Įvykiai ir žmonės tokie, kokius juos matė Mykolas Riomeris

Autorius: Data: 2011-12-29, 15:16 Spausdinti

Įvykiai ir žmonės tokie, kokius juos matė Mykolas Riomeris

Rimantas JOKIMAITIS, Vilnius

Lietuvoje gerai žinomas Mykolo Riomerio (Römer) vardas. Tiesa, sovietmečiu jo pavardė kažkodėl buvo rašoma Rėmeris (žr. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija ir kt.), o dabar dažnai – Romeris. Šiame tekste Römerį vadinsime Riomeriu, nes vokiška „ö“ lietuviškai skamba „io“. Išgirdęs sakant Riomeris, Mykolas Römeris suprastų, kad kalbame apie jį, o dėl Rėmerio ar dėl Romerio, tai dar neaišku.

Gimė Mykolas Riomeris 1880 m. Bagdoniškio dvare (netoli Rokiškio) aristokratų šeimoje. „Dienoraštyje“ 1919 06 05 rašė: „Esu lenkų kultūros žmogus ir priklausau visiškai sulenkintai ir aristokratiškai šeimai.“ (1) Buvo lenkų kultūros žmogus (ar lenkas; mūsų laikais tai dažnai traktuojama kaip tapatūs dalykai), tačiau save tapatino su Lietuva. Buvo nusiteikęs dėl tos Lietuvos daug ką aukoti.

Tėvas, kurį Riomeris dienoraštyje vadina Papa, mokėjo lietuviškai, bet atskiros nuo Lenkijos Lietuvos idėjos nesuprato ir nenorėjo suprasti. Papa buvo kategoriškai priešiškas, jo laiško žodžiais tariant, „kvailiems lietuviams, mūsų atviriems nedraugams“. Tai gilino tėvo ir sūnaus nesusikalbėjimą. Tėvas net grasino dėl sūnaus laikysenos lietuvių atžvilgiu atimti palikimo teisę, vertė rinktis. Sūnaus neišgąsdino. „Atsakymo iš manęs Papa nesulauks“, – nukerta dienoraštyje (1918 08 06).

Mykolui Riomeriui net ir mūsų laikais būtų galima pavydėti puikaus išsilavinimo. Jis baigė Peterburgo imperatoriškąją teisės mokyklą. Vėliau teisininko išsilavinimą papildė Krokuvos Jogailos universiteto Filosofijos fakulteto Istorijos skyriuje ir Paryžiaus politinių mokslų mokykloje.

Po studijų Vilniuje advokatavo, daug rašė aktualiausiais Lietuvos visuomenės gyvenimo klausimais. 1907 m. lenkų kalba išleido iki šiol aukštai vertinamą veikalą „Lietuva. Tautinio atgimimo studija“.

Labiausiai mums M. Riomeris žinomas iš tarpukario Lietuvos laikų, kuomet užėmė aukštas pareigas įvairaus lygio teismuose, atstovavo Lietuvai tarptautiniuose teisiniuose procesuose, buvo VDU profesorius, ilgametis rektorius, Valstybės tarybos narys, ėjo kitas garbingas pareigas. Trumpai tariant, Mykolas Riomeris buvo tikriausias to meto Lietuvos elito atstovas, asmeniškai pažinojęs daugybę Lietuvos politikų, mokslininkų, kultūros, Bažnyčios žmonių. Ir ne tik. Dar iš ankstesnių laikų buvo pažįstamas su daugybe Lenkijos politikos veikėjų, Lenkijos Seimo nariais, įvairaus rango teisėjais ir kitais.

Kurį laiką M. Riomeris kovojo Juzefo Pilsudskio vadovaujamuose legionuose. Vėliau ėjo teisėjo pareigas apygardos ir apskrities teismuose Kolne (2) ir Lomžoje. 1919 m. Lomžoje vadovavo rinkimų į Lenkijos Seimą apygardos komisijai.

Lenkijoje turėjo puikias karjeros galimybes. Kaip geras Lietuvos reikalų žinovas, turintis autoritetą Lietuvoje ir daug ryšių Lenkijos politiniuose sluoksniuose, galėjo tapti Lenkijos kariuomenės užimto Vilniaus komisaru ar gauti kokį kitą reikšmingą postą. Tačiau vilionių atsisakė dėl savo „brangios Lietuvos“. Lietuva jam buvo ne šiaip Lietuva, o „mūsų brangi“ (kartais – „mūsų mylima“) Lietuva.

Išskirtiniai jausmai tėvynei pasireiškia netikėčiausiose vietose. 1918 07 27 teisėjas Riomeris turėjo reikalų su istorinės Lietuvos paribio gyventojais. „Nors visi kalbėjo lenkiškai ir vadino save lenkais, tačiau ta kalba buvo visiškai kitokia, kitoks jos fonetinis skambesys negu kad Karalystėje. Tai buvo tas pats mūsų numylėtas lietuviškas akcentas ir iš prigimties mūsų žmonės, nuoširdūs ir sąžiningi, gilūs, o kartu paprasti ir mieli, tokie, kokius aš myliu. Ir jie absoliučiai skirtingi nuo Karalystės gyventojų.“

Kiek vėliau rašė: man visada gyvenimo „centras buvo ir bus Lietuva, nuo jos priklauso gyvenimas ir darbai, prie jos esu fatališkai prisirišęs“ (1919 08 01).

Neeilinis buvo žmogus įvairiomis prasmėmis. Kiekvieną mielą dieną 34 metus nuo 1911 iki 1945 02 19 rašė dienoraštį. Paskutinis įrašas padarytas 3 dienos prieš mirtį. Tik labai retą dieną praleisdavo ko nors neparašęs. Štai toks retas atvejis: „Revoliucijos ir streikų metais reikia ir man bent kartą sustreikuoti dienoraštyje“ (1919 11 25).

Išleisti „Dienoraščio“ tomai rodo, kad publikuojamas ypatingos vertės tekstas. Vargu ar apimtimi ir reikšmingumu analogų šiam dienoraščiui yra kurioje nors kitoje mūsų regiono šalyje. Reikšmingas ne tik eiliniam skaitytojui, šiaip istorija ar tokio pobūdžio lektūra besidominčiam žmogui. Tai ypatingos vertės šaltinis įvairiausiais aspektais laikotarpį tyrinėjantiems istorikams ir ypač – besigilinantiems į Lietuvos valstybės kūrimosi 1918-1920 m., jos santykių su Lenkija peripetijas. Riomeris užpildo istorikų sukurtas politinių procesų schemas daugybe spalvų, o kartais tam tikra prasme net ir „polemizuoja“ su praeityje įžvelgiančiais ar ieškančiais to, ko nebuvo, ką amžininkai laikė neįmanomu. Štai kalbėdamas apie metų senumo savo dienoraščius 1918 07 15 parašo: „Ieškojau išeities Lietuvos nepriklausomybei per kontaktą su Lenkija, nors žinojau, kad Lenkija šį kontaktą aneksijos būdu realizuoti nori.“ „Norėjau surasti ką nors dirbtina, kas nei lenkiška, nei lietuviška nebūtų.“ „Buvo tai tik puiki fikcija.“

Dienoraščiai pilni labai asmeninių dalykų. Todėl tuos tekstus leido skelbti tik praėjus 25 metams po jo mirties. „Dienoraščiai“ spausdinami gerokai vėliau. Sunku įsivaizduoti jų pasirodymą sovietmečiu. Kad galėtume juos skaityti, ilgai ir sunkiai dirbo istorikai Lietuvoje ir Lenkijoje, bibliotekininkai, puikūs vertėjai (jis rašė lenkiškai). Didelė padėka Jiems. Buvo verta vargti.

Kalbame apie lietuvišką „Dienoraščio“ leidimą (ir tam reikėtų skirti deramą dėmesį ir lėšų), bet visiškai akivaizdu, kad juos būtina išleisti Lietuvoje ir lenkų kalba (jei nebus leidžiami Lenkijoje), tik didesniu tiražu. Tai svarbu mums Lietuvoje ir lenkams abiejose sienos pusėse.

Iki šiol lietuvių kalba solidžiai išleistos trys (3) „Dienoraščio“ knygos, kuriose kalbama apie 1915–1920 metų įvykius. Tie metai – didelių pokyčių, revoliucijų visomis prasmėmis laikas. Keičiasi net mąstymas, vertybės.

Pabendravęs su šlėktomis (bajorais), buvusiais karininkais, vakare dienoraštyje parašo: „O karo sukeltas siaubingasai moralinis skurde; o baisingasai sulaukėjimo prakeiksme“ (1918 07 14). Artimiausioje aplinkoje pastebi per kelis karo metus įvykusius neįtikėtinus pasikeitimus. Senoji karta jau taikosi su „aristokratinės šeimos degradacijos aktu“. Karas ir revoliucija „ištrynė daugelį luominių pertvarų“, „sutrypė ir sumynė aristokratiškąją puikybę“ (1919 09 26). Kalbama apie anksčiau neįsivaizduotą aristokratės ir žemesnės kilmės asmens (bet ne prasčiokėlio) santuoką.

Stebi pasibjaurėjimą keliančias politikų manipuliacijas: „Jeigu visuomet politikoje būna daugybė apgaulės ir melo, tai dabar viso to daugiau…“, „Taigi išsiskleidė laukinė demagogija tiek iš kairės, tiek iš dešinės, pataikavimas masėms, drumstimas jų nuotaikų ir populiarių jausmų, erzinimas ir žadinimas instinktų, kad net šlykštu į visa tai žiūrėti.“ „Matyt, tikisi, kad masės yra tamsios, apsunkusio protavimo, visuomet einančios inercijos pramintais takais, ir kad dėl to išloš ne tas, kas labiau jų poreikius išmano, bet tas, kuris jas labiau apmulkins. Tai ir lenktyniauja mulkindami“ (1919 01 04).

Bet Riomeris nebijojo rytojaus. Net džiaugiasi, kad atsiranda galimybė sukurti teisingesnį pasaulį, išvaduoti iš socialinės neteisybės visuomenės apačias, atgauti laisvę pavergtoms tautoms, Lenkijai ir jo „mylimai Lietuvai“.

Daugiausiai dėmesio dienoraštyje skiriama sparčiai besikeičiantiems politiniams įvykiams, kurių reikšmingumą puikiai suprato: „Kokius pasakiškai įdomius laikus išgyvename! Kiekvienas mirksnis turi istorinės vertės, kiekviena ištiktis yra tokia didžiulė, kad savo įtaka sieks kartų kartas!“ (1918 10 20).

M. Riomeris – gilus analitikas. Praėjus 80 ar daugiau metų nuo jo minčių užrašymo suvoki, kad dažnai jis savo apmąstymuose tiesiog išpranašavo ateitį. Vienas iš pavyzdžių jo 1922 05 10 atviras laiškas Juzefui Pilsudskiui dėl Vilniaus: „Visokie spekuliaciniai bandymai sufabrikuoti kitokią Vilniaus prigimtį inkorporaciniais aktais, „seimo“ nutarimais ir t. t. subyrės.“ „Vilnius atgaus savo pozicijas, grįš prie Lietuvos kaip jos teisėta Sostinė.“

Turime galimybę skaityti neeilinio žmogaus užrašus.

Kasdienybė ir kita

Gal „Dienoraščio“ autoriui neatrodė reikšmingi pasakojimai apie kasdienybę, bet beveik 100 metų praeitis mums savaime įdomi, kaip įdomios prosenelių nuotraukos, gimtojo miesto senieji atvaizdai ar pašnekesys su kokiu išmintingu seneliu.

Jau buvo minėta, kad Riomeris kurį laiką kovojo J. Pilsudskio vadovaujamuose legionuose. Keistokai kitiems kareiviams ir karininkams turėjo atrodyti eilinis Riomeris – puikiai išsilavinęs, vyresnis už kitus legionierius (buvo įpusėjęs 4 dešimtį), akiniuotas aristokratas, su išryškėjusiu pilvuku. Neturėjo lengvatų. Vykdydamas karininkų nurodymus su savo būriu keliavo iš vieno fronto ruožo į kitą. Braidė po pelkes. Tampė ant pečių šautuvą, amuniciją, visokiausius karinius reikmenis ir vis aprašinėjo kareivio gyvenimą. Svarstė apie globalius Europoje vykstančius pokyčius, gailėjo nuo savivalės kenčiančių civilių, gyrė ar peikė savo bendražygius. Daug naujos patirties. Galėjo žūti susišaudymuose. Prastai matantis ir kautynių sumaištyje praradęs orientaciją, kartą vos nepateko į rusų nelaisvę. Bet nepateko, užtai pats turėjo galimybių pabendrauti su belaisviais. „Didžioji belaisvių maskolių dauguma mėgsta kalbėti teisingumo, kosminės tiesos (absoliuto suvokimo) tema, apskritai abstrakčiomis temomis, susijusiomis su religija, metafizika, gėrio ir blogio klausimu. (…) Vidutiniai europiečiai nesvarsto tokių kosminių problemų kaip maskoliai. Jų dvasinė sritis yra gal net skurdesnė, jie mąsto siauriau, glausčiau, bet užtai kur kas ryškiau, našiau, nes juos kompensuoja valia, kuri jausmus ir mintis paverčia veiksmo energija. O argi bus didelė nauda ir nuopelnas, jeigu kiekvienas mulkis žais filosofiją ir metafiziką“, – užrašo dienoraštyje 1915 11 23.

Tik kelis 1915 m. mėnesius Riomeris kariavo. Kaip ir galima buvo tikėtis, sušlubavo sveikata. Kalėdų sulaukė ligoninėje. Geraširdžiai žmonės pasirūpino, kad toli nuo namų esantys ligoniai ir sužeistieji galėtų džiaugtis Kristaus gimimu. Vyko iškilmės, visi gavo mielas dovanėles. Tokie dalykai primena namus: „Yra taip kaip ir per eglutę, rengiamą pas mus dvaruose samdinių ir valstiečių vaikams: kamputyje plačiai išsižioję, truputį iš susižavėjimo, truputį iš gėdos, būreliais telkiasi sumišę valstiečių vaikai; per vidurį eglutė, ryškiai apšviesta ir spindinti blizgučiais, skanėstais ir žaisliukais, o iš kitos pusės maloningi ponai, maloningos ponios, darantys mažutėlius laimingus, ir būrelis ponų vaikų, stebinčių jaudinančią ponų ir prasčiokėlių bendravimo sceną. (…) Dabar esu tų samdinių vaikų vietoje“ (1915 12 23).

Pakariavęs M. Riomeris tapo teisėju Kolne. Pareigos vertė bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, keliauti po apylinkes.

Įdomu skaityti apie tų laikų teisėjo darbą. Bylų nagrinėjimas užtrukdavo net iki 4 valandos ryto, t. y. per naktį (1919 09 15). Kad teisėjas ir tarėjai galėtų atlaikyti tokius krūvius, per pertraukas tarp posėdžių tekdavo rimtai „pietauti“. Mūsų laikų supratimu, vykdavo tikros puotos. Tarėjai „statė degtinę, pietus ir vyną, o aš, atsidėkodamas, turėjau juos pavaišinti šartrezo kava. Taigi gerai galvoje ūžė, kai po pertraukos grįžome į posėdį“ (1919 10 21).

Bet ne tik posėdžiaudavo. Štai 1918 liepos 16 d Riomeris su daktaru Rozenu važiavo į Kudlačevo kaimą atlikti mirusio ūkininko Jano Mikuckio palaikų skrodimo. „Kadangi buvo geras oras, skrodimas buvo atliktas po atviru dangumi. (…) Bobas ir vaikus pašalinom, kad neraudotų ir nealptų, tuo tarpu vyrams leidome žiūrėti, tad nemažai jų susirinko; kaip maitvanagiai, stovėjo kaklus ištiesę, įsijautę į darinėjamo žmogaus vaizdą (…). Šie ūkininkai neatitraukė žvilgsnių, vaikščiojo aplink, kad geriau matytų, o kartu jų akyse buvo galima pastebėti siaubą ir pasibaisėjimą, nuo kurio plaukai piestu stojosi ir plėtėsi vyzdžiai.“

1918 rugpjūčio 28 d. teko nagrinėti bylą, iškeltą „pagal Mystkovskos, mūsų ipotekos raštininko žmonos ieškinį, prieš ieškovę Novacką, sekvestoriaus (mokesčių surinkėjas) žmoną dėl 17 markių 50 pfenigių už 2 ½ gabalėlio muilo. (…) Abi yra gyvi bobiško išsigimimo pavyzdžiai: viena Mystkovska, yra tipiška isterikė, kelianti skandalus namuose savo vyrui, keista, kaprizinga ir nenuspėjama savo pomėgiais; kita, Novacka, boba stora kaip dramblys, yra girtuoklė ir keistuolė kitokia prasme: kartais kelias dienas guli su vyru lovoje, abu nesiprausę, purvini, girti nuo ryto iki vakaro“.

1918 spalio 12 d. pasakojimas apie „bulvių bylos“ tyrimą įdomus kita prasme. „Lemane, trumpai paklausęs liudytoją, užsukau į kleboniją pas svetingą kleboną Ramotovskį, kuris mane pavaišino pietumis, kokių neįprasta valgyti šiais suveržtų diržų liesais laikais. Iš tiesų šiuo badmečiu, kuriuo mums tenka gyventi, žmogus tampa jautrus skonių poezijai; sočius ir skanius pietus jaučia ne mažiau subtiliai ir estetiškai, kaip kitais pojūčiais bet kokį kitą meno kūrinį. Kelios rūšys naminės dešros, malta namuose kepta duona, rinktinė sūdyta riebi kiauliena, marinuotos acte ir keptos rudmėsės, pagardintos svogūnais ir patiektos šaltai, pagaliau nuostabi burokėlių sriuba, stipriai užbalinta grietine – štai aukščiausios rūšies vaišės, kurias šiais laikais kunigas man suruošė.“

Kuo ne poezija? Argi žodingumu neprimena A. Baranausko? Tikro žavesio pasakojimams suteikia toks rašymas. „Dienoraštį“ skaitai kaip gerą romaną. Atrodo, kad Riomeris būtų galėjęs tapti neblogu rašytoju. Gerai, kad netapo. Lietuvai aukščiausios klasės teisininkų tuo metu labiau stigo.

Neilgai Riomeris užsilaikė provincijos miestelyje Kolne. Greitai buvo paaukštintas – gavo naują paskyrimą Lomžoje. Kolne ta proga vyko atsisveikinimo vakarėlis, aprašytas 1918 lapkričio 10 dieną. Išlydėtuvėse dalyvavo vietos elitas, „nes iš tiesų buvau mėgiamas tame padoriame Kolniuke.“ „Vakarienė buvo skalsi“. Geriausi produktai ir patiekalai paruošti pagal krikščionių ir žydų geriausius tų vietų receptus ir, suprantama, „aibė degtinių dideliais kiekiais“. Poetiškai aprašinėjama ta neeilinė vakarienė tais „diržų veržimo“ ir skurdaus maitinimosi laikais. Buvo daug kalbų, pasisakymų, nuoširdžių pagyrų, kuriuose akcentuotas puotos „kaltininko“ demokratiškumas, pagarba paprastam žmogui, net žydui.

Gerai užvalgę ir išgėrę vakarėlio dalyviai sėdo lošti kortomis. Vienas iš kortuotojų, ponas Borovskis, ėmė sukčiauti, kaip buvo įpratęs. Kunigas Baginskis „įsižiebė“ ir kažką leptelėjo. Mystkovskis užsistojo Borovskį ir „gaižiai pradėjo į kunigą atsišaukti; kunigas jį atsikirsdamas pavadino „senu asilu“, už ką Mystkovskis sudavė kunigui į krūtinę. To jau buvo per daug, kunigas įsižeidęs „norėjo protesto ženklan išeiti“. Tačiau vakarėlio dalyviai, dalyvaujant Riomeriui, rado išeitį: „čia pat skubiai buvo įsteigtas Garbės teismas“. Teismą sudarė trys arbitrai (visi 3 teisėjai) ir vienas superarbitras. Tris valandas nakčia, į šalį padėję kortas, vyrai sprendė bylą ir galiausia nutarė, kad Mystkovskis (4) privalo kunigo atsiprašyti. Konfliktas užgesintas, kunigas Baginskis liko. Kortavimas tęsėsi iki paryčių. Užbaigdamas pasakojimą apie išleistuves Riomeris pastebi, kad nemažai markių pralošė tą naktį. Pyko ant savęs.

Nebuvo jis puritonas, nevengdavo geroje kompanijoje išgerti ne taip kaip geriama Paryžiuje. Atrodo, labiausiai vertino „degtinėlę“. Bet nerasi jo tekstuose minčių, kad štai reikėtų mažinti ar iš viso atsisakyti „degtinėlės“, kas mūsų laikų teisėjui, matyt, ateitų į galvą po tokių linksmybių. „Tarsi per sapną prisimenu, kad man išeinant draugiją palaikė spaustuvininkas Vejmeris, tačiau kas buvo toliau, kaip ėjau gatvėmis, kodėl atsidūriau ne namuose, o viešbutėlyje „Metropolis“, kur šįryt pusiau sąmoningas nubudau po sunkaus miego – visiškai neprisimenu.“ Tačiau tos dienos įraše M. Riomeris sielojasi ne dėl buvusių išgertuvių, bet dėl to, ar nepaskyrė per griežtos 6 metų bausmės kažkokiam banditui, ar neįvyko „teisminių klaidų“ (1919 06 07).

Buvo ne vien teisėjas, pažinojęs daugybę Lenkijos ir Lietuvos politikos šulų. Ieškant Lenkijos ir Lietuvos priešpriešos sprendimo galimybių Riomeris iš Lenkijos vis vykdavo į Lietuvą kaip savotiškas tarpininkas (formaliai tebuvo teisėjas). Ir štai Pilsudskio pavedimu vyksta iš Lomžos į Kauną aiškintis situacijos, gal net susitikti su ministrais, kitais sprendimus Lietuvoje priimančiais asmenimis. Važiuoja arkliu kinkytu vežimu, neužmiršdamas aprašyti pakelės miestelių ir sutiktų žmonių. 1919 balandžio 11 d. įrašas pasakoja apie Grajevo (netoli Lietuvos esantis miestelis) apylinkių valstiečių pokštus. „Kai stovėjome miškelyje, priėjo prie mūsų kažkokie du kaimiečiai, šiek tiek šnektelėjo ir nuėjo. Tuoj pat jiems nuėjus pajudėjome ir mes. Tie kaimiečiai važiavo keliasdešimt žingsnių prieš mus. Staiga pamatėme ant kelio kažkokį daiktą, panašų į p. Liaščevskos fetrinę skrybėlaitę (važiavo ji be skrybėlaitės, kurią buvo pasidėjusi vežimo dugne po kojomis); pažiūrėjome – skrybėlaitės nėra. Taigi išlipau ir pakėliau ant plento gulintį daiktą. Tai iš tikrųjų buvo p. Liaščevskos skrybėlaitė, bet viduje buvo šviežias žmogaus mėšlas.“ Mykolas Riomeris dėl tokios „niekšybės merginos atžvilgiu“ labai pasipiktino, o panelė Liaščevska „turėjo Ščiučine nusipirkti kepuraitę“.

Gražiai, su daug detalių aprašyta Marijampolė, kiti Suvalkijos miesteliai. Bet apskritai nepasisekė ta kelionė. Nors pavyko susitikti ir pasikalbėti su keletu svarbių Lietuvos politikos žmonių, Riomeris Kaune vos nebuvo areštuotas kaip lenkų agentas.

Atskira, ryški linija „Dienoraštyje“ – autoriaus santykiai su moterimis. O jie spalvingi, įvairūs, emocingi. Aprašomuoju laikotarpiu nuomojamuose butuose gyveno vienas. Su žmona išsiskyrė 1910 m., pragyvenęs kartu mažiau nei metus. Su ja liko ir ką tik gimus dukrytė. Nelaikė pykčio Reginai, „tauriai ir dorai, nors turinčiai keistenybių ir kaprizų“ moteriai. „Nieko prieš už santykių atnaujinimą“, tačiau to kliūtis – prancūzė, „panelė Eliza Courtot“, – parašo dienoraštyje (1920 03 08).

Gyveno vienas, bet moterų nevengė. Priešingai, buvo linkęs bendrauti, įsimylėti. Filmo verti Riomerio pasakojimai apie moteris. Viešnamiai, meilužės. Įvairiomis progomis „moteriškuose“ puslapiuose vis minima Aninka. „Buvo tai mano laimingais metais, kol gyva buvo Aninka“, – atsidūsta 1919 11 09. Aninka – didžioji Riomerio meilė. Su jauna, nelaiminga latve Ana Volberg susipažino 1911 m. viešnamyje Vilniuje. Ją iš ten ištraukė, mylėjo, su ja gyveno iki 1914 metų. Ana Volberg mirė nuo džiovos. Skausmingai išgyveno tą netektį. Po to daug moteriškų vardų šmėžuoja „Dienoraščio“ puslapiuose, bet „realios“ meilės kaip ir nebesimato.

Vienu metu Riomeris daug dėmesio skyrė jaunai bendradarbei Lomžos teisme Liusei Roškovskai. Rašė laiškelius, glamonėjosi, aiškinosi, žavėjosi. Su tos merginos vardu susijęs ir vienas iš trumpiausių dienos įrašų visame „Dienoraštyje“: „Liusė Roškovska mane įskaudino“ (1919 07 31). Ir taškas. Tą dieną rašyti nebegalėjo. Tos savaitės įrašuose daug gilių apmąstymų, bet tą dieną tik tas sakinukas. Tikra intriga. Kas gi tokio ypatingo galėjo nutikti? Atsakymą randame 1919 08 17. Pasirodo, ta Liusė pribloškė šilto ir šalto mačiusį vyrą paprašiusi „ją net esant mudviems vieniems vadinti Helena, o ne panele Liuse“. Vėliau audringi jausmai Liusei išblėso.

Paraleliai tokioms „meilėms“ vyksta ne toks egzaltuotas gyvenimas. Štai Riomeris atvyksta į Vilnių spręsti klausimų, galinčių lemti regiono ateitį. Apie vizito pabaigą parašė 1918 m. lapkričio 30 d.: „Šią dieną iškėliau sau puotą su gražia mergina, nuostabiu egzemplioriumi jaunos žmonių patelės. Daugiau per tą vieną akimirką turėjau Vilniaus, negu per 10 dienų politinių pokalbių.“

Riomerio pasakojimuose apie moteris nerasime vulgarumo, net žodžio „seksas“. Gali būti, kad tais laikais to žodžio ir nebuvo.

Nepaisant M. Riomerio gražiausių nuostatų dailiosios lyties atžvilgiu, kai kurių puslapių feministines vertybes išpažįstantiems asmenims patartina neskaityti. Bet lyčių santykių istorijos tyrinėtojai tuose pasakojimuose ras daug vertingos medžiagos.

Lietuva ir Lenkija

Kaip žinia, Pirmasis pasaulinis karas sudarė sąlygas atsikurti Lenkijai, Lietuvai ir kitoms regiono valstybėms. Paskutiniais karo metais Riomeris gyveno Lenkijoje. Sekė vykstančius procesus, svarstė įvairiausius galimos raidos scenarijus. 1918 metais dar nebuvo aišku, kaip viskas susiklostys. Labiausiai rūpėjo Lietuvos ateitis. 1918 07 01 dienoraštyje parašo: „Nors esu Lenkijoje, lenkiški reikalai man labai tolimi.“

1918 10 16 Lenkijos teisėjas M. Riomeris rašo: „Iš trijų pusių trys ereliai (1) skečia nagus į Lietuvą: juodasis dvigalvis ir lenkų baltasis. Šiandien didžiausių šansų turi, tuo pačiu ir laikinai pats pavojingiausias yra baltasis. Kaip kiekviena tauta, taip ir Lenkija, siekdama savo tikslų, remiasi tokiais principais, kurie geriausiai į tą tikslą veda. Taip būtent vienu metu Poznanės krašto, Silezijos ir eventualiai tų prūsiškų žemių, kurios atveria Lenkijai prieigą prie jūros, atžvilgiu Lenkija skelbia teisinį principą ir reikalauja atkurti tai, kas fakto būdu kažkada buvo iš jos atimta, neminint apsisprendimo ir plebiscito, kuris būtų jai didžiai problematiškas. Taigi čia apsidraudžiama ir sukuriama teisė. Tuo tarpu Lietuvos-Baltarusijos žemių atžvilgiu, kai žiūrima į jas su apetitu, bet neturima teisių, nes jos palankios Lietuvai, griebiamasi apsisprendimo principo, demokratinių liaudies šūkių ir plebiscito“ (išskirta M. R.).

Aneksiją, plebiscitus, planus Vilniaus atžvilgiu M. Riomeris laikė lenkiško nacionalizmo padariniu, nacionalizmo, kurį, jo nuomone, lėmė to meto Lenkijos Seimo valstietiškumas. Tie valstiečiai, Riomerio vertinimu, planuojamo Vilniaus užgrobimo „net užgrobimu nelaiko“, „nes istorijos neišmano ir nesuvokia“ (1919 06 05).

Šiandien liaudyje istorijos pojūtis, regis, silpnai įsišaknijęs ir vulgarus maksimalizmas, inteligentijos užsikrėtimas militarizmo ir nacionalizmo instinktais ir jausmais, o visuomenės klasių – tiesioginiais ir išimtiniais jų interesais – nieko gero ta linkme nežada. Ypač Lietuvos lenkai su Vilniumi priešakyje, galintys suvaidinti gražų tilto vaidmenį, siejantį abi tautas, ir taikyti jų aspiracijas įvykių perspektyvoje – neturi nė krislelio tos misijos jausmo – daro viską, kad sukeltų nesantaiką ir drumstų santykius“ (1919 10 09).

Pilsudskio ir jo aplinkos iniciatyva Riomeris buvo įtrauktas į įvairias misijas, konflikto su Lietuva sprendimų paieškas. Nelabai tikėjo tarpininkavimo sėkme, nes Lenkijoje „vis garsiau skamba gryno nacionalizmo gaida“, o lietuviams „neva pripažįstama teisė nepriklausomo valstybingumo egzistencijai su karikatūriškai susiaurintomis sienomis“ (1919 03 30).

Bet sutiko būti tarpininkas, padėti ieškoti kontaktų. Kelis kartus tais sumaišties metais važiavo į Vilnių, Kauną. Troško rasti geriausius Lietuvai sprendimus, bet tik ne neįmanomų išsižadėjimų sąskaita. Atmetė visus siūlymus, galimybes dirbti ar eiti kokias nors pareigas Lenkijos kariuomenės užimtoje Lietuvos teritorijoje, nes „okupacinio pobūdžio“ veiksmuose negalįs dalyvauti „kaip tikras Lietuvos pilietis“ (1919 05 25). Formaliai Lietuvos piliečiu nebuvo, bet save tokiu laikė: „Esu lenkas, teisėtas Lietuvos pilietis, Lietuvos čiabuvis – ne Lenkijos kresų gyventojas.“ „Lietuva man su sostine Vilniumi yra bendra visuotinė lietuvių ir lenkų tėvynė“ (1919 12 09). Mąstė, elgėsi kaip pilietis.

Taip klostantis įvykiams Riomeris vis dažniau svarsto, kad nebėra ką veikti Lenkijoje, kad viską metus reikia grįžti Lietuvon. Skaitydamas lietuvišką spaudą, lankydamasis Lietuvoje, bendraudamas su savo bičiuliais suprato, kad Lietuvoje lenkų kultūros atstovas turi mažiau karjeros galimybių ir gali būti vertinamas kaip antrarūšis.

Lietuvos lenkų, Lietuvoje atsidūrusių tarp kūjo ir priekalo, temą plėtoja 1920 02 22 aptardamas Kauno srities dvarininkų lenkų paskelbtą deklaraciją, kurioje jie viešai pareiškė, kad „laiko save teisėtais Lietuvos piliečiais ir tvirtai laikosi pozicijų, kad Lietuva turi būti nepriklausoma su sostine Vilniumi“.

„Kaip Lenkijoje pakanka būti žydu, kad tave kiekviename žingsnyje imtų įtarinėti ir šmeižti – o tą patį pajusdavo ir čekai, vokiečiai ir rusai – taip ir Lietuvoje nuo šito nėra apdrausti lenkai“ (1920 03 05). Būtent taip Riomeris suprato situaciją, bet neišsigando, galiausiai atsisakė tarnybos Lenkijoje ir iškeliavo į Lietuvą. Burtas mestas.

Ką rado Lietuvoje, sužinosime kituose tomuose. Ateitis labai įdomi. Turėsime galimybę pažiūrėti, kokia M. Riomerio akimis buvo Lietuva, kas per paukščiai buvo didieji to meto lietuviai.

Žmogus dienoraštyje

Dienoraštyje kiekvienas bent kuo išsiskiriantis (net ir ribotumu) žmogus Riomerio aprašomas, vertinamas įvairiais aspektais. Jis apibūdina intelektą, kultūrą, valstybines nuostatas, tautinę savimonę ir kt. Skaitydamas lietuvišką spaudą, vienas ar kitas pozicijas sieja su J. Šauliu, S. Šilingu, Tadu Vrublevskiu, Jonu Vileišiu, S. Kairiu. Žino, kas ko vertas, ko iš kurio galima tikėtis.

Riomeriui autoritetų nėra. Pakalbėjęs su Juzefo Pilsudskio žmona ir dar kita kilminga ponia parašo: „Atrodo, nei viena, nei kita nėra per daug protinga“ (1915 08 01).

Taigi, ne vienas iškilus lenkas ar lietuvis su nerimu skaitys „Dienoraštį“, nes tikrai neįmanoma nuspėti, kokią savo prosenelių charakteristiką ten atras.

Lomžos teisėjų Tramplerio, Chelstovskio, Makovskio palikuonys ras štai tokius paliudijimus: „Lomžoje buvo jis (teisėjas Trampleris) vienas iš nedaugelio žmonių, pasižyminčių didele protine ir humanistine kultūra; lyginant jį su mūsų teisėjais jis buvo juos praaugęs visa galva.“ „Netekdama Tramplerio, Lomža negreit susilauks tokio masto teisėjo, kaip jis“ (1919 10 12).

Teisėjas Chelstovskis yra „žmogus, pasaulį matantis iš Paostrolenkės šlėktiškosios sodybos kiemo, be didesnių siekių, iš esmės – nulis“. Bet nepaisant to, jis „per visą dangų aukštesnis už Makovskį, kuris ne tik nulis yra, bet milžiniškas nemokša, stačiai skandalingai kvailas, bukas ir nevėkšla“ (1919 10 13).

O štai Lenkijos Seimo nario charakteristika: „Miečkovskis yra paprasčiausias mirtingasis, inteligentiškos minios pilkuolis; tai geras žmogus, minkštas, jautrus“, „žmogus širdies, bet ne valios ir ne minties“. Jo pažiūros „atspindi populiarias dešinės nuotaikas. Suprantama, žodžiais kalbama apie sąjungą laisvų su laisvais, lygių su lygiais, bet iš tikro pasirodo, kad siekiama kolonijinių teritorijų, kurios privalo tarnauti žaibolaidžiu, kad sušvelnintų Lenkijos agrarinės reformos smaigalį“ (1919 03 09).

Skaitydamas vis mąsčiau, kas gi toje vardų ir veidų galerijoje Riomerio akimis buvo pats šauniausias, protingiausias ir taip toliau. Trumpai tariant, ką galėtume pavadinti autoritetu autoriui. Kandidatų nebuvo labai daug, nes, objektyviai vertinant, Riomeriui prilygti išsilavinimu, kultūra, intelektu nebuvo taip paprasta. Tačiau žmonių, pelniusių išskirtinę pagarbą, buvo.

Pirmiausia reikia minėti Juozapą Albiną Herbačiauską. Riomeris Herbačiausko asmens neaprašinėja, bet juntamas žavėjimasis. Jis vertina Herbačiauską ir jo „plunksną, pilną skaidrių spalvų“. Tai išskirtinai retas žmogus, kurio laišką Riomeris perrašo „Dienoraštyje“ vos ne ištisai (1919 12 17): „Dvi tezės Herbačiausko laiške yra ypač įdomios: viena – kad be Kauno simpatijų, pasitikėjimo ir palaikymo (supraskime laisvos ir nepriklausomos Lietuvos) Lenkija praloš savo politinę ir karinę kampaniją rytuose, o antra – kad bloga šio reikalo dvasia, ta, kuri nekenčia Lietuvos ir dėl to negali suvokti Rytų klausimo Lenkijoje paslapties, yra Pilsudskis.“

Pirmajai tezei, išanalizavęs aplinkybes, Riomeris pritaria ir daro išvadą, kad Lenkijai belieka pasirinkti vieną iš dviejų kelių: „arba sudaryti sąjungą su besikeliančia Lietuva“, arba „griebtis kresų politikos, pelnant priešą Lietuvoje“. Herbačiausko teiginys dėl Pilsudskio vaidmens Riomerį nustebino, nes žinojo, kad J. A. Herbačiauskas bendradarbiavo su Pilsudskiu, karštai gynė jo politiką.

Tęsiame Herbačiausko laiško citatą: „Nujaučiu, kad Lietuvos lenkai (ypač „vilniukai“) ne tik pavers niekais (greičiau subjauros) savo garbingą misiją, bet ir pernelyg prisidės prie to, kad Lenkija Rytų klausimą galutinai prakiš. Jūs neturite supratimo, ką jie ten išdarinėja! (…) Negalėjau ištverti tos niekšiškos atmosferos.“

Visas 1919 12 18 (ketvirtadienio) „Dienoraščio“ įrašas, net praleidus svarbius tos dienos įvykius (teisme mirtimi buvo nuteisti du nusikaltėliai, o tai buvo gana retas atvejis, sukeldavęs Riomeriui daugybę minčių), paskirtas laiško tęsiniui. Riomeriui, matyt, tai buvo labai svarbu, o mums ne mažiau įdomu paskaityti Herbačiausko samprotavimus. Puiku, kad Riomerio dėka jie išliko. „P. Vasilevskis (Moračevskio kabineto buvęs užsienio reikalų ministras) viską man sugadino. Visa to „valstybės vyro“ politika (o ironija!) siekia Kaune sukelti lenkų revoliuciją (sic!) ir suradus pretekstą, kad „lietuviai žudo lenkus“ okupuoti visą Lietuvą, panašiai kaip Rytų Galiciją. Jis nepripažįsta net su Lenkija susifederavusios Lietuvos valstybingumo. Jis pripažįsta tik „autonominį sprendimą – taip kelia klausimą: Kauno vyriausybė išsižada Vilniaus krašto ir (risum teneatis? (2)) sutinka būti Lenkijos bičiulė. (…) Nenoriu sklaidyti visų iliuzijų dėl Pilsudskio asmens. Greit įsitikinsite, kas jis toks. Ne jo patikėtiniai žmonės, bet jis pats savo „idealizmui“ nuplėšė šlovę. Įsitikinau tuo, kalbėdamas su juo dvi valandas. Jis nemato etnografinės Lietuvos, nes jos nesupranta, nejaučia! Tiek mane suerzino, mėtydamas savo šmeižtus Kauno adresu, ir turėjau narsiomis pastangomis susitvardyti, kad nesureaguočiau taip, kaip moku tokiais atvejais“. (…) Belvederyje pažinau tinkamą Lietuvos priešą! (…) Pasakiau jam virpančiu, bet stipriu balsu: „Jeigu, ponas Viršininke, nepalenksi Kauno, suklupsi per Lietuvą ir krisi!“ Nustėro labai smarkiai, maniau, kad išprašys mane už durų.“

Buvau Kaune, mačiau neigiamas ir teigiamas puses. Ranką prie širdies pridėjęs sakau Jums: Kaune yra gera valia, Vilniuje nėra ir Varšuvoje nėra jos! Negalima iš lietuvių reikalauti niekšybės, būtent to, kad išsižadėtų Vilniaus ir broliuotųsi su lenkais. Kas viliasi, kad lietuvis gali būti toks niekšas, tas yra moraliai kritęs žmogus. (…) Ir tai vadinama politika?“

Dar ir šiandien aktualiai skamba J. A. Herbačiausko pamokymai Pilsudskiui. Nepaklausė Juzefas savo tėvynainių, tų „kvailų lietuvių“. Patikėjo stipriojo teise. „Suklupo“, kaip ir buvo pranašauta Herbačiausko. Galiausiai Rytų klausimą „prakišo“ „pelnydamas priešą Lietuvoje“.

Brangiai tai kainavo Lenkijai, gal net ir visam regionui, o ypač – Lietuvai. Galėtų mūsų laikų politikai paskaityti tuos J. A. Herbačiausko ir M. Riomerio pasvarstymus ar pranašystes. Gal nebeliptų ant to paties grėblio, gulinčio Lietuvos ir Lenkijos pasienyje dar nuo Juzefo Pilsudskio laikų.

Dienoraštyje dešimtys sutiktų žmonių charakteristikų, žavėjimosi ar paniekos. Riomeris buvo reiklus žmonėms, matavo juos savo asmenybės matu. Tačiau jei žmogus ko vertas (kaip J. A. Herbačiauskas), Riomeris tą su susižavėjimu parašydavo. Ne vienas pelnė jo pagarbą. Bet, regis, iš visų jų išsiskyrė Kolno miestelio krautuvininkas, „apsikrovęs gausia šeima ir gyvenantis iš prekybos“, Volfas Remba, taikos teismo tarėjas „paprastas žydas chalatininkas, nešiojantis tipišką juodą barzdą ir turintis savo tautai būdingus veido bruožus. Tai žydas filosofas ir tauriausias svajotojas, idealistas kaip tyro vandens ašara, kaip jautrios žmoniškosios sielos nesuteptas perlas. Mėgstu jį ir vertinu visa širdimi. Atsiminsiu jį visuomet buvusį gražiausią ir tauriausią žmogaus tipą, kokį tuo mano gyvenimo tarpsniu buvau sutikęs“. Taip parašo 1920 02 23 apie eilinį žmogelį, smulkų prekybininką, žydą ortodoksą, su kuriuo bendravo teisme ir kurį puikiai pažino.

Žydai buvo neatskiriama ir ryškiai matoma tų laikų Lietuvos ir Lenkijos tikrovės dalis. Ta tema nemažai parašyta, nes Riomeris su žydais dirbo, sprendė „žydiškas“ bylas, stebėjo juos pačius ir jų gyvenimus.

„Šiandien tirdamas bylas susidūriau su įdomia, nors ir labai paplitusia apgaule. Keli žydai pavasarį, nedalyvaujant savininkui, taip pat žydui, nusipirko karvę iš jo nepilnamečio (maždaug 20 metų) sūnaus. Karvę jie nusipirko pigiai. Tėvas Lejba Fišeris, paleistas iš arešto, į kurį jį vokiečiai už administracinius pažeidimus, už vengimą priverstinai maudytis, įkišo, sužinojęs, kad karvę pardavė sūnus Joselis, apskundė teismo tardytojui karvės pirkėjus. Tyrimas buvo pradėtas“ (1918 07 10).

Pats Riomeris aiškinosi. Ir išaiškėjo, kad už vengimą maudytis areštinėje laikytas žydas buvo blogas žmogus, apleido aklą žmoną, nedavė jai ir „protiškai neišsivysčiusiam sūnui“ lėšų pragyventi ir taip toliau.

Dienoraštyje vis pasisakoma antisemitizmo klausimu. Antisemitų nekentė, nors kaip teisėjas su jais nuolat turėjo reikalų.

Tarėjo Dombkovskio nemėgstu, „nes tai vaikščiojantis protinis pamišėlis“. „Man kartais gėda dėl tų tarėjų, vertinančių žydų bylas. (…) Žydas tiems tarėjams – tai ne žmogus.“ „Gal lygiai taip amerikietis vertina juodaodžius.“ „Žinau, kad žydų požiūryje į valstybinį teismą kartais yra daug prado, niekinančio tą „gojų“ teismą ir teisingumą. Jų požiūris į teismą tam tikra dalimi yra matuojamas tuo pačiu prietarų ir išankstinių įsitikinimų masteliu“ (1919 10 28).

1919 balandžio 3 d. Riomerį aplankė giminaitės, pabėgusios iš bolševikų užimto Vilniaus. Dienoraštyje perteikiami jų įspūdžiai. Marynia ir Kotunia „apie bolševikus visai negali ramiai kalbėti, ir ypač dega pasiutlige žydams, kurie toje valdžioje plačiausiai atstovaujami, brukasi visur, godžiai užliedami visas įstaigas, pūsdamiesi arogancija, kuri būdinga ypač žydiškai jaunuomenei“ (1919 04 04).

Po poros savaičių pats Riomeris buvo Vilniuje, iš kurio spruko bolševikams artėjant 1919 04 29, antradienį. Vilnius ėjo iš rankų į rankas. Bėgo su savo bičiuliais, „kurie praleido Vilniuje bolševikų okupaciją ir jiems to pakako, negeidė už jokius pinigus pasilikti antrą kartą“. Po keleto dienų Riomeris aprašo nuotaikas pabėgėlių vagone: „Kalbose vyravo beatodairiška žydų skerdynių apoteozė, paprasčiausių bepardoniškų žudynių jau ne tiktai bolševikų ir kažkokių valdančių figūrų.“ „Jeigu ten atsitiktinai būtų atsiradęs kažkoks žydas, nebūčiau garantavęs, ar jo nebūtų nužudę arba iš riedančio traukinio neišmetę ant bėgių.“ „Iš tiesų žmonių sielos siaubingai sulaukėję“ (1919 05 08).

Įspūdžių iš Vilniaus tiek daug, kad net parašo: „Mano tema vis ilgėja – niekaip negaliu jos išsemti.“ Ir tikrai, vis grįžta ir grįžta prie Vilniaus atsiminimų, ir tame kontekste vis iškyla žydai, pogrominės nuotaikos.

Riomeris neturėjo rasinių prietarų. Žydai Riomerį vertino ir labai gerbė. Tarp jo bičiulių buvo daug judėjų, su kuriais dirbo, bendravo, šventes švęsdavo, mielai vakarodavo. 1918 09 07 žydų naujus metus atšventė kartu su kolegomis žydais ir krikščionimis. Vakarienę ta proga surengė advokatas Goldbergas. „Buvo degtinaitės, kiaušiniai užkandai, nuostabi lydeka, farširuota pagal žydiškas tradicijas, žąsis, vaisiai ir arbata, duona ir ragaišis.“ Dalyvavo ir Lipko, ką tik grįžęs iš Peterburgo, kuris papasakojo apie gyvenimą valdant bolševikams, baisų skurdą ir taip toliau.

Reikia baigti tą nelengvai užbaigiamą pasakojimą, nors norėtųsi tęsti ir tęsti. Daugybės temų net nepalietėme. Nei šis, nei daug kitų straipsnių neišsems dienoraščio gelmės ir erdvių.

Verti dienoraščio puslapius ir kiekviename iš jų – seniai laiko tėkmėje pradingęs pasaulis. Tie trys didelės apimties tomai leido pažvelgti į praėjusius laikus akimis Mykolo Riomerio, vadinusio save „lenkų kultūros žmogumi“. Buvo tas „lenkų kultūros žmogus“ didis lietuvis – Lietuvos pilietis, kiek perfrazavus jo paties žodžius, „toksai, kokius mes mylime“.

Dabar belieka laukti kitų dienoraščio knygų. Jose – 1920–1945 metų Lietuva: Nepriklausomybė, santykiai su kaimynais, okupacijos, okupantai ir jų talkininkai, karas, Lietuvos žmonės. Ir, aišku, pats Mykolas Riomeris.

1 Šiame tekste cituodami „Dienoraštį“ nurodysime įrašo datą, o ne knygą ir jos puslapį. Pateikti datą šiuo atveju yra prasminga, nes dažnai ji padeda geriau suprasti įrašo istorinį kontekstą

2 Miestelis šiaurės rytų Lenkijoje, netoli Lomžos, apie 150 km nuo dab. Lietuvos sienos

3 Parašius šį tekstą pasirodė 4 knyga

4 Jo pavardė kartais rašoma Mastkovskis

1 Taip tekste: mintyje turimos Lietuvos kaimynės Lenkija, Rusija ir Vokietija

2 Ar nejuokinga, ar galite nesijuokti?

Šaltinis: „Literatūra ir menas“, nr. 40 (3 352), 2011 11 04, 2011 11 11 nr. 41 (3 353)

Nuotraukose:

1. Mykolas Riomeris. Vilnius, A. Strausso fotoateljė, 1909 (M. Riomerio „Dienoraščio“ nuotr.)

2. Lomža (1916). (M. Riomerio „Dienoraščio“ nuotr.)

3. Pagrindinė Kolno gatvė vokiečių okupacijos metai (M. Riomerio „Dienoraščio“ nuotr.)

4. Mykolas Römeris. „Dienoraštis: 1919 m. birželio 21-oji–1920 m. kovo 15-oji“. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius Rimantas Miknys. Lenkišką tekstą dešifravo ir paaiškinimus parašė Rimantas Miknys, Zbygnew Solak, Krzysztof Tarka. Įvado „Mykolo Römerio „Raudonojo dienoraščio puslapių metamorfozės: ar buvo „išduota“ istorinė Lietuva?“ autorius Rimantas Miknys. Iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė. – Vilnius: Versus aureus, 2009.

5. Mykolas Römeris. „Dienoraštis: 1918 m. birželio 13-oji–1919 m. birželio 20-oji“. Sudarė Bronius Makauskas ir Rimantas Miknys. Lenkišką tekstą dešifravo ir paaiškinimus parašė Rimantas Miknys, Zbygnew Solak, Jan Sawicki. Įvado „Mykolas Römeris – Lietuvos modernybės aušros metraštininkas, analitikas ir politikas“ autorius Rimantas Miknys. Iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė. – Vilnius: Versus aureus, 2007

6. Mykolas Römeris. „Dienoraštis: 1915 m. liepos 18-oji–1916 m. vasario 24-oji“. Sudarytojas ir mokslinis redaktorius Rimantas Miknys. Lenkišką tekstą dešifravo ir paaiškinimus parašė Zbygnew Solak. Pratarmės autorius Rimantas Miknys. Įvado autorius – Janusz Tadeusz Nowak. Iš lenkų kalbos vertė Irena Tumelytė. – Vilnius: Versus aureus, 2009

7. Namas (Aukų g. 5), kuriame apsistodavo į Vilnių atvykęs M. Riomeris. „Aš parėjau į Volodkovičiaus namus Ofiarna (Aukų) gatvėje (seniau Sondova – Teismo), kur buvau apsistojęs Marynios bute“ (dienoraštyje sesuo Marynia – Maria Römer – dažnai minima). Paradinės durys buvo užrakintos (buvo gili naktis), tačiau sargas įleido į kiemą, iš kur būdavo galima patekti į butą virtuvės laiptais. Bet į butą nepavyko įeiti: durys buvo užrakintos ir niekaip „negalėjau prisibelsti“. Teko naktį „tūnoti ant laiptų, iki ims švisti“. Kai išaušo, „pasigirdo netoliese mūšio garsai“. (1919 05 02) (Jono Vaitkaus nuotr.)

8. Juozapas Albinas Herbačiauskas (M. Riomerio „Dienoraščio“ nuotr.)

9. Kaunas, Laisvės alėja (Albumo „Kauno atvirukai 1918–1940“ nuotr.)

Voruta. – 2012, saus. 7, nr. 1 (739), p. 3.

Voruta. – 2012, saus. 21, nr. 2 (740), p. 3.

Voruta. – 2012, vas. 4, nr. 3 (741), p. 3.

Voruta. – 2012, vas. 18, nr. 4 (742), p. 3.

Istorija , , , , , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra