Istorinio žydų Vilniaus senamiesčio gatvėmis – iš ekskursijos vadovės pasakojimo…

Autorius: Data: 2012-09-11, 10:00 Spausdinti

Istorinio žydų Vilniaus senamiesčio gatvėmis – iš ekskursijos vadovės pasakojimo…

2012 m. rugsėjo 1–2 dienomis visoje Lietuvoje vyko Europos žydų kultūros dienos. Buvo organizuojami renginiai, paskaitos apie žydų gyvensenos ypatumus, kasdienes tradicijas, amatus, humorą. Taip pat Vilniuje bei Kaune surengtos ekskursijos, kurių metu buvo pasakojama apie žydų gyvenimą istorinėse miestų vietose. Šurmulingą pirmo rugsėjo sekmadienio popietę pasivaikščioti išsirengė ir Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dėstytoja Jurgita Verbickienė su grupe smalsių vilniečių, norinčių išgirsti apie gyvenimą buvusiame Vilniaus žydų kvartale…

Taigi ekskursijos po Vilniaus senamiestį vadovė pasakojo, kad egzistuoja dvi legendos apie žydų atsikraustymą į Vilnių. Pirmoji teigia, jog tuomet, kai kunigaikštis Gediminas rašė laiškus į kitus Europos miestus, jis pakvietė į Lietuvą ir žydų. Kita legenda byloja, neva kunigaikštis Vytautas juos atvedęs ir čia apgyvendinęs. Tačiau iš tiesų žydai Vilniuje apsigyveno gerokai vėliau dėl paplitusio šios tautos netoleravimo ir nepakantumo. Nors Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) galutinai susiformavo XIV a. pradžioje, tačiau žydų bendruomenė įsikūrė tik XVI–XVII amžių sandūroje. 1527 metais Vilnius gavo privilegiją denontolerandis iudaes, kuri draudė kurtis žydų bendruomenėms. Nors šios privilegijos teksto niekas nėra akyse regėjęs, manoma, jog tai buvo sąlyga, dėl kurios jie į Vilnių atsikraustė vėliau. Įsikūrus žydų bendruomenei, vilniečiai skaičiavo miesto vystymąsi prieš ir po jų atvažiavimo.

1592 m. Vilniuje jau minima Žydų gatvė. Tai rodo, kad tuo metu jau buvo žydų, susitelkusių konkrečioje gatvėje, bendruomenė. Jų susitelkimas atskirose gatvėse nėra išskirtinis dalykas. Tai atitinka viduramžių ir ankstyvųjų moderniųjų laikų miesto sąrangą, nes korporatyvioje to meto visuomenėje telkimasis pagal profesiją, religiją, etninę kilmę buvo įprastas dalykas tiek Lietuvoje, tiek kitur. Juk Vilniuje yra Rusų, Vokiečių, Mėsinių gatvės.

Žydų bendruomenės gyvenamosios vietos Vilniuje ir kituose LDK miestuose negalima vadinti getu. Šis, kaip ir kvartalas, t. y. žydų gyvenamoji vieta, turi aiškius skiriamuosius bruožus ir savitumus. Europoje egzistavusių žydų getų prototipu ir pirmtaku yra tapęs 1516 m. Venecijos magistrato sprendimu įsteigtas getas. Tai buvo vienintelė vieta, kurioje buvo galima gyventi žydams, daug kur apjuostiems mūrine siena, per prievartą. Getas buvo riboto ploto ir jo teritorijos plėtimasis – faktiškai neįmanomas. Gyventi gete reiškė būti atskirtam nuo krikščionių pasaulio.

Vilniaus miesto gyventojai nebuvo patenkinti žydų pasklidimu. Geto sąvokos taikymą, kalbant apie istorinius žydų kvartalus, matyt, kaip analogija lėmė tai, kad per Antrąjį pasaulinį karą naciai, įsteigdami getus, rinkosi vietas, kurios buvo tankiausiai žydų gyvenamos.

Taigi, prieš įsteigiant žydų kvartalą (tai įvyko 1633 metais), Vilniaus miestui buvo išduotas dokumentų komplektas, privilegija, lokalizuojanti ir legalizuojanti žydų gyvenimą mieste, taip pat leidimas statyti Vilniaus Didžiąją sinagogą, susitarimas tarp Vilniaus miesto ir žydų, aptariant sąlygas ir taisykles, kurių laikantis atėjūnų bendruomenės gyvenimas mieste buvo galimas.

Steigiant Vilniaus žydų kvartalą, jiems gyventi buvo leidžiama šiose gatvėse: Šv. Mikalojaus, Mėsinių (tuo metu Jatkovos gatvė) ir Vokiečių. Buvo numatyta, kad šiose gatvėse esančius namus žydai turi susipirkti ir įsikelti į juos per penkiolika metų. Tačiau šio liepimo išvis nebuvo paisoma arba jis buvo vykdomas vangiai, siekiant neprarasti kito nekilnojamojo turto. Todėl dažniausiai žydai nuomodavosi krikščionių gyvenamąsias patalpas.

XVII a. pabaigoje nemažai žydų gyveno ne tik kvartale, bet ir Rūdininkų, Rotušės, Trakų gatvėse. Taip pat turtingesnieji nevengė kurtis ir patrauklesnėse Didžiojoje, Pilies gatvėse. Didžiojo kunigaikščio privilegija buvo panaikinta 1742 m., tačiau žydams vis dėlto buvo uždrausta gyventi reprezentacinėse Vilniaus gatvėse. T. y. arterijoje nuo Aušros Vartų iki Šv. Jonų bažnyčios. Šis draudimas turėjo didelės įtakos ne itin palankiam Vilniaus žydų bendrijos požiūriui į Aušros Vartų prieigas. Šioje miesto dalyje žydai buvo nepageidaujami. XIX a. keliautojų įspūdžiuose yra pasakojimų apie krikščionių reikalavimą nusiimti žydų galvos apdangalą (kipą), einant pro krikščionių sakralinę vietą. Analogiškas šio pasakojimo aspektas taip pat egzistuoja Zalmano Šneuro kūrinyje „Vilna“. Po apsilankymo Vilniuje (1904 m.) jis žydų ėjimą pro Aušros Vartus lygino su ėjimu pro du gėdos stulpus. Kyla klausimas: ar vilniečiai nebandė realizuoti geto sumanymo?

Ne, nes tai paaiškina kvartalo įsteigimo aplinkybės ir tai, jog šis niekada nebuvo izoliuotas nuo miesto.

Ekonomikos požiūriu prasme žydai vilniečiams buvo naudingi, kadangi jie mokėjo ne tik už gyvenimą kvartale, bet ir dalį miesto mokesčių. Taip pat kvartale žydai galėjo užsiimti verslais, kurie buvo orientuoti į aptarnavimo sferą. Tačiau jų veikla buvo ribojama. Pavyzdžiui, Vilniaus žydų kvartale, Žydų gatvėje, jiems buvo leidžiama prekiauti tik dešimtyje parduotuvių, o Didžiosios sinagogos kieme skirtingais metų laikotarpiais galėjo dirbti nuo keturių iki šešių mėsinių vienu metu. Miestiečiai taip pat ribojo ir žydų amatininkų skaičių mieste. Tačiau jie surado alternatyvą, kaip toliau verstis amatais. Taip atsirado išnešiojamoji prekyba, kai paslaugos buvo pradėtos teikti klientų namuose.

LDK visuomenėje galima tik aptikti tam tikrų mito, kuris yra plačiai paplitęs Europoje, tačiau labai ribotai Lietuvoje, apie Šv. Komunijos profanacijos užuominų. Taigi vyravo įsivaizdavimas, jog žydai nepalankiai žiūri į krikščioniškus sakramentus ir galimus jų paniekinančius veiksmus, nukreiptus į šiuos šventus objektus. Tačiau vis dėlto krikščionys nevengė religinių procesijų žydų kvartale. Iš šaltinių galima spręsti, kad prieš žydus, kurie nespėdavo pasitraukti iš kelio, buvo smurtaujama. Kad to būtų išvengta, vyskupas Mikalojus Steponas Pacas uždraudė rengti religines procesijas žydų kvartale, o jei tai buvo būtina, procesijas lydintys vienuoliai turėjo garsiai skambinti varpeliu, taip apie ją pranešant žydams, kad jie spėtų pasitraukti iš gatvių ir užsidaryti namų langines.

Nors atrodytų, kad žydų kvartalas yra gana uždara pagal žydų bendruomenės tradicijas besitvarkanti miesto dalis, tačiau ir joje kontakto su krikščioniškąja aplinka netrūko, o kai kurios miestiečių iniciatyvos ne tik reguliavo, bet ir komplikavo žydų kvartalo gyventojų kasdienybę.

Tačiau XX a. viduryje netikėtai nutrūkęs pusketvirto šimtmečio vykęs intensyvus vienos tautos gyvenimas Vilniuje, kaip ir visoje Lietuvoje, palaidojo ir visas problemas, nesutarimus, draudimus ir privilegijas.

Todėl rudenėjančio Senamiesčio gatvėse, ištuštėjusiame istoriniame žydų kvartale, šiandien aidi tik ekskursijų vadovės balsas bei šio „muziejaus“ po atviru dangumi lankytojų žingsniai.

Pagal Jurgitos Verbickienės pasakojimą parengė Rūta Kazlauskaitė

R. Kazlauskaitės nuotr.

www.bernardinai.lt

Nuotraukose:

1. Gaono gatvė Vilniaus senamiestyje

2. Žydų gatvė Vilniaus senamiestyje

3. Vytės Nemunėlio pradinė mokykla. Anksčiau čia stovėjo Vilniaus Didžioji sinagoga

4. Vilniaus Gaono atminimo lenta

5. Paminklas Vilniaus Gaonui

Žydai , , , , , , , , , , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra