Pagrindinis puslapis Sena Voruta Istoriografijos įžvalgos (2010 m. kovas)

Istoriografijos įžvalgos (2010 m. kovas)

2010 03 01
 
9.34. Viliaus Bražėno mintys, išsakytos pokalbyje su Ramune Vaičiulyte ir paskelbtos „Respublikos“ priedo „Žalgiris“ penkiasdešimtajame numery, taupiai ir tiksliai akcentuoja keletą mūsų protą skaidrinti galinčių (norintiesiems) dalykų.
 
Europos Sąjungą išrado – Vladimiras Leninas ir Levas Trockis. (Jie ją vadino Jungtinėmis Europos Valstybėmis).
 
Kaip priešnuodį raudonajam pasauliui 1910 m. susirinkę bankininkai sumąstė, kaip perimti Europos ekonomiką. 1913 m. to projekto variantą pavyko prastumti JAV Kongrese: buvo sukurta Federalinė rezervų sistema, praktiškai niekam neatskaitingas pinigų gaminimo ir naudojimo trestas, kurio valioje atsidūrė ir infliacija, ir defliacija, ir krizė JAV. Su jo pagalba (analogiškai veikia ir Tarptautinis valiutos fondas) dabar vykdomas pasaulinės valdžios kūrimo procesas, vadinamas globalizmu.
 
Komunizmas naikina tautas, sunaikindamas jų moralę. Jis sunaikino ir lietuvių patriotizmą. Nelikus Tėvynės, kas lieka, kai lovys už sienos? Paskui lovį! „Manau, kad mes turime užmiršti savo emigrantus ir susikaupti ties Lietuvoje esančiu jaunimu, ties savo mokyklomis, savo valdžia.“
 
Nacionalizmas jau per pirmąjį Niurnbergo teismo posėdį buvo sulygintas su nacizmu ir nuo to laiko kosmopolitų tik taip ir tenaudojamas, tą sampratą aktyviai įjungiant į globalizmo instrumentarijų.
 
Neturėtume klastoti istorijos: sovietmečio Lietuvoje nebuvo, sovietmetis buvo tik Rusijoje, pas mus buvo okupacija. Juk nesakom „nacmetis“, sakom „nacių okupacija“.
 
Šias ir panašias skirtis reikia žinoti, nes visų pirma žinojimas gelbsti nuo kvailysčių.
 
2010 03 02
 
10.13. Kojomis aukštyn kurti pradėtoji Europos Sąjunga savo dar ikitotalitarinio etapo problemų turi ne tik monetarinėje ir fiskalinėje sferose, bet ir politinės biurokratijos koridoriuose. Žinoma, šios problemos – valdžios pasidalinimo ir disponavimo valdžia – problemos išsprendžiamos greičiau ir paprasčiau negu susitarimas, kas ir kaip turi padėti prasiskolinusiai Graikijai arba kaip ir kada įvesti bendrus visoms ES šalims mokesčius.
 
Ir vis dėlto niekas – nei pirmininkavimui šių metų pirmąjį pusmetį pasirengusi Ispanija, nei Europos Komisija su Žoze Manueliu Barosu priešaky – nenori užleisti pirmenybiškumo pagal Lisabonos sutartį atsiradusiam ES „prezidentui“ Hermanui van Rompėjui. Jo ir „užsienio reikalų ministrės“ Ketrin Ešton kritikų vis daugėja, o vienas iš jų, Britanijos Nepriklausomybės partijos radikalas, ES prezidentą išvadino niekam nežinomu politiku ir mazgote. Žinoma, radikalas kalbėjo ne tik apie H. Van Rompėjaus išvaizdą, nors ir prilygino ją žemiausios grandies banko klerko išvaizdai – kalbėjo apie esmę: tas prezidento mazgotiškumas esąs visų pirma pataikavimas tiems, kurie yra tylūs Europos tautinių valstybių žudikai ir demokratijos duobkasiai. „Regis, jūs jaučiate pasišlykštėjimą pačia tautinių valstybių egzistavimo koncepcija. Tikriausiai todėl, kad esate kilęs iš Belgijos, kuri iš esmės nėra šalis.“
 
Kai apie valstybės prezidentą taip kalbama valstybės parlamente, prie valdžios dar tik sėlinančiam „žemiausio lygmens klerkui“ perimti vairą yra nelengva. Todėl analitikai kalba, kad po aštuonerių metų diskusijų ir ginčų pernai gruodį įsigaliojusi Lisabonos sutartis, veikianti jau tris mėnesius, galbūt nebuvo „tinkamiausias ėjimas“. Startas jos tikrai buvo žemiau ES entuziastų kritikos. O ar tai vien „starto nesklandumai“ – parodys ne biurokratiniai karai, o sprendimų efektyvumas.
 
2010 03 03
 
10.11. „Lietuvos žiniose“ paskelbtas Deivido Brokso (David Brooks) straipsnis apie valdžios ir apskritai elito pokyčius per pastarąjį pusamžį konstatuoja vieną labai svarbią, mano galva, netgi lemtingą problemą: visuomenės viršūnėse – begalė protingų žmonių, bet pasitikėjimas elitu yra sumenkęs labiau negu bet kada anksčiau.
 
Kodėl? Autorius nurodo penkias svarbiausias priežastis. Ne tik elitas, bet ir visuomenė pernelyg skaidri: kartais ji neturėtų rodyti to, ką turėtų pridengti visi pagyvenusio amžiaus žmonės. Visi mažiau domisi praeitimi, net savo giminės šaknimis, o tai skatina nerūpestingą elgesį arba grandiozinius užmojus, kurie kuria laikiną populiarumą, bet neišvengiamai žlunga. Toliau: visi kovoja su visais dėl pirmavimo. Padidėjo socialiniai skirtumai tarp socialinių grupių. Bet svarbiausia, kad talentu laikoma nebe tai, kas iš tiesų yra talentas. „Mūsų sistema palanki tiems, kurie gali kaupti technines žinias. Tačiau šis įgūdis tik nežymiai siejasi su įgūdžiu veikti pagal situaciją ir visai nesusijęs su išgyvenimais, įsijautimu į darbą. Pastaraisiais metais atsirado labai protingų žmonių, kurie daro klaidų, nes nesupranta situacijos, kurioje atsiduria“, sako autorius.
 
Ši pastaroji aplinkybė yra tai, apie ką aš visą laiką kalbu kaip apie mūsų švietimo sistemos svarbiausiąją ydą: ji yra žinių, o ne supratimo intelektą teikianti sistema. Net ne žinojimo, o būtent tik žinių – žinijos fragmentų, nesusijusių tarpusavy kaip vieningo matymo ir mąstymo visumos dalys. Dėl to techniškai labai raštingi žmonės kartais yra absoliutūs beraščiai, kai pakelia galvas nuo savo žinių ir įgūdžių lopelio, ir visiškai nesusivokia, kas su jais daroma ir ką patys turėtų daryti. Tai nėra atsitiktinis dalykas, tai globalizmo ideologijos įgyvendinimas pagal žmogaus dvasios išstruktūrinimo, sugriovimo, žmogaus nužmoginimo programą. Mes už jos kabliuko užkibom kaip už modernizacijos jauko ir ugdom kartą žmonių, kurie jau šiandien pritrenkia savo egoizmo brutalumu ir intelekto dekonstruktyvumu. Kur dėsis tie nudvasinti, žinių krepšeliais nešini, nuo kompiuterio visiškai priklausomi žmonės po to, kai baigs siautėti globalinis kapitalas, kai kriterijum nebebus tik efektyvumas ir gyventi reikės tik iš išsekintos žemės – klausimas kol kas be jokio atsakymo.
 
2010 03 04
 
9.28. Palaidojome Juozą Aputį, lietuvių novelistikos klasiką, ypatingos regėsenos ir kalbėsenos žmogų. Nebesusitiksim naujadzūkių suėjimuose. Nebeskaitysim naujų jo sakymų.
 
Nacionalinė televizija apie jo mirtį pranešė žiniose, kaip jau įprasta, parodydama rašytojo portretą. Komercinės televizijos tenkinosi bėgančia eilute arba išvis nutylėjo. LTV–2 vakar parodė ir 2001 metais susuktą filmuką. Kai prisimeni Vytauto Kernagio, Janinos Miščiukaitės palydėjimui skirtas laidas, nenorom galvoji, kad populiarus dainininkas šiandien, ko gero, didesnė vertybė nei subtiliausias rašytojas. Ką čia „ko gero“! – taip! Nes toks yra globalusis „visuomeninis užsakymas“.
 
Tad gal galvokim apie pavidalus, kurie dar gali padėti priešintis visuotiniam dvasios naikinimui? Jeigu bendrumas tarp žmonių išliko tik kokiose nors draugijose, korporacijose, jeigu nacionaliniams projektams žmones vienijančios valstybės nebėra (ji užsiėmusi tik viršnacionalinių struktūrų nacionaliniu aptarnavimu), gal panaudokim tas mūsų rankose dar esančias korporacijas – Rašytojų sąjungą, Dailininkų sąjungą, Fotomenininkų sąjungą ir kitas panašias organizacijas „saviesiems“ ir pagerbti, ir įamžinti, ir deramai palydėti, o paskui – jo palikimui inventorizuoti ir mūsų labui panaudoti. Sakoma: darom, ką galim. Galbūt. Bet juk gerai žinom, kad galimybių visada yra daugiau ir didžiuma jų lieka nepanaudotų. Negi organizacijos turi tik tiek jėgų, kiek jų rodo dabar vyriausybėms spausti? Kas trukdo visu legaliu spaudimo priemonių arsenalu užgulti eilinę vyriausybę, turinčią garantuoti kokį ilgalaikį projektą, pavyzdžiui, Rašytojų sąjungos narių gyvenimo užfiksavimą taip, kad liktų vaizdinis dokumentas ir ateities kartoms, ir palydoms į anapus? Ką būtų rodžiusi LTV, jeigu 2001-aisiais nebūtų susuktas tas šiltas ir gilus filmukas apie J. Aputį? Pagaliau: ar per pirmąjį kanalą turi išeiti tik negyvas portretas ir šalti nekrologo sakiniai? O paskui? Kas pasirūpins rašytojo raštais, kai to padaryti pats nebegali, anot to paties J. Apučio, „nustumdamas kitą“? Gal bent numiręs klasikas galėtų būti ramus, kad jo darbai ne dūla, o naudojami pagal kokį nacionalinį jų naudojimo projektą?
 
2010 03 05
 
11.28. Šių metų vasario 8 d. Baltarusijos Ivenčio mieste buvo uždaryti Lenkų namai. Prieš tokį žingsnį pakilę vietos lenkai buvo sulaikyti. Per teismą vasario 17 d. sulaikytas dar pusšimtis. Įvykiai pateko į Europos dienraščius.
 
Europos Parlamentui pirmininkaujantis lenkas Ježis Buzekas pareiškė, kad Baltarusija turi rimtai pagalvoti, jeigu nenori netekti TVF, EK ir kitų tarptautinių institucijų finansinės paramos.
 
Europos laikraščiai pripažįsta, kad konfliktas kilo Baltarusijai labai nepatogiu metu – suderėta finansinė parama Minskui labai reikalinga. J. Buzekas gali tam projektui pakenkti. Jo grasinimus mielai parėmė Lenkijos vyriausybė. Tačiau didžiosioms ES valstybėms, ir visų pirma Prancūzijai, visiškai nepriimtina, kad Varšuva J. Buzeko lūpomis sprendžia už jas. Todėl gali susiklostyti padėtis, kad Lenkija Europarlamente su savo nuomone liks viena.
 
Ar dėmesys tąsyk nebus nukreiptas į Lietuvą? Kreipdamasis tiesiai į EP pirmininką J. Buzeką Lietuvos europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis pareiškė, kad lenkų mažumos teisės Lietuvoje turi būti ginamos, kaip to reikalauja Europos Sąjunga. Savo eilinį išpuolį jis grindė tuo, kad Lietuvoje esą mažumų mokykloms mažinamas finansavimas ir jos uždarinėjamos, neleidžiama dokumentuose rašytis lenkiškai, negrąžinama nusavinta žemė, gatvių neleidžiama žymėti lenkiškais užrašais. Kad visa tai yra koreliuota su „lenkų mažumos Baltarusijoje“ skriaudimo akcija, yra akivaizdu. Ko siekiama?
 
O ko siekia Rusija, kalbėdama apie savo tautiečių teises kitose, ypač – Baltijos, valstybėse?
 
Kuo šiuo požiūriu Lenkija skiriasi nuo Rusijos?
 
Tik tuo, kad Lenkija ir šiuo atveju Europą gąsdina Rusija, o Rusija Lenkijos pavojumi savo veiksmų neargumentuoja?
 
2010 03 06
 
10.32. Pernai išvykstą iš Lietuvos deklaravo 22 tūkstančiai lietuvių. Tai kur kas daugiau nei 2008 metais. O Britanija skelbia, kad imigrantų iš rytinės Europos pas juos sumažėjo trečdaliu. Kieno statistika meluoja?
 
Niekas nemeluoja, gal tik netikslumų esama – tikrų skaičių nežinoma. Pavyzdžiui, kiek iš Lietuvos išvyko nelegaliai? Šiaip – tendencijos nurodytos teisingai: Britanijoje imigrantų iš rytinių ES teritorijų smarkiai sumažėjo, bet sumažėjo didžiausios jų grupės – lenkų – sąskaita: lenkai grįžta į vis geriau besilaikančią Lenkiją, sugebėjusią produktyvaus nacionalinio ūkio dėka išvengti ir krizės.
 
Lenkai grįžta, o lietuviai bėga. Tebebėga. Ir tebesikuria Anglijoje.
 
Nes Anglijoje (ypač – joje) – puikios įsitvirtinimo sąlygos: imigrantui pusę metų neatskaito jokių mokesčių – kiek uždirbai, tiek turėk! O lietuviai moka ir dirbti, ir imasi bet kokio darbo už bet kokį atlyginimą. Nes tėvynėj neturi net tokio. Anglijos darbdaviams tai irgi naudinga, nes bedarbiai anglai nesiima bet kokių darbų, ieško jų pagal „savo lygį“.
 
Ar keisis padėtis? Neatrodo: krizę Lietuvoj numatoma įveikti per porą metų. Tad Lietuva ir toliau sėkmingai tuštėja, laisvindama erdvę imigrantams iš Rytų. Ir kurdama papildomas galimybes Lenkijos ekspansijai, dangstomai isteriška Rusijos pavojaus retorika.
 
2010 03 07
 
8.51. Aloyzas Sakalas Bernardinai.lt sako, kad EUROSTAT duomenimis 2060 metais Lietuvoje gyvens 2 mln. 548 tūkst. žmonių – 802 tūkst. mažiau nei 2009 m.
 
2009 m. gruodžio pradžioje Lietuvoje buvo 3 mln. 331 tūkst. gyventojų – beveik 20 tūkst. mažiau nei metų pradžioje. Išvykimo neregistruoja 30–40 proc. išvykėlių, tad prie tų 20 tūkst. galim pridėti ir juos.
 
Kiek lietuvių ir kiek kitataučių malasi šitame išvykstančiųjų ir parvykstančiųjų sraute – nežinia, Eurostatui tai nerūpi. Lietuvos Migracijos departamento duomenimis, apie 4 proc. imigrantų yra iš Rusijos, daugiau kaip 10 proc. – iš Baltarusijos, beveik 7 proc. – iš Ukrainos, beveik 2 proc. – iš Turkijos. Absoliučiais skaičiais – iš ES šalių atvyko (2008 m. duomenimis) apie 2 tūkst., iš trečiųjų šalių – apie 10,5 tūkst.
 
Taigi, Lietuva senka, o kiek pasipildo, tai pasipildo Rytais. Lietuviai ir toliau bėga iš savo šalies. A. Sakalas sako, kad toks jų elgesys natūralus: jei Airijoje minimalus atlyginimas 1 482 eurai, tai Lietuvoje 232 eurai – ar daug kas rinksis patriotizmą?
 
Iš Lietuvos nuteka visų pirma jauni ir išsilavinę žmonės. Statistika aiškiai rodo ne tik fizinį, bet ir intelektinį Lietuvos nukraujavimą. Po poros dešimtmečių būsime tvirta trečiarūšė valstybė.  
 
2010 03 08
 
11.04. Vakar Vilniuje atidarytas britų banko „Barclays“ informacinių technologijų centras. Dalyvavo premjeras su savo patarėjais ir apsauga, „Barclays“ centro vadovai. Buvo kalbama, kiek žmonių dirbs centre, kiek bus įdarbinta iš Lietuvos (dabar – 280, perspektyvoje – 500, nors žadėta 700), ką centras veiks. Nebuvo kalbama tik apie sąlygas, kuriomis bankas į Lietuvą ateina. Ir apie kelius, kuriais jis čia buvo vedamas. Nors anksčiau rašyta, kad ministras Dainius Kreivys Londone sutarė sandorį, susijusį su jo artimųjų nauda, o premjero patarėjas Mykolas Majauskas dirbęs banke ir grindęs jam kelią Lietuvon. Tarkim, kad be interesų niekur jokių sandorių ir nebūna. Tačiau kai Vyriausybė sandoriams aptarnauti naudoja valstybės, t. y. mokesčių mokėtojų pinigus, visuomenė turi žinoti, kiek ir kaip jie panaudoti. Kiek sumokėjo Vyriausybė už banko atėjimą į Lietuvą, banko atstovai šypsodamiesi tyli: sutarties sąlygos – paslaptis. Kiek į Lietuvos britų banko centrą investuos „Barclays“ – irgi neaišku: 50 mln. eurų, kaip planuota, ar tik 20 mln. eurų, kaip sakė ministras. Paslapties debesys virš šampano burbuliukų ir jau tik angliškai kalbančio centro atidaryme Lietuvos premjero tokie patrauklūs, kad britai tvirtina: paslapties išsaugojimas – papildoma garantija, kad į Lietuvą panorės ateiti ir kitos kompanijos.
 
Šis sandoris – tipiškas pavyzdys, kaip nacionalinių valstybių vyriausybės tarnauja transnacionalinėms kompanijoms, su atlaidžia panieka žiūrėdamos į menkus žmogelius kažkur ten, apačioj, iš kurių dera tik išlupti mokesčius savo sandoriams apmokėti. Ir tegul jie ten, apačioj, patyli: kas valstybės – tas valdžios, o ne žmonių.
 
2010 03 09
 
12.32. Vasario 19 d., kaip informuoja lrytas.lt, Vilniaus rajono tarybos sprendimu buvo reorganizuota Vėliučionių pagrindinė mokykla – ji tapo pradine. Vėliučionių kaimo bendruomenė, laišku informavusi apie tai „Lietuvos rytą“, klausia: kodėl pagrindinė Karvio mokykla su 39 mokiniais, Platiniškių pagrindinė mokykla su 32 mokiniais ir su dar mažesniais mokinių skaičiais paliktos pagrindinėmis mokyklomis, o 56 metus sėkmingai veikusi Vėliučionių mokykla su 57 mokiniais uždaryta? Bendruomenės žmonės korektiški, jie nesako, kad Vėliučionių mokykla uždaryta dėl to, jog joje dėstyta lietuvių kalba, jie tik pažymi, kad visose paliktosiose net su kur kas mažesniu mokinių skaičiumi dėstyta lenkiškai.
 
Tačiau bendruomenė pateikia faktus apie Vėliučionių mokyklos direktorės Christinos Masalskos veiklą. Dar 2009 m. rugpjūčio pabaigoje ji 7–10 klasių Vėliučionių moksleiviams pasiūlė rinktis kitas mokyklas, nes jų mokykla būsianti uždaryta. Direktorė vaikščiojo po kiemus ir įkalbinėjo tėvus, kad savo vaikus pervestų į lenkiškas klases – ten jiems būsią lengviau. Direktorė nepriėmė į pirmą lietuvišką klasę dviejų vaikų, nes jie neturėjo septynerių metų, nors specialios komisijos pažymas turėjo. Į kitą mokyklą jie buvo priimti. Kai buvo paskelbta apie reorganizavimą, direktorė Ch. Masalska rajono taryboje veikė, palaikydama neteisėtą reorganizaciją vykdančius tarybos narius. Tėvams pagrasino, kad bus panaikinta ir pradinė mokykla, jeigu kas atsiims nors vieną vaiką. Po posėdžio sukūrė protokolą, kuriame teigiama, kad tėvai pritaria mokyklos „reorganizavimui“, nors susirinkime nė vieno pritariančio nebuvo.
 
Kaimo bendruomenė smerkia mokyklos direktorę kaip „žemos moralės žmogų, kuris jokiu būdu negali būti pavyzdžiu mūsų vaikams“.
 
Aš dažnai klausdavau savęs, kaip galėjo būti taip žiauriai nutautinti Lietuvos bajorai. Kaip vyko Vilniaus krašto, atsidūrusio Lenkijos okupacijoje, nutautinimas. (Jis raiškiai parodytas M. Biržiškos knygoje „Vilniaus Golgota“.) Nutautinimas vyksta mūsų dienomis ir mūsų akyse. Žmonėms, dar kalbantiems lietuviškai arba norintiems lietuviškai mokytis ir įsijungti į Lietuvos kultūrą, beviltiškai priešinantis individualiai. Deja, jų rankose tik moraliniai argumentai. Nes valdžios tyli, vietinei daugumą turinčiai lenkų valdžiai savivaliaujant praktiškai be jokios užkardos.
 
Galima būtų pasakyti: štai jūs, europiniai „žmogaus teisių“ apaštalai, į ką pavirsta tos teisės tikrovėje. Lenkų delegatas Europos Parlamente klykia apie lietuvių vykdomą lenkų mažumos Lietuvoje diskriminaciją, o tuo metu lenkų dauguma Vilniaus rajone ir Šalčininkų rajone visais būdais gniuždo ir laužo bet kokius lietuviškumo daigus. Visa jūsų „mažumų gynimo politika“ yra tokia – nacionalinių valstybių destrukcija. Nes elitams visiškai nesvarbu, kas „apačiose“. Ne tik Lietuvoj. Tas pats Serbijoj, Ispanijoj, Turkijoj – kur tik nori.
 
Kaip tą politiką vadinti? Aksominiu teritorijų persidalijimu? Galima būtų vadinti ir taip. Bet visų pirma ją turėtume pavadinti legalizuotu genocidu.
 
2010 03 10
 
12.24. Prasideda Nepriklausomybės 20-mečio renginiai. Didelis melo burbulas apie dvidešimtmetį tos valstybės, kurios mes nebeturim.
 
O jeigu tai ne melo burbulas, tai dar blogiau: tada mes jau išvis nebežinom, ką darom. Kaip ir su Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiu, kurį mes mielai vertėm Lietuvos 1 000-ečiu.
 
Ką gi minim dabar? – valstybės atkūrimo datą ar laisvės įgijimo metines? Jeigu laisvės – tai kam? – milijonieriui ar pensininkui? Ar gal kiekvienam verstis kaip išmano ir darkytis kaip panorės? Jeigu taip – tai viskas savo vietose. Bet valstybei čia vietos nėra. Arba ji turi būt sutapatinta su Vyriausybe ir kitomis valdžios institucijomis. Kas irgi panašu į tiesą.
 
Bet jeigu minim Lietuvos valstybės atkūrimo metines, tai – jeigu mums kokią nors reikšmę turi juridiniai dokumentai, tokie kaip Valstybės atkūrimo Aktas, Lietuvos Konstitucija, Europos Sąjungos konstitucija, – visų pirma turėtume pasakyti, kad Kovo 11-osios Aktu ir 1992 m. Konstitucija postuluotos valstybės mes nebeturim, ir šiandien turėtume minėti savo buvusios valstybės, Antrosios Respublikos, antrosios istorinės nepriklausomos valstybės metines, patys būdami jau priklausomi kitai valstybei ir gyveną pagal kitą – Europos Sąjungos konstituciją bei jos deformuotą Lietuvos respublikos Konstituciją. Galėtume gražiai paminėti tą 14,5 metų laikotarpį, įvertinti ką padarę, bet kalbėti apie savo ribotą suverenitetą ir žinoti, ko pagal jį turim reikalauti iš savęs, o ko – iš kitų.
 
Nenorim? Norim gyventi savo drumstam vandeny, kur tikimės lengviau pagausią savo žuvelę? Norim moklinti per įstatymus kaip buityje moklinam per raudoną šviesą, girti sėdam prie automobilio vairo ar dobiam per atkakliai mums trukdantįjį. Tęskit. Aš tame žaismingume dalyvauti nenoriu.
 
Todėl ir laisvės pompa paverstame dvidešimtmetyje nedalyvauju. Nors tiek.
 
2010 03 11
 
9.35. Vakar „Teisėj žinoti“ paskelbta: tauta serga.
 
Logiška būtų galvoti, kad sveiki yra tie, kurie skelbia tautą sergant.
 
O tauta sako: kodėl Lietuvos himnas gali būt giedamas tik per krepšinį? Ir darželinukų, moksleiviukų ir šiaip gražiausio jaunimėlio tūkstantiniu balsu sugieda himną, sustoję centrinėje Šiaulių aikštėje.
 
Arba: susirinkę Kauno Rotušės aikštėje imasi jos rekonstrukcijos. Patys. Iš savęs.
 
Arba: visą sostinę pripildo Kaziuko mugės padarais taip, kad dvi dienas miestas beveik paskęsta pavasariniam šurmuly: dainos, kaltų kaukšėjimas, blynų, duonos kvapai…
 
O tie, kurie sveiki? Kurie sveiki, graužia gerkles vieni kitiems dėl teisės kalbėti iš parlamento tribūnos apie savo nuopelnus per 20 metų. Trečią kartą (jei ne tryliktą) sumąsto naują naujos daugumos Seime variantą. Renka popierius apkaltai net per švenčių dienas. Ir t. t.
 
Tai kas gi iš tiesų serga ir kokią diagnozę nustatyti ligoniui?
 
Negi vėl turi ateiti kažkas iš kažkur ir pasakyti: atsipeikėkit!
 
2010 03 12
 
11.03. Istorijos nusavinimui Kovo 11-osios dvidešimtmetis išnaudotas iki galo. Vytautas Landsbergis kalbėjo ir iškilmingame minėjime Kovo 11-osios salėje, ir per koncertą Arkikatedros aikštėje, ir per LTV specialiai sukurtame memorialiniame filme. Tiesa, dar meldėsi Arkikatedrojw.
 
Atsimenant tai, kad signatarai jau anksčiau buvo sukompromituoti „ordinų byloje“, Iniciatyvinė grupė nukenksminta dar valdant prezidentui Valdui Adamkui, o eiliniai sąjūdiečiai išsisklaidę kas kur ir priartėja tik per „atvirų durų“ dienas arba jau ir ilsisi kapuose arba darbuojasi užsieniuose, V. L. dominavimas viešojoje erdvėje buvo nepriekaištingai akivaizdus.
 
Tiesa, dėl dominavimo stiliaus galima būtų ir diskutuoti. Pavyzdžiui, ar per jubiliejinį posėdį istoriosofinė poezija yra pats tinkamiausias pranešimo pobūdis. Ir ar būtina jį stiprinti tieka gestų ir mimikų. Tačiau dėl skonio nesiginčijama, o autorių, atrodo, viskas visiškai patenkino. Tačiau kodėl salė neatsistojo po pranešimo – neaišku.
 
Neaišku, ir kodėl buvo padarytas toks didelis politinis-publicistinis-muzikinis V. L. inkliuzas į koncertą vakariniame koncerte didžiojoje sostinės aikštėje. Nes nieko naujo nebuvo pasakyta, tik suvaidintas Nepriklausomybės Akto paskelbimas ir pasakyta, kad „viskas bus gerai“. Tai reiškia, kad yra ne viskas gerai? Ko gero, nes inkliuzo autoriui atliekant „bunda jau Baltija“ vedėjai sumišę šypsojosi. Matyt, todėl, kad chorams ir popsams minia staugė mažiau.
 
Kas nekelia jokių abejonių dėl naujų V. L. būdo bruožų ir asmens savybių atskleidimo ir įprasminimo – tai filmas apie V. Landsbergį kaip fluksus žaidėją ir žaidimo reikšmę jo gyvenime. Jonas Mekas pirmąsyk formuluoja aiškiai: be šio žaidimo patirties V. L. nebūtų atlaikęs to meto įtampos. Tas J. M. akcentuotas motyvas iš tiesų produktyvus, bet jo kedenimas būtų „šalutinė šaka“ nuo viso dvidešimtmečiui skirto asmens įprasminimo ir dar nežinia kur nuvestų.
 
Ne visai sklandžiai jubiliejui skirto vaidmens kontekste elgėsi aplinka. Per vėliavų pakėlimą Nepriklausomybės aikštėje „buvę valstybės vadovai“ buvo nušalinti nuo prezidentinės pakylos kažkur į šoną. Per iškilmingą posėdį pavyko viešumon nepraleisti sergančio anų dienų priešininko Algirdo Brazausko pasveikinimo, tačiau nacionalinis transliuotojas kažkodėl leido sau V. L. ir A. B. sugretinti memorialiniuose filmuose. Ir nežinia, kas čia kaltas – LTV generalinis direktorius ar taryba. Greičiausiai – abu.
 
Nemalonūs buvo tik du reiškiniai: Jungtinio demokratinio judėjimo alternatyvinis jubiliejaus minėjimas ant Tauro kalno ir Lietuvių tautinio centro nacionalistų šventinė eisena.
 
JDJ aiškiai pasakė, kad jie – ne su oficialaus minėjimo dalyviais, savo buvimu ten pritariančiais oligarchinei ir korupcinei Lietuvos valdymo sistemai, o jaunieji pareikalavo Lietuvos tiems kurie laiko save lietuviais. Kad ir ką sakytum apie vieną ar kitą sambūrį, jų idėjas ar tikslus, jų pasirodymas viešojoje erdvėje nurėžė dalį jos nuo oficialiųjų minėtojų užimtos erdvės ir egzistuoja kaip akivaizdūs nesitaikstimo su tuo, kas dedasi valstybėje po jos istorijos nusavinimo akcijomis, manifestavimo faktai.
 
2010 03 13
 
8.51. Lietuva – mano šalis. Lietuvių tauta – mano tauta. Lietuvių kalba – mano kalba.
 
Žmonės, kurie taip sako, Lietuvoje vadinami fašistais.
 
2010 03 14
 
8.30. Vos šimtą dienų pabuvusi ES įgaliotine užsienio reikalams ir saugumo politikai, baronienė K. Ešton suprato, kad be jos žinioje esančio lėktuvo niekaip neišsivers. Mat, tą pačią dieną reikėjo susitikti su ES gynybos ministrais ir dalyvauti Viktoras Janukovičiaus inauguracijoje. Į Haitį nuskrido su Ispanijos oro pajėgų lėktuvu, grįžo su paprastu. Prancūzijos užsienio reikalų ministras skraidino baronienę iki Kordobos, o jos komanda skubėjo ten reisiniais lėktuvais ir traukiniais. Žodžiu, gryna bėda, kai po ranka nėra savo orlaivio.
 
Iš Europos Komisijos 4 mln. eurų katilo K. Ešton kelionėms skirta 300 tūkst. eurų. Aštuonvietis lėktuvas 3 dienoms nuomojamas už 35 tūkst. eurų, dvylikavietis – už 50 tūkst. eurų. Tad „katilo“ užtektų neilgam.
 
Dar didesnė bėda, kad skyrus lėktuvą baronienei, jo užsimanys ir H. van Rompėjus, nekalbant apie kokį nors EK vadą Ch. M. Barosą. Europarlamentarai triukšmauja, nors patys skraido irgi ne už savo pinigus.
 
Žodžiu, baronienė lėktuvą tikriausiai gaus. Ir iššaus ES biurokratų eskadrilės ar ir viso oro uosto kūrimo startinį šūvį. 
 
2010 03 15
 
8.49. Lenkų europarlamentaras Michalas Tomašas Kaminskis pareiškė, kad lenkų tautinė mažuma Lietuvoje nėra pavojinga Lietuvos valstybei. Tai tik Lenkijos ir Lietuvos nacionalistai eskaluoja įtampą ir ardo draugystę tarp demokratinių šalių. Jie gal patys to nežinodami gali tarnauti Maskvos interesams, o įtampa tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių imperijai labai naudinga.
 
Žodžiu, kaip ir visais istoriniais laikais, kada Lenkijai ko nors reikėjo iš Lietuvos, ji ir vėl grasina Maskvos pavojais.
 
Ko reikia dabar? Taigi leidimo Lietuvos lenkams į savo dokumentus pavardes rašytis lenkiškai. Daugiau nieko nebereikia, kitais požiūriais lenkai nediskriminuojami, sako M. T. Kaminskis.
 
 Kur gi ne! Lenko korta ištikimybės priesaika Lenkijos Respublikai veikia, lietuviškos mokyklos Vilnijoje baigiamos uždaryti, valdžia dviejose savivaldybėse kontroliuojama, Lietuvos Seime ir Europos Parlamente lenkų mažuma atstovaujama kaip mažuma, nors elgiasi kaip dauguma. Tikrai, lieka dar lenkiški Lietuvos pasai ir autonomija išbaigta.
 
Lenkų autonomistai Lietuvoje iš tiesų būtų nepavojingi, jeigu jų neremtų ir neglobotų Lenkija, kuri, kalbėdama viena, o darydama kita, visą šią programą vykdo.
 
2010 03 16
 
8.36. Kai perskaičiau V. Landsbergio repliką „Lietuvos žiniose“, pavadintą „Arvydas Juozaitis ant karo slenksčio“, susiradau A. Juozaičio tekstus ir ėmiau ieškoti, kur Juozaitis sako, kad „Lietuvoje, einančioje į Kovo 11-ąją, turėjęs kilti „pilietinis karas“. Atsiprašau. Nepavyko. Gal nemoku skaityti. Ko gero.
 
Pilietinio karo tada Lietuvoje negalėjo kilti iš principo. Lietuva į nepriklausomybę ėjo visa tauta, urmu, ir net tie, kurie nepriklausomybe abejojo ar jos bijojo, tylėjo susigūžę. Konfliktas galėjo kilti tik su okupacine kariuomene, nuo ko mes kaip įmanydami saugojomės. Apie tokių susidūrimų galimybę, užsimindamas apie tankus Tbilisio gatvėse 1989 m. balandžio 9 dieną, o ne pilietinį karą, ir šneka A. Juozaitis. Ar tai, kad mes vengėme išprovokuoti okupantų karines pajėgas, yra, kaip sako V. Landsbergis, pernelyg panašu į melagingą kagėbistinę versiją?
 
Manau, ne taip stipriai, kaip jam bandoma suteikti garbę, A. Juozaitis prisidėjęs ir stumdamas Lietuvą nuo „karo slenksčio“. O jeigu jis taip manė ar mano, tai klydo ir tebeklysta: visi lietuviai prie TV bokšto sausio 13-ąją įrodė, kad ne karo jie nori. Kas nors karo gal ir norėjo, tačiau tikrai ne TV bokšto gynėjai.
 
Jokių insinuacijų nesinorėtų matyti ir dėl A. Juozaičio samprotavimų dėl jo „pasitraukimo iš distancijos kovoje prieš A. Brazauską“ (paties A. Juozaičio žodžiai). Gerai atsimenu: nelabai norėjo trauktis iš kelio A. Brazauskui jaunasis Sąjūdžio lyderis. Ilgai diskutavom. Kada klausimas „O kas, jeigu Brazauskas pralaimės?“ pasiekė Tarybos narių sąmonę visu savo konkretumu (valdžia nuversta dar iki Valstybės atkūrimo!), Taryba gana vieningai pasiūlė Arvydui trauktis. Suprantama, viešumoje tokia Sąjūdžio pozicija negalėjo atrodyti pakankamai patraukliai, todėl oficialioji versija buvo tokia: Juozaitis traukiasi savo iniciatyva. Taip, A. Juozaitis su Tarybos sprendimu sutiko, tačiau su kuo mes tada nesutikdavom, kad tik laimėtų Jis, mūsų Sąjūdis! Kad tik kelias į valstybės atkūrimą būtų aiškus ir patikimas!
 
Iš tiesų, ar ne metas būtų pradėti skelbti anų dienų protokolus? Kad neprireiktų ieškoti tiesos, kaip kokio Molotovo–Ribentropo pakto atveju.
 
2010 03 17
 
8.42. Ko siekiama tiesioginiais mero rinkimais?
 
Sakoma: priartinti valdžią prie žmonių lūkesčių, valdžią suartinti su tauta.
 
„Tautos“ pageidavimai, kuriuos turėtų įgyvendinti meras, yra arba individualūs, arba grupiniai. Abiem atvejais jie ne visuotiniai. Ar meras, norėdamas daryti sprendimą, kiekvienu atveju rengtų referendumą? Jeigu ne – bet kuris sprendimas būtų arba voliuntaristinis, arba klaninis visos kitos visuomenės atžvilgiu ir požiūriu.
 
Gerai, tarkim, mero rinkimai būtų referendumų referendumas – meras būtų pasirenkamas pagal jo programą: kurio programa artimesnė daugumai, tas ir išrenkamas, ir tada jau tik žiūrėkit, kad meras dirbtų!
 
Kas prižiūrėtų merą? Taryba? Bet taryba – partijų atsiųsti atstovai. Tokia tarybos priežiūra panėšėtų į partinių pretenzijų merui turgų, o ne reikalų tvarkymo kontrolę. Be to, ir mero programa negali aprėpti visų bendruomenei svarbių, ypač – operatyviai spręstinų – klausimų.
 
Taigi, siūlomoji sąranga kontrolės nešališkumo negarantuoja. Šališkumo, partinių intrigų ir rietenų bei korupcijos galimybės tik padidėja.
 
Gal kartu su rinkimų įstatymu būtų pertvarkyti ir mero įgaliojimai? Vienu atveju jis galėtų veikti kaip tarybos sprendimų vykdytojas, bet tada liktų neaišku, kam reikalingi tiesioginiai rinkimai, jei jie nesuteikia sprendimų galių? Kitu atveju meras per rinkimus galėtų įgyti ir politinio sprendimo galias – taryba galėtų jį kritikuoti, bet meras neprivalėtų jos paisyti. Tačiau tąsyk ne mažiau neaišku, kam išvis reikalinga taryba – partijų kompromitavimui jau nebe tik nacionaliniu lygmeniu (Seime), bet ir regioniniu (rajono taryboje)? Jeigu taip – sumanymas geras. Jeigu ne – yra apie ką pagalvoti. 
 
2010 03 18
 
8.32. Beveik atvirai pripažįstama, kad Lisabonos sutartis atvėrė vartus Europos Sąjungos federalizacijai.
 
Ji ir vykdoma. Ne taip sparčiai, taip norėtų integratoriai, bet vyksta.
 
Baronienė K. Ešton, ES užsienio reikalų ministrė, aiškiai suformulavo vieną iš integracijos alternatyvų: ES šalys užsienio politiką turi kurti vieningai – kitu atveju sprendimus už ES darys kitos didžiosios galios. Ir pasiūlė įkurti ES užsienio reikalų ministeriją (pavadinimas nesvarbu) su 5 tūkstančiais diplomatų. Sveiko proto žmonės ES politikos padangėje pasakė, kad tai sunaikintų nacionalinių valstybių diplomatines tarnybas. (Kaip neprisiminti LTSR užsienio reikalų ministerijos su trim ar penkiais tarnautojais!)
 
Laimė, šalių egoistiniai interesai neleidžia K. Ešton perimti naujų ES ambasadorių skyrimo teisės. Įnirtingai ginčijamasi ir dėl 20 mlrd. eurų humanitarinei pagalbai skirstymo teisės. Ch. M. Barosas niekam neleidžia kištis į pagalbos ir plėtros fondų lėšų skirstymą. O tuo metu Kinija masiškai perka įtaką Persijoje ir Afrikoje.
 
Eurointegratorių užduotis K. Ešton suvienyti Europą panaši į lietuvių pasakos užduotį sunešioti geležines klumpes. Baronienė jas jau pasimatavo. Visi juokiasi. O patyliukais vykdo tikrąją ES federalizaciją: pančioja dabartiniais finansiniais srautais.
 
2010 03 19
 
9.01. Užvakar, kovo 17 dieną, Lietuvos valstybės atkūrimo jubiliejus paminėtas Europos Parlamente. Kalbėjo ir H. van Rompėjus, vadinamas Europos Prezidentu. Minėjimas vyko Europos Parlamento Jehudi Menchino salėje. H. van Rompėjus pabrėžė, kad jam didelė garbė „sakyti kalbą stovint šalia gerb. Vytauto Landsbergio, kurio vaidmuo įvykiuose buvo svarbus.“
 
Ar bereiktų ką nors komentuoti? Viskas parodyta daiktiškai. Jūs ten, savo Lietuvoj, kvieskitės savo svečius kokius norit, o tikras minėjimas yra čia, nes čia aš, Europos Prezidentas, ir jūsų išsilaisvinimą įprasminu kaip turi būt iš tiesų – eurointegracijos, o ne nepriklausomybės įtvirtinimo kriterijais remdamasis. Kad būtų akivaizdžiau, minėjimas – Jehudi Menuchino salėje.
 
Net Kovo 11-osios minėjimo akcentai jau sudėlioti pagal eurointegracinius reikalavimus. Su kuo irgi galima sveikinti brangius tėvynainius.
 
2010 03 20
 
9.35. „The Economist“ rašo: „Perdėti sveikinimai 20-ojo jubiliejaus proga slepia tą faktą, kad dauguma užsieniečių į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą reagavo ne plojimais, bet atsargiai ir atvirai pasibaisėję. Daugumai šalių tuomet svarbiausia buvo ne palaikyti pamirštos šalies donkichotiškas laisvės paieškas, bet Kremliuje išlaikyti mūšiui pasiruošusį Michailą Gorbačiovą. Užsieniečiai patarė Baltijos šalims žaisti lėtai ir švelniai. Esą geriau būti autonomija Sąjungoje, negu siekti, atrodytų, neįmanomo tikslo – visiškai atkurti valstybingumą. Lietuviai nesutiko.“
 
Ne tik užsieniečių sveikinimo žodžiai, bet ir mūsų pačių kalbėtojai liaupsino pasaulio paramą kokiais tik įmanydami superliatyvais. Ir iš istorinės parlamento tribūnos bylojo tik užsieniečiai ir šiandieninė valdžia. O tie, kurie iš tiesų atkūrinėjo Lietuvą, kukliai sėdėjo ložėse ir tylėjo. Arba kalbėjo kitur – ant Tauro kalno, prie Mickevičiaus paminklo ar Sporto rūmų. Gėdingasis „pasaulio“ tylėjimas tol, kol nesugriuvo Maskvos imperija, išvis nebuvo paminėtas.
 
Negi ir vėl istorijos tiesos turėsim ieškoti nebe Lietuvoje? Arba jos pogrindžiuose?
 
2010 03 21
 
9.42. Lenkijos veiksmai Lietuvos rytuose gerai ešelonuoti ir koordinuoti: po „skandalų“ dėl tautinių mažumų diskriminavimo „negrąžinant žemės“, neleidžiant gatvių vadinti mažumos kalba, pasuose rašytis mažumos nacionaliniu raidynu, iki šiol skambėjusių tik nacionalinėse erdvėse, dabar organizuojamas tarptautinis triukšmas.
 
Anatolijus Lapinskas, vienas iš nuosekliausiai Lenkijos politiką Lietuvos atžvilgiu stebintis ir analizuojantis politologas, „Atgimime“ (nr. 10) pastebi, kad, pasinaudoję Europos Parlamento teikiama teise minutės trukmės kalboje atkreipti dėmesį į svarbiausias pasaulio problemas, net trys lenkų parlamentarai kalbėjo apie lenkų mažumos skriaudas Lietuvoje. Vienas iš jų buvo iš Lietuvos, bet kalbėjo ne lietuviškai, o lenkiškai. Lenkijos lenkai, kaip ir visi slavai, gelbėjo savuosius “tautiečius užsienyje“. Toks kondensuotas Lietuvos puolimas neliko nepastebėtas, tikslas buvo pasiektas. O kam iš europarlamentarų svarbu, kokios „problemos“ minėtos kaip problemos: juk svarbu ne faktai, o triukšmas. Lenkų mažumos Lietuvoje atstovas Europarlamente V. Tomaševskis iš Briuselio tribūnos grūmojo Lietuvai netgi dėl to, kad buvo sumažintas saviveiklinio lenkų ansamblio „Vilija“ finansavimas. Kad dėl taupymo keli lietuviški kolektyvai buvo išvis uždaryti – tai parlamentarui ne problema.
 
A. Lapinskas sako: „Kalbėkim tiesiai: šios trijulės išgalvotų „problemų“ europinimas yra ne kas kita, kaip tarpnacionalinio, gal net ir tarpvalstybinio, priešiškumo kurstymas vis platesnėje erdvėje“.
 
Tikrai jau nebe tik tarpnacionalinio, tikrai jau tarpvalstybinio: Radoslawas Sikorskis, pretenduojantis į Lenkijos prezidentus, griežtai pareiškė į Lietuvą neatvyksiąs tol, kol nebus išspręstos lenkų pavardžių lenkiškojo rašymo klausimas Lietuvos Respublikos išduodamuose dokumentuose.
 
2010 03 22
 
10.02. Lenkijos ultra veiksmai koreliuoti ne tik tarpusavyje (kalbu apie Lietuvos ir Lenkijos europarlamentarų bendrus veiksmus: vienų – niekinti ir šmeižti šalį, kurioj pats gyveni, kitų – užsipuldinėti kaimyną, kurią kai kas linkęs vadinti strategine partnere), bet ir su tarptautiniais lobistais.
 
„The Economist“ spaudžia Lietuvos Prezidentę Dalią Grybauskaitę atsisakyti ankstesniųjų Lietuvos vyriausybių „principingos laikysenos“ ir patenkinti „tylaus gyvenimo norą“, panaikinant Lenkiją pykdančias Lietuvos laikysenos detales vardan „Lenkijos vadovaujamo Vidurio Europos aljanso“. Ką kita turėtų reikšti ši formulė, jeigu ne Lenkijos didvalstybės projektą imtinai iki sienų peržiūros? Ką tai galėtų reikšti Europai, jeigu ne „dviejų pagreičių Europos Sąjungos“ projektavimą, tokiu būdu Senajai Europai atsikratant Jaunosios Europos ir bent jau kuriam laikui išsprendžiant ES iždo, nepajėgiančio ir nepajėgsiančio finansuoti rytinių aborigenų, problemų. Kitaip sakant, būtų ir vilkas sotus (Vakarai finansiškai tvirtesni), ir avis sveika (Lenkija didelė ir vadovaujanti Vidurio Europos aljansui).
 
„Stiprus Lenkijos ir Lietuvos aljansas Europai gerai pasitarnavo praeityje. Tą patį galėtų padaryti vėl“, rašo „The Economist“. Kokią kainą mokėtų Lietuva?
 
2010 03 23
 
Ieškant vardo šiuolaikiniam režimui, kuris sinkretiškai, t. y. maskuojančiai, vadinamas globalizmu.
 
Anoji okupacija buvo militarinė – su kariniu įsiveržimu ir pagal karinę tvarką organizuotu aneksiniu valdymu. Šioji – finansinė su jos sąlygota ekonomika, arba ekonomika be sienų.
 
Anoji rėmėsi ideologizacija, šioji deideologizacija. Anosios vykdymo būdas buvo kulka į pakaušį, šios – doleris prieš akis.
 
Ideologinis militarizmas ir finansinis liberalizmas yra dvi tos pačios pasaulinės socialistinės revoliucijos atmainos, kurių tikslas tas pats – totalus pasaulis, arba totalitarinė pasaulio tvarka.
 
2010 03 24
 
Joniškėlyje yra unikalus visos Lietuvos mastu istorijos ir kultūros paminklas – bažnyčios, mokyklos ir ligoninės ansamblis.
 
Bažnyčia ir ligoninė, kaip sakoma, dar dar – sukasi, kiek pajėgia sukti vis silpnėjanti miestelio bendruomenė. Girdėjau, kad mokykla parduota. Išgirdęs, kad ji niokojama, nuvykau. Ką išvydau, ne tik pribloškė – tiesiog sugniuždė. Barbarybės grynu pavidalu vaizdas.
 
Pati mokykla statyta XIX amžiaus pradžioj. Statyta beveik kaip pilis – su skliautais, koridorium per visą pastatą, galybe kambarių kambarėlių, kuriuose būta klasių ir kabinetų. Neveltui: tai buvo Vilniaus universiteto globota viena pirmųjų pradžios mokyklų Lietuvoje, davusi pradžią Igno Karpio žemės ūkio mokyklai.
 
Dabar čia – griuvėsiai. Grindys išlaužytos, krosnys išgriautos, išdaužytos kai kurios sienos, išardyta ne viena pertvara – plytos ir savininko, ir nežinomų interesantų naudotos praktiniams „nūdienos reikalams“. Ką tai turėtų reikšti? Kodėl taip atsitiko?
 
Pasirodo, dabartinės mokyklos savininkas Radviliškyje gyvenantis Janūrijus Musvicas mokyklą ir nusipirko dėl senovinių plytų: jos turi paklausą, iš jų renčiami šiandieninių turčių židiniai ar kiti interjero prabangos aksesuarai. Valstybės Turto fondas 2003 m. rugsėjo 24 d. pastatą su jį supančia žeme pardavė nė nepažymėjęs, kad tai kultūros ir istorijos paminklas, o kadangi tokio įrašo nei prikimo-pardavimo sutartyje, nei aukciono protokole nėra, pirkėjas daro ką nori, vadovaudamasis „šventąja nuosavybės teise“ pagal savo sąmonės standartus. Nedrįsčiau neigti, jeigu kas pasakytų, jog pasiūla su tokiom sąlygom atsirado tik po to, kai atsirado paklausa.
 
Dar tų pačių 2003 metų lapkričio 9 d. miestelio bendruomenė viešu laišku kreipėsi į Lietuvos Seimą, Kultūros ministeriją ir kitas institucijas, reikalaudama panaikinti viešojo privatizavimo rezultatus, išaiškinti, kodėl parduodant nebuvo nurodyta, kad mokykla – paveldo objektas, ir pareikalauti, kad J. Musvicas atitaisytų pastatui padarytą žalą.
 
Atsakymas – gūdi tyla.
 
Vadinasi – viskas „pagal planą“. Viskas tvarkoj?
 
2010 03 25
 
Pavasaris su neregėtais potvyniais. Atrodo, mušim visus buvusius rekordus. Nenuostabu: ko laukti, jei globalinio atšilimo traukulys – pusmetrį sniego pažėrusi ir metus ledo vandenis sukausčiusi žiema – staigiai vėl sminga į kaistančią atmosferą!
 
2010 03 26
 
Leonidas Donskis paskelbė komentarą „Kas su mumis atsitiko?“, kuriame už nacionalinio gyvenimo pilnavertiškumą pasisakančius žmones – Kazimierą Uoką, Arvydą Juozaitį, Vytautą Radžvilą, Alvydą Jokubaitį – vadina įvairių laipsnių homofobais ir kitokiais vardais, o mane tapatina su neonanciais. Kai kas ragino atsakyti L. Donskiui. Iš tiesų: parodyti jo mąstymo piktavališką skurdą paskelbtasis tekstas teikia puikias galimybes. Tačiau aš jau senokai apsisprendžiau, kad L. Donskis priklauso asmenų grupei, su kuriais nesiginčijama, nes jie negirdi. Diskutuoti su jais neįmanoma: tu jiems neegzistuoji, jie girdi tik patys save. Apie juos galima kalbėti tik kaip apie nekitų realybės faktą.
 
Neįmanoma diskutuoti su kalbėtoju, kuriam tautinio nusiteikimo jaunuoliai yra ksenofobai ir patys tikriausi neonaciai, puoselėją „Lietuvos be nelietuvių“ svajonę, nors tie protestuotojai prieš šiuolaikinį liberaloidinį genocidą sako labai aiškiai: mes – ne už Lietuvą tik lietuviams, mes – už Lietuvą lietuviams su jų suvereninėmis galiomis, o kitataučiai ir kitašaliai Lietuvoje gyventų, gerbdami lietuvių valstybės nacionalines vertybes. L. Donskis mano, kad tai – ne būtinai demokratinės ir pliuralistinės Lietuvos kryptis, o „buvę laisvės herojai prabilo tamsuolių, minios ir neonacių kalba“. Ar gali būti aiškiau išsakyta kosmopolitinio elito pozicija, su kuria intelektinių sąlyčio taškų būti negali, nes ji pati tokią galimybę atmeta iš principo: žmonių dauguma – tai tamsuolių minia, o jeigu kas bando kalbėti, kad su tokiu vertinimu jie nesutinka, jie – neonaciai.
 
Kažkada, Sąjūdžio dienomis, mes ir komunistų buvome vadinami nacionalistais. Šiuolaikiniai komunistai – globalistai – savo terminiją „patobulino“: nacionalistus vadina tiesiog naciais. Nebijojom išpuolių prieš mus tada. Nebaido etiketės ir dabar. Baimės sunaikinimas yra didysis Lietuvos laimėjimas jos tikrojo laisvėjimo kelyje: įveikusi raudonąjį imperializmą Lietuva šiandien grįžta namo, į savo tautos dvasią, įveikinėdama ir mėlynąjį imperializmą. L. Donskio tipo psichologinis teroras – muziejinis surūdijęs ginklas.
 
2010 03 27
 
Strasbūre reziduojantis Europos žmogaus teisių teismas nagrinėja, ar Europos valstybės nepažeidžia Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Taigi, Visuotinė žmogaus teisių deklaracija yra stipriai institucionalizuota.
 
Lietuvos vyriausybė Europos žmogaus teisių teisme turi savo atstovę – Elvyrą Baltutytę. Ji kasmet rengia metų veiklos ataskaitą. Kalbėdama apie pereitus metus, atstovė signalizuoja, kad šių metų birželį Europos Tarybos Ministrų komiteto viešuose debatuose numatoma svarstyti Lietuvą už tai, kad 2007 m. Žmogaus teisių teismo sprendimas priimti deramą lyties pakeitimo įstatymą Lietuvoje taip ir neįvykdytas. Atstovė mano, kad „konkrečios sankcijos nėra tikėtinos“, tačiau „viešas svarstymas jau yra tarsi konstatavimas, kad valstybė nevykdo tarptautinių įsipareigojimų“. Vyriausybės 2003 metais pateiktas Lyties keitimo įstatymo projektas Seime nesvarstytas iki šiol.
 
Lietuvoje mažiausios pensijos, didžiausia emigracija, smurtas mokyklose ir šeimose, nedarbas ir toliau auga ir augs, o mes turim rūpintis transseksualų „teisėtų lūkesčių problema“?! Ir skubiai priimti lyties pakeitimo įstatymą arba mokėti „tikrosios tapatybės“ ieškančiajam 40 tūkstančių litų?
 
Mirties civilizacija, pavadinta lietuvių europeizacijos vardu, importuojama visais įmanomais būdais.
 
2010 03 28
 
11.34. Pereitą naktį 3 val. laikrodžiai pasukti valanda į priekį: taip iš „žiemos laiko“ grįžom į „vasaros laiką“. Niekas dorai negali paaiškinti, ką tai reiškia, kodėl taip daroma. Kai bandoma argumentuoti nauda, oponentai pažeria tokių nenaudų puokštę, kad entuziastams tenka užsičiaupti. Tad kodėl mes vis dėlto persukinėjam tuos laikrodžius ir kankinamės bei kankinam savo vaikus? Kad greičiau degraduotume genetiškai? Gal per žiauru? Ar neužtektų pasakyti, kad žmonės šitaip pratinami būti valdomi planetos mastu? Kai bus sukurta Pasaulio vyriausybė, visi jau būsim pratę paklusti laiko kaitaliojimui ir panašioms planetinio masto akcijoms. Tad leiskimės manipuliuojami – bus lengviau.
 
2010 03 29
 
10.48. Interviu „Respublikai“ („Esame papūgos su Napoleono kompleksu“) Česlovas Laurinavičius klausia, kas yra Lietuvos nacionalinis interesas, ir netiesiogiai, bet pakankamai aiškiai kritikuoja V. Landsbergį ir V. Adamkų: pirmąjį už „konfliktines grupuotes“ tiek Rytuose, tiek Vakaruose, tiek ir pačioj Lietuvoj, o antrąjį – už užsienio politiką, kuria Lietuva pasirodo kaip „stipresnių valstybių statytinė“. Č. Laurinavičius daro išvadą, kad „mes pastatėm visą savo saugumą, taip pat ir energetinį, ant visiškai bevertės kortos“, „visos šio kurso struktūros subliūško, o pasekmės dar tik laukia“. Blogiausia, kad „galimos pasekmės turi moralinį ir politinį pritarimą tiek Rytuose, tiek Vakaruose“.
 
Ypatingo dėmesio verta Č. Laurinavičiaus kritika šūkio „Atgal į LDK!“ apologetų atžvilgiu: tai „yra jau nebe krypties pasirinkimo reikalas, o paprasčiausias kultūros, žmogiškosios refleksijos klausimas – kas mes esame?“.
 
Interviu – ne konceptualinis straipsnis, jame pažiūrų nuosekliai neišdėstysi. Tačiau tokiose publikacijose gyva emocija, kurioje kaip specifinė informacija tvylo įvairios nuojautos, kartais pasakančios daugiau už dideles teorijas.
 
Kad Lietuva pasimetusi, išėjusi į klystkelius – jau nebe nuojauta, jau daugelio argumentuoti teiginiai, virš kurių kaip audros debesis tvenkiasi grėsmės nuojauta. Jeigu taip jaučiasi atsargūs istorikai – verta suklusti.
 
2010 03 30
 
9.53. Alfa.lt paskelbė Gabrielės Vasiliauskaitės interviu su Jeilio universiteto profesorium Valteriu Mieidu (Walter Russell Mead) apie tai, kokią didžiąją strategiją jis siūlytų Lietuvai.
 
Aišku, kaip ir dera didvalstybės žmogui, jis neįsivaizduoja tokių šalių, kaip Lietuva, suverenaus gyvenimo, todėl mano, jog didžiausi Lietuvos privalumai – tai priklausymas NATO ir Europos Sąjungai. NATO privalumus mes jau išmokę panaudoti, dabar, jei norime būti turtingi, turim išmokti panaudoti ES.
 
Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad mes turim, siekdami savo tikslų, išmokti sudaryti koalicijas su šalimis ES, kurios galėtų padėti sukti ES sprendimus mums naudinga linkme. Ar tai ne žalčio užduotis Eglei sunešioti geležines klumpes, aš nežinau, tačiau kokiais partneriais remti siūlo profesorius, verta atkreipti dėmesį. Kaip „stabilesni partneriai“ nurodomos Latvija ir Estija, dar – Švedija, o taip pat Danija ir Suomija bei ne ES narė Norvegija. Jos esančios „ypač suinteresuotos Baltijos šalių augimu ir praturtėjimu“. Kitaip sakant, strategine plėtros kryptimi laikoma šiaurinė Lietuvos integracija, apie ką mes kalbėjome nuo Sąjūdžio laikų ir ką sunaikino lenktynės dėl stojimo į NATO. Kvailos lenktynės, nes būtume priimti ir nelenktyniaudami.
 
Ypatingas dėmesys atkreiptinas į tai, kad Lenkiją profesorius mato kaip „galinčią būti“ didele mūsų didžiosios strategijos dalimi. Tačiau visų pirma nurodoma būtinybė „surasti būdą“, kaip kartu dirbti trims Baltijos šalims. Tai dar vienas aiškus persergėjimas nuo klystkelio „atgal į LDK“.
 
Kad efektyviau turėtų funkcionuoti pati Lietuvos valstybė – jokia naujiena. Naujas yra akcentas, kad mūsų diplomatams svarbiausias uždavinys – išmokti veikti Europos Sąjungoje. Taigi! – ne kur nors pasaulyje, o savo pačių imperijoje! Tai visiškai naujas ir iš tiesų reikšmingas pastebėjimas: jeigu Lietuva nori būti turtinga (o juk nuo neturto ji šiandien ir žūva išsibėgiodama), ji turi išmokti paimti ir panaudoti Europos Sąjungos pinigus!
 
Dar du dalykai – korupcijos įveikimas ir anglų kalbos įgūdžių tobulinimas – laikomi vidinėmis skurdo įveikimo priemonėmis. Emigracija, anot užjūrio stratego, nėra taip blogai, kaip mes manome: dalis išvykusiųjų tikrai sugrįš. Dalis, žinoma, ne. Koks bus emigracijos balansas, strategas nekalba. Už jį atsako demografų „strategija“: jei niekas nesikeis, po 50 metų lietuvių bus apie 2,5 mln. Gal ir mažiau.
 
Turtingų? Kalbančių lietuviškai? Dar prisimenančių Arvydą Sabonį?
 
2010 03 31
 
11.41. Lietuvos valstybės kontrolierė Rasa Budbergytė Europos Parlamento patvirtinta dirbti Europos Sąjungos Audito rūmuose, kurie reziduoja Liuksemburge ir tikrina, ar tinkamai renkamos ir išleidžiamos Europos Sąjungos lėšos. Jos interviu „Lietuvos žiniose“ (03 29) – tai trumpas Lietuvos finansų panaudojimo problemų išdėstymas.
 
Vyriausioji auditorė mano, kad esame pernelyg įtikėję, jog „įstoję į Europos Sąjungą tapome intelektualesni ir labiau patyrę“, t. y. kad pats įstojimas ir nacionalinių įstatymų „harmonizavimas“ atnešė mūsų sąmonės prašviesėjimą. Deja, „nesame tokie sąmoningi, kad galėtume gyventi labai liberalių įstatymų apsuptyje“. Ruošiantis naujam, nuo 2007 metų prasidėjusiam ES paramos laikotarpiui, buvo pakeista per tūkstantį nacionalinės teisės aktų, tačiau už apgaulingą ar neatsakingą apskaitą „realios įstaigų vadovų atsakomybės įstatymuose net nėra įtvirtinta“. Pernelyg švelni ir valstybės tarnautojo atsakomybė, o Valstybės kontrolės pateiktos įstatymų pataisos, siūlančios šiurkščiu nusižengimu laikyti ir atleisti iš darbo tarnautoją, kai netinkamai arba aplaidžiai elgiasi su valstybės turtu, Seimo dar neaprobuotos. Dar nėra iš valstybės tarnybos atleistas nė vienas aplaidžiai savo pareigas vykdęs tarnautojas! Neįtvirtinta ir reali įstaigos vadovų atsakomybė. O tuo metu ištisi energetikos, socialinės apsaugos, švietimo sektoriai funkcionuoja „ne be priekaištų“.
 
Ir Valstybės kontrolierė, kaip ir ne vienas valstybę susirūpinęs žmogus, kalba apie tai, jog būtina turėti aiškų supratimą, kokios ateities norime: „Laikas turėti naują strategiją, kadangi ir Lietuva, ir pasaulis yra labai pasikeitę.“ Biudžeto pinigai yra skiriami kokiam nors tikslui pasiekti, sukurti kokiam nors produktui, o mes „neturime aiškių tikslų, aiškių įgyvendinimo priemonių“. Gyvename šia diena, beveik nepagalvodami apie vaikus, ir jau visai „niekas nemąsto, kaip gyvens vaikaičiai“.
 
Gaila, sako vyriausioji auditorė, kad ir kultūrininkų sferoje neskaidra: „Šviesuoliai tapo kultūros įstaigų vadovais. Buvo metas, kai jie buvo tik meno vadovai.“ „Profesionalios vadybos trūkumas laikomas vos ne norma.“ Tas pats sporte. Per daugybę institucijų pinigai nepasiekia tų, kuriems jie skirti. Užtat nebėra fizinės kultūros. Tik 40 proc. mokinių pripažįstami sveikais. Kas dedasi statybų, kelių sektoriuose – atskira tema. O kuo pateisinti, kad viešajame sektoriuje už paslaugas mokama didesnė nei vidutinė rinkos kaina?
 
Nuotraukoje: Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signataras R. Ozolas

Voruta. – 2010, bal. 10, nr. 7 (697), p.  6, 10.

Naujienos iš interneto