Istoriniuose šaltiniuose paskutinį kartą paminėtas vienas iš žymiausių Lietuvos DK valstybininkų Albertas Goštautas

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Albertas Goštautas – viena iš žymiausių asmenybių ne tik XVI a., bet ir visos Lietuvos istorijoje. Spalvinga ir įvairiapusė asmenybė paliko ryškų atspaudą daugelyje Lietuvos DK gyvenimo sričių: politikoje, teisėje ar kultūroje. Anot E. Gudavičiaus, A. Goštauto veikla atskleidė Lietuvos valstybinės santvarkos galimybes, jam pavyko materializuoti valstybės idėją.

Jo gimimo data nėra žinoma. Kilo iš senos, dar XV a. valdančiajame Lietuvos DK elite įsitvirtinusios giminės. 1529 iš Šv. Romos imperatoriaus gavo „grafo iš mūrinių Geranainių“ titulą. Jo tėvas – Trakų vaivada Martynas Goštautas, motina – kunigaikštytė Ona Alšėniškaitė. Vedė Bizantijos Paleologų dinastijos kraujo turėjusią kunigaikštytę Zofiją Verejską. Su ja susilaukė vienintelio sūnaus, būsimojo Trakų vaivados Stanislovo Goštauto. Dėl neeilinės žmonos kilmės valdovas 1522 suteikė išskirtinę teisę Goštautų šeimai naudoti antspaudams raudoną vašką.

Didelės įtakos A. Goštauto asmenybės brandai turėjo studijos Krokuvos universitete. 1501 jis jau tarnavo Aleksandro Jogailaičio dvare ir netruko kilti karjeros laiptais: nuo Naugarduko vietininko, Lietuvos DK pataurininkio 1501-1509 iki Trakų vaivados 1519. Dėl aukščiausių postų valstybėje nuolat vaidijosi su Vilniaus vaivada, Lietuvos DK kancleriu Mikalojumi Radvila. Po šio mirties 1522 perėmė jo pareigybes. Su Radvilomis susitarė 1537, kuomet jo sūnus Stanislovas vedė Vilniaus kašteliono Jurgio Radvilos dukrą Barborą, būsimą Lenkijos karalienę, Lietuvos dk. Susivienijimą be kita ko lėmė ir bendras valstybinis interesas bei kova su karaliene Bona, siekusia apriboti Lietuvos DK magnatų įtaką.

Dėl politinių, tikybinių ir asmeninių prieštaravimų A. Goštautas nuo 1522 aštriai konfliktavo su didžiuoju etmonu Konstantinu Ostrogiškiu, pasisakiusiu už Lietuvos ir Lenkijos valstybių sąjungą. 1525 A. Goštauto Memoriale karalienei Bonai iškeltos Lietuvos valstybingumo tradicijos ir savitumas, papročių, teisės bei kitų gyvenimo sričių skirtingumas nuo vyraujančių Lenkijoje. Save didikas karalienei įvardijo kaip vienintelį valstybės saugotoją ir gynėją.

Tokioje kiek nekuklioje panegyrikoje būta nemažai tiesos. Tą rodo jo nuveikti darbai: jam prižiūrint baigtas rengti 1529 pirmasis Lietuvos Statutas, 1528 įvykdytas kariuomenės surašymas, tapęs savotiška bajorijos metrika, atsakingai vadovauta Lietuvos DK kariuomenei. Kaip nuosekliai didikas gynė Lietuvos savarankiškumo idėją rodo jo korespondencija. 1536 kovodamas prieš lenko paskyrimą Lucko vyskupu, didikas rašė, “kalbama ne apie vyskupystę, bet apie tai, kad galėtų pradžioje pasodinti vyskupą lenką į Tarybą, o po to iš karto Trakų kaštelionu paskirs lenką, po to lenkas bus ir vaivada. Kai lenkai užims Tarybą, tada paruošta visuomenė bus pajungta Karūnai…“.
Įstabi A. Goštauto asmenybė išgarsėjo ne vien sukauptais turtais (kariuomenėje išrengė didžiausią skaičių raitelių nuo turimų valdų – 466), bet ir vieta Lietuvos politinėje istorijoje, nuosekliai ginant LDK savarankiškumo idėją.

A. Goštautas mirė 1539 gruodį, palaidotas Vilniaus katedroje.

Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.

© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija

www.delfi.lt

Nuotraukoje: A. Goštautas įteikia Lietuvos Statutą didžiajam kunigaikščiui

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra