Autorius: Voruta Data: 2019-10-22 , 11:00 Spausdinti

Ant Sudargo piliakalnio Daliai Peciūnienei įteikta Pietryčių Lietuvos metų mokytojo premija

Irma STADALNYKAITĖ, Trakai

Jau tapo tradicija, kad spalį, po Tarptautinės mokytojų dienos šventės, už puikią pedagoginę ir vadybinę veiklą vienam Pietryčių Lietuvos mokytojui įteikiama Pietryčių Lietuvos metų mokytojo premija. Šią premiją 2008 m. įsteigė Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas kartu su lietuvių švietimo draugija „Rytas“, o panaikinus departamentą, pareigą apdovanoti geriausią Pietryčių Lietuvos mokytoją perėmė „Ryto“ draugija. Šiemet draugija Pietryčių Lietuvos mokytojus kvietė susitikti ir žadėjo malonių įspūdžių kupiną dieną – spalio 12-ąją.

Lietuvių švietimo draugijos „Rytas“ pirmininkas Algimantas Masaitis (centre) ir Jonas Vasiliauskas (kairėje) su Pietryčių Lietuvos mokytojomis Zypliuose

Kas tapo Pietryčių Lietuvos metų mokytoju?

Pirmoji Pietryčių Lietuvos metų mokytojo premija buvo įteikta 2008 m. spalio 6 d. Vilniaus mažajame teatre, tąkart paskelbta net dešimt laureatų, kitąmet – du, o nuo 2010 m. kasmet premija skiriama tik vienam mokytojui, tačiau daugiausiai pasiekimų turintys mokytojai būdavo apdovanojami ir Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos (dab. Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos) padėkomis. Premijas jau yra gavę šie mokytojai: Alytė Zakarauskienė, Aušra Varnelienė, Ilona Šedienė, Zita Spirauskienė, Laima Juodagalvienė, Danguolė Sabienė, Daiva Losinskienė, Raimonda Sakalauskaitė, Valdonė Navickaitė, Vida Pimpienė, Stanislava Černiauskienė, Kristina Vasilevskaja, Laima Markauskienė, Jūratė Savičienė, Ramunė Katinauskienė, Nijolė Balinskienė, Rasa Agintienė, Genovaitė Ručinskienė, Lolita Mikalauskienė, Elena Sekonienė, Valentina Svorobovič.

Šiemet prie šio jau nemažo puikių mokytojų būrio prisijungė laureate tapusi Dalia Peciūnienė. Ji ne tik talentinga pedagogė, bet ir šauni Vilniaus r. Veriškių pradinės mokyklos vadovė. Premiją žymintį laureato diplomą D. Peciūnienei įteikė „Ryto“ draugijos pirmininkas Algimantas Masaitis, kaip jis pats sakė, šventoje ir ypatingoje vietoje – ant vieno iš penkių Sudargo piliakalnių. Jis taip pat priminė, kad jau dešimtį metų šiai kasmetinei premijai lėšų skiria Vytauto Landsbergio fondas.

Dar dešimčiai mokytojų įteikti Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus padėkos raštai. Mokytojus sveikino ir už pasiekimus dėkojo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos atstovai – Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas, jo patarėjas dr. Mečislavas Griškevičius ir vyriausioji specialistė Jolita Kutkaitytė-Pauliukienė. Su jais drauge vyko ir Pietryčių Lietuvos mokytojus puikiai pažįstantis, visuomet palaikantis ilgametis ministerijos darbuotojas, „Ryto“ draugijos narys Vidmantas Vansavičius, „Ryto“ draugijos veiklą, projektus remiančio Tautos fondo JAV atstovai.

Pietryčių Lietuvos mokytojai Zyplių dvaro rūmuose

Keliaujant po Zanavykų kraštą

Ši „Ryto“ draugijos organizuojama Pietryčių Lietuvos mokytojų šventė švenčiama kasmet vis kitoje vietoje – „Ryto“ draugijos pirmininko Algimanto Masaičio iniciatyva Pietryčių Lietuvos mokytojams suorganizuojama pažintinė ekskursija vis į kitą Lietuvos kraštą, dažniausiai neužmirštant aplankyti ir jame įsikūrusių mokyklų. O 2016 m. netgi aplankytos ne Lietuvos valstybės teritorijoje esančios etninės lietuvių žemės ir Seinų „Žiburio“ gimnazija. Šiemet nuspręsta vykti į Zanavykų kraštą (Šakių r.).

Zanavykais vadinama suvalkiečių etninės grupės dalis – tai Marijampolės apskr. Kudirkos Naumiesčio, Griškabūdžio ir Šakių apylinkėse gyvenantys pietiniai vakarų aukštaičiai. Jie gali būti pavadinami ir užnoviečiais, mat, zanavykų pavadinimas kildinamas nuo Novos upės ir slaviško za – prielinksnio už.

Vis labiau tolstant nuo Pietryčių Lietuvos Kauno–Šakių plentu, staiga visų žvilgsniai nukrypsta į dešinę – čia, Nemuno pakrantėje, gal kiek netikėtai išnyra grakšti, bebokštė, gotikinė bažnyčia. Kelionės vadovas primena: pasiektas Zapyškis (Kauno r.). Šis miestelis gali būti laikomas šiaurine riba, nuo kurios prasideda upių supamas Zanavykų kraštas. Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia daugeliui besidominčių kultūra žinoma, nes nuo 1996 m. joje taip pat vyksta Pažaislio muzikos festivalio koncertai.

Prie Zyplių dvaro rūmų (iš kairės) Cingų labdaros fondo vadovas Jonas Endriukaitis, Vidmantas Vansavičius, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas

Neilgai trukus autobusas pasiekė ir pirmąjį kelionės plane numatytą objektą – Lukšių miestelio pietryčiuose esančią XIX a. vidurio–XX a. pradžios Zyplių dvaro sodybą. Dabartinį sodybos ansamblį sudaro išlikę rūmai, dvi oficinos, ratinė, svirnas, arklidė, kurioje įrengta galerija, ir kt. pastatai, 420 metų augusiu ąžuolu garsėjęs mišraus plano parkas – vienas didžiausių Lietuvoje. Lukšių kultūros centro darbuoja Rūta Plėšikaitė papasakojo dvaro istoriją ir pristatė jį valdžiusių didikų gimines (Poniatovskiai, Bartkovskiai, Ostrovskai, Potockiai). Pasakojime netrūko įdomybių, pvz., apie skulptoriaus Vinco Grybo kūrybinio kelio pradžią, čia 1919–1922 m. veikusią iš Seinų perkeltą kunigų seminariją, Nepriklausomybės akto signataro sūnų Justiną Saliamoną Banaitį – 1924–1944 m. dvare buvusios žemesniosios žemės ūkio mokyklos direktorių, vėliau veikusią ligoninę, o dar vėliau mašinų-traktorių stotį ir t. t. Dvaro paskirtis nuolat keitėsi, kol galop rūmai buvo nugyventi ir nebetinkami naudoti. Lukšių gyventojai yra nepaprastai dėkingi tautodailininkui, tapusiam ir jų seniūnu, Vidui Cikanai, nes būtent jis pasirūpino, kad dvaras atgimtų ir taptų traukos objektu.

Prie Zyplių dvaro rūmų (iš kairės) Cingų labdaros fondo vadovas Jonas Endriukaitis, Vidmantas Vansavičius, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Regioninių mokyklų skyriaus vedėjas Jonas Vasiliauskas

Buvo būtina užsukti ir į pačius Lukšius, pabūti Siesarties vingio parke, kurio centre pastatytas monumentas „Vartai į kitą tūkstantmetį“ (skulpt. V. Cikana). Netoliese įspūdinga neogotikinė, vienbokštė Šv. Juozapo bažnyčia.

Pasivaikščiojus po rajono centrą – Šakius – keliauta sienos su Karaliaučiaus kraštu link. Atvykus į Burgaičius (Šakių r.) daugeliui kvapą užgniaužė palei Nemuną nusidriekusio Sudargo piliakalnių komplekso ir gamtovaizdžio grožis. Kompleksą sudaro penki piliakalniai: Grinaičių I (Žydkapių), Grinaičių II (Balnakalnio), Bevardis, Burgaičių I (Vorpilio) ir Burgaičių II (Pilaitės). Pasakojama, kad čia stovėjusi viena svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaiktystės gynybinių pilių. Kryžiuočiai dažnai užpuldavo šią pilį, kol galop 1317 m. jiems pavyko ją sudeginti, nusiaubti gyvenvietę, o valdovą Sudargą nužudyti.

Paminklas Sudargo krašto kaimams atminti

Paminklas Sudargo gynėjams

Gelgaudiškyje taip pat ant Nemuno kranto yra XIX a. dvaro sodyba. Tai vienas didžiausių Lietuvoje architektūros ansamblių. Jį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas. Iš Pietryčių Lietuvos atvykusius svečius pasitiko dvaro ponia (Gelgaudiškio kultūros centro direktorė Diana Šležienė), kuri aprodė rūmus, supažindino su unikalia rūmų puošyba (secesija) ir XIX–XX a. pradžios gyvenimo būdu dvare. Palivarko istorija siekia net XV a. XVI a. pradžioje Ldk Aleksandras padovanojo šį palivarką Jonui Sapiegai, o iš jo nusipirko Grigalius Masalskis. Vėliau palivarkas priklausė Oziembovskiams, Gelgaudams ir Čartoriskiams, o 1797 m. jį nusipirko vokiečių baronas Teodoras Henrikas Frydrichas Koidelis. 1842–1846 m. Gustavo Koidelio iniciatyva pastatyti rūmai. XIX a. viduryje Koideliai pardavė dvarą ir išvyko į Drezdeną. XX a. pradžioje dvarą įsigijo Medardas Komaras ir jį rekonstravo. Įdomu, kad Pirmojo pasaulinio karo dvaras parduotas Lietuvos moterų draugijai, kuri čia įkūrė vienuolių šaričių globojamą vaikų prieglaudą, veikusią iki 1941 m., sovietmečiu rūmuose atidaryti vaikų namai, o vėliau pagalbinė internatinė mokykla. Dar tebevyksta 2009 m. pradėti dvaro restauracijos darbai, jau sutvarkyti rūmai, oficina, kumetynas, oranžerija ir vandens bokštas, kuriame 2015 m. įrengtas naujas traukos objektas – 36 skirtingų tonų varpų karilionas. Susirinkus rūmų salėje pasirodė dar viena dvariškė (jaunimo tautinių šokių kolektyvo „Liocukas“ vadovė Edita Balčiūnienė ) ir pasiūlė pasimokyti dvaro šokių.

Tik gerokai sutemus pedagogai pasiekė savo namus, tačiau ši diena tikrai neprailgo. Ji buvo kupina puikių įspūdžių, negirdėtų pasakojimų, nuostabių vaizdų ir malonaus, šilto bendravimo.

Autorės nuotr.

Dvarai Kultūra Muziejai Rytų Lietuva Stadalnykaitė Irma Turizmas "Ryto" draugija, Algimantas Masaitis, Dalia Peciūnienė, Irma Stadalnykaitė, Jonas Endriukaitis, Jonas Vasiliauskas, Lietuvių švietimo draugija „Rytas“, Pietryčių Lietuvos metų mokytojas, Pietryčių Lietuvos metų mokytojo premija, Rytas“, Rytų Lietuvos mokyklos