Išvarytieji

Autorius: Data: 2017-04-10, 11:51 Spausdinti

Išvarytieji

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto fondo nuotr.

Loreta GLEBAVIČIŪTĖ, www.voruta.lt

2017 m. kovo 30 d. 17 val. LMA Vrublevskių bibliotekoje, Žygimantų g. 1, vyko mokslinės studijos „Priverstiniai gyventojų perkėlimai Lietuvoje XX amžiuje: patirtys, tapatybės ir palikimas“ pristatymas. Dalyvavo autoriai: Tomas Balkelis (Lietuvos istorijos institutas), Violeta Davoliūtė (Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas), Arūnas Streikus (Vilniaus universitetas), Vasilijus Safronovas (Klaipėdos universitetas).

Itin populiarios naujausių tyrimų temos Europoje yra pabėgėlių studijos. „Priverstiniai gyventojų perkėlimai Lietuvoje XX amžiuje: patirtys, tapatybės ir palikimas“ (Population Displacement in Lithuania in the 20th Century: Experiences, Identities and Legacies) yra straipsnių rinkinys, kurį 2016 metais išleido „Brill“ leidykla Olandijoje. Jame Lietuvos ir užsienio šalių mokslininkai atskleidžia, kaip Antrojo pasaulinio karo ir pokario gyventojų perkėlimai siejasi su Pirmojo pasaulinio karo priverstinių migracijų banga. Remiantis kultūrologijos, nacionalizmo studijų bei transnacionalinės istorijos teorinėmis perspektyvomis, analizuojama lietuvių, lenkų, žydų, vokiečių ir kitų gyventojų grupių priverstinių migracijų nulemta etninė, socialinė ir kultūrinė Lietuvos visuomenės transformacija. Knyga skiriama mokslininkams, studentams, regiono ekspertams ir visiems skaitytojams, besidomintiems Baltijos šalimis, Rytų Vidurio Europa, holokaustu, sovietmečio tyrimais, priverstinėmis gyventojų migracijomis ir smurtiniais karo padariniais.

 

Kelionė per Alpes. 1944 m. Antano Skaisgirio archyvo nuotr.

Kaip teigia V.Davoliūtė, šiame tarptautiniame projekte dirbo tarptautinė komanda: lietuviai, vokiečiai, amerikiečiai, įvairūs specialistai, kurių požiūriai, rašymo maniera, kontekstai, įžvalgos ir išvados yra labai skirtingos. Tikslas buvo apjungti įvairių istorinių laikotarpių tyrinėtojų įžvalgas, išeiti iš uždarumo getų, įžvelgti jungtis ir numatyti ateities perspektyvas. Lietuvoje yra mažai tyrinėta, kaip priverstinė emigracija veikia visuomenę laiko tėkmėje, kokias pasekmes palieka visuomenėje. Beje, tos knygos iniciatorius buvo šviesios atminties filosofas  Leonidas Donskis.

 

Lietuviai Voroneže. 1917 m. M.Mažvydo nacionalinės bibliotekos nuotr.

Anot projekto vadovo Tomo Balkelio, knygos objektas ir tikslas yra priverstiniai migrantai, tremtiniai, kokios jų tapatybės, istorija, socialiniai sluoksniai. Pabėgėlių krizė dabar yra aktuali tema Europos žiniasklaidoje. Tačiau niekas netyrinėjo jų tapatybės, istorijos, socialinio sluoksnio. Vakarų istorikai pastebi, kad pabėgėlių istorijoje nėra istorijos, jie nuasmeninti. Tad knygos autorius domino emigrantų asmenybės, biografijos, dienoraščiai, išgyvenimai- tikslas buvo papasakoti tų žmonių istorijas iš jų lūpų. Knyga bando suvesti į bendrą vaizdą visas XX amžiaus tremtis, migracijas į vientisą procesą, tautinę migracijos istoriją, kuri apima visus XX amžiaus gyventojus, kurie politinių procesų pasekmėje judėjo iš vienos valstybės į kitą ne savo norų.

