės idėja, kai Dievo ieškantys keliautojai išeidavo pėsčiomis tiesiai iš namų, nežinodavo, kur keliauja ar kiek laiko užtruks. Kita vertus, juk ir visas žmogaus gyvenimas yra ilgas piligrimo kelias.

Piligrimas Antanas

Viena pirmųjų stotelių buvo už „Regitros“. Čia bendravau su kartu žygiuojančiais piligrimais. Sėdėdami ant betoninio kelkraščio su Antanu iš Trakų parapijos valgėme obuolius. Į pokalbį kelis kartus įsiterpė Vytauto V. Landsbergio dainos žodžiai: „Vien žvaigždė puodynėj, vien vaikai prie stalo, o sode obuoliai – obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai obuoliai“.

Sakei, kad žygiuoji pirmą kartą. Ko gero,  įsivaizdavai, kaip atrodys piligriminis žygis. Ar dabar, jau įveikus dalį kelio, ankstesnis įsivaizdavimas pasikeitė?

Kadangi tokiose kelionėse nesu dalyvavęs, tai 30 kilometrų man atrodė išties daug, bet kai pasiryžti, tai neatrodo taip sunku. Mes dabar esame pusiaukelėje ir labai gerai jaučiuosi.

Esi iš Trakų parapijos. Kaip čia taip išėjo – atvažiavai iš Trakų į Vilnių, kad vėl atžygiuotum atgal į Trakus?

Taip, šiandien atsiprašiau iš darbo, kad galėčiau dalyvauti šiame žygyje, labai greitai susiplanavau viską. Iš Trakų į Vilnių atvažiavau traukiniu, ir dabar mes žygiuojam.

Turi istorijos bakalauro laipsnį. Ar dalyvaudamas šiame piligrimų žygyje jauti kokias nors istorines sąsajas?

Taip, mes pakeliui matome tam tikrus istorinius objektus: praėjome senojo grįsto Vilniaus–Kauno kelio atkarpą, matėme kryžius šalia namų, sustojome 1830–1831 metų sukilėliams pastatyto paminklo vietoje. Mes aplankome ir su tikėjimu susijusias vietas – kryžius, parapijas, netrukus prieisime ir Lentvario parapiją – ten gyveno grafai Tiškevičiai, kurie buvo labai pamaldūs žmonės, netgi Lentvary bažnyčią pastatė.

Šalia Antano obuolį graužė jo parapijietis Arnas.

Piligrimas Arnas

Žygiuoji jau trečią kartą, kokį patarimą būtum davęs „žaliam“ piligrimui, jei jis vakare būtų paprašęs padėti pasiruošti žygiui?

Pirmas patarimas – neprisikrauti kuprinės, antras patarimas – būti su žmonėmis ir pakalbinti nepažįstamą žmogų ir trečias patarimas… pasiimti džiaugsmą iš namų, kad kiti matytų džiaugsmingą, tikėjimo kupiną veidą.

Ant kaklų esame pasikabinę korteles ir ant jų užrašę savo vardus, parapijas ir šio žygio intenciją. Kokia taviškė?

Turiu tris intencijas: už vieną sesę, už vieną tikėjimo brolį ir už mirtinos nuodėmės būsenoje tebegyvenančius žmones, kuriems labiausiai reikia Jėzaus gailestingumo ir malonės, nes skaistykloje esančios vėlės anksčiau ar vėliau įžengs į dangaus karalystę, o mirtinos nuodėmės būsenos žmonėms dar reikia atsivertimo, kol jie dar turi laiko iki mirties. Už juos ypač reikia maldų.

Ką gyvenime veiki?

Baigiau filosofiją Vilniaus universitete, ir dabar kaip tik įstojau į seminariją. Pradėsiu kitą savaitę mokytis parengiamajame kurse.

Esi vienas iš tų aštuonių, šiemet įstojusių į seminariją?

Aš esu tas devintas.

Žygiuojant toliau nuo Vilniaus buvo galima vis stipriau pajusti, kad išeiname iš miesto – kelio ženklai bylojo apie didėjantį kelyje leistiną automobilių greitį, pasiekus privačių gyvenamųjų namų ruožą už tvorų lojo šunys. Dabar galvodama apie tokių jaunimo iniciatyvų, kaip piligrimų žygis, skeptikus, pamaniau, kad vakar žygio dalyviai nėjo nei prieš eismą, nei prieš visuomenę: piligrimus praleidžiantys vairuotojai pro langus mojavo, sunkvežimių vairuotojai paprašyti signalizuodavo, o pakelėse gyvenantys žmonės išnešdavo vandens ar obuolių, kuriais vaišino pilgrimus.

Piligrimystė taip pat stiprina esamas bendruomenes ir prisideda prie būsimųjų kūrimo. Ji skatina bendrystę ir primena vaikystę, kai tėvai mokė viskuo dalintis su savo sesėmis ir broliais. Taip ir žygiuojant su broliais ir sesėmis dalinamės bendra malda, o sustojus – sumuštiniais ar obuoliais.

Pirmasis didesnis sustojims – Lentvaryje. Čia piligrimai įėjo „su Gyriaus giesme į Tavo kiemus, Karaliau“. Apie tai, kaip sekėsi žygiuoti iki Lentvario, kalbėjausi su šio žygio savanoriais. Gintautas ėjo šalia piligrimų nešinas raudona vėliavėle, kuri gerino einančiųjų matomumą kelyje ir kiek atsilikusius piligrimus skubino, kad nesusidarytų pavojingi tarpai.

—–

Piligrimas Gintautas

Kokį įspūdį paliko kiti eismo dalyviai, kaip automobilių vairuotojai?

Niekas nesiveržė, svarbiausia tai, jog nerėkė, kad einam. Kadangi ne pirmus metus einame, tai turbūt jau žino, kad vysta tokie renginiai. Man didelio įspūdžio nepaliko.

Ar nebaisu žygiuojant pačiame mieste, kai  greta pravažiuoja sunkvežimiai ar troleibusai?

Man nebaisu, nes einu jau ne pirmą kartą ir žinau, kad daug ko gali atsitikti… Šiek tiek prisižiūriu save ir prižiūriu kitus. Dėl tų sunkvežinių ir autobusų… tokių dalykų bijoti nereikia. Vairuotojai juk mato mūsų „stop“ juostą, žmones su liemenėmis ir vėliavėlėmis.

Ar mes drausmingi piligrimai?

Visi drausmingi, kai pasakai, klauso.

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos ketvirtakursis Paulius piligrimų žygyje dalyvavo antrą kartą.

Kas tau patiko pirmame žygyje, kad žygiuoji antrą kartą, šį kartą jau kaip savanoris?

Turbūt pati intencija patiko labiausiai, ta piligrimystė… tai prasmingas laikas. Daug apmąstymų gali patirti kelyje. Šiemet žygiuoju vienas, pernai – su draugais. Iš pradžių truputėlį liūdėjau, atrodė nesąmonė vienam, bet kai žygiuoji vienas, atrandi naujų dalykų, naujų žmonių.

Ką šiame žygyje darai?

Esu kelio savanoris. Žiūriu, kad neišklystumėte iš kelio.

Ar mes drausmingi?

Nelabai.

Prieš tai kalbėjau su kelio savanoriu Gintautu. Jis sakė, kad mes drausmingi.

Man atrodo, kad nelabai.

Ar nebaisu eiti šalia kelio?

Nebaisu. Saugo policija ir Dievo ranka.

Trakus pasiekėme po maždaug aštuonių valandų ėjimo, praėjus devynioms valandoms po išėjimo iš Vilniaus. Tokį atstumą lyguma nuėjęs maždaug 65 kilogramus sveriantis piligrimas, neįskaičiavus suvalgytų sumuštinių, sudegino apie 1800 kalorijų, sukalbėjo daugiau nei 50 Sveikų Marijų ir sugiedojo daugiau nei 10 giesmių. Sunku kalbėti už visus, tačiau norisi tikėti, kad visi prie altoriaus atnešė savo intencijas, už kurias meldėsi žygio metu ir su kiekvienu žingsniu, kiekvienu pasidalinimu ir malda priartėjo arčiau visų piligrimysčių galutinio tikslo – Dievo ir Jo karalystės.

Tekste panaudotos nuotraukos iš Izabelės Pukėnaitės asmeninio archyvo 


Bernardinai.lt

Piligrimystė , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra