Ką reiškia neapibrėžtumai, gerai iliustruoja ką tik pasirodžiusi knyga „Kelias į nepriklausomybę. Lietuvos Sąjūdis 1988–1991“.

 

Nepriklausomybę atkurią paskelbėm 1990 m. kovo 11 d. Pasaulis ją pripažino 1991 metais, žlugus Maskvos pučui ir galutinai subyrėjus TSRS.

 

Maskva visai neseniai pareiškė, kad 1991 m. sausio 13 d. Lietuvos valstybės dar nebuvo, tad kompensacijų Lietuvai mokėti nereikia.

 

Kodėl atsirado toks bjaurus neapibrėžtumas?

 

Atsirado todėl, kad ant knygos viršelio pabūgta istorinio Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vardo, nors būtent su šiuo sąjūdžio pavadinimu Lietuva atėjo į Nepriklausomybę, paskelbdama valstybės atkūrimo Aktą.

 

Dar apie trečiadienio „teisę žinoti“, bet nebe svarstybų objektų, o subjektų aspektu.

 

„Prokurorų ansamblis“ akivaizdžiai pademonstravo, kaip toli ne tik valdžia, bet ir „nešališkumo bastionas“ – teisėsauga – yra nutolusi nuo to, kam atstovauja ir kam dirba. Visuomenė, tauta ar tiesiog žmonės, kurie sudaro gyvą Lietuvą, jų kalbose buvo apibūdinama tik neigiamai. Teisėsauga – prokurorai, teisėjai, – kad ir daranti klaidų, ir veikianti pagal netobulus įstatymus, – tik teigiamai. Kuo paremta teisėsaugos žmonių puikybė?

 

Paremta tuo, kad jie yra laisvi ir žinantys, o „minia“ yra neišmanai ir nelaisva, afektuota iki moralinio pakrikimo.

 

Kai stovima ant tokių pamatų, teisėsaugininkų laisvė spręsti nepriklausomai nesunkiai tampa savivale. Tai ir pademonstravo disputantai savo požiūriu į visuomenę. Visuomenę vadinti nesveika, netgi jei ji iš tiesų nesveika – ne teisėsaugininkų reikalas nei kaip specialistų, nei – pagaliau – kaip piliečių, nes jie yra žmonės tarp žmonių.

 

Atsistatydino generalinis prokuroras Algimantas Valantinas. Prezidentė Dalia Grybauskaitė pareiškė: derėtų pasitraukti ir abiem jo pavaduotojams.

 

Politikos kuluaruose – šiurpelis: kas darosi? Povilas Malakauskas, VygaudasUšackas, dabar A. Valantinas, ir visi – dobrovolno-prinuditelno.

 

Kai kas sako tokios įvykių eigos netoleruosiąs: kur tai matyta, kad Kovo 11-osios iškilmėse dalyvautų Aleksandras Lukašenka, Dmitrijus Medvedevas!

 

Vytautas Landsbergis Prezidentę remia: Maskva dabar labiausiai norėtų kokios nors aštrios reakcijos.

 

Jeigu ne giliausias per dešimtmetį sniegas, sakytum: karštas šienapjūtės vidudienis.

 

Už ką labiausiai myliu šitą žemę, vadinamą Lietuva?

 

Už tai, kad norinčiajam dirbti ji leidžia ir išgyventi, ir gyventi nieko iš nieko neprašant, nieko iš nieko nesiskolinant, tuo labiau –niekur nieko neprievartaujant ir negrobiant. Labiausiai nekenčiu atėjūnų, kurie trempia šią žemę, lipa ant galvų ir neleidžia mums dirbti.

 

Jeigu tiesa, kad mokytojai mokyklose kala mokiniams, jog mažos tautos turi išnykti ir jiems geriausia emigruoti, tąsyk mes tikrai pasmerkti.

 

Krizė iškėlė ir demokratijos likimo klausimą. Goldmano viešosios politikos mokyklos profesorius Robertas B. Rechas mano, kad krizės įveikimo sprendiniai prasilenkė su demokratijos principais, kurie numato, kad svarbiausi nutarimai turi būti priimami viešai, visuomenės balsas debatuose turi daryti įtakos sprendimams, o sprendėjai privalo skaitytis su rinkėjais. Demokratiją galima apvalyti tik sutramdžius lobistus. Kitaip demokratija nunyks.

 

Lietuvoje oficialių lobistų – ant rankos pirštų. Jų ir nebus, kol lobizmu užsiiminės už turtuolių ir mafijozų pinigus į Seimą siunčiamos partijos – kolektyviniai lobistai, lobistų kolūkiai.

 

Mums demokratijos apvalymas dar sudėtingesnis.

 

Politinės demarkacijos linija tarp Lietuvos ir Rusijos trūkinėja sparčiau, negu kai kas prognozavo.

 

Helsinkio forumo Baltijos jūros problemoms aptarti kuluaruose Rusijos premjero Vladimiro Putino iniciatyva su juo susitiko Lietuvos Prezidentė D. Grybauskaitė. Lietuva į tą susitikimą reaguoja su nerimu, Rusija – su savo viltimis. Ar tai duos ką nors gera,

parodys ateitis, nes dabar susitikimą reikia vertinti kaip grynai žvalgybinį.

 

V. Putinas patvirtino, kad lenkai derasi dėl Mažeikių naftos perdirbimo įmonės pardavimo.

 

Mažeikių pardavimas pirštu prikišamai rodo, kad net Lenkija su Maskva šnekasi virš mūsų galvos.

 

 

Generalinio prokuroro A. Valantino atsistatydinimo patvirtinimas Seime virto Seimo apkaltos spektakliuku.

 

Kas privertė Generalinį trauktis? Jūs privertėt, atsakė Generalinis. Kai padarėt savuosius prokuroro skyrimo tvarkos pakeitimus, tapo aišku, ką turiu daryti.

 

Ir jis darė. Pedofilijos bylą patvarkė taip, kad į teismą patektų prieš pat pokalbį su Prezidente, kuriai galėtų pranešti, kad byla atiduota teismui, taigi, Prezidentė neturi pagrindo pasiūlyti jam atsistatydinti, atsistatydinti jis galėtų savo valia, tačiau byla teismo ratuose suktųsi taip, kad Andrius Ūsas liktų neapkaltintas ir neišduotų pedofilijos liūnan pakliuvusių teisėsaugininkų ir teisėtvarkininkų – kad profesinis klanas nuo bylos nenukentėtų.

 

Mes dar atsiminsim šį spektaklį ne kartą: klanas deklaravo savo politinę nepriklausomybę.

 

Labai lietuviškas yra Jonas Basanavičius: visas paskendęs artojiškai smulkiam kasdieniame moksliniame plušėjime, griebdamasis visko, kas tik gali nuvesti giliau į tautos praeitį, ryškiausias, be abejo, yra laikraštis „Aušra“, išreiškiantis slapčiausią tautos troškimą ir poreikį – bendrauti kaip visuomenei, kaip tikrai bendrijai – viešu rašytiniu žodžiu. Vien tai J. Basanavičiui būtų garantavę tautos lyderio vaidmenį. Ir garantavo. Vasario 16 Akto dėl Lietuvos nepriklausomos Respublikos įkūrimo pasirašymas tik sustiprina tą poziciją. Būdamas nepartinis, jis Taryboje tampa arbitru tarp rietis besimokančių partijų. J. Basanavičius „pridengia“ Tarybos partinę nesantarvę, būtent jo buvimas Taryboje leidžia tapti galva, sujungiančia Tarybą į kūną, turintį du – kairįjį ir dešinįjį – jau ryškiai besiskiriančius sparnus. J. Basanavičiaus viršpartinis dvasiškumas nebuvo pratęstas, jis buvo sumaltas dalinumų grumtynėse.

 

Kažko panašaus esama ir Kovo 11 Akto atveju: jis yra Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, dar toleravusio kairiosios pakraipos asmenų dalyvavimo Valstybės atkūrime teisę, dokumentas. Ir šiuo, kaip ir Vasario 16-osios Akto atveju, jo parašų savininkai išsklido po partijas, kartu su jomis sudegdami ir sudegindami Lietuvą.

 

Jonas Basanavičius nelygstamas nacijos vienijimo simbolis. O mes neturim net šiuolaikinės monografijos, atskleidžiančios jo mastą ir reikšmę.

 

Gal ir negalim turėti, kol jis didesnis už mus?

 

10.37. Privatizuoti valstybinius miškus galėjo pasiūlyti arba proto liliputai, arba iš to gerai uždirbti planavę parazitai, arba valstybės priešai. Akademikas, buvęs Miškų ūkio instituto direktorius Leonardas Kairiūkštis tuos „novatorius“ apibūdina švelniau: „arba nesuprantą, arba antivalstybiškai nusiteikę žmonės“. „Mūsų institutas jau 20 metų siūlo privatizuoti ne tik miškus, bet ir daugumą valstybės turto, kurio moderni valstybė nebūtinai turi turėti. Tai instituto pozicija…“, sako Laisvosios rinkos instituto direktoriaus pavaduotojas Giedrius Kadziauskas. Tai – sąmoningai antivalstybinė pozicija.

 

Nėra nė vienos valstybės pasaulyje, kuri neturėtų valstybės turto. Kas juo galėtų ir turėtų būti, Laisvosios rinkos institutas nesvarsto: jo pozicija – išparduoti viską. Ką reiškia toks išsipardavimas, Lietuva jau ima suvokti. Tad gal laikas paklausti, ar turi teisę Lietuvoje veikti prieš Lietuvos valstybę dirbanti įstaiga? Kas ją finansuoja? Kokius uždavinius kelia? Su kokiomis grupuotėmis susijusi?

 

 

Nežinau, kas svarstė galimybę apdovanoti Nepriklausomybės atkūrimo signatarus Vytauto Didžiojo ordino Didžiuoju Kryžium, trečiuoju pagal statusą valstybės apdovanojimu, ir kas tokią mintį inspiravo. Gal tiesiog supratimas, kad 124 viskam pasiryžę žmonės kovo 11-ąją žengė žingsnį į visišką nežinią, aukodami save tikrąja to žodžiu prasme, nes jeigu būtų laimėję Maskvos pučistai, visi tie šiandien niekinami signatarai būtų sušaudyti kaip „tarybinės tėvynės išdavikai“ – sąrašai buvo sudaryti, jie yra analuose ir dabar.

 

Už Lietuvos valstybės atkūrimą nesu apdovanotas jokiu ordinu ar medaliu. Gedimino ordinas man skirtas už laisvosios spaudos organizavimą. Tačiau ne už valstybės atkūrimą. Estai yra apdovanoję ordinu už paramą jų valstybės atkūrimui. Lietuva nerado reikalo pagerbt net medaliu. Neprašau. Mano garbė yra su manim ir be kokios nors partinės grupuotės malonės ją man pripažinti.

 

Bandymas signatarus įvertinti automobiliais, žeme ar „sunkmečio litais“ – tai bandymas pervesti kalbą į visai kitą plotmę – istorijos deimantą padėti ant turgaus svarstyklių.

 

Esu patyręs daug pažeminimų. Tokio taukuotai purvino – dar ne.

 

Michaelis Richardas buvo teisiamas už rasistinius pasisakymus. Internetu platinamame laiške jis mąsto, „kodėl baltieji yra rasistai, tačiau jokia kita rasė – ne!“

 

Kai tu gatvėje prasilenkdamas vadini mane baltuoju, baltuku, urviniu – tai nieko tokio.

 

Kai aš tave pavadinu negru, nigeriu, žydu, atėjūnu – tu mane vadini rasistu.

 

Pernai vasarojant Dzūkijoje dėmesį atkreipė keisti veiksmai prie Margionių kaimo, ne per toliausiai nuo Baltarusijos sienos.

 

Už nebeveikiančio geležinkelio Kabelių link plytėjo keliasdešimties hektarų kadagiais ir mažom pušelėm apėjus dykra. Vieną gražią dieną visa jos augmenija buvo nušluota. Žinantieji paaiškino, kad „Baltijos karjerai“ išsinuomojo ją 99 metams ir rengiasi čia kasti žvyrą, o eksploataciją baigus įrengti vandenvietę su poilsiavietėmis ir vandens sporto bazėmis. Margionių kaimo gyventojai pasipriešino: savivartės su žvyru per jų kaimą nevažiuos! Tada „greituoju būdu“ buvo sugriauta Margionių geležinkelio stotelė ir galimas išvažiavimas iš dykros nusuktas nuo kaimo. Teiraudamasis, kas čia ką rezga, iš išmanančiųjų sulaukiau patarimo: jei tikrai yra taip, kaip sakai, nestok skersai kelio, čia eis baisūs pinigai.

 

Kad tai ne prielaida, o didelių įvykių šitame Dzūkijos kampe preliudija, liudija žinios, kurias paskelbė „Respublika“.

 

Aštuonios ES valstybės – Lietuva, Lenkija, Bulgarija, Slovėnija, Slovakija, Rumunija, Nyderlandai ir Italija – slapstydamosi nuo viešumos kuria ESPO – branduolinių atliekų saugojimo plėtros organizaciją, kuri nuspręs, kur įkurti Europos branduolinį kainyną. Europos Komisija projektui turėtų pritarti dar šiemet. Kapinyno įrengimas kainuotų apie 2 mlrd. eurų (7 mlrd. litų). Šalis, sutikusi priimti tą kapinyną, gautų milijardus paramos: branduolinio kuro laidojimas prilyginamas naujos elektrinės pastatymui. Britų „The Times“ paskelbė, kad radioaktyviosios šiukšlės greičiausiai atsidurs Lietuvoje. Mūsų Radioaktyviųjų atliekų tvarkymo agentūros direktorius Dainius Janėnas sako, kad kapinynas tikrai gali būti įrengtas Lietuvoje – Dzūkijoje, Suvalkijoje arba netoli uždarytosios Ignalinos atominės elektrinės. Ir, užuot aiškiai ir griežtai pasakęs: niekada! – priduria: gal ir apsimoka.

 

Bernardinai.lt paskelbė įdomią publikaciją „Nykstanti Europa“. Čia buvusios Rytų Vokietijos miesto Hojersverdos pavyzdžiu remiantis mąstoma apie Europos demografinę perspektyvą.

 

Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje Hojersverda buvo regiono pažiba. Mieste nuolat trūko darbo rankų. Po Berlyno sienos griuvimo šis, kaip ir daugelis pramoninių Rytų Vokietijos miestų, ėmė tuštėti. Pramonė stojo, žmonės ėmė traukti į Vakarus. Pirmosios buvo merginos ir jaunos moterys. Kurios liko, nusprendė nebegimdyti vaikų. Dabar 30 proc. Vokietijos moterų teigia neketinančios turėti vaikų. Beveik 50 proc. vyrų sutinka, kad gyvenimą laimingai nugyventi galima ir be vaikų. 1988 m. Rytų Vokietijoje gimė 216 tūkst. kūdikių, 1994 m. – jau tik 88 tūkst., – 0,8 kūdikio vienai moteriai.

 

Beveik milijonas namų nebegyvenami. Valdžia juos tiesiog šluoja nuo žemės paviršiaus. Nuo Antrojo pasaulinio karo laikų nematytas vaizdas! Beveik visoms šalims jau reikia imigrantų pagalbos.

 

Kas atsitiko?

 

Net 20 iš 27 Europos Sąjungos šalių yra labai įsiskolinusios. Graikija – tiek, kad ne vienas analitikas mano nesant negalima jos pašalinti iš euro zonos. Tačiau tuo atveju į pirmą planą iškiltų Ispanijos problemos. Jei Graikija maža, o jos izoliavimas ES narių nejaudina, tai Ispanija – didelė ekonomika, ir jos problemos sujudintų net pačius rambiausius. Tad išeitis viena: duoti Graikijai pinigų ir kontroliuoti jų panaudojimą. Ir kontroliuoti griežčiau, negu dabar šalis nares spaudžia Europos Komisija, nes ši kontrolė – tai kova už Europos Sąjungos išlikimą.

 

Bene pats ryškiausias faktas, kuris demaskuoja valstybinių miškų privatizavimo kaip jų geresnio tvarkymo apaštalus, yra tie 200 000 ha ir dabar privatizavimui skirtų valstybinių miškų, kurių niekas neperka, nes jie yra jauni ir netinka kirtimui. Jie yra likę nuo pirmojo privatizavimo, kai valdžia jau buvo skyrusi dalį valstybės miškų išparduoti. „Ekspertus“ iš „laisvosios rinkos“ domina tik tie brandūs medynai, kuriuos privatizavus būtų galima be vargo ir su dideliu pelnu parduoti.

 

Į tą faktą dėmesį atkreipia Vytautas Almanis, rašytojas ir girininkas, ilgus metus prižiūrėjęs Altajaus, paskui – ir Lietuvos miškus. Jis puikiai suprato, kas Žemei yra miškas. Dabar jis Lietuvoj, kaip kažkada taigoj, vėl vienišas šūkauja apie būtinybę nekirsti savo gyvenimo.

 

Džordžas Frydmanas (Friedman), JAV militarinių sluoksnių patarėjas, prieš naujuosius metus Lenkijos spaudai davė interviu, kuriame indoktrinuoja Lenkijos didžiavalstybinę sąmonę. Jo piešiamas vaizdas toks: jeigu Lenkija atsikratytų karo ir pokario įskiepytų kompleksų, ji galėtų tapti regiono nuo Baltijos iki Juodosios jūros lydere, nes chaose, kuris ateitų Rusijai galutinai žlugus, niekas čia savarankiškai tvarkytis nesugebėtų, visi ieškotų ir ekonominės, ir karinės pagalbos, ir Lenkijai čia atsivertų gigantiškos veiklos galimybės, o konkurentų nebūtų. Tokios sėkmės sąlygos dvi: kad Lenkija imtų kurti savo kariuomenę ir kad ją kurdama bendradarbiautų su JAV. Jau ir dabar matosi, kad konflikto tarp Vakarų ir Rusijos atveju Vokietija tikrai neremtų Lenkijos, o Prancūzija ir Britanija – greičiausiai neremtų, tad lenkams laikas susivokti, kad NATO jiems ne padeda, o trukdo. Stiprią kariuomenę sukurti Lenkija galėtų tik JAV padedama.

 

Iš čia – svarbi išvada: JAV projektuojama Lenkija – imperialistinė didvalstybė. Labai smagu tokią turėti pašonėj, dargi su jos pretenzijom Vilniui. (…)

 

 

Voruta. – 2010, kov. 27, nr. 6 (696), p. 1, 10.