Įvairiaspalvis Vilniaus veidas T. Venclovos knygos „Vilnius : asmeninė istorija“* recenzija

Autorius: Data: 2011-03-23, 11:50 Spausdinti

Ona GAIDAMAVIČIŪTĖ, Vilnius

Tai trečioji poeto, publicisto, vertėjo, literatūros tyrinėtojo, Jeilio universiteto profesoriaus Tomo Venclovos knyga apie Vilnių.

Ankstesnės T. Venclovos knygos Vilniaus tema: „Vadovas po miestą“ (R. Paknio leidykla, 2002 m.) ir „Vilniaus vardai“ (R. Paknio leidykla, 2006 m.). Pirmojoje – pažintinio pobūdžio knygoje – autorius pasakoja apie žymiausius Vilniaus pastatus, išlikusius ir neišlikusius tolimos ir gan artimos praeities liudytojus, apie įspūdingiausias vietas. „Vilniaus varduose“, enciklopedinio pobūdžio leidinyje, dedikuotame Czesławui Miłoszui (Česlovui Milošui), pateikiama plati beveik šešių šimtų asmenybių, susijusių su Vilniaus miestu, galerija. Įdomu, kad Cz. Miłoszas ne kartą minimas ir cituojamas ir knygoje „Vilnius : asmeninė istorija“ (skyriuje „Ginčai ir karai“, p. 153–155, kt.).

Taip ir norisi prisiminti bene pirmąją Vilniui, tiksliau, jo architektūrai, skirtą Mikalojaus Vorobjovo knygą „Vilniaus menas“ su originaliomis J. Bulhako fotografijomis (1940 m., perleista 1997 m.), Vlado Drėmos „Dingusį Vilnių“ (1991 m.) ir visą seriją Antano Rimvydo Čaplinsko knygų, tarp jų – naujausiąją – „Vilniaus istorija. Legendos ir tikrovė“ (2011 m.).

Kaip teigia pats T. Venclova, ši – naujausia – knyga – „veikiau ne esė, o daugmaž chronologiškai išdėstyta Vilniaus kultūrinė istorija“. Knygą „Vilnius : asmeninė istorija“ sudaro skyriai: „Kraštas ir tautos“, „Pagonybė ir krikščionybė“, „Renesansas ir barokas“, „Universitetas ir getas“, „Sarmatai, klasikai ir romantikai“, „Sukilėliai ir kultūrininkai“, „Ginčai ir karai“, „Totalitarizmas ir laisvė“. Galima sakyti, apžvelgiama Vilniaus (tam tikra prasme – ir Lietuvos) kūrimosi ir sklaidos / plėtros istorija kultūros kontekste.

 Pasirodo, ši knyga pirmą kartą buvo išleista Vokietijoje 2006 metais, kiek vėliau pasirodė Lenkijoje, Vengrijoje ir JAV. Lietuviškai leidžiama pirmą kartą, nors, paradoksalu, kad originalas – lietuviškas. Ji daugiau skiriama skaitytojui užsieniečiui, – knygoje aiškinami elementarūs, regis, beveik visiems žinomi Lietuvos praeities faktai. Tačiau, manau, ir tūlam lietuviui neprošal prisiminti Vilniaus istoriją – juolab parašytą taip išraiškingai, žaižaruojančią turtingomis kultūrinėmis paralelėmis bei kontekstais.

Skyriuje „Kraštas ir tautos“ itin įtaigiai perteikiamas gamtos, supančios Vilnių, vaizdas. Įdomu, kad gamtos peizažo detalės perteikiamos pasitelkiant kultūros, šiuos atveju – architektūros (matyt, gotikinės, barokinės) kalbą: „Gamta čia tampa beveik architektūra. Upės vingiuoja ir sukasi nelyginant voliutos, medžiai kyla kaip kolonos ir kontraforsai, skardžiai primena mūro sienas, įžulnūs šlaitai – stogo plokštumas. Miestas savo ruožtu – veikiau peizažas, nekaip urbanistinė visumą. Chaotiški gamtos intarpai siekia patį jo vidurį, o bokštų ritmas bemaž sutampa su želiančio miško ritmu“ (p. 11).

Apžvelgiama visa Vilniaus geografija, tarsi iš paukščio skrydžio. T. Venclova Vilniaus apžvalgos tašku siūlo rinktis ne tradicinę Vilniaus panoramą nuo Pilies kalno, bet Bekešo kalną, esantį dabartiniame Pilių rezervate: „Nuo Bekešo prieš akis atsiveria idealiai darnus, nors niekieno nesuplanuotas ansamblis: palyginti arti dvi rausvo gotikinės šventovės – stambių formų mūrinė Bernardinų apsidė, šalia kurios kyšo dygūs Šv. Onos bokšteliai, – o toliau dvi baltos barokinės bažnyčios, kurios atliepia tą porą kitonišku stiliumi ir didesniu mastu: grakščiai banguojantis Šv. Jonų galinis fasadas ir dvibokštė, elegantiška Šv. Kotryna (Josifas Brodskis vadino ją „dvigalve“). Jų sąskambis primena skirtinga tonacija pakartotą muzikinė frazę. Aplinkui ryškėja kitų šventovių kupolai ir varpinės, aukščiau dešinėje įsiterpia pilis su atskirai dunksančiu bokštu – reginyje nuo Gedimino kalno jos kaip tik pristinga“ (p. 11).

Rašytojas žvilgsnis į Vilnių – įdėmus, fotografiškas, alsuojantis meile. Skaitant susidaro įspūdis, lyg rašytojas ranka glostytų Vilnių. Pasakojimo stilius itin vaizdingas, poetiškas, asociatyvus: „Gatvės atrodo monochrominės, bet nuo Bekešo ar Gedimino kalno matyti, kad Vilniuje vyrauja trys skirtingos spalvos: gelsvas sienų tinkas, žali sodai, raudono čerpių stogai. Kaip tik tos trys spalvos panaudotos Lietuvos vėliavai [...]. Tiesa, yra dar viena spalva – varpinių ir devesų baltumas. Bokštai ir debesys pratęsia aukštumos matmenį. Ketvirtasis miesto matmuo – laikas“ (p. 13). Pasirodo, Vilniaus miestas turi savitą erdvėlaikio dimensiją.

T. Venclova pabrėžia Vilniaus daugiakultūriškumą, įvardija 7 istorines tautas: lietuvius, rusėnus (gudus), lenkus, rusus, totorius, karaimus ir žydus: „Nė viena iš tų tautų negali tvirtingi, kad Vilnius priklauso tik jai. Neprilygstamas, kone fantastiškas, ignoruojąs bet kokias politines sienas kalbų bei tautinių tradicijų – beje, ir religijų – lydinys mieste krisdavo į akį atvykėliams, o vietos gyventojai manė, kad kitaip ir būti negali“ (p. 14, 16). Įdomu, kuriai iš šių tautų autorius labiausiai simpatizuoja? Regis, visoms, bet labiausiai, matyt, lenkams (galbūt ir žydams): „Trečioji tauta – lenkai – kelis šimtmečius Vilniuje ir apylinkinėse vietovėse buvo labiausiai pastebima. Iš Lenkijos atėjo katalikybė, o drauge su ja naujos gyvenimo formos“ (p. 19). Skyriuje „Universitetas ir getas“ daug dėmesio skiriama garsiausiems Vilniaus žydams, ypač – Vilniaus Gaono (Elijo ben Saliamono Zalmano) gyvenimui.

T. Venclova išskiria kelis įsimintiniausius Vilniaus bruožus – barokiškumą ir tautinį margumą, kuriais miestas „įsiterpė ilgon Vidurio Europos miestų juoston, kuriai priklausė Bratislava, Černivciai, Liubliana, Triestas“ (p. 134). Beje, autorius pabrėžia Vilniaus kontrastingumą ir teatrališkumą: „Josifas Brodskis kalbėjo apie jo „nesuskaičiuojamų bažnyčių nesuskaičiuojamus angelus“ – jų esama frontonuose, dar daugiau altoriuose, visisjie gyvai gestikuliuoja, sudaro grupes ir mizanscenas“ (p. 44).

Kartais skaitant susidaro įspūdis, kad autorius tarsi iš šalies žvelgia į Vilnių. Bet taip nėra – pasakojimas praturtinamas asmeninės patirties refleksijomis, ypač tose knygos vietose, kur T. Venclova prisimena studijų metus Vilniaus universitete, gyvenimą savanoriškoje tremtyje – Los Andžele (skyrius „Universitetas ir getas“). Asmeninės refleksijos svarbą kalbant apie Vilnių pabrėžia pats knygos pavadinimas.

Autentiškumo pasakojimui suteikia autoriaus gyvenamuoju laiku, daugiausia sovietmečiu, darytos nespalvotos Arūno Baltėno, Algimanto Kunčiaus, Raimondo Paknio, Romualdo Rakausko, Mečislovo Sakalausko, Kęstučio Stoškaus, Algimanto Kunčiaus, Antano Sutkaus ir kt. Vilniaus fotografijos. Fotografijų sukūrimo datos – 1960 – 2008 metai – aprėpia ir „įrėmina“ pusę amžiaus (beje, būtent 1960-aisiais T. Venclova baigė Vilniaus universitetą). Vilniaus jose – įvairus: šviesus, niūrokas; apsnigtas, laukiantis pavasario, žydintis; atsivėręs visu savo grožiu – bažnyčių panorama, ar atveriantis aptrupėjusius, amžių nugludintus sienojus. Tačiau tiems, kam Vilnius – gimtasis ar tokiu tapęs, supras, kad, nepaisant visko, miestas išliks gražus ir savas bet tokiu metų laiku, nesvarbu, kokia valdžia bebūtų.

*Tomas Venclova. Vilnius : asmeninė istorija. „R. Paknio leidykla“, 2011, 200 psl.

2, 3. autorės nuotr.

Nuotraukose:

1. Knygos viršelis

2. Poetas, literatūros tyrinėtojo prof. T. Venclova

3. T. Venclova prie Raimondo Paknio leidyklos stendo 2011 m. Knygų mugėje

Voruta. – 2011, bal. 9, nr. 7 (721), p. 9, 16.

Spauda , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra