Istorinių pastatų atnaujinimas – restauravimas ar remontas?
Autorius: Voruta Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti
Pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai vyksta istorinių pastatų atnaujinimas. Europos Sąjungos fondų lėšų dėka gražėja mūsų šalies bažnyčios, dvarai, etnografinės sodybos – viena po kitos nelyg fantastiniame filme užsitraukia sovietmečiu padarytos žaizdos.
Tačiau atidesnė akis pastebės, jog pastatai atnaujinami tarsi kažko netenka. Ypač jei palygintum juos su panašaus laikotarpio pastatais svečiose šalyse ar su senomis nuotraukomis, kuriose nufotografuotas tas pats pastatas. Ko gi jie netenka?
Mano akimis, – tikrumo, gyvumo arba, šis žodis čia turėtų tikti, – dvasingumo. Stovėdamas prie tokio pastato sunkiai gali patikėti, jog jam keli šimtai metų ir kad jame, pavyzdžiui, viešėjo koks nors praeityje žymus žmogus. Stovi gražus pastatas, ir tiek. Laiko ženklai pranykę.
Paradoksalu, tačiau daugelis atnaujinamų pastatų Lietuvoje yra sutvarkomi pernelyg gerai, taip gerai, kaip suremontuojamas butas viename iš „komiblokų“ ar „alytnamis“. Tačiau juk tai ne tas pat! Ir jeigu vienu atveju tinka kalbėti apie remontą ir renovavimą, tai kitu – jokiu būdu.
Paradoksalu, tačiau daugelis atnaujinamų pastatų Lietuvoje yra sutvarkomi pernelyg gerai, taip gerai, kaip suremontuojamas butas viename iš „komiblokų“.
Kalbant konkrečiau, tūlam vertėtų apsilankyti Šv. Rapolo bažnyčioje, Vilniuje, prie kurios visai neseniai buvo atidengtas paminklas čia dirbusiam ir gyvenusiam monsinjorui Kazimierui Vasiliauskui (arba prie Šv. Kazimiero bažnyčios Didžiojoje gatvėje, Vilniuje).
Turbūt ta proga buvo sutvarkytas ir šventorius. Nudažyta tvora bei įėjimas į bažnyčią. Bažnyčios cokolis eksperimentine rausva spalva nudažytas kiek anksčiau.
Nežinau, kaip jums, tačiau man senoji spalva patiko labiau. Žvelgdamas į nublukusį fasadą galėjai nesunkiai pajusti senųjų laikų dvelksmą, o karštą vasarą, atsisėdęs po šventoriaus liepa su knyga, netgi nukeliauti laiku praeitin. Dabar kyla dirbtinumo ir nederėjimo prie aplinkos pavojus.
Ar mes tikrai to norime? Ar tikrai norime, kad architektūriniu ir istoriniu požiūriu vertingi pastatai būtų sutvarkomi, pašalinant ligtolinius laiko ženklus? Viename architektų žiniaraštyje labiau nusimanančių žmonių buvau patikintas, kad priemonių fasadų konservavimui tikrai yra. Svarbiausia, kad būtų uždengtas stogas ir sutvarkyta lietvamzdžių sistema.
Štai apsilankęs „amžinajame“ mieste Romoje, negali atsigėrėti jos bažnyčių fasadais, žaviesi aptrupėjusiais šio miesto pastatais. Daugelio jų būklė tikrai panaši į mūsų Šv. Rapolą. Svarstau, kodėl jie jų nenuglaisto, nerenovuoja? Dėl lėšų stygiaus ar dėl kitokios istorinių pastatų tvarkymo koncepcijos?
Veikiau dėl pastarosios. Štai ką sako sumaniai tvarkomo Žemaitkiemio dvaro šeimininkas Mindaugas Šventoraitis:
„Skaudu, kad ne visi supranta restauravimo esmę. Restauruojant būtina palikti senus pastato elementus. Ypač tai pasakytina apie tinką, kuris ne visuomet laikomas vertybe, nors jis yra vienas iš pagrindinių laiko ženklų liudytojų. Ypač svarbu palikti tinką nepaliestą iš išorės. Seni langai ir durys restauruojami ne visuomet. Man pastate svarbiausia matyti laiko paliktas žymes, nebijant jų komponuoti su šiuolaikiniais sprendimais.“
Kalbant apie pastarųjų dienų aktualijas, vertėtų pasvarstyti, ar buvo išmintinga atstatyti bunkerį Mėnaičių kaime, Radviliškio rajone, kuriame buvo pasirašyta 1949-ųjų metų vasario 16 dienos Deklaracija, užuot bunkerio liekanas užkonservavus?
Pastarasis pavyzdys, mano akimis, gerai iliustruoja pastaraisiais metais paplitusią tendenciją vertingus istorinius pastatus suremontuoti tarytum „alytnamius“ ar „komiblokų“ butus, užuot juos kiek patvarkius ir konservavus ar restauravus, kas jiems tikrai labiau derėtų.
Zenekos nuotr.
