Pagrindinis puslapis Sena Voruta Istoriografinės įžvalgos (2010 m. liepa)

Istoriografinės įžvalgos (2010 m. liepa)

2010 07 01
 
Europos Sąjungos valdymą šiandien galima būtų apibūdinti taip: institucionalizuota anonimika.
 
Europos Komisija, pradedant komisarais, baigiant tūkstančiais jiems tarnaujančių biurokratų – iš pačių giliausių Europos bevardžių interesų iškylančių nežinia kieno skirtų ir kam atstovaujančių asmenų kohorta, kurios galėtų pavydėti bet kuri totalitarinė organizacija, nes visi čia priklauso vienas nuo kito ir yra taip gerai apmokami, kad nei gali, nei nori kryptelt į kurią nors pusę.
 
Europos Parlamentas – tarsi ir rinkta masė, kuri būtent savo mase naikina savo narių personalumą, o ir pati rinkimų sistema bei juos delegavusių valstybių galimybės kontroliuoti jų veiklą europarlamentarus verčia anonimais iki tol, kol kuris nors sukelia kokį nors skandalą, atliepiantį eurointegraciniams interesams, kurie jį patį savo ruožtu anonimizuoja kaip veikiantįjį.
 
Pagaliau kas yra Europos Sąjungos Prezidentas, nors ir žinom jo pavardę? Kas jį parinko ir „išrinko“, žinojo, ką daro – parinko kaip žmogų be savybių, kurios galėtų jį kaip nors individualizuoti arba personalizuoti. Kad neatrodytų visiškas kvėša, jam suteikta savybė sugebėti rašyti japonų stiliaus eiles bei retkarčiais ištransliuoti kokį posakį apie nacionalinių interesų nepriimtinumą bei nacionalinių valstybių kenksmingumą. Užsienio reikalų ministrė tobulai įkūnija Europos Sąjungos užsienio politikos nebuvimą.
 
2010 07 02
 
Susirūpinimas Europos Sąjungos mokumu – jau akivaizdus. Problema suvokiama tokiu laipsniu, kad kalbama apie euro projekto žlugimą ar net pačios ES iširimą. Silpstant Sąjungai, pasaulyje įsigalėtų JAV ir Kinija. Taip mąstoma strateginiuose lygmenyse – pastaruosiuose G–8 ir G–20 pasitarimuose.
 
Birželio 26 dieną Toronte susirinkęs Didysis aštuonetas pripažino, kad ekonomikos krizė gali sukliudyti 2015-iesiems numatytą didelio skurdo pasaulyje sumažinimą, ir jau dabar Grupė neskyrė 18 iš 50 mlrd. dolerių, pažadėtų neturtingoms šalims, pasitenkindama 5 mlrd. dolerių vaikų ir motinų mirtingumo Afrikoje mažinimu. Šiuo faktu, nepaisant prisirašomų nuopelnų dėl Tūkstantmečio programos, pripažįstamas turtingųjų šalių nepajėgumas ir raginama skurdo mažinimą pagal Tūkstantmečio programą laikyti „bendra atsakomybe“.
 
Po G–8 lyderių taręsi G–20 vadovai taip pat pripažino, kad ekonomikos atsigavimas tebėra trapus, o didžiausia problema – kaip atkurti ekonomikos augimą. JAV, Brazilijos ir kitų augančių ekonomikų vadai ragino nemažinti vyriausybių išlaidų ekonomikoms skatinti – tai būtų stipriųjų ekonomikų biudžetų tvarkymas skurdžiųjų šalių sąskaita. Ir nors N. Sarkozy gynė ES šalių teisę kalbėti ir veikti taupymo politikos priemonėmis, jis pats nesutaria su A. Merkel būtent dėl to, kad ši ketina dar mažinti išlaidas ir paragino net bausti tuos, kurie tokios linijos nesilaikys.
 
ES kaip vieningos ekonomikos mokumas yra rimta geopolitinė problema ir mums.
 
2010 07 03
 
Prastą Europos Sąjungos finansų būklę bene akivaizdžiausiai demonstruoja faktas, kad tik trys šalys narės – Liuksemburgas, Švedija ir Estija – atitinka Stabilumo ir augimo pakto reikalavimą neviršyti biudžeto deficito 3 proc. šalies BVP, o skolos – 60 proc. šalies BVP. Europos Komisija prognozuoja, kad ES šalių skola netrukus viršys 80 proc. Europos Sąjungos BVP.
 
Pasireiškus krizei ES šalys puolė ekonomiką skatinti valstybės biudžeto sąskaita. Per metus išryškėjo, kad ir valstybių viešieji finansai riboti. Taip pereita prie biudžeto išlaidų mažinimo ir mokesčių didinimo politikos. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tokia politika nežada nieko, išskyrus esamos padėties išlaikymą, tuo tarpu kai kapitalizmas reikalauja konkurencingumo augimo.
 
„The Economist“ ryšium su Britanijos planu sumažinti katastrofišką šalies deficitą pasiūlė tris principus: mažinti biudžeto išlaidas (taupyti), biudžeto balansavimą sieti su valstybės funkcijų peržvalga (valstybės reforma) ir mokesčių mokėtojų diskusiją apie valstybės finansuojamas viešąsias veikas, jų kokybę ir visos šios veiklos tikslingumą (demokratija).
 
Lietuva, pirmoji pradėjusi ir iki galo išnaudojusi taupymo galimybes, beveik nepajudinusi valstybės funkcijų paketo, liko absoliučiai abejinga kolektyviniam protui. Vyriausybė ir tik Vyriausybė (tiksliau – premjeras) žino, kas mums reikalinga ir kas ne, nesiteikiant nė dorai paaiškinti, kas daroma ir ko siekiama, dar kartą didinant mokesčius ar mažinant biudžetinį finansavimą. Surinkimas ir perskirstymas, kaip ir tarybiniais laikais, yra Vyriausybės veiklos kriterijus, pridengiantis ir finansuojamųjų veikų neefektyvumą, ir korupciją, ir dubliavimus su privačiuoju sektoriumi – visa tai, kas vadinama neskaidrumu, kuriame puikiai jaučiasi visos pilkosios ekonomikos atmainos.
 
2010 07 04
 
Susitikime su profsąjungos lyderiu EK pirmininkas Ž. M. Barozas (J. M. Barroso) pareiškė: jei neapsiraminsite, demokratiją galite pamiršti. Tie gražūs žodžiai pasakyti demonstrantams, protestuojantiems prieš spekuliacinio kapitalizmo generolų – bankininkų –sukurtą finansų pasaulinę krizę, į skurdą įstūmusią milijardus žmonių visame Žemės rutuly. Ką daro profsąjungos – nėra godišių siautėjimas. Tai viso labo žmonių, viską realiai sukuriančių ir nepatenkintų dėl ir taip jau menkos už savo kūrybą gautosios atlygio dalies mažinimu. Galima ginčytis, ar viskas „šiame lygmenyje“ racionalu, tačiau visų pirma turėtų būti sutramdyti tie, kurie problemą sukūrė – bankininkai ir finansų spekuliantai, ir toliau sau mokantys įžūliai milžiniškas algas ir premijas.
 
Per G–20 susitikimą Toronte darbininkų organizacijos surengė taikią demonstraciją, kurioje dalyvavo tūkstančiai žmonių, nepatenkintų turtingiesiems palankia G–20 politika. Tačiau pora šimtų agresyvių radikalų sukėlė Toronte neregėtas riaušes, kurių slopinimą vykdęs Toronto policijos viršininkas per spaudos konferenciją „apibendrino“: „Žodžio laisvė turi ribas, ir jos peržengiamos, kai pažeidžiamos kitų žmonių teisės ir saugumas.“
 
Taip, žinoma, be abejo.
 
Bankininkams panašios problemos negresia, nes jie dirba tyliai.
 
2010 07 05
 
Lietuvoje jau neblogai žinomas Valdemaras Tomaševskis, vos tik patekęs į Europos Parlamentą, svarbiausia savo veikla padarė Lietuvos šmeižimą, grubiausiai meluodamas apie Lietuvoje gyvenančių lenkų tautinės mažumos teisių suvaržymus, diskriminaciją, regresavimą. Lietuva daugybę kartų yra įrodžiusi, jog yra visiškai kitaip, ir lenkai, kaip mažuma, niekur kitur negyvena taip gerai, kaip Lietuvoje. V. Tomaševskiui, kaip tikram destruktoriui, tai nė motais.
 
Pernai rugsėjį V. Tomaševskis kreipėsi į EK pirmininką Ž. M. Barozą, vėliau – į EP pirmininką J. Buzeką. Lietuvos Seimo narys R. Kupčinskas kreipėsi į Lietuvos Vyriausiąją tarnybinės etikos komisiją, kuri šių metų sausio 21 d. nutarimu paskelbė, jog V, Tomaševskio „viešas elgesys ir pasirinkta veiklos forma nerodo pagarbos žmogui ir valstybei, teisingumui, nedidina pasitikėjimo valstybe ir jos institucijomis“. V. Tomaševskis parašė įkvėptą skundą J. Buzekui, kuris šį nukreipė į EP teisės reikalų komitetą. Birželio 23 d. klausimas buvo svarstomas uždarame komiteto posėdyje. Pranešėju buvo Vokietijos atstovas Bernhardas Rapkay, iš esmės klausimą traktavęs kaip V. Tomaševskio imuniteto pažeidimo problemą. Komitetas nusprendė, kad VTEK, padariusi Lietuvą ginančią išvadą, pasielgė „neteisingai Europos teisės atžvilgiu“, o liepos pradžioj Europos Parlamentas balsų dauguma, nė neskyręs laiko diskusijai, nusprendė kreiptis į Europos Komisiją su prašymu apsvarstyti, ar nėra pagrindo pradėti Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūros prieš Lietuvą.
 
Taigi, meluok, Voldemarai, meluok! Tave ir toliau gins motina Europa!
 
2010 07 06
 
Valstybės dienos proga nacionalinis transliuotojas rodo vieną po kito dokumentinius ir pusiau dokumentinius istorinius filmus, vienas iš kurių – „Nebaigtas stebuklas“ – dar kartą apžvelgia Lietuvos ir Lenkijos santykių istoriją.
 
Aš suprantu taip pat ir šiandieninių lietuvių norą bei pastangas įrodinėti, kad – nepaisant unijų, 1791 metų Lenkijos Konstitucijos – Lietuva išlaikė savarankiškumą. Tačiau negaliu nesuprasti ir lenkų, kurie sako: taip taip, jūs lygūs su lygiais, laisvi su laisvais, bet čia štai parašyta, kad Lietuva tai mūsų!
 
Kai Jogailai sakoma, kad Karalystės (Lenkijos) negalima priglausti (applicare) prie Kunigaikštystės (Lietuvos), jis, ko gero, irgi nemano, kad praranda, atiduoda Lietuvą – juk ji tokia didelė, o Lenkija tokia maža! O kai Žygimantas Augustas nuo Lietuvos nukerta Ukrainą ir su visa juridine atributika prijungia prie Lenkijos, vargu ar bėra kam šitai dorai suprasti, o ir norintieji suprasti ne ką begali – integracija per daug gili, pavojus iš Rytų pernelyg grėsmingas.
 
Net 1791 m. Lenkijos Konstitucija, juridiškai visiškai artikuliuotai įforminanti Lietuvą Lenkijos provincija, ir tada, ir dabar aiškinama neformaliai, nors ir Lenkijai, ir pasauliui, kuris gyvena ne žodžiu, o raštu (teise), Lietuvos nuo to momento nebėra.
 
Visa lietuvių ir lenkų santykių istorija – paprotinės ir juridinės mąstysenų teisėje istorija, lietuviams tolydžio degraduojant ir mąstyme, ir veiksenoje, ir per tą pirmąjį applicare nueinant į Lenkiją.
 
Kai pagaliau 1918 metais atsiranda nepaklusniųjų, jiems smogiama kardu. Visa Pirmosios Respublikos istorija – nepaklusimo Lenkijai istorija. Net Lenkijos 1938 metų ultimatumo priėmimas nėra valios nepaklusti atsisakymas: tai, nors ir negarbingas žingsnis, yra amžinojo lenkiškojo imperializmo pademonstravimas kur kas ryškiau, negu rusiškojo agresoriaus ultimatumo priėmimo atveju. Ką ir sakyti: karas su Lenkija 1938 metais būtų amžiams nukirtęs Jogailos vestuvėmis pradėtą mūsų santykių su lenkais liniją, kuri mutuotais pavidalais gaivelėjasi, deja, ir šiandien.
 
Applicare yra raktinis mūsų santykių su Lenkija žodis – slaviškosios klastos juridinė formulė.
 
2010 07 07
 
Bažnyčios hierarchų sprendimas neleisti į Arkikatedrą įnešti Prezidento Algirdo Brazausko karsto šokiravo Lietuvą. Pagal Bažnyčios liturgiją įnešti karsto tiktai nebuvo galima. Tačiau A. Brazauską netrukus mirsiant buvo žinoma, buvo žinomas jo noras būti įneštam, tad buvo visos galimybės bažnytines problemas išspręsti ir buvusį komunistų vadą į amžinąjį poilsį palydėti susitaikiusį su Bažnyčia.
 
To nepadaryta. Sprendimas neleisti Arkikatedron neaiškintas. Prėski komentarai geriau nebūtų pasiekę viešumos. Po Vyskupų konferencijos vadovo kalbų išlindo politiniai neleidimo motyvai. Bet ir jie nebuvo tokie, kurie prilygtų sprendimo sunkiasvoriškumui.
 
Žala, kurią Bažnyčia padarė ir sau, ir tautai, kurią ganyti yra pašaukta, sunkiai ar bent jau negreit pataisoma: ir taip jau nekokia reputacija gerokai pabloginta, ne vienas žmogus atsisakė Bažnyčios.
 
Užuot suvienyta, dar labiau suskaldyta.
 
Ir štai tame skilime kaip tarpekly juoda gyvatė rangosi gandas, kad už neleidimą įnešti karstą Bažnyčiai pažadėta grąžinti šv. Jonų bažnyčią. Gal tai kokio piktybininko, juodo kerštininko pramanas, nieko bendro su A. Brazausko laidotuvėmis neturintis. Tačiau ir šv. Jonų bažnyčia ką bendra turi su Kurija? – šventovė visada buvo sudedamoji Universiteto dalis, tokia ji yra ir dabar ir puikiai atlieka savo paskirtį. Ką reiškia ta kaip sapnas Bažnyčios pretenzija?
 
Kada pagaliau baigsis A. Brazausko laidojimas?
 
2010 07 08
 
13.32. Mokesčių didinimas varo iš Lietuvos mokesčių mokėtojus. Kas lieka? Nemokėtojai? Į tai Interneto diskusijoje dalyvavęs finansų analitikas Rimantas Rudzkis neatsako, bet „The Economist“ „trijų principų“ taikymą ekonomikai gaivinti savo atsakymais visiškai paremia. Jis tvirtina, kad A. Kubilius su mokesčių didinimu „perlenkia“. Kokie būtų naudingiausi, nenurodo, bet mano, kad PVM padidinimas būtų mažiausiai žalingas, nors ir plėstų šešėlinę ekonomiką. Deja, Vyriausybėje „tarytum nėra darbingos strateginio planavimo grupės“, todėl nors idėjų daug, jų vadyba prasta. Kadangi aiškaus ir efektyvaus pavojų valstybės finansams neutralizavimo plano nėra, ieškoma biudžeto buhalterinio subalansavimo lengvų sprendimų pagalba. Dėl to visiškai nevyksta viešojo sektoriaus struktūrinės reformos, kurios leistų sutaupyti pakankamai daug lėšų. „The Economist“ šiai ekonomikos ugdymo sričiai teikia išskirtinės reikšmės.
 
Kokios šakos labiausiai prisidėtų prie Lietuvos ekonomikos gaivinimo? Tai apdirbamosios pramonės šakos, žemės ūkis, turizmo sektorius, kai kurios paslaugos, atsinaujinančių šaltinių energetika, logistika.
 
Bet labiausiai viską paveiktų emigracijos sustabdymas. Privačiame sektoriuje 2009 metais dirbo mažiau nei 900 tūkst. darbuotojų. Jei per metus išvažiuos po 50 tūkst. žmonių, kaip žinom buvus 2005 metais, per 5–6 metus mes neteksim apie ketvirčio mokesčių mokėtojų. Emigracija – didžiausia grėsmė šalies ateičiai, sako ekspertas.
 
Deja, ji jokiu būdu nešalinama.
 
2010 07 09
 
10.17. Kai pabandai atsijungti nuo visų pasaulį kaustančių įvykių ir minčių, jausmas toks: artėjama į kažkokią globalinę, visus paliesiančią katastrofą.
 
Nuojautos, kaip žinia, dažniausiai nemeluoja.
 
Nenorėčiau būti aštuonkojis Paulis, tačiau nori nenori juo tenka remtis.
 
2010 07 10
 
9.29. Lėktuvai, autobusai pilni iš Lietuvos išvažiuojančių žmonių. Ne atostogauti. Visiems laikams. Lekia egzaminus vos išlaikę vakarykščiai abiturientai. Ar grįšit? O ko? – sako.
 
Tikrai: ko čia grįžti? Niekas jų nei riša, nei laukia. Neriša joks jausmas savo žemei, nelaukia jokia ministerija, žinyba, firma. Mano bičiulio sūnus negalėjo gyventi Briusely, atsiskyrė nuo tėvų ir mokėsi Lietuvoj: „Briusely net žolė nekvepia.“ Dabar jis gyvena Ispanijoj: jo firma Lietuvoje bankrutavo.
 
Analitikai pripažįsta: didžiausias pavojus Lietuvai – emigracija. Analitikai įspėja: euras tik sumenkintų Lietuvos finansines galimybes, neskubėkim!
 
Andriaus Kubiliaus vyriausybė nepajudinama: kuo greičiau įsivesti eurą! Ir karpo išmokas, kelia mokesčius, dar sparčiau varydama lietuvius iš Lietuvos. Jeigu kiek anksčiau dar buvo galima pliaukšti, kad „naktinės reformos“ tipo veiksmai reikalingi finansų krizei sutramdyti, tai dabartinė argumentacija, kad valstybės skolos mažinimas yra rūpinimasis mūsų anūkais, yra tokia akivaizdžiai absurdiška, jog lieka paklausti: kokiais anūkais? – kurių nebebus Lietuvoj?
 
Mūsų akyse vyksta siaubingas nusikaltimas: žmonių išvarymas iš Lietuvos. Pateisinimų jam nėra ir negali būti.
 
2010 07 11
 
9.27. Europa blaškosi tarp taupymo ir išlaidavimo. Tik JAV, Kinija, Brazilija – ir toliau sau augančios (nesvarbu, kokia JAV valstybės skola, nesvarbu, kokia tarša Kinijoje, kaip naikinama aplinka Brazilijoje) ekonomikos vartoja ir išlaidauja sau jau įprastais tempais ir mastais. Kitaip sakant, ir toliau negalvoja. Nesakau, kad žengia ir pasaulį stumia į pragarmę. Tiesiog: negalvoja, ir tiek. Kemša į pilvą, tuštinasi ir dauginasi.
 
Europa bent jau kariauja, o atokvėpio minutėm ir patiria prašviesėjimus, nušvitimus. Antai, tokia P. Toinbi (P. Toynbee) Britanijos vadus D. Kameroną ir N. Kregą išvadina „ikimoderniais dėlėmis gydančiais daktarais“, nes jie reikalauja išlaidų karpymo, kai vienintelė išeitis esantis išlaidavimas. Dž. Freizeris (Giles Fraeser), atsakydamas į Dž. M. Keinso „taupymo paradokso“ argumentą (jeigu visi taupysime, prasidės nuosmukis, dėl kurio visi tapsime skurdesni), problemą nukeliantį į tolimą ir iš esmės dabar neįrodomą ateitį, sako, kad skolas mokėti, kaip ir kai kuriuos kitus dalykus spręsti, deja, reikia jau dabar. O visos projekcijos į ateitį, deja, labai lengvai pridengia apgaules. „Visus gyvenimo sprendimus projektuokite į amžiną nepasiekiamybę, ir jums niekada neteks atsakyti už jų trūkumus.“ Kad ateity visada būna ir bus geriau, tikėtis ir mąstyti mus išmokė Hėgelis ir Marksas, sako bernardinuose.lt publikuojamas Dž. Freizeris. Ir pataiko taip pat ir į mūsų dvejonių dešimtuką. Mums lieka tik apsispręsti, kieno skolas turi padėti apmokėti valstybė: mūsų ar mūsų anūkų, kurių nebebus.
 
2010 07 12
 
9.46. Tai, ką dabar rašau, rašau su didžiu apgailestavimu, nes rašau apie Egidijų Aleksandravičių, VDU profesorių, įtakingą istoriką ir Atgimimo aušros bendražygį, tiksliau – apie tai, kaip jo pranešimas Santaros–Šviesos suvažiavime Alantoje yra referuojamas DELFI. Kadangi jokio ženklo dėl jo paskaitos referavimo viešojoje erdvėje nebūta, matyt, apie tekste pareikštas mintis galima kalbėti kaip apie autentiškas.
 
Klausimo, kurį kelia E. Aleksandravičius, esmė tokia: ar galime vadovautis XIX a. aušrininkų suformuota samprata, kad lietuviai – tai konkrečioje teritorijoje prie Baltijos jūros įsikūrusi bendruomenė, kurios nariai kalba lietuviškai?
 
Atsakymas, kurį duoda profesorius, yra toks: lietuviai yra nebūtinai tie, kurie kalba lietuviškai ir gyvena Lietuvoje. Niekas negali pasakyti, kokia kalba kalbėjosi Vytautas su Jogaila, bet jeigu mums svarbūs Radvilos, Lietuvos statutai, jeigu mes laikome save tūkstantmete tauta, tai turim suprasti, kad LDK palikimas ir aušrininkų vizija yra du Lietuvos poliai, kuriuos reikia sujungti.
 
Kas galėtų tam prieštarauti?
 
Tas sujungimo darbas pastaruoju metu itin intensyviai dirbamas: aiškinamasi, kaip ir kodėl lietuviškoji etnika, priešingai lenkiškajai, rusiškajai ar vokiškajai, laiku nesukūrė savo rašto ir bendrinės kalbos, kaip ir kodėl lietuviškosios kultūros lytys buvo nuslopintos stipriojo teisę globojančio krikščioniškojo internacionalizmo, kitaip sakant, kaip ir kodėl lietuviškoji etnika, priešingai lenkiškajai, netapo nacionalinės lietuvių kultūros ištaka iki pat naujausių laikų, kada išsprogdino visas prievartas ir išsiveržė ne tik lietuviškuoju raštu, bet ir lietuvių nacionaline valstybe, kuri lietuvių vardą, išskalbtą unijose su Lenkija, įrašė vėl į pasaulio žemėlapius ir valstybių pavadinimų sąrašus.
 
Kitaip sakant, pastarojo meto istoriosofija ir istoriografija bando aiškintis realias sąlygas ir priežastis, kodėl Senoji Lietuva tolydžio nutautėjo ir kokias problemas 1918 m. atkurtai Lietuvai, Lietuvos Respublikai, paliko LDK, Lietuvos didžioji kunigaikštystė, viena kurių, pati didžiausia, buvo skubus nacionalinės kultūros kalbos – lietuvių bendrinės kalbos ir lietuvių rašto kalbos – sukūrimas, kai kitos tautos jau buvo sukūrusios savąją „aukso literatūrą“.
 
E. Aleksandravičius sako: „Apie kalbas [tada] nekalbėjo“. Lietuviu laikytas tas, kuris myli laisvę ir gerbia Lietuvos statutą. Ar daug kas dabar pasakytų, kad lietuvis yra tas, kuris gerbia piliečio laisvę ir Lietuvos Konstituciją?
 
Aš taip pasakyčiau. Ir pasakyčiau tai dėl to, kad Lietuvos Konstitucija iš Lietuvos piliečio reikalauja gyventi Lietuvoje ir viešumoje kalbėti lietuvių kalba! Lietuvos statutai to nereikalavo. Štai dėl ko jie yra mūsų istorinės vertybės – istorinės Lietuvos teisiniai dokumentai, mūsų tūkstantmetės Lietuvos juridikos paminklai, mūsų istorinio gyvenimo, atvedusio į tautos nutautėjimą, paminklai.
 
Betautė pilietybė ir betautė Konstitucija šiandien – būtų anachronizmas visame civilizuotame pasaulyje. O kad viso pasaulio tautos patiria naująjį tautų kraustimąsi – visuotinę migraciją, tai gal, mąstant apie šiuolaikinę tautinę tapatybę, nebūtina grįžti prie viduramžių internacionalizmo ar pagoniškojo indiferentizmo kodeksų?
 
Lietuva dabar lūžio dėl savo apsisprendimo nacionalinės pilietybės klausimu taške. Jei bus nutarta, kad dviguba pilietybė yra šiuolaikinio identiteto juridinė paradigma, mes atversime vartus tam, iš ko taip sunkiai kilom išeiti ir pagaliau XX a. pradžioj išėjom. Pilietis su visa atsakomybe įsipareigojęs gali būti tik vienai žemei, vienai kultūrai ir vienai kalbai. Tai sunkus apsisprendimas, bet visi tikrai žmogiški apsisprendimai yra sunkūs.
 
Diasporos kaip šiuolaikinio lietuviškojo identiteto pilietinis įteisinimas yra šiuolaikiškai modifikuoto lietuviškojo imperializmo atmaina. Galima jį įvairiopai argumentuoti, teisinti, įtikinėti – tai demokratinės visuomenės viešojo gyvenimo kasdienybė.
 
Tačiau viską reikia vadinti savo vardais. Istorinių vertybių, ypač jei jos jau parodė savo realiuosius pavidalus, nederėtų teikti kaip šiuolaikinių, jeigu nenorime, kad tokia istoriografija būtų pavadinta pigiu transeuropiniu politikavimu ar galbūt dėl to, kad norima įtikti netgi Konstitucijos normų ar Konstitucinio Teismo sprendimų nepaisantiems asmenims, nors niekas jiems nekliudo vadintis lietuviais, o dviguba pilietybė reikalinga daugiau kaip bajoro titulas ar pigesnis sienos perėjimo būdas.
 
Ir jau visiškai nepriimtinais laikytini tokie pasakymai, kad lietuviai atgimė, iš politinės civilizacijos subjekto virsdami filologijos produktu. Tai – šmeižtas, tuo labiau bjaurus, kad persakytas lietuvių draugu besidėjusio Česlovo Milošo.
 
2010 07 13
 
9.42. Kasdienybė pilna naujų žodžių. Vieni iš jų – bandymai versti į lietuvių kalbą kokias nors naujas šių dienų sąvokas, kiti – kitakalbių žodžių lietuviškos kalkės, dar kiti – tiesiog neversti svetimi žodžiai. Susivokti kas kur – kartais daug pastangų reikalaujantis darbas, bet dažniausiai bergždžias triūsas – nėra kada. Taip ir skraido kaip kalbos kosmoso dulkės tūkstančiai angliakalbių naujenybių, kol vienas kitas atsimuša kakton kaip geras grumstas ir tu sustoji: kas tai? Kas tas GENDER? Ką reiškia „Gay pride“? O ką – tiesą sakant – reiškia „gėjus“? Ir panašiai.
 
Atmesdami visus kitus lietuvių kalbą užgriuvusius pasaulio žodžių atsargų aspektus ir susitelkdami tik lyties ir lytiškumo bei iš jų išplaukiančių santykių apibūdinimų inovacijoms susisteminti ir pabandyti atskleisti jų prasmę, o ne vien tik reikšmes, Algirdas Patackas ir Aleksandras Žarskus parašė ir „Lietuvos žiniose“ paskelbė straipsnį „Naujakalbė, arba Juodoji kalbos magija“, kurį būtina perskaityti kiekvienam. Kas dar turi bent liekaną sveiko proto, supras, kokia pavietrė yra užleista ant pasaulio ir veikia po globalizacijos vardo priedanga.
 
Autoriai nuosekliai ir vaizdingai visų pirma atskleidžia, kokiu būdu žmogaus realybė yra konstruojama su kalbos pagalba. Neperpasakosiu to proceso aprašymo – vien dėl jo būtų verta perskaityti tą straipsnį. Pasakysiu svarbiausia: mintis įsikūnija, tampa realybe per žodį, ir kokį turinį tu į tą žodį įdėsi, taip žodis ir bus priimtas. O visiems žinoma, kad į tą patį žodį galima įdėti kokį nori turinį. Jeigu tą turinį priimi, ir tikrovę matai jau per pakitusį žodį, esi „pagavęs kitą kampą“, kaip sako populiaraus serialo mafijozai Sopranai. Tokiu būdu gali būti keičiamas tradicinių sąvokų turinys, pavyzdžiui, meilė, kaip aistra, būti pamažu suvesta į bejausmį fizinį malonumą ar nepriklausomybė – į priklausymą ne Rytų, o Vakarų blokui ir pan. Ką kalbėti apie visai naujų sąvokų pagalba koreguojamą senųjų sampratų turinį, tuo būdu formuojant ir naują tikrovę. Antai, kažkada paplitęs „pederastas“ buvo pakeistas „homoseksualu“ (kokia absurdiška jo pažodinė reikšmė!), bet ir šis žodis, atrodo, imamas laikyti pakankamai grubiu, vietoj jo įvedant „gėjų“, pagal žodžio kilmę verstiną „linksmas žavus vaikinas“. Kodėl gi ne! Kodėl iš bėdos nepadarius linksmybės!
 
Tačiau už lingvistinės reikalo pusės slypi, o tiksliau – kartu su kalbos juodosios magijos (piktavalio žodžių reikšmių iš prasmių keitimo) keičiama tikrove eina naujosios socialinės būties juridizavimas ir institucionalizavimas. Autoriai plačiai aprašo, kaip bet koks pasipriešinimas kalbos satanizmui verčiamas „nepakančia kalba“ (angl. as hate speech) ir baudžiamas. JAV kai kurie laikraščiai tiesiog nurodo nevartoti žodžio „motina“, tik „moteris“, „negimęs kūdikis“ – tik „gemalas“, net sąvoka „už abortus“ esanti pernelyg neigiama sąvoka, reikia sakyti „už pasirinkimą“, „teisė į abortą“, „abortų teisių aktyvistai“ ir pan. Škotijos sveikatos apsaugos darbuotojai turi direktyvą vengti „mama“, „tėtis“ – kad nepažeistų „mažumų teisių“. „Vyras“, „žmona“ yra „partneriai“, „šeima“ – namų ūkis“, o „prostitutė“ – „komercinio sekso darbuotoja“. Atsilikimą, prietarus ir visokį kitokį „naująjį necivilizuotumą“ vainikuoja žodžiai „homofobas“ ir „fundamentalistas“.
 
Dž. Orvelas sakė: „Perversmas bus baigtas, kai bus sukurta nauja kalba“. Naujakalbė dar nesukurta. Tačiau intensyviai kuriama. Ir įtvirtinama. Autoriai to nesako, sakau aš: visų pirma per piktybiškai vartotojiškai aiškinamas Žmogaus teises, kurios yra tapusios Vakarų civilizacijos juridikos pamatu. Jų įgyvendinimu rūpinasi Europos žmogaus teisių teismas, jų normas palaipsniui perima nacionalinės teisės sistemos ir jas įgyvendinantys nacionaliniai teismai, tuo būdu internacionalizuodamiesi ir integruodamiesi į naujakalbės aptarnavimą.
 
Negana to, kuriamos tarptautinės institucijos. Tai ir Lietuvoje neseniai įsteigtas Europos Sąjungos finansuojamas (biudžetas 56 mln. eurų) Europos lyčių lygybės institutas (ELLI). Per mokyklas varoma „Gender Loops“ programa, kurios viena iš aktyvisčių – E. Žiobienė – tapo Vaikų teisių apsaugos kontroliere ir jau spėjo pasižymėti Garliavoje kaip „minios“ priešininkė. Su tarptautinės bendruomenės (netgi užsienio ministrų ir diplomatų) spaudimu prastumtas pirmasis homoseksualų „paradas“ Vilniuje. Nėra abejonės, kad sulauksime ir pirmųjų kaltinimų ir procesų dėl „nepakančių kalbų“. Dėl „veiksmų“ jau sulaukėm.
 
Koks galutinis visų tų globalizacija vadinamų veiksmų tikslas? Sunaikinimas (visų pirma – degraduojant) tų, kurie nesugebės atsispirti tai mėsmalei? Vardan tų, kurie sugebės?
 
Kaip ten bebuvę, kova už kalbą yra tapusi pirma ir svarbiausia mūsų amžinosios kovos už išlikimą fronto linija.
 
2010 07 14
 
9.48. Kaip ir dera, prieš kokį nors mūsų valstybei svarbų jubiliejų pabunda ir istorikai. Gerai dar, kad ne po. Žalgirį rekomenduoja minėti ir po 600 metų jubiliejaus minėjimo – jaučia, kad vis dėlto prasnaudė.
 
Tiek to. Žmonės paminės ir be istorikų pagalbos. Tuo labiau, kad, pavyzdžiui, Alvydo Nikžentaičio ir Dariaus Staliūno interpretacijos, kurias paskelbė ELTA, taip žiauriai politizuotos, kad pagalba nacionalinei savivokai vargu bau vadintinos.
 
D. Staliūnas Žalgirio mūšio minėjimo reiškinį laiko mitu, politizuojamu priklausomai nuo politinio režimo. Pirmojoj Respublikoj mūšis tebuvęs vienas iš Vytauto herojiškumo aukštinimo įrankių, nes antilenkiška savimonė neleidusi kalbėti apie bendrą su lenkais pergalę. Okupacijoje menkintas Vytautas, keltas ordino grobuoniškumas ir pasiaukojanti tautų kova mūšio lauke. Gi 1910 metų lietuvių sąmonėje Žalgiris beveik neegzistuoja.
 
Anot A. Nikžentaičio, ir apie patį mūšį kalbėti reikia santūriai: jame dalyvavo ne 70, o geriausiu atveju 20 tūkstančių žmonių, ir ne pats mūšis lėmė pokyčius Europoje, o tai, kad po jo Ordinas žlugo finansiškai. „Tai svarbesnis faktas, negu pergalė Žalgirio mūšyje“, reziumuoja A. Nikžentaitis.
 
Vokiečius galima mylėti dar labiau, negu myli A. Nikžentaitis, bet negi dėl to būtina klastoti istoriją?
 
2010 07 15
 
9.11. Maža pasaulio kismo detalė, tačiau reikšmingesnė už eilinį kokio nors Džozefo Štiglico pastebėjimą apie dar vieną pasaulio ekonominės ir finansinės krizės aspektą: mados ekspertai sako, kad paplūdimys vis labiau linksta į uždaresnę aprangą, o drastiškai kūną apnuoginantis bikinis vis dažniau laikomas prasto skonio ir žemos kultūros ženklu.
 
„Virvučių su lapeliais“ epochos pabaiga siejama su higienos reikalavimų supratimu ir nudegimų nuo saulės pavojais. Prisimindami ekologinio maisto populiarėjimą, atsinaujinančių energijos šaltinių paieškas, miškų ir vandenų išsaugojimo pastangas, šios paplūdimių mados – labiausiai seksualizuotos mados – kismą vargu taip vienareikšmiškai galėtume sieti su moterų pasaulio utilitarika: juk žinoma, ką moterija gali paaukoti savo lytinio patrauklumo labui! Štai kodėl kukli paplūdimio madų kitimo detalė galėtų būti siejama ir su naujo – sveikesnio, protingesnio – gyvenimo būdo paieškų karštinės apraiška ir šioje itin ideologiškoje sferoje.
 
2010 07 16
 
11.00. Liepos 15 d. suėjo 600 metų nuo Žalgirio mūšio, kurio sukaktys švenčiamos kaip nacionalinės savimonės sutvirtinimo atnašavimai. Nežinau, kodėl su tokia propaganda neminimas Durbės mūšis, mūšis prie Mėlynųjų vandenų, Oršos ar Salaspilio mūšiai, kur lietuviai buvo ir lieka neabejotinai vienintelė ir lemiama pergalės jėga, o Žalgiris, kur lenkai Jano Dlugošo dėka turi galimybę ir tokiu būdu virkdyti lietuvius, kaltindami juos bailiu pabėgimu iš mūšio lauko, su kiekvienu apvaliu jubiliejum minimas vis prašmatniau. Nesinori dar kartą baksnoti lietuvių už rambumą, bet tenka pripažinti: nei planuoto filmo, nei didelio renginio, išskyrus „Vytauto palydėjimą“ ir laimingai LTV su liepos penkioliktąja sutapatinto patriotinės dainos konkurso baigiamojo koncerto, taip ir nesurengta. Vadinasi, Žalgirio šventimas – lenkų nacionalinės savitaigos iniciatyva, į kurią mums lieka tik atsiliepti turistų eskadronais ir istorikų bei politologų komentarais per nacionalinę televiziją.
 
Šįsyk atsiliepta ir Lietuvos Prezidentės vizitu į Lenkiją ir prisistatymu naujajam Lenkijos Prezidentui Bronislavui Komorovskiui. Ir galimybe pasakyti sveikinimo kalbą šiek tiek lietuviškai, bet daugiau lenkiškai. Pažiūrėti riterių kovų ir konstatuoti, kad bendra istorinė atmintis ir toliau sieja abi tautas ir įkvepia bendrai veiklai. Lenkijos vadovo kalbos akcentai šiek tiek kitokie.
 
Užtat kiti lenkai kalba nesivaržydami. Toks Varšuvos universiteto profesorius Miroslavas Nagielskis stebisi, kaip skirtingai lenkų ir lietuvių istorikai vertina Jogailos ir Vytauto vaidmenis, nesiginčydami tik dėl vieno fakto: lietuviai paliko mūšio lauką (= pabėgo; anot J. Dlugošo, apsidairė tik prie Vilniaus). M. Nagielskiui neegzistuoja S. Ekdalio (Ekdahl) dokumentiškai įrodyta anuometinė „vieša paslaptis“, kad lietuvių pasitraukimas buvo taktinis manevras, kuris, reikia sutikti, lenkus pastatė į keblią padėtį, iš kurios juos išgelbėjo LDK Smolenkso pulkai. Varšuvos profesoriui, kaip ir lietuvių juodintojui J. Dlugošui, visai nesvarbu, kad lietuviai pradėjo mūšį pirmieji, nelaukę Jogailos komandos, o tai dėl to, kad bijojo būti išduoti, nes tąsyk būta tradicijos dar ir prieš mūšį persitarti su priešu, gal neverta kautis, gal yra galimybė susitarti. Vytautas žinojo: jei mūšio nebus – amžiams nebebus Žemaitijos, ją ištiks Prūsijos likimas. Mūšio Vytautui žūt būt reikėjo. Jogailai – nebūtinai. Kodėl nutylimos tikros to meto vidinės lenkų ir lietuvių trintys, matomos net plika akimi ir paaiškinančios daugybę „neaiškių vietų“? Kad galima būtų tvirtinti, jog mūšiui nuo pradžios iki pabaigos vadovavo Jogaila?
 
Beje, irgi lietuvis. Tik su slaviško kraujo priemaiša. Kaip ir J. Pilsudskis. Arba naujasis lenkų vadas B. Komorovskis, „turintis lietuviškų ištakų“.
 
Ką gi, būkim atlaidūs. Bet budrūs. Ir su šiokiu tokiu humoru žiūrintys į visų laikų Dlugošus.
 
2010 07 17
 
10.06. Apie patriotinės dainos konkursą neparašysi geriau, negu bernardinuose.lt parašė Gintautas Vaitoška: „Ar mylime Lietuvą, arba kodėl patriotinės dainos konkursą laimėjo M. Mikutavičius?“ Jo atsakymas toks: nekeliant klausimų apie teisybę, kaltę ir atleidimą himno žodžiai apie vienybę ir meilę skambės vis archaiškiau ir mažiau suprantamai. Šios temos mūsų patriotizmui yra svarbesnės už poetiškąsias. Iš tiesų: „Stovi, kaip dainoje pasakyta, ir nacionaliniame banke nieko nereiškiantis Marijonas, ir nacionaliniame parke namą pasistatęs banko darbuotojas. Užduotis: kartu padainuoti (= pagiedoti?) apie dorybę.“ Iš tiesų: kaip vienytis ir mylėti tuos, kurie gilioje pasąmonėje susitapatinę su agresorium, giminę kankinusiu stalinmečiu, dabar mėgaujasi kerštu, kankindami ne tuos ir ne už tai? Tuos, kurie labai pralobo Atgimimo metais savo kompartinių ryšių dėka, o šiandien neleidžia prieiti prie ežero, nes bangos skalauja jų vilų laiptus. Kaip juos mylėti tiems, kurie bažnyčiose klūpodami rodo kiniškų batų padus arba rausiasi konteineriuose? Visus Lietuvos žmones galima suskirstyti į dvi grupes: „lengvai galinčius sugiedoti Lietuvos himną ir ne“.
 
Ir vis dėlto: ne viena daina konkurso baigiamajame koncerte pati skambėjo kaip himnas. Nors sudainuoti (= sugiedoti) ją dėl daugybės aplinkybių dainininkams tikrai buvo gal net sunkiau, negu Marijonui Mikutavičiui, kurį „lengva nubausti, lengva pagauti, lengva priversti gėdytis ir rausti“. Tai – grynasis, tikrasis patriotizmas, piliečio pozicija išreikšta dalyvavimu konkurse ir dainavimu apie tai, kas aukščiau „paprasto“ piliečio, apie tai, ko dar „nieks nesuprato“. Bet supras: patriotizme esama vieno nekintančio sando – ištikimybės. Bent jau lojalumo savo valstybei. Ji viena tegali vienyti žmones, išgrynindama jų vertybes. Be jos – ir šios bevertės.
 
2010 07 18
 
10.16. Kaip mes pralaimim? Ogi kaip paprastai – nematydami, kas po kojom. Aukštai iškėlę galvas.
 
Išsiuntėm savo karo vadą į Žalgirio mūšį ir palikom lenkų karaliaus malonei – nei metraštininko, nei poeto, tik batsiuviai su virėjais!
 
Lenkai transliuoja savo dar beveik dlugošinę versiją, net Alfredas Bumblauskas, kuris padeda komentuoti tai, kas mums rodoma, neištveria, prikiša savo kolegoms lenkams dėl jų tendencingumo; mes klausomės, ką skelbia šventės vedėjas ir ką nesuprantama lietuvių kalba perpasakoja „vertėjai“, žiūrim į netvarkingai besiblaškančius 37 laipsnių kaitroj kepančius šarvotus vyrus ir matom tik karalių Jogailą, 150 000 žiūrovų ir vežimu išvežamą negyvą ordino magistrą. Ko nematė Lietuvos žiūrovai, klausia pranešėjas vakaro žinių laidoje ir rodo TV žurnalistų nufilmuotus kadrus su Vytautu ir lietuvių kariais. Tada jau lyg ir galima patikėti, kad ir mes ten buvom, kaip sakoma, midų vyną gėrėm, per barzdą varvėjo, tik burnoj neturėjom.
 
Ką – negalėjom pasiųsti ten savo TV brigados, kuri transliuotų viską nuo pradžios iki galo? Savo komentatoriaus, kuris žmoniška kalba aiškintų, kas vyksta? Iš džiaugsmo, kad lenkai įsileido į savo regos lauką lietuvį Vytautą, užmiršom visa kita? Ar „visa kita“ išvis nesvarbu – ką, kaip ir kodėl lenkai rodo.
 
Kiekvienas mūšis turi būti laimėtas du kartus: tikrovėje ir istorijoje, teisybė. Ir net jeigu tikrovėje, parodęs neįtikimą ryžtą, valią ir sugebėjimą sumušti Ordiną mūšio lauke, Vytautas yra priverstas palikti Ordiną nusigaluoti jam pačiam, nepasiekia visiškos jį tenkinusios pergalės, tai istorijoj ir jis, ir mes už jį ir su juo kartu tą mūšį pralaimim iki šiolei. Lenkai iš jo semia savo patriotizmą ir netgi finansinę naudą (įdomu, kiek į Lenkijos biudžetą įneša Žalgirio turistinės pramonės produktų vartotojai), mes irgi malam jiems pelno miltus, tuo pat metu patirdami akivaizdų pažeminimą. Mūšis už Žalgirį istorijoje dar nesibaigęs, bet kolei kas mes jį žiauriai pralaimim. Ir sakyti, kad lietuviai šiemet šventėje atstovauti visai neblogai – tai smarkiai prasilenkti su tiesa. Lietuviai šventėje dalyvavo tikrai gerai, bet kaip juos pateikė viešumai – tai galima prilyginti sušvelnintam (nors irgi nelabai: kaip mūšį pradėję lietuviai atsitraukė, taip jų ir nesimatė iki spektaklio pabaigos) Dlugošo pasakojimo variantui.
 
Tuo galima būtų ir užbaigti apmąstymus apie Žalgirio 600 metų jubiliejų, jeigu LTV vakare nebūtų parodžiusi poezijos ir muzikos vakaro įrašo. Jis padarytas Liepos 6-osios proga, bet skirtas Žalgiriui. Taip Lietuvos nacionalinė televizija gelbėja Lietuvos nacionalinę valstybę: saviveikla vietoj valstybinės politikos. Lenkams Žalgiris – nacionalinės garbės reikalas. Lietuvių premjeras tuo metu su savo partija stovyklauja vasaros sąlėkyje ir tąso smulkius savo partijos valdžios siūlelius.
 
2010 07 19
 
9.52. Stebimasi, kad Žagarės vyšnių festivalio idėja kilo anglei, o ne kam iš žagariečių. Ko stebėtis? Nors ir atvežtinės, vyšnios yra Žagarės turtas, prie kurio seniai priprato visi. Maži medeliai, uogos didžiulės, beveik juodos, sultingos, švelnaus skonio. Vos panokusias jas puola varnėnai. Kiekvienas kiemas keldavo kaliausę, bet ir paukščiai ne pirštu perėti. Šeimininkės turėjo tarškynes, vaikams liepdavo arba pačios čiupusios tarškė, būrius juodų grobikų baidydamos. Uogienes virė lauko virtuvėse ar tiesiog po medžiu ant laikinos plytos. Tiesa, tada reikėjo saugotis širšių, kurias uogienės kvapas ir cukrus traukdavo spiečiais, jos suko virš puodo ir krito į saldų pragarą. Visa tai buvo elementariausias gyvenimas. Tačiau kitur tokio nebuvo. Tai kaip vertybę ir pastebėjo anglų moteriškė. O kadangi ji jau buvo adaptavusis vartotojiškam gyvenimui, suprato, kaip iš vietinės vertybės padaryti turistinį biznį. Ir padarė. Surengė kaliausių konkursą ir dabar ilgai dar po festivalio Žagarėj siautėja legionas kaliausių. Meistrai daro tarškynes. Virėjos ant laužo verda uogienes. Na, o kaip ir dera visiems festivaliams ar kitokioms masinėms atrakcijoms, „vietinis savitumas“ apaugintas koncertais, vaidinimais, prakalbom, atidarymais ir uždarymais – tokia pusiau pagoniška, pusiau krikščioniška vakarietiško tipo vartojimo fiesta, kuriai dabar prirašomas ir vietos bendruomenės telkimo vaidmuo. Ką gi, visi taip daro, daro ir Žagarė. Ir net savitai. Net festivalio pavadinimas žiemgališkai išdidus: „Neturim jūros kranto… Ir nereikia“. Gal tikrai: reikia gyventi iš to, ką turi. Visais laikais. Vienais – gyventi, kitais – buvusį gyvenimą vartoti.
 
2010 07 20
 
9.29. Kokios yra lemiamosios Lietuvos nelaimės dalys? Jos dvi: visiškai nudvasintas, sumaterialėjęs žmonių egoizmas ir atviros sienos. Egoizmas be lašelio patriotizmo išvaduoja iš atsakomybės žemei ir bendruomenei, judėjimo laisvė ir atviros sienos traukia ten, kur kuo greičiau galima pasiimti kuo daugiau. Neteigiu, kad dėl patriotizmo išplovimo kalti tik patys žmonės: skalbti jie buvo ir politikų, ir mokytojų, ir žurnalistų, ir tarptautinių organizacijų. Tačiau nemanau jų ir teisinti: nulūžo, palūžo mūsų žmonės pernelyg greitai ir pernelyg lengvai. Trakštelėjo – ir išsiderino dvasinis mechanizmas, taip nuostabiai veikęs Atgimimo mitinguose.
 
Ir vis dėlto baisiausia mūsų tautos nelaimės pusė – senstančios ir turtingos save aptarnauti leidžiančios Vakarų Europos klasta: atvažiuokit, čia geriau, čia jūs gyvensit žmoniškiau. Anais laikais darbo jėgą į Sibiro kasyklas trėmė jėga, šiais laikais darbo jėgą į Vakarus traukia sotesne gerove. Taip, žmonėms su suluošintu patriotizmu tai visiškai priimtina. Tačiau tautai ši Vakarų klasta nė kiek ne mažiau pavojinga ir pragaištinga, negu Rytų tremtys. Išvažiavusieji ir liks ten, o Lietuva vėl viską iš pradžių turės pradėti su tais, kurie sąmoningai apsispręs likti savo žemėje.
 
2010 07 21
 
10.51. Ačiū, Viešpatie! Jau ne tik tokie kaip aš, „paraščių filosofai“, bet ir viešosios nuomonės reguliuotojų į užribius dar neišmesti teoretikai bei apžvalgininkai prabyla apie tai, ką dešimtį metų diena dienon būgnijau savo kasdienio gyvenimo pastabomis: žūstame, beribio liberalizmo vardan atsisakę tautinės valstybės idėjos, vertybių ir gyvenimo būdo.
 
Tai labai argumentuotai „Lietuvos žiniose“ liudija vienas iš aktyviausių pastarojo meto laikraščio apžvalgininkų Saulius Spurga. Pritardamas filosofo Alvydo Jokubaičio minčiai, kad demokratija neturi kitos terpės skleistis, kaip tik tautinę valstybę, nes be tautinės individualybės demokratija praranda savo ribas, savo atstovaujamuosius piliečius ir tampa kratos be demos, Saulius Spurga pabrėžia, kad, nuvertindamas tautiškumą, liberalizmas išstumia moralę, o brukdamas visoms tautoms tinkančias vertybes siūlo tokį etinį minimalizmą, kuris neturi didesnio potencialo įkvėpti nuoširdžiam valstybės statybos darbui. „Mūsų valstybė – tarsi UAB-as, kur aukštinama liberalioji rinka ir jos dėsnius norima pritaikyti visoms gyvenimo sritims. Tokios nuostatos tiesiog stumia žmones iš Lietuvos, nes pagal šią logiką geriausias sprendimas vaikantis ekonominės naudos – tiesiog imti ir išvykti.“
 
Jeigu dar prieš metus Lietuvos viešojoje erdvėje kaip šventieji pleveno keli liberalai ir nieko daugiau, tai dabar virš horizonto jau kyla nauji mąstytojai, kai kurie iš jų – buvę labai jau liberališki. Tai nei priekaištas, nei ironija. Tai tiesiog fakto konstatavimas: liberalas, jeigu jis turi sąžinės ir gerbia tikrovės faktiškumą, ir teoriškai, ir praktiškai anksčiau ar vėliau padarys išvadą, kad ne tik tautų normalaus gynimo, bet ir pasaulio demokratinio sutvarkymo galimybė viena – gerai veikianti nacionalinė valstybė.
 
Tokio susivokimo procesas yra prasidėjęs. Galime pasakyti: esam atgaunantys viltį. Nes viskas prasideda dvasioje ir galvoje.
 
2010 07 22
 
10.33. Jūratės Laučiūtės „Ar dar ilgai Žalgirį minės lietuviai“, paskelbtas šios dienos „Lietuvos žiniose“ ir konstatuojantis, kad „jaunimas nusigręžia ne tik nuo lietuvių kalbos. Jis nusigręžia ir nuo Lietuvos istorijos“, svarbesnis net ne savo įžvalgom apie istoriją, bet apie kalbą. Kad 150 metų senesnis už Žalgirį Durbės mūšis, „turėjo tapti visos tautos, kiekvieno lietuvio širdies švente ir galingu kūrybos impulsu ateičiai“, kad net Žalgiris paminėtas ir be filmo, ir be romano ar bent naujos populiarizacinės studijos – žinom ir beveik apsipratom: e, ko norėti, mes gi lietuviai! O štai kad anglų kalbos egzaminas abiturientų laikytas geriau, negu lietuvių, buvo išgirsta be refleksijos, autorė pirmoji sukluso ir paklausė savęs ir keleto kitų – kodėl? Ir sužinojo bei mums visiems pasakė: todėl, kad moksleiviai nemėgsta lietuvių kalbos pamokų. O nemėgsta visų pirma dėl to, kad „pasak jų, nebelieka laiko „humanitariškai“ įsijausti, įsigyventi į gimtosios kalbos skambesį, pamilti to skambesio sukurtą ypatingą, lietuvišką pasaulį“.
 
Reikia sutikti su tuo: ko tik nemokoma mokykloje ir dar planuojama mokyti! O kieno sąskaita? Ar tik ne gimtosios kalbos? – juk ir taip ja kalbi, ją „moki“. Tačiau dar baisiau, nei laiko trūkumas, lietuvių kalbą slegia ir mokyklose įsitvirtinęs požiūris, kad anglų kalbą mokėti reikia geriau, nei lietuvių, nes anglų kalba – „pasaulio kalba“, o lietuvių – „regioninė“. Kompromituojama lietuvių kalba ne tik psichologiškai, niekinama ji ir konceptualiai: lietuvių rašytojų kūrybos dėstymas lyginant ją su to paties laikotarpio kitų tautų rašytojų kūryba praktiškai visiškai išjungiant istorinius tų kūrinių sukūrimo kontekstus, yra sąmoningas lietuvių ir lietuvių literatūros diskreditavimas. Kas sugalvojo sveiku protu nesuvokiamą lietuvių XIX amžiaus rašytojų gretinimą su XIX amžiaus prancūzų, anglų, vokiečių ar rusų rašytojais?! Tarsi rusų literatūros „aukso amžius“ nebūtų tapęs lietuvių rašto draudimo sąlygomis! Iš pačių pašaknų ir kur kas įvairiapusiškiau, negu okupacijos laikais, mūsų kultūra per kalbą naikinama „laisvosios rinkos“ sąlygomis.
 
2010 07 23
 
9.43. Taip, tikrovės nebėra. Tikrovė sunaikinta.
 
Kada tai prasidėjo? Kada tai įvyko?
 
Prasidėjo tai, ko gero, dar ikiistoriniais laikais, kai tik sąmonė ėmė reflektuoti, išsiverždama iš gyvūninio tikrovės akivaizdumo ir suskaldydama ją į begalę sudedamųjų dalių, kurias galima buvo stebėti ir apmąstyti visas kartu ir kiekvieną atskirai. O, tai buvo aistringa pastanga tikrovę vėl suvienyti, atkurti. Visos filosofijos, visos religijos yra nuostabūs tikrovės rekonstravimo, tikrovės „sutikrinimo“ bandymai. Kas yra tikra tikrovėje, tiek tikra, kad tuo galėčiau neabejoti? – buvo pats nuostabiausias visą Vakarų civilizaciją gimdęs klausimas. O patį fundamentaliausią atsakymą į šį klausimą, kiek į jį galima atsakyti žmogaus suvokimo ir supratimo galių erdvėje, davė Imanuelis Kantas, iš kurio netruko išsityčioti Georgas Frydrichas Hėgelis, tikra paskelbęs būties visovę. Po to negalėjo neateiti pozityvistinė filosofijos kontrrevoliucija, sunaikinusi ne tik idėją, bet ir kalbą – idėjos rūbą. O argi nuogybė – tikrovė? Tai buvo dar filosofų ir apskritai intelektualų, bent jau eruditų, reikalas. Atsirado suprantančių, kad, tapusi masių sąmonės nuosavybe, filosofinė kontrrevoliucija išsiverš socialiniais chaosais. Visas XX amžius buvo bandymas bent jau ideologijomis konsoliduoti potencialų chaosą. Pastangos žlugo. XXI amžius prasidėjo pirmaisiais tikrovės nei jausmo, nei pagavos nebetekusios visuomeninės sąmonės traukuliais, kuriuos kolei kas vadiname (na, bandom vadinti) krizėmis, tačiau ir krizėms vardus duodantieji nebetiki, kad jie, tie vardai, turi ką nors bendra su tikrove. Pagaliau ir nesvarbu – juk jos nėra, tad dėmesio vertas tik vienas šios veiklos aspektas: kiek jis padeda manipuliuoti, o sėkmės atveju – ir mutuoti tai, kas anksčiau buvo vadinama tikrove.
 
Iš tiesų, negi nežavinga, kad būties visovė įsikūnija parduotuve „Pėdkelnių visovė“ arba tokiu kone hėgelišku šūkiu, kaip Maksimos lozungas „Apie viską pagalvota!“
 
Tik kodėl aš vis dėlto negaliu pripažinti, kad tai ir yra tikrovė?
 
2010 07 24
 
Nekonstitucinės dvigubos pilietybės klausimu bent kiek apibrėžčiau pakalbėti pasiryžo V. Landsbergis, „Lietuvos žiniose“ paskelbęs straipsnelį „Išeivija reikalauja?“
 
Ką užsienin emigravę lietuviai įgytų? Anot V. Landsbergio, tik patogesnes keliones ir galimybę balsuoti, kad galėtų „iš tolo paveikti lietuviškų veršių valstybės kryptį“.
 
Ką įgytų Lietuva? Lietuva būtų apdovanota galimybe gretimoms valstybėms ne tik protinti „veršių tautą“, bet ir – esant norui, – o tokių siekių esama, „pakoreguoti“ sienas ir valstybės teritoriją.
 
Ne visi pelnytai kartūs žodžiai pasakomi tiems pokario emigrantams, kurie pilietybę kildina iš tautybės, o ne iš valstybės. Iš tiesų, kas gi trukdo pasirūpinti Lietuva, kur lietuvis begyventų, kad ir be lietuviško paso? Tad ne apie rūpinimąsi Lietuva, o rūpinimąsi savimi ir dvigubos pileitybės atveju kalbama. Būkit, lietuviai, kokioj tik norit šalyje ir vadinkitės lietuviais net ir be Lietuvos paso – juk patys apsisprendėt rinktis „kitą šalį iki pat jos pilietybės“. Bet jeigu norit būti ne tik lietuviais pasaulyje, bet ir Lietuvos piliečiais, grįžkit Lietuvon ir kartu su mumis smaukit Lietuvos žudikus jos politinių banditų, biurokratinių reketininkų ir viskam, išskyrus asmeninę gerovę, abejingų miesčionpalaikių tuntus. Sunaikinkim mūsų naikintojus! Deja, tai galima padaryti tik Pilyje, o ne už jos.
 
„Žadi antrą pilietybę – geras!“ – ironizuoja Seimo narius V. Landsbergis.
 
Deja, man atrodo, ir per vėlai, ir per švelniai: populistinis traukinys su neribota dviguba pilietybe nuvažiavęs jau pernelyg toli.
 
2010 07 25
 
19.00. Kad Lietuvos valstybė nebevaldoma ir kaip išspauda plūduriuoja „laisvosios rinkos “ regione, suformuotame Vakarų Europos socialistų ir vadinamu Europos Sąjunga, su didesnėm ar mažesnėm išlygom pripažįsta daugelis. Nedaug kas garsiai, kiek daugiau – pusbalsiai, didžiuma – tyliai.
 
Tačiau ir iš pripažįstančiųjų mūsų dreifą, ir iš nepripažįstančiųjų beveik niekas neklausia, ar dar galima ką nors padaryti gelbstint bent tautą.
 
Mano bičiulis V. V. yra balta varna. Jis mano, kad konstitucinė reforma galėtų daug ką pakeisti. Kokia politinė valia galėtų ją inicijuoti ir įvykdyti, jis neatsako. Tik mano, kad 1992 metų Konstitucija savo galias išsėmė ir nebeveikia, o jos pakeitimas būtų įmanomas tik įvykus kokiam nors dideliam vidiniam visuomenės sukrėtimui. Vidiniam – tai dvasiniam. Aš abejoju, ar mes dar turim tai, ką galėtume pavadinti visuomenės dvasia.
 
Juk po Konstitucijos priėmimo jau įvyko du didžiuliai sukrėtimui, kurių lietuvių dvasia nė nefiksavo – jos seismografai nevirptelėjo. Pirmasis Lietuvos pamatų konstitucinis sudrebinimas įvyko 2003–2004 metais. 2003 metais buvo priimtas Konstitucinis įstatymas dėl žemės pardavimo užsienio subjektams (47 straipsnio papildymai) ir dėl teisės rinkti savivaldybių tarybų narius suteikimo ne Lietuvos piliečiams, nuolatinai gyvenantiems savivaldybės teritorijoje (119 straipsnio „pakoregavimas“). 2004 metais Konstitucija buvo papildyta Konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje“, kuriame juodu ant balto parašyta: „Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis“ (Akto 2 punktas). Kad būtų visiškai aišku, Akto pirmasis punktas dar nurodo, kad „Lietuvos Respublika /…/ dalijasi ar patiki Europos Sąjungai valstybės institucijų kompetenciją /…/“ ir t. t. – kitaip sakant, perleidžia dalis savo suvereniteto. Ar galėjo tikėtis didesnio sukrėtimo tauta, kuri dar 1992 metais visuotiniu referendumu nusprendė, kad „suverenitetas priklauso Tautai“ (2 str.)? Ar trūktelėjo koks tautos nervas? – Tik iš Lietuvos kaip smėlis iš pradurto maišo dar sparčiau pabiro emigrantai.
 
Nereikia mums jokios naujos Konstitucijos ar kitokios konstitucinės reformos. Ji seniai jau įvykdyta. Dabar reikia tik šitai pripažinti: pasakyti, kad nuo 2004 m. gegužės 1 dienos 1992 m. spalio 25 d. Lietuvos Respublikos Konstitucija kaip vientisas teisės aktas nebegalioja, o veikia kaip stumtraukis, nes vieni jos straipsniai ir aktai prieštarauja kitiems.
 
Iš to sektų labai svarbi išvada: jeigu sugebėjom tapti vėl priklausomi – gal sugebėsim pasakyti, kad nebesam nepriklausomi? Gal tai galėtų būti tas dvasinis sukrėtimas, kuris galėtų tapti naujų apsisprendimų pamatu?
 
Gal ir netaptų. Bet tai irgi būtų bent jau tiesa, o ne melas patiems sau.
 
2010 07 26
 
9.11. Niekas taip akivaizdžiai neparodo liberalų kosmopolitų neapykantos nacionalinei idėjai, kaip 1941 m. birželio 14 d. sukilimo ir Laikinosios vyriausybės traktavimas. Jausdami šiandieninės politinės „laisvosios rinkos“ konjunktūrą, šiuo klausimu jie išsijuosia taip, kad diržų galai ima makalotis po jų pačių kojom. L. Donskis paskelbė, kad lietuviams „nepavyks susitaikyti su savo istorija“, kol jie nepripažins, kad Laikinoji vyriausybė veikė prieš savo piliečius ir bendradarbiavo su naciais. T. Venclova teigia, kad Laikinoji vyriausybė „pakenkė Lietuvos prestižui labiau nei kitas Lietuvos priešas“. Kas nesutinka su tokia jo pozicija, anot jų, Lietuvai kenkia ir šiandien.
 
Neargumentuosiu šių istoriją iš esmės, iš pamatų iškraipančių teiginių nepagrįstumo – tai pakankamai išsamiai atlieka K. Girnius šiandieninėje „Lietuvos žinių“ publikacijoje “ publikacijoje „Laikinoji vyriausybė ir žydai – ką žinome?“ Paakcentuosiu vieną K. Girniaus užuominą: klausimas beveik netyrinėtas. Gal dėl to ir netyrinėtas (net A. Damušis nesusilaukė istorikų dėmesio, nors gyveno Lietuvoj), kad galima būtų pliaukšti kas šaus į galvą?! Tikrai, anot K. Girniaus, „gal jau laikas rinkti faktus?“
 
O kol mūsų istorikai svarstys, laikas ar dar ne laikas (nes dar ne visi liudininkai išmirė), priminsiu vieną principinę poziciją, be kurios sąžiningai negali būti išspręstas joks Lietuvos istorijos klausimas: Birželio sukilimas ir Laikinosios vyriausybės veikimas buvo vienas iš Lietuvos valstybės atkūrinėjimo epizodų tokioje pat nesibaigiančių Lietuvos okupacijų sekoje.
 
Visa kita buvo tik nuobiros.
 
2010 07 27
 
10.01. Dar viena bepročiaujančio pasaulio tragedija: 19 žuvusių ir 342 sužeisti per Duisburge (Vokietija) vykusį „Meilės parado“ festivalį. Valdžios ieško kaltų, kaltieji ginasi, kuriamos sąmokslo teorijos. O viskas banaliai paprasta: kai buvo suvokta, kad numatyton erdvėn milijonas žmonių nesutilps, buvo uždarytas įėjimas į vienintelį festivalio vieton praleidžiantį tunelį – ir prasidėjo spūstis, pasibaigusi žūtimis. Festivalio rengėjai paskelbė, kad „Meilės paradas“ niekada nebebus rengiamas. Suprantama: siautėti po kruvinu vardu vargu bau kas benorėtų. Tačiau ar tai bus ženklas atsisakyti kitų panašių „renginių“, pardavinėsiančių save kaip saugesnius, žmoniškesnius?
 
Kalti, žinoma, yra ir „festivalio“ organizatoriai, ir saugos tarnybos, ir miesto valdžia – visi galimi pavojai buvo žinomi ir anksčiau. Tačiau ar būtų įmanoma surengti tokias fiestas, jeigu nebūtų į jas plūstančių milijonų? Nelaimės gelmė – nuo alkoholio ir narkotikų apdujusiuose milijonuose, kuriuos tiesiog pirštu pamojus galima sutraukti į save trypiančias minias. Tokia yra masinė sąmonė, kuria tik nepakankamai apskaičiavęs naudojosi „Meilės parado“ organizatorius Raineris Šalteris (Schalter). O kad jis, neatlaikęs savo jausmų, festivalį uždarė, bus nubaustas dvigubai griežčiau – už pasaulinio verslo žlugdymą.
 
2010 07 28
 
10.35. Lenkija eina Vakarų Europon kaip tankas.
 
„Lenkijos pasiryžimą vykdyti ūkio reformas galima rodyti pavyzdžiu visai Europai“, rašo JAV dienraštis „The Wall Street Journal“. Sumažinti mokesčiai ir pagreitintas ES lėšų absorbavimas, dar 2007 metais sutvarkyta socialinio aprūpinimo sistema ir nesumažintas vartojimas net krizės metu, sugebėjimas neįsileisti milžiniškų paskolų užsienio valiuta ir netgi tai, kad zlotas nebuvo susietas su euru, buvo tie veiksniai, kurie padėjo Lenkijai atlaikyti „pasaulio finansų krizės“ europinę bangą beveik nenukentėjus: surinkta mažiau mokesčių, bet bankinių paskolų sistema funkcionuoja be didesnių problemų.
 
Visų tų „sėkmės veiksnių“ kaip žalumos dykumoje nerasi Lietuvoje. Beje, ir paties svarbiausio mums, apie ką nešneka Lenkijos liaupsintojai, nes jiems tai atrodo taip natūralu, kaip oras: Lenkijoje didžiulę dalį BVP sukuria smulkusis ir vidutinis verslas.
 
Tačiau Lenkija ir toliau mažins biudžeto deficitą, didins pensinį amžių, mažiau rems ūkininkus. Lenkijos liberalai svajoja tęsti valstybės ūkio privatizavimą, jeigu turės daugumą po 2011 metų rinkimų. Vis dėlto jau dabar lenkai pasiekė esminę pergalę: sustabdė emigraciją. Jei 2005 metais išvykti norėjo 73 proc. lenkų, tai dabar apie darbą užsienyje svajoja tik 23 proc. gyventojų.
 
2010 07 29
 
10.01. Šiandien prasidėjo Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) ir Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungos kraštų valdybų pirmininkų suvažiavimas, kuris bendromis 26 šalių emigrantų iš Lietuvos jėgomis spaus Lietuvą dėl dvigubos pilietybės įvedimo. Suvažiavimas prasideda palaikomas ir Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės, anot kurios, negali būti „jūs“ ir „mes“ – „visi esame Lietuvos žmonės“. Ar šis Prezidentės pasakymas reiškia būtent dvigubos pilietybės visiems lietuviškos kilmės žmonėms teikimo nuostatą, ar tik diplomatinį problemos permetimą rudeninei Seimo sesijai – neaišku, tačiau suvažiavimas džiūgauja: Prezidentė mus palaiko! – „Atimti Lietuvos pilietybę prieš žmogaus valią negalima!“
 
Įdomi logika: žmogus pabėga iš savo valstybės, prisiekia kitai ir dar kaltina, kad turėtąją pilietybę iš jo atėmė! Jeigu tai ne juoda demagogija, tai tikrai ne kas su tokio žmogaus mąstymu.
 
Ši pozicija bandoma susieti su kita nesąmone: „pilietybė įgyjama gimstant“. Gimstant įgyjama ne pilietybė, o tautybė. Net Lietuvoje lietuvių šeimoje gimęs vaikas nėra pilietis, o tik lietuvis (ir tai nebūtinai – jis gali pasirinkti ir kitokią tautybę). Piliečiu jis tampa subrendęs, gaudamas pasą ir prisiimdamas visus piliečiui derančius įsipareigojimus savo valstybei. Visai teisingai daroma, pilietybės nesuteikiant ir bet kuriam imigrantui, kol jis neįsisavina šalies piliečiui keliamų brandumo reikalavimų – mokėti valstybinę kalbą, suvokti istoriją, žinoti konstitucines normas, prisiekti lojalumą valstybei. Dabar gi savieji ragina keisti Lietuvos Konstitucijos normas, nepaisyti kategoriško Konstitucinio Teismo išaiškinimo, rasti landą savo interesams (vizos ir kita) per rinkėjų balsų besivaikančius „tautos atstovus“ seime.
 
Atsipeikėkit, lietuviai! Kas jums trukdo grįžti Lietuvon, jeigu norite būti Lietuvos piliečiais? Biurokratinė tvarka? Tai apie tai ir klabėkit! Tikrai, kiekvienam grįžti Lietuvon panorusiam lietuvių kilmės žmogui pilietybė turi būti atstatyta be jokių trukdžių! Vienintelė sąlyga: žmogus turi nuolat gyventi Lietuvoje, kiton šalin išvykti tik laikinai.
 
Piliečiai gyvena Pilyje.
 
Ir nereikia mūsų graudinti įvairiausiomis naudomis. Visa, ko reikia Piliai stiprinti ir ginti, mes galim gauti iš priešpilio pirklių.
 
2010 07 30
 
12.06. 1940 m. liepos 30 d. į Maskvą „saulės parvežti“ išvykusios delegacijos garbei „Lietuvos žinios“ paskelbė gana įdomų istorinį pokalbį. Jo vedėjo A. Medalinsko klausimas esminis: „Ar suprato Lietuvos inteligentai, /…/ kad tapo įrankiais pasirašant paskutinį Lietuvos okupacijos aktą?“ M. Tamošaitis atsako tuoj pat ir tiesiai: „Tuometinė inteligentija nesuvokė, kas įvyko 1940 metų vasarą.“ Plačiai aptarus ir žinomus, ir nežinomus faktus, konstatuojama: „Dauguma klydo manydami, kad su sovietų armijos atėjimu žlugo ne nepriklausomybė, o tik A. Smetonos valdymas.“ A. Anušauskas priduria: „Atmetimo reakcijos naujos valdžios atžvilgiu nebuvo, nes visi tikėjo tuo, kas buvo parašyta sutartyje su Sovietų Sąjunga.“
 
Ar bereikia bakstelt pirštu, kad andainykštės iliuzijos 1:1 atitinka šiuolaikines? Tik praregėjimas šiandien vyksta lėčiau. Tiesą sakant, ir sąlygos susivokimui sunkesnės: ir propaganda išradingesnė šiandien, ir veiksmai subtiliau niuansuoti, ir deportacijos ne tokių drastiškų formų. „Praregėjimas įvyko tik 1941-ųjų pavasarį, kai prasidėjo didžiulis sovietų spaudimas, visi galutinai atsimerkė tik 1941 metų birželį po pirmųjų deportacijų.“
 
Tiesa, spaudoje jau rodosi žodžių apie grėsmę tautos išlikimui. Tik jei anuomet susivokimas neleido susiorganizuoti atoveiksmiui, nes okupantai (o ne kokie nors neaiškūs „sovietai“) elgėsi greitai ir ryžtingai, tai dabar ir paskatų priešinimuisi nebelieka: tikrovė sunaikinta metafiziškai, tauta išjuokta liberaloidų, o valstybę baigia naikinti „parlamentinių partijų“ konsorciumas su konservatorių dominuojama vyriausybe priešaky. Nacionalinės valdžios imitavimas yra tas švilpukas, per kurį šiandien išleidžiama paskutinė Tautos dvasia.
 
Ar sunku rasti aukščiausio lygio (gerai apmokamą) inteligentą, kuris „euroatlantinėmis vertybėmis“ džiūgauja panašiai, kaip Liudas Gira: „Vien dėl to verta buvo gyventi. /…/ rytoj, jau rytoj pamatysim iš arti, pamatysim patį Staliną.“
 
Tada, amžiaus vidury, „Lietuva atsidūrė tarp nacistinės Vokietijos bei sovietinės Rusijos ir, deja, nesugebėjo pasiūlyti naujo savo valstybės projekto“.
 
Ar ne dėl tos pačios priežasties esame ir šiandieninėje situacijoje?
 
2010 07 31
 
10.37. 2029 metais Britanijoje gyvens 70 mln. žmonių. Labai didelę dalį prieaugio sudarys imigrantų vaikai. Britanijoje gimusios moterys gimdys 1,84 vaiko, imigrantės – 2,51. Tą tendenciją rodo reali statistika. 1998 m. imigrantės pagimdė 86 456 vaikus, 2009 m. – jau 174 400. Procentais – 13,6 ir 25. Ketvirtadalis gyventojų prieaugio – su imigrantų pagalba – daugoka, ar ne? Britanijoje, kur gimstamumas apskritai mažėja, tai aliarmo skambutis. Ar bepadės imigraciją ribojantys įstatymai?
 
Kokia dalis imigrantų bus nukreipiama į Lietuvą ir kitas „jaunesniąsias seses“?
 
Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras R. Ozolas

Naujienos iš interneto