Istoriko Vasilijaus Sofronovo tematika yra Klaipėdos kraštas. Itin didelė gyventojų migracija palietė Klaipėdos ir Vilniaus kraštus – tai lyg „pereinama korta“. Istorikas nagrinėjo kaip rėžimų kaita Klaipėdos krašte veikė gyventojų apsisprendimą – kiek žmonių liko, kiek pasitraukė į Vokietiją.  Klaipėdos kraštas yra unikali teritorija, nes XX amžiaus pirmojoje pusėje ši teritorija keitė savo pavaldumą bene penkis kartus, to pasekoje jis liko beveik be civilių gyventojų, jį teko naujai apgyvendinti. 1929 metais Klaipėdoje gyveno apie 150 tūkstančių gyventojų.

Pasaulinio karo pabaigoje su Raudonosios armijos atėjimu Klaipėdoje yra užregistruoti 28 civiliai žmonės.  1958 metais Vokietija susitarė su Sovietų sąjunga dėl Vokietijos buvusių piliečių leidimo vykti į Vokietiją. Jiems leista vykti į Vokietiją, jei turėjo dokumentus, įrodančius vokišką kilmę. Iš Klaipėdos krašto  išvyko apie 6 tūkstančius. Paskui judėjimas buvo jau ribojamas.

 

Arūnas Streikus nagrinėjo tremtinių tapatybę per religijos prizmę, kaip trėmimai veikė religinį gyvenimą. Buvo remtasi tremtinių atsiminimais, Irkutsko srities valdžios įgaliotinių ataskaitomis. A.Streikų stebino tai, kad tremtyje tradicinės religijos formos ir praktikos buvo labai greitai atgaivintos, buvo stiprios ir nekito. Dauguma tremtinių bendruomenių turėjo apsieiti be kunigo. Greitai atgaivinti religinį gyvenimą pavyko dėl trėmimų specifikos: trėmė kaimynus, gimines, kurie tremtyje irgi gyveno greta. Išliko socialiai ryšiai. Kita priežastis, dėl ko išliko religinė kultūra – rajono valdžia tremtinius vertino kaip pasmerktus išnykti, nurašytus, nevertus dėmesio ir sovietizacijos perauklėjimo žmones, todėl jų religija jų nedomino. Lietuviai į tremtį veždavosi tik maldaknygę, o kiekviena vokiečių šeima, kaip taisyklė, – Šventąjį Raštą. Religinė komunikacija tarp lietuvių ir vietinių gyventojų buvo labai silpna. Lietuvių katalikai buvo labai atsparūs kitų religijų poveikiui.

Tremtiniai – žydai buvo Violetos Davoliūtės mokslinio tyrimo tema. Daugelis nustemba – argi trėmė žydus? Tremtys buvo daugiaetninės. 1941 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 3 tūkstančius žydų. Tyrinėtoją domino tapatybės, santykiai su lietuviais ir kokie likimai buvo po tremties.  Remtasi šaltiniais: buvusių tremtinių ir jų vaikų pasakojimais, archyviniais dokumentais. Buvo apklausta 10 žmonių grupė – vyriausias 1924 metų gimimo, jauniausias – gimęs traukinyje. Dar vienas šaltinis buvo lietuvių pasakojimai apie žydus, kurie vyko kartu su žydais traukiniuose. Tylieji liudytojai buvo istorijos apie vaikus, kurie mirė traukinyje ir tėvai turėdavo juos palikti, taip vaikai tarsi dingo iš šeimos istorijos, nežinia kur palaidoti.

Autorė pastebi, kad religine prasme žydai buvo sekuliarūs. Išvykę iš įvairių Lietuvos regionų žydai nurodė, kad tik seneliai buvo išties religingi, jaunoji karta nebuvo tokie religingi. Jie gerbė tradicijas, bet buvo emancipuoti. Įdomu tai, kad tremtyje žydai palaikė labai gerus santykius su lietuviais, ypač jeigu buvo išvežti iš to paties rajono – gyveno greta barakuose,  bendravo, tuokėsi tarpusavyje. Nebuvo stipraus etniškumo išraiškų, uždarumo. Tremtyje tautines šventes žydai šventė kartu su lietuviais. Žydų tremtiniai buvo miestiečių, elitinės kultūros tai liudija jų fotografijos, dokumentai, bendravimo stilius. Įdomu tai, kad grįžę į Sovietinę Lietuvą dėl holokausto žydai kur kas labiau nepasitikėjo ten gyvenančiais lietuviais. Grįžę į gimtąsias vietas kaimynų namuose pamatydavo savo baldus. Atsirado gilus nepasitikėjimas lietuviais išskyrus tuos, su kuriais buvo kartu ištremti – jie liko kaip šeima.

Tomas Balkelis tyrinėjo Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlius. Daugybė lietuvių atsidūrė Rusijoje.  Pabėgėlių šalpos draugija rėmė pabėgėlius, vykdė edukacinį, tautinės savimonės puoselėjimo darbą. Po 1917 metų tas darbas vyko kur kas  intensyviau nei Lietuvoje. Pasak istoriko, nepriklausomos Lietuvos idėja tarp pabėgėlių jau gyvavo 1917 metais Rusijoje. Pabėgėliai Rusijoje lietuviai tapo demokratijos šalininkais ir tą dvasią parvežė į Tėvynę.

Kokios galimos bendros įžvalgos apie priverstinius pabėgėlius XX amžiuje?

Priverstinė emigracija, holokausto pasekmė buvo etninė – netekome labai daug gyventojų, 1914-1948 metais dėl priverstinės emigracijos Lietuva neteko apie pusantro milijono gyventojų.  Itin sumenko žydų, lenkų bendruomenės. Stalinizmą galima pavadinti etniniu valymu. Holokaustas sunaikino didžiąją dalį žydų bendruomenės – apie 200 tūkst. Vilnius, Klaipėda pakeičia savo demografinį veidą- nauji pokario gyventojai pakeičia prieškarinius. Per 1945-1946 metų  lenkų evakuaciją iš Vilniaus krašto iškeliama apie 170 tūkst. lenkų.

Nepaisant visko Lietuvoje vyko gana stipri lituanizacija. Įdomu tai, kad  migracija, tautų maišymasis neišnaikino ribų tarp etninių bendruomenių. Atvirkščiai, tremiamos, migruojančios tautinės bendruomenės dar labiau susitelkė užsidarė savo etninėse religinėse bendruomenėse.

Įdomu pastebėti, kad XX amžiaus priverstinės migracijos viena iš ilgalaikių pasekmių yra ta, kad Lietuvoje nėra  normalios miesto kultūros, nes didelę dalį inteligentijos ištrėmė, o iš kaimų žmonės kėlėsi į miestus.

Kuo skiriasi XX amžiaus priverstinė migracija nuo dabartinės? Dabartinę migraciją galima vadinti ekonomine, esminis yra laisvo pasirinkimo klausimas. To negalima pasakyti apie priverstinę brutalią migraciją – XX amžiuje žmonės buvo priversti migruoti dėl valdžių kaitos,  tai buvo susiję su politika, rėžimų ir ideologijų kaita, kai žmonės buvo priversti palikti savo gimtąsias vietas, namus net tik dėl brutalaus trėmimo, bet ir dėl saugumo ar gyvybės išlaikymo.

Tam tikra prasme, net ir ekonominę migraciją galima vadinti priverstine. Tai žmonės – išvarytieji, atplėštieji nuo gimtinės. Žinia, kad paliekama savo namus ne iš gero, niekas to netroško ir tai lydi itin dideli išgyvenimai.

Statistika

Pirmojo pasaulinio karo pabėgėliai 1914 -1915 m. – 550,000 gyventojų.

Nacių nužudyti ir išvietinti 1941-1944 m. – 340,000.

Sovietų nužudyti ir išvietinti 1940- 1958 m. – 691,000.

Tremtis , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Post Your Comments

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra