Įteikta Martyno Jankaus premija arba Mažąją Lietuvą prikels Donkichotės

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

2009 m. liepos 31 d. Klaipėdoje, Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje švęstas ne tik Mažosios Lietuvos atminimas ir gyvavimas, meno ir kūrybos svarba, bet ir moters reikšmė. Didžios moters, Mažosios Lietuvos patriarcho Martyno Jankaus vaikaitės Ievos Jankutės rankomis tądien pagarba atiduota rašytojai Astridai Petraitytei – dar vienai drąsiai damai, kurios kuriamuose „donkichotuose“ žydi Mažoji Lietuva.
 
Martyno Jankaus dvasioje
Jokia paslaptis – tik retas lietuvis šiandien kalbėdamas apie Mažąją Lietuvą ir čia gyvenusį žmogų ištaria žodį „lietuvininkas“. Beatodairiškai griaunamas šio krašto kultūros paveldas. Tačiau, kaip apsakytų lietuvininkų seimelio narys Vytautas Gocentas, vienoje mažoje patalpoje matyti net dvi sunaikintos žemės rašytojas – praeitų metų M. Jankaus premijos laureatę Editą Barauskienę ir šiemet premijai pristatytą Astridą Petraitytę bei patriarcho M. Jankaus vaikaitę Ieva Jankutę – itin didelis turtas mirštančiam kraštui.
Būtent I. Jankutės senelį, M. Jankų, pasak vakaro vedėjos žurnalistės ir redaktorės Aušros Kalinauskienės, turime vadinti šio susiėjimo kaltininku. Žmogų, nešusį į kraštą lietuvišką spaudą, ją gaivinusį, puoselėjusį lietuvišką dvasią lygiai taip pat, kaip tai šiandien daroma jo anūkės.
Pasak buvusios Martyno Jankaus muziejaus direktorės, Martyno Jankaus premijos laureatės Giedrės Skipitienės, apie Bitėnus mes nekalbėtume, mes apie juos nedainuotume, jei čia nebūtų gimęs ir nebūtų norėjęs amžinai likti Martynas Jankus. M. Jankus gimė būtent tuo istoriniu laikotarpiu, kai Lietuvai ypač reikėjo tokių žmonių. Lietuva tvenkėsi, kūrėsi, galvojo apie savo valstybės sukūrimą, bet prispausti valdžios nieko negalėjo padaryti.
G. Skipitienės žodžiais, M. Jankus puikiai suvokė, kad ir vienoje ir kitoje pusėje yra ta pati Lietuva, ir kad jos viena nuo kitos priklauso. Visi šio žmogaus žingsniai buvo skirti Lietuvai ir be abejo – Didžiosios ir Mažosios Lietuvos sujungimui.
M. Jankus buvo vienas tų, kurie padarė ypatingai daug, kad būtų pasirašytas Tilžės aktas. „Aušra“, „Varpas“ – jo pėdsakas likęs šiuose ir daugelyje kitų laikraščių.
„Kiekvienas lietuvis ar ant Rambyno kalno stovėdamas, ar tokioje šventoje vietoje kaip Mažosios Lietuvos istorijos muziejus turėtų susimąstyti: kai mes pradedame galvoti apie Mažąją Lietuvą, nevalingai kyla vardai – K. Donelaitis, J. Bretkūnas, M. Mažvydas, M. Jankus, Vydūnas, V.Gaigalaitis… Turime šitiek žmonių, turime kraštą, kuris sutvėrė Lietuvą, nebijau to pasakyti. Tik dėkingumo mums kartais pristinga“, – kalbėjo G. Skipitienė.  
G. Skipitienės žodžiais, M. Jankus nebūtų galėjęs nuveikti tiek daug, jei ne jo šeima, gaivinusi tradicijas ne dėl naudos ar gardesnio duonos kąsnio, tiesiog gyvenusi taip, kaip jiems atrodė reikia gyventi.
„Todėl nėra kilnesnės ir tauresnės Mažosios Lietuvos šeimos, kaip Martyno Jankaus ir jo vaikaičių šeima“, – sakė G. Skipitienė.
 
Kraštą gelbsti moterys
Iš savo rankų įteikdama diplomą, pažymintį, jog Martyno Jankaus 2009 metų premija už Mažosios Lietuvos kultūros paveldo populiarinimą ir knygą „Minjotų Donkichotas“ skiriama laureatei A. Petraitytei, premijos steigėja ir fundatorė I. Jankutė išreiškė svarią viltį, kad šį kraštą sutvarkys būtent moterys.
„Tokios moterys, kaip mūsų Astrida, kuri yra drąsi ir nebijo kalbėti teisybės“, – sakė I. Jankutė.
Dėkodama už suteikta apdovanojimą rašytoja A. Petraitytė savo ruožtu priminė, jog šiandien švenčiama ne vien jos kūryba, švenčiama ir I. Jankutės misija, taip gražiai vykdoma sugrįžus į gimtąją Lietuvą.
„Tik ant tokių „donkichotų“ pečių, kaip I. Jankutė, ir laikosi šis kraštas, jo atminimas“, – kalbėjo A. Petraitytė.
Drąsių ir ryžtingų moterų linija visada buvo ryški Mažosios Lietuvos padangėje.
„Birutės Žemgulienės rūpesčiu buvo išsaugotas pastatas, susijęs su Martyno Jankaus šeima ir veikla. Poetė ir rašytoja Birute Baltrušaitytė paliko daugybę kūrinių, iš kurių galime pažinti šį kraštą ir jame gyvenusį žmogų. O kur dar grafikė, dailininkė Ieva Labutytė ir jos nuostabūs paveikslai, portretų serija, skirta Mažajai Lietuvai, kurioje duoklė atiduota ir Martynui Jankui“, – vardijo A. Kalinauskienė.
Šiame kontekste svarią ir pelnytą vietą atranda ir rašytoja A. Petraitytė, išsiveržusi į priekį su savo kūryba, kurioje veša Mažoji Lietuva.

Sveikindami A. Petraitytę
savo atliekamomis dainomis, kurių daugumą surinko M. Jankus, moters svarbą Mažajai Lietuvai įrodė ir Mažosios Lietuvos folkloro, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ bei Klaipėdos Etnokultūros centro vaikų ir jaunimo ansamblis „Vorusnėlė“.
 
Griežta, bet teisinga
Lietuvos rašytojų sąjungos narė A. Petraitytė savo kelyje sukūrė įvairios tematikos kūrinių – novelių apsakymų esė, tačiau tarp jų dominuoja skirti Mažosios Lietuvos atminčiai.
„Versus Aureus“ leidyklos redaktorės Margaritos Dautartienės žodžiais, leidyklai teko didelė garbė kartu su rašytoja nugyventi jos dviejų skirtingų ir vertingų knygų gyvenimą. Pradžioje išleistas istorinis dviejų dalių romanas „Šaktarpio metas“ , vėliau leidykloje atsirado kita knyga – dokumentinė apybraiža „Minjotų Donkichotas“, apie žymų šio krašto veikėją Joną Aušrą.
„Šią knygą paskaitysite kiekvienas savaip. Jei apie tai nežinote nieko, knyga bus skaitoma kaip labai gražus istorinis romanas, kuriame daug širdies, žinių. O tie, kurie labai gerai nutuokia apie pasakojamą laikotarpį, žmones, įvykius, be abejo įvertins kruopštų ir nuoširdų Astridos Petraitytės darbą renkant medžiagą ir labai gražų jos įaudimą į pasakojimą“, – kalbėjo knygos redaktorė.
Nors apybraižoje gausu istorinės medžiagos, „Minjotų Donkichote“ A. Petraitytė nesistengia pateikti vertinimo, greičiau kviečia kiekvienam padaryti savo išvadas.
M. Dautartienė priminė ir naujausią A. Petraitytės „kūdikį“ – visiškai neseniai pasirodžiusią novelių knygą „Trys gyvenimai“, leidusią autorei atsipūsti, nukeliauti į uždarą, gal kiek paslaptingą ir subtilų herojės pasaulį.
„Astrida Petraitytė yra griežta, bet teisinga autorė. Ji labai daug reikalauja iš savęs. Manau, jog Astrida paveldėjo visa tai, kas yra gražiausia šiame krašte – čia gyveno labai atviri, visuomeniški, sąmoningi žmonės, suprantantys savo tėviškės, tėvynės sąvoką, suvokiantys, kas jie yra, kad gyvenimas yra duotas tam, kad kažką nuveikti, kad galėtum pasakoti savo istoriją ir ja didžiuotis“, – sveikindama autorę kalbėjo M. Dautartienė.
 
Grąžina skolą
A. Petraitytės žodžiais, šiandien tenka tik apgailestauti, kad šiek tiek per vėlai ji pradėjo grąžinti skolą gimtajam kraštui, šiek tiek per vėlai ėmė domėtis mamos ir tetos prisiminimais, nes „Minjotų Donkichotas“ – dokumentinė knyga, lyg mozaika sudėliota iš senosios spaudos, prisiminimų, pasakojimų.
Lietuvininkų šnektą skaityta ištrauka iš „Šaktarpio meto“ susirinkusiems priminusi skaitovė Vaida Galinauskienė dėkojo už šį, anot jos, Klaipėdos krašto istorijos, etnografijos, lietuvininkų šnektos ir liaudiškos pedagogikos vadovėlį.
Ir nors pati A. Petraitytė tikino lietuvininkų šnektos nemokanti ir gyvai išgirdusi tik premijos teikimo metu, knygoje ji skamba nepriekaištingai ir itin tikroviškai. Tai patvirtino ir V. Galinauskienė, pati vaikus mokantis lietuvininkų šnektos.
„Aš tikrai neišlaikiau šitos šnektos, aš ją atradau. Skaitydama senus laikraščius, domėdamasi. Atsimenu, kaip mes kalbėdavome su „omama“ (močiute), bet tai tik nuotrupos. Visą šnektą aš „išgirdau“ iš senų laikraščių, paprastų ūkininkų rašymo“, – kalbėjo A. Petraitytė.
Nors ir nemokėjo lietuvininkų šnektos, šaknų, gimtinės šauksmą Astrida jautė visą gyvenimą. Gimusi Šilutėje, tačiau nuo mažų dienų gyvenusi Telšiuose, Žemaitijoje, Astrida prisipažino visada jautusi svetimumą šiam kraštui ir galiausiai suvokusi iš kur jis kyla.
„Nenorėčiau kritikuoti nei žemaičių, nei Žemaitijos, tačiau man nebuvo artima nei jų tarmė, nei žemaičių būdas. Ir tik gana vėlai supratau, kad esu Mažosios Lietuvos krašto dalis. Štai iš kur tas nuolatinis žemaitiško fenomeno atmetimas, svetimumo jautimas“, – pasakojo autorė.
Šaknyse A. Petraitytė siūlo ieškoti ir A. Kalinauskienės primintų, dažnai Astridai priskiriamų savybių pradžių pradžios – tvirto būdo, kategoriškumo.
„Manau, kad donkichotizmo šiame krašte būta. Lietuvininkai tikrai turėjo idealizmo, bent jau tie kurie buvo pasiryžę kovoti dėl šito krašto prijungimo prie didžiosios Lietuvos. Tačiau vieni iš jų, kaip M. Jankus, buvo laisvamaniai, kiti buvo giliai įsišakniję į liuteronišką tradiciją, kurios tikrai negalėjo atsisakyti prisijungę prie katalikiško krašto. Aš suvokiu, kad mano kategoriškumas, tai yra ta liuteroniška nuostata, kuri Liuterio žodžiais skamba, kaip „aš stoviu čia ir kitaip negaliu“. Aš tą nešiojuosi savyje, ir jei kurioje nors situacijoje turiu savo poziciją, nepriklausomai nuo to kaip tai bus įvertinta, aš negaliu kitaip. Tai veikia be sąmoningų pastangų“, – atviravo A. Petraitytė.
 
Konkretus meilės įrodymas
Algirdas Žemaitaitis susirinkusius paragino atkreipti dėmesį į šio vakaro istorinę svarbą, draugėn suvedusią tiek daug reikšmingų šiam kraštui žmonių: I. Jankutę, gyvąjį siūlą, jungiantį šiandienos lietuvininkus su prieškarine Lietuva, A. Petraitytę, mohikanę, besistengiančią palikti įrašą, jog čia būta lietuvininkų.
Rambyno regioninio parko direktorė Diana Milašauskienė pasidžiaugė pažintimi ir dar vienu susitikimu su I. Jankutė, kurios dvasinė stiprybė žavi ir užkrečia prisidėti. Taip pat apgailestavo, jog nors gyvename nepriklausomoje Lietuvoje ir atrodo simboliška, kad Martyno Jankaus premijos turėtų būti teikiamos Martyno Jankaus muziejuje, Rambynas išlieka tarsi tremtyje.
Premijos steigimo iniciatorius Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ leidėjas ir vyr. redaktorius Juozas Vercinkevičius taip pat dėkojo I. Jankutei už pasiryžimą ir finansinius išteklius, kurie kasmet skiriami laureatams.
Dvi svarbias linijas A. Petraitytės knygoje tikino užčiuopęs Lietuvininkų bendrijos primininkas Jonas Jogutis. Viena jų šiek teik romantizuotai, kaip ir dera vaikaitei, kalba apie Joną Aušrą. Antrojoje atskleidžiamas Mažosios Lietuvos gyvenimas bei problemos.
„Pirmą kartą knygoje taip aiškiai pasakyta apie didžiosios Lietuvos laikyseną Klaipėdos krašto atžvilgiu, išdėstytos problemos, kurios liko ir dabar“, – sakė J. Jogutis.
Bendrijos pirmininkas apgailestavo, jog beveik nebeliko lietuvininkų, užtat gyvas labai savitas turtingas dvasinis kultūros paveldas, kur kas didesnė problema su materialiniu paveldu. Tai, kad knygoje iškeliamos šios problemos daro ją ypač vertinga.
Gražų klaipėdiečių jaunuolių pulką „Vorusnėlėje“ jau dvidešimt metų burianti vadovė Dalia Kiseliūnaitė tikino, jog dar anksti baigti pesimistine gaida, kadangi lietuvininkų kultūra atgimsta per jaunimą naujomis formomis, sugrįžta į mokyklas ir universitetus, tereikia dar labiau vieniems kitus paraginti.
Rašytoja Edita Barauskienė linkėjo, kad atsirastų dar viena knyga apie sukilimą, nulėmusį šito krašto likimą ir paroda sausio 15 dienos proga, kurioje būtų įamžinti ėję už Mažosios ir Didžiosios Lietuvos vienybę.
„Atrodo, kad keli idealistai gali daug. Kas būtų šiandien Klaipėda, jei jų nebūtų buvę. Gražu, kad atsiranda žmonių, kurie supranta, kad mūsų krašto atmintis turi būti saugoma ir jaučiama. I. Labutytė sakydavo, kad meilė turi būti konkreti. Ši knyga taip pat konkretus meilės įrodymas. Viskas, kas daroma iš meilės vienokiu ir kitokiu būdu išplinta ir turi prasmę“, – kalbėjo rašytoja.
 
***
Tradicinė Martyno Jankaus premija už Martyno Jankaus gyvenimo ir kūrybos populiarinimą bei Mažosios Lietuvos kultūros paveldo populiarinimą kasmet skiriama žurnalistams, kraštotyrininkams, muziejininkams, visiems tiems, kuriems rūpi Mažosios Lietuvos likimas. Premijos steigėja – mecenatė – lietuviškosios raštijos platintojo, visuomenininko Mažosios Lietuvos patriarcho (1858 – 1946) vaikaitė I. Jankutė. Premiją administruoja Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“. Iki šiol premija buvo skirta Editai Barauskienei (2008) Virginijai Šarauskienei, Junonai ir Vyteniui Almonaičiams (2007) Birutei Žemgulienei, Marijai ir Martynui Purvinams, Giedrei ir Eugenijui Skipičiams (2006).
 
Autorės nuotr.
 
Nuotraukose:
 
1. Kategorišką nuostatą „aš stoviu čia ir kitaip negaliu“ A. Petraitytė tiki atsinešusi iš savo šaknų gilumos
2. M. Jankaus vaikaitė I. Jankutė sveikindama premijos laureatę rašytoją Astridą Petraitytę sakė tikinti, jog šį kraštą sutvarkys moterys
3. Mažosios Lietuvos folkloro, Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ bei Klaipėdos Etnokultūros centro vaikų ir jaunimo ansamblis „Vorusnėlė“ rašytoją sveikino dainomis.
4. A. Petraitytei šiltų žodžių negailėjo (iš kairės): rašytoja E. Barauskienė, leidyklos „Versus Aureus“ redaktorė M. Dautartienė bei lietuvininkų seimelio narys V. Gocentas

Voruta. – 2009, rugpj. 8, nr. 15 (681), p. 1, 2.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra