Istorinės Sausio 13-osios paslaptys ir mįslės

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Praėjus 19 metų, visuomenei ne viskas žinoma apie 1991-ųjų Sausio įvykius. Net žmonės, buvę ne šių įvykių liudytojai, o dalyviai, pateikia skirtingus atsakymus į tuos pačius klausimus.
 
Kas ir kodėl paslėpė parlamentinių komisijų, tyrusių Sausio įvykius ir premjero Alberto Šimėno dingimą, medžiagą? Ar A. Šimėnas atsistatydino pats? Pats A. Šimėnas šia tema visai nekalba.
 
Romualdas Ozolas:
 
– Esu padaręs savo tyrimą dėl tuometinio premjero A. Šimėno dingimo ir po to vykusios Vyriausybės kaitos, bet nemanau, kad būtent dabar turėčiau skelbti tų tyrimų rezultatus. Noriu pabrėžti, kad būtų per daug primityvu A. Šimėno poelgį aiškinti vien bailumu. Jo dingimas, kaip ir mano sūnaus mirtis bei autoavarija, į kurią patekau Sausio 13-osios įvykių sūkuryje, nebuvo atsitiktinumai – esu tuo įsitikinęs.
 
Atsimenu, kai A. Šimėnas Sausio 13-ąją priešpiečiu grįžo į Vilnių: jis ėjo į parlamentą, sveikindamas minią, o ši – jį. Mačiau jį ir po valandos, išėjusį iš pirmininko V. Landsbergio kabineto – A. Šimėno veidas buvo neatpažįstamai persimainęs. Tai galėjo reikšti, kad tame kabinete įvyko kažkoks svarbus pokalbis. Kitą dieną A. Šimėnas paprašė manęs pristatyti jį Vyriausybei. Vienas ministrų paklausė A. Šimėno, ar jis mano turįs premjero įgaliojimus. A.Šimėnas atsakė, kad taip. Tada jam buvo pasakyta apie oficialų Aukščiausiosios Tarybos (AT) nutarimą, kad dabar Vyriausybei vadovauja G. Vagnorius. Po šių žodžių aš išėjau.
 
Gediminas Vagnorius:
 
– Už AT langų dundant tankams, Sausio 13-osios naktį buvau paskirtas ministru pirmininku vietoje be žinios dingusio A. Šimėno. Mano kandidatūra, pasiūlyta Vytauto Landsbergio, buvo paskubomis apsvarstyta frakcijose ir patvirtinta. Vėliau atlikus A. Šimėno dingimo tyrimą, jame buvo nurodyta, kad premjeras pasitraukė iš valstybės posto dėl asmeninių priežasčių, tačiau aš žinau, kad jam darė spaudimą buvę Vyriausybės nariai. Negaliu jų įvardyti, nes nesu prokuroras, nagrinėjantis dar 1990 m. gruodį pradėto rengti pučo Lietuvoje medžiagą.
 
Tik kelias dienas buvęs ministru pirmininku, A. Šimėnas neatlaikė įvykių tėkmės psichologiškai. Tai buvo doras, sąžiningas žmogus, tačiau jis neturėjo lyderio bruožų.
 
Dar keli pastebėjimai dėl A. Šimėno dingimo. Šis žmogus tikrai išgyveno didžiulę įtampą – tuo įsitikinau, kai paskirtas premjeru turėjau pasirinkti savo pavaduotojus – sutiko tik Zigmas Vaišvila, vėliau – Vytautas Pakalniškis. Kiti buvo išgąsdinti kruvinų įvykių. Beje, prisipažinsiu, aš irgi pasimokiau iš A. Šimėno istorijos – pirmąjį mano, kaip premjero, darbo pusmetį šeima buvo slapstoma, tačiau aš nežinojau kur.
 
Zigmas Vaišvila:
 
– Niekas manęs neįtikins, kad A. Šimėnas Sausio 13-osios naktį galėjo dingti savarankiškai, be V. Landsbergio žinios. Nuoširdus ir paprastas kaimo vaikis, koks tuo metu buvo Albertas, jį stumte stumiant į ministrus pirmininkus, kalbėjo: „Ką jūs darote su manimi? Koks aš premjeras – Vilniuje nieko nepažįstu. Jei jau skiriate, tai nebent vicepremjeru ekonomikos reformai. Tai aš tikrai išmanau.“ Jungtinė Sąjūdžio frakcija sutiko su jo nuomone, kuri V. Landsbergiui sukėlė šoką. Būdamas labai piktas dėl tokio frakcijos sprendimo, V. Landsbergis apsisprendė vienasmeniškai teikti A. Šimėno kandidatūrą balsuoti. Albertas pagaliau sutiko su pirmininko valia ir labai nuoširdžiai, geranoriškai paniro į savo pareigas, o štai sprendimą išvykti iš Vilniaus priėmė tikrai nesavarankiškai.
 
Dėl A. Šimėno dingimo aplinkybių ir Sausio įvykių buvo sukurtos valstybinės komisijos, kuriose buvau apklaustas ir aš. Praėjus gal dešimčiai metų, minint Sausio 13-ąją Seime, eilinį kartą pratrūko emocijos. Tuomet Signatarų klubo valdyba nusprendė kreiptis į Seimo valdybą, prašydama atspausdinti minėtų komisijų surinktą medžiagą – tegul tauta žino, kas iš tikrųjų vyko. Tačiau paaiškėjo, kad medžiaga dingusi. Netrukus ir dešinieji, ir kairieji pakeitė Signatarų klubo valdybą dėl nepatogių klubo iniciatyvų. Manau, kad dėl tos medžiagos dingimo privalo susidomėti prokuratūra. Tai svarbu politiškai ir istoriškai. Mano nuomone, tai išryškintų istorinį kairiųjų ir dešiniųjų susitarimą vieniems kitų neliesti. Juk tauta iki šiol moka už tą kompromisą – ir kairieji, ir dešinieji nebaudžiami parceliuoja strateginius šalies objektus.
 
Manau, G. Vagnoriaus skyrimas premjeru, pradingus A. Šimėnui, nebuvo Sausio 13-osios nakties ekspromtas, nes sausio 12-ąją ir Sausio13-osios naktį man ne kartą teko būti AT pirmininko kabinete ir ten sutikti G. Vagnorių, bekalbantį su V. Landsbergiu. Prisimenu, kaip atrodė A. Šimėnas, vėl atsiradęs Aukščiausiojoje Taryboje Sausio 13-ąją – jis buvo gerai nusiteikęs, pasirengęs dirbti. Kai jis nuėjo į pirmininko kabinetą, aš tuo metu koridoriuje apklausiau asmens sargybinį Andrių Pečkį, naktį buvusį su premjeru. Po to užėjau į V. Landsbergio kabinetą, kur pamačiau labai pasikeitusį A. Šimėną. Jis buvo panašus į visišką ligonį. Niekas manęs neįtikins, kad jis taip pasikeitė tik dėl patirtų išgyvenimų.
 
Taip pat galiu pagrįstai teigti, kad K. Prunskienė žinojo, kas turėjo įvykti šalyje po kainų pakėlimo. Sunku objektyviai suprasti ir vidaus reikalų ministrą M. Misiukonį, kuris visa valanda vėliau, nei V. Landsbergio kabinete su juo buvo sutarta išvakarėse (jau tada žinojome, kad sausio 8-osios 9 val. planuojamas bandymas įsiveržti į AT), atsiuntė Ypatingosios paskirties būrio milicininkus atitverti įėjimą į vidinį rūmų kiemą iš Gedimino prospekto pusės. E. Kaliačiaus vadovaujamiems vyrams teko per minią brautis prie AT centrinių durų. Kai po garsiosios vandens čiurkšlės pro AT duris į minią prasibroviau lauk, paklausiau sutikto mūsų milicijos karininko, kodėl jie neatvyko sutartu laiku – 8 val. Atsakymas pritrenkė – M. Misiukonis liepė atvykti 9 val.
 
Sausio dienos ne tik parodė, ką reiškia drąsa ir pasiaukojimas, bet ir ką reiškia bailumas bei išdavystė. Nors Sausio įvykių medžiagoje iki šiol daug baltų puslapių, viliuosi, kad prokuratūra į šiuos faktus nežiūrės pro pirštus, nes kito būdo susigrąžinti prarastą tyrimų medžiagą nematau. Žinau, kad ji dingo ne be aukščiausių valdžios pareigūnų palaiminimo. Jų pavardes ir man žinomus faktus esu pasirengęs pateikti prokuratūrai. Tai slėpti niekas neturi teisės ir moralinio pagrindo.
 
Aiškinantis, kas iš tikrųjų vyko Sausio 13-ąją, mano galva, reikėtų analizuoti ir vertinti įvykius ne tik parlamente, bet ir Vyriausybės rūmuose bei Vidaus reikalų ministerijoje. Tik tuomet bus galima atsakyti į klausimą, kokios buvo tų įvykių trumpalaikės ir ilgalaikės pasekmės Lietuvai. Valstybės išdavimo reikaluose senaties neturi būti.
 
Prof. Vytautas Landsbergis:
 
– Keista, kad dar ir dabar tiek pliurpalų apie V. Landsbergį, kuris neva nulėmė A. Šimėno dingimą Sausio 13-ąją. Aš nežinau ir to, kur galėjo iš Aukščiausiosios Tarybos dingti K. Motiekos vadovaujamos komisijos, tyrusios A. Šimėno dingimo aplinkybes, medžiaga. Kas nors sunaikino, ne kitaip. Ką kalbėjo pats A. Šimėnas, tiriant jo bylą, buvo spausdinama įvairiuose leidiniuose, o V. Andriukaitis savo iniciatyva išleido uždarų posėdžių AT stenogramų tomą. Be to, mano sudarytame dokumentų rinkinyje „Atpirkimas“ yra pateiktas vienintelis išlikęs ministro V. Antanaičio liudijimas A. Šimėno byloje. 2003 m. išleistoje knygoje „Nauji dokumentai apie Sausio 13-ąją“ pateikiau A. Šimėno pareiškimą, adresuotą AT pirmininkui, kuriame jis 1991 m. sausio 15-ąją prašo atleisti jį nuo bet kokių pareigų vykdymo dėl blogos sveikatos būklės. Aš tą pareiškimą pasirašiau sausio 16-ąją. Pastarasis A. Šimėno prašymas nebuvo tada paskelbtas, kadangi neturėjo jokios teisinės galios – trys dienos iki jį man pasirašant, parlamentas buvo priėmęs sprendimą dėl nežinia kur esančio A. Šimėno atleidimo iš pareigų.
 
Kai dėl to, kad „Vyriausybės žinios“ nepaskelbė A. Šimėno vadovaujamos Vyriausybės priimtų dokumentų, tai tokį elgesį reikėtų vadinti nusižengimu įstatymui, jei ne blogiau. Mat neišspausdinus Vyriausybės nutarimų, jie lieka negaliojantys. Tuo tarpu, kiek atsimenu, A. Šimėno Vyriausybė priėmė du svarbius nutarimus: dėl A. Saudargo išsiuntimo į užsienį ir dėl ministro pirmininko kelionės į Maskvą. Manau, už tai, kad minėti nutarimai nebuvo išspausdinti, reikėtų kelti baudžiamąją bylą, nes sovietų karinės agresijos ir vietinių išdavysčių kompleksas neturi senaties. To meto „Valstybės žinių“ elgesys tarsi patvirtintų agresijos ir išdavystės jėgų koordinaciją bei tikslą – rodyti, kad tarp K. Prunskienės atsistatydinimo sausio 8-ąją ir numatyto ginkluoto smūgio sausio 12-ąją ir 13-ąją Lietuvoje neva nebuvo jokios vykdomosios valdžios. Taigi, kažkam iš Vyriausybės valdininkų rūpėjo, kad įvykiai pakryptų kita vaga. Keista, bet ligi šiol joks tyrimas šia tema nebuvo atliktas. Nejaugi niekam tai nerūpi?
 
Egidijus Bičkauskas:
 
– Sausio 5-ąją ar 6-ąją buvau trumpam iš Maskvos atvykęs į Vilnių. Sausio 7-osios vakare į namus man telefonu paskambino K. Prunskienės padėjėjas ir pasakė, jog kitos dienos rytą aš su premjere turiu vykti į Maskvą susitikti su M. Gorbačiovu. Atsakiau, jog tai labai rimtas sprendimas ir aš, kaip parlamento Prezidiumo narys, tokiam žingsniui turiu gauti AT vadovybės sutikimą. Man buvo atsakyta, kad kaip tik tuo metu pas V. Landsbergį vyksta pasitarimas, į kurį aš turėčiau atvykti.
 
Tuo metu kabinete, be paties V. Landsbergio, posėdžiavo, jei neklystu, Č. Stankevičius, K. Motieka, E. Zingeris, dar keli Prezidiumo nariai ir K. Prunskienė. Buvo svarstomas vykimo į Maskvą klausimas. Kaip supratau, A. Brazauskas jau buvo su M. Gorbačiovu telefonu susitaręs dėl susitikimo. Praleidęs kelias dienas Lietuvoje, pabendravęs su įvairių politinių pakraipų deputatais, pastebėjau, kad politinė padėtis yra itin įkaitusi, jaučiau galimus neramumus ir tai, kad K. Prunskienės išvykimas į Maskvą gali būti nevienareikšmiškai įvertintas kitą dieną, sausio 8-ąją, vyksiančiame AT posėdyje. (beje, tai vėliau su kaupu pasitvirtino). Tad aš bene vienintelis iš posėdžiavusiųjų skeptiškai vertinau išvyką į Maskvą ir net tam prieštaravau, tačiau visi kiti, ir pats V. Landsbergis, buvo už tai, jog reikia vykti. Man tik pavyko susitarti, jog, jeigu nepasiseka susitikti su M. Gorbačiovu iki sausio 8 d. 15 val., skubiai grįžtame į Vilnių, kad suspėtume į AT posėdį. Kaip žinia, į posėdį mes sugrįžome.
 
Aš nesu ekonomistas, tačiau manau, jog kainų pakėlimas buvo objektyvi būtinybė, tačiau tam buvo pasirinktas netinkamas laikas. Nežinau, kas konkrečiai paakino K. Prunskienę tokiam žingsniui, išprovokavusiam riaušes. Manau, kad nemažos įtakos turėjo pradėjusi ryškėti V. Landsbergio ir K. Prunskienės priešprieša dėl lyderystės, jos išvyka 1990 m. pabaigoje į Australiją, iš kur ji grįžo tik sausio pirmomis dienomis. Nors sutikdamas ją Maskvoje mėginau išaiškinti, jog politinė situacija vien per kelias jos nebuvimo Lietuvoje dienas tapo gerokai sudėtingesnė, tačiau ji, manau, apsvaiginta triukšmingų sutikimų Australijoje, to nesuprato ir, kaip sakoma, grįžusi „rėžė kirviu“.
 
O A. Šimėnas, manau, yra padorus, sąžiningas žmogus, tačiau politine prasme – itin silpna asmenybė. Kokios mintys sukosi V. Landsbergio galvoje, siūlant jį premjeru tokioje sudėtingoje valstybei situacijoje – nežinau. Gal lėmė tai, kad A. Šimėnas – ne konkurentas dėl lyderio pozicijos valstybėje?
 
Mes dažnai ieškome kažko itin sudėtingo ten, kur iš tikrųjų viskas gerokai paprasčiau. Esu įsitikinęs, jog A. Šimėno žingsnius lėmė sutrikimas ir, deja, baimė, kuri tuo sudėtingu laikotarpiu buvo ne be pagrindo. Kas galėjo būti A. Šimėno veiksmų patarėjai, nežinau ir nesidomėjau. Kaip ir tuo, kur dabar yra A. Šimėno dingimo tyrimo medžiaga.
 
Algirdas Patackas:
 
– Nesuprantu, kodėl A. Šimėno pasitraukimas iš posto iki šiol kelia tokį smalsumą. Juk žmogui, ėjusiam tokias pareigas, iš tiesų buvo rimtų priežasčių nervintis dėl savo šeimos likimo. Tomis sausio dienomis dešimt parų nesitraukiau nuo V. Landsbergio – tokia buvo užduotis, – todėl viską mačiau, kas dėjosi tarp anuometinių šalies vadovų. Tikrai negirdėjau, kad kas nors būtų grasinęs A. Šimėnui. Beje, priimdamas pasiūlymą tapti premjeru – atrodo, buvo siūloma trims, bet du atsisakė, – A. Šimėnas, matyt, nelabai įsivaizdavo, kas jo laukia.
 
Prasidėjus žudynėms prie Televizijos bokšto, A. Šimėnas supanikavo dėl savo šeimos likimo. Mes, kurie turėjome tam tikros patirties panašiose situacijose, buvome atsisveikinę su šeimomis ir pasirengę viskam. A. Šimėnas paprasčiausiai nepajėgė pakelti jo pečius užgriuvusios atsakomybės naštos, ir, palikęs savieigai valstybės reikalus, išvežė šeimą Druskininkų kryptimi, į Ratnyčios kleboniją.
 
Pavakare, kai jį atsivežėme iš Ratnyčios, jis jau buvo psichologiškai sugniuždytas – pats jį paguldžiau viename parlamento kambarėlyje ant kušetės ir slaugiau. Toks žmogus jau negalėjo vadovauti Vyriausybei, priimti adekvačių situacijai sprendimų, tačiau nesirengiu jo smerkti, nes tai padorus žmogus, Lietuvos patriotas, tikriausiai, geras tėvas vaikams ir žmonai – vyras. Galima jį kaltinti nebent tuo, kad neatsisakė pasiūlymo tapti premjeru, bet tada iškiltų kaltinimas dezertyravimu.
 
Sausio 13-osios įvykiai kvepėjo, suprantama, kokia baigtimi. Ne visi pajėgė pažvelgti šiai rūsčiai tiesai į akis. Niekas nenorėjo mirti, bet pasirengti reikėjo viskam. Suskaičiavęs šovinius, vieną pasilikau sau. Tad A. Šimėno poelgis yra man, kaip žmogui, suprantamas. Manau, visokie smerkimai ir įtarinėjimai, kad jam buvo grasinta, pagaliau baigtųsi, jei pats vyriškai pasakytų, kad palūžo, ir tiek. O tai, kad kažkur prapuolė jo dingimo tyrimo medžiaga, manęs nestebina – tų dienų sumaištyje dingo daugybė dokumentų. Be to, to atlikto tyrimo nelaikau labai svarbiu, nes iki šiol nėra jokios teisinės atsakomybės už per parlamentinius tyrimus duotus parodymus.
 
Kas yra kas. 1991-ųjų sausis
 
Z. Vaišvila 1991-ųjų sausį buvo AT Krašto apsaugos ir vidaus reikalų komisijos pirmininkas, sausio 12-ąją buvo išrinktas Valstybės gynimo komisijos nariu, o Sausio 13-ąją – ministro pirmininko G. Vagnoriaus pavaduotoju.
 
E. Bičkauskas tomis istorinėmis šaliai dienomis buvo Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovas Maskvoje ir kartu Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo narys.
 
E. Ozolas K. Prunskienės Vyriausybėje buvo vicepremjeras, o po to – AT narys.
 
A. Patackas 1991 m. sausį buvo AT narys, Valstybės saugumo departamento vadovo nurodymu saugojęs V. Landsbergį.
 
V. Landsbergis vadovavo AT, buvo Valstybinės derybų su SSRS delegacijos pirmininkas, Lietuvos Respublikos Konstitucijos metmenų rengimo komisijos pirmininkas, vienas Baltijos valstybių tarybos pirmininkų.
 
G. Vagnorius buvo AT Prezidiumo narys, Sausio 13-ąją tapęs premjeru.
 
Sausio 13-osios įvykių priešistorė
 
1991-ųjų sausio 6-ąją vienas Kazimieros Prunskienės vadovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtų nutarimų buvo padidinti maisto produktų kainas. Nutarimas įsigaliojo tą pačią dieną.
 
Sausio 7-ąją Pabaltijo karinės apygardos vadas F. Kuzminas pranešė telefonu AT pirmininkui V. Landsbergiui, kad Lietuvoje pradedamas priverstinis jaunuolių ėmimas į SSRS kariuomenę, bus panaudota speciali parašiutininkų divizija.
 
Sausio 8-ąją „Jedinstvo“ ir Sovietų Sąjungos komunistų partijos atstovai anksti ryte prie AT rūmų surengė protesto akciją, kurios daugumą sudarė rusakalbiai, ginkluoti akmenimis ir geležiniais strypais. Tą patį rytą V. Landsbergis kreipėsi per radiją ir TV į Lietuvos žmones ateiti paremti savo išrinktos valdžios. Tą pačią dieną nutarimas padidinti maisto kainas atšauktas, o K. Prunskienė atsistatydino. Į Jonavos oro uostą atvyko sovietų desantininkai.
 
Sausio 10-ąją Lietuvos Respublikos URM kreipėsi į pasaulio kraštų vyriausybes ir parlamentus, įspėdama, kad sovietų armija gali užimti Lietuvos parlamentą.
 
Sausio 11-ąją sovietų desantininkai užėmė svarbius objektus Lietuvos sostinėje, pralietas pirmasis mūsų šalies piliečių kraujas prie Spaudos rūmų.
 
Sausio 13-ąją SSRS desantininkai užėmė Vilniaus TV bokštą, Radijo ir televizijos pastatą. Žuvo 14, sužeista apie 1 000 žmonių.
 
www.klaipedadiena.lt
 
Nuotraukose:
 
1. Vienybė: Sausio įvykiai įrodė, ką reiškia tautos drąsa ir pasiaukojimas. Iš kairės: R. Ozolas (Romualdo Požerskio nuotr.)
2. Z. Vaišvila
3. Prof. V. Landsbergis

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra