Istorinės sąmonės ir tautinės savimonės klausimu

Autorius: Data: 2011-03-30 , 15:00 Spausdinti

Vaclovas JONUŠKA

Kiekvienas žmogus yra ne apskritai visuomenės narys, bet savo šeimos, darbo kolektyvo, tautos, valstybės ir tik paskui žmonijos atstovas. Pagal Aristotelį, žmogus yra zoon politikon, tai yra visuomeninis gyvūnas, savo likimą siejantis su savo visuomene – Tėvyne, kuri ir yra vidiniais ryšiais bei tikslinga veikla susijęs žmonių gyvenimas.

Tautos ir valstybės gyvenimo sutvarkymo lygis priklauso nuo geopolitinių, ekonominių aplinkybių bei sąlygų, tačiau bene labiausiai nuo tautos narių dvasingumo ir tautinio sąmoningumo lygmens. Anot prof. Stasio Šalkauskio, „tik patriotizmas, pakeltas į moralinių dorybių laipsnį, yra tikrai vertingas ir visiškai patikimas tautos ramstis. (…) Realizuotas masėse jis tampa tiek patiems patriotams, tiek patriotiškai mylimai tautai tobulėjimo ir kultūrinės pažangos veiksniu.“ Vadinasi, filosofijos profesorius S. Šalkauskis jau to (tarpukario) meto visuomenei iškėlė uždavinį pakelti patriotizmą į sąmoningos dorovės lygį. Kartu nurodė, kad nekęsti savo visuomenės narių blogybių, ypač nusikaltimų, yra pagrindinė patrioto pareiga, nes tik tokiu būdu patriotizmas gali būti kūrybinis.

Vadinasi, tautinį sąmoningumą galima laikyti pačia svarbiausia tautos egzistencijos ir jos sėkmės sąlyga. Galima net teigti, kad tautos gyvybingumas, aktyvumas ir net kūrybiškumas yra tiesiogiai proporcingi tautiečių sąmoningumo lygiui ir pobūdžiui. Todėl neugdyti tautinės sąmonės yra tolygu savižudybei.

Sąmonės dalis yra savimonė. Savimonė yra gebėjimas save pažinti, o tai jau aukščiausias sąmonės išsivystymo lygis. Mat savimonė kartu yra savo veiklos ir elgesio valdymo centras, taip pat kultūros atsakomybės sąmonė ir tautos sąžinė. Deja, XVIII–XIX amžiais, ypač spaudos draudimo metais, kai lietuvių savimonei augti nebuvo jokių galimybių, ji taip ir liko blanki.

Formuojantis savimonei, žmogus ieško atsakymo į klausimą: kas aš esu? Tai lyg tautiškumo abėcėlė. Dažnai žmogaus apsisprendimas tada priklausė nuo jo psichologinio nusiteikimo, papročių, tradicijų (pvz., tos pačios religijos, tų pačių švenčių) ir skonio, tai yra daugiau ar menkiau nesąmoningai. Daugiausiai čia lemdavo valstybė ir pilietybė. Pvz., dar visai neseniai prieškarinė Lenkija, vykdžiusi nuoseklią lietuvių ir kitų tautų asimiliavimo politiką, vadovavosi J. Pilsudskio principu: „Valstybė sukuria tautą, bet ne tauta valstybę.“ Galbūt todėl iki šiol Lenkijoje visur fiksuojama tik pilietybė, o ne tautybė: gyveni Lenkijoje, tai ir esi (būsi) lenkas.

Nors tiesiogiai tautinė savimonė nėra matoma, tačiau ji pasireiškia visoje įvairialypėje dvasinėje ir materialinėje veikloje. Todėl ją suprasti galima tik iš tos veiklos rezultatų (kam dirba), taip pat iš bendravimo, elgesio, istorijos įvykių analizės, liaudies ir profesionaliojo meno kūrybos.

Neišsiaiškinus ir neperpratus tautinės savimonės specifikos apskritai, negalima suprasti tautinės kultūros kaip tautos produkto. Taip pat ir kelio, kurį tauta renkasi ir juo eina. To priežastis paprasta: žmoniją sudaro tautos, ir kiekviena jų pasaulį mato ir vertina per specifinę, istoriškai įgytą savosios tautos patirtį, būdą, psichologiją, interesus bei pasiektos tautinės brandos ir kitų faktorių prizmę (per tautinių spalvų spektrą). Todėl kiekviena tauta siekia išsiugdyti savo savimonę. Kitaip ji lieka nesubrendusi, o jos pačios istorijos faktai pakliūva į svetimų, daugiau ar mažiau tendencingų aiškinimų ir komentavimų akiratį. Todėl tokia tauta apie save ima mąstyti taip, kaip svetimieji norėtų.

Tai visiškai aktualu tebėra ir mūsų tautai: amžiais kiti mokė, kad mes esame prasti, pagonys, nacionalistai, globoję ir gynę save pačius nuo kitų kaimynų.

Žmogus gimsta kaip biologinė būtybė, tačiau socialine dar reikia tapti. Žinios, dora, tautinė sąmonė bei savimonė yra įgyjami šeimoje, ypač mokykloje. Nieko naujo čia nėra, tačiau lietuvių tauta ilgus amžius neturėjo savos valstybės, todėl neturėjo savos (ypač tautinės) mokyklos, kartu ir galimybės ugdyti savąjį sąmoningumą. Užtat šimtmečiais mūsų krašte (iki 1863 m.) buvo diegiama lenkiška savimonė per lenkiškas mokyklas, kurios veikė visoje be išimties dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Lietuvių kalba net pradžios mokyklose buvo labai retas dalykas, dažniausiai tik pagalbinė, kol mokiniai išmokdavo lenkiškai (o vėliau, carizmo laikais, – rusiškai).

Susidariusį lietuvių tautinės sąmonės vakuumą per XVII–XIX a. užpildė lenkų ir gudų tautinė sąmonė, kartu pasikeitė ir pačių lietuvių tautinė ir kultūrinė orientacija bei pati tautybė. Dėl to etninės Lietuvos žemės tolydžio siaurėjo, etninei ribai traukiantis iš pietų bei rytų Baltijos link (o ten vyko panašus germanizavimo procesas). Pasiekta tai, kad pati Lietuvos sostinė tapo nebelietuviška. Lietuvos gyventojai jau lenkų kalba dėstomose mokyklose buvo mokomi melagingos istorijos, kurioje, pavyzdžiui, generolo Želigovskio agresija (klastingai sulaužius 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį) buvo vaizduojama vos ne kaip išvadavimas.

Skaudu, bet tai nukryžiuotos Lietuvos realybė.

Po 1863 m. sukilimo numalšinimo lenkiškos mokyklos buvo keičiamos į rusiškas, kurių lietuviai vengė, o spaudos draudimas vėl lietuvius pastūmėjo lenkystės pusėn (pirmiausia dėl pačios tikybos). Dėl to daugelis to meto lietuvių savo tautybę painiodavo ir net tapatindavo su katalikybe, nes taip mokė lenkiška, lenkakalbė (pavaldi Gniezdo bažnytinei provincijai) bažnyčia. Katalikybė vos ne visų buvo laikoma „polska wiara“ (lenkų tikyba). Todėl, aišku, ir tautybė turinti būti lenkų. O lietuvių kalba buvo laikoma netikėlių – pagonių kalba ir visuotinai gujama iš bažnyčių ir dvarų.

Šią prievartinę asimiliaciją gerokai stiprino ir spartino tai, kad XVIII a. atsiradusiuose oficialiuose asmens dokumentuose lietuvių pavardės, kaip ir vietovardžiai, buvo rašomi lenkiškai, o carizmo laikais kartais buvo verčiami į rusų kalbą.

Apie lietuvišką savimonę negalėjo būti nė kalbos. Tiesa, dalis dar ilgai prisimindavo savo lietuvišką kilmę ir lyg jos ilgėjosi. Bet negailestingas laikas ir čia padėjo tašką.

Dėl masinio tautinės sąmonės ir savimonės išblėsimo lietuviai ėmė jaustis lyg nevisaverte, prastesne tauta, todėl ėmė gėdytis lietuvystės, patys dabar stengėsi gerai išmokti lenkiškai, slėpė savo tautinę priklausomybę, bijodami būti išjuokti nevykėliais „litvomanais“ (kaip sovietmečiu – nacionalistais). O lietuvių bajorija jau seniai ir atvirai laikėsi principo sum genete lithuanus, nation polonus (lietuvių kilmės, bet tautybė – lenkų). Dar vėliau beveik visi liko tik „polonus“. Keisčiausia, kad dabar patys uoliai lenkino savo pavaldinius ir aplinkinius.

Tas pat vyko ir pajūryje (apie Mažąją Lietuvą jau nekalbu), kur lietuviai stengėsi išmokti ir tarpusavyje kalbėjo vokiškai. Daugelis vėliau save ėmė laikyti „memelenderiais“ (atseit klaipėdiškiais), kaip pietrytinėje Lietuvoje „tuteišiais“ (atseit vietiniais).

Maža to, lietuvių tautinės sąmonės sunykimas paruošė dirvą carizmo laikais proteguojamai gudų („po prostu“) kalbai, kuri ilgainiui daug kam tapo gimtąja (beje, pačioje Baltarusijoje carizmas taip nesielgė, nes siekė ir ją asimiliuoti).

Visa tai yra lyg ir suprantama. Nesant ne tik Lietuvos valstybės, bet ir jokios lietuviškos kultūrinės autonomijos, visur iš viešojo gyvenimo buvo stumiama lietuvių kalba, kol galiausiai ji buvo visiškai uždrausta kaip kenksminga (Didžiojoje Lietuvoje 1864 m., Mažojoje Vokietijos vyriausybės potvarkiais – 1871–1874 m.), kaip trukdanti vokiečių ir dabar jau ir rusų sąmonei bei kultūroms Lietuvoje plisti. Verta paminėti, kad visą XIX a. Lietuvoje tarp lenkų ir rusų vyko intensyvi kova dėl savo kalbinės-kultūrinės įtakos, o paskui ir politinių galimybių joje.

Spaudos draudimas lietuviškos kultūros brendimui padarė beveik nepataisomą žalą. Pirmiausiai vėlavo lietuvių tautinis atgimimas, o pačios tautos raida buvo dirbtinai stabdoma ir todėl ji atsiliko nuo daugelio kaimynų. Šie nepelnytos negandos padariniai matomi ir šiandien. Pirmiausia tai ne tik suardė ir pakeitė daugelio lietuvių kultūrinę-tautinę orientaciją, bet ir siaurino lietuvių kalbinį plotą (arealą), o kitur tautinę etnografinę sudėtį padarė mišrią. Mat, nebematydami išeities, tada centrinės Lietuvos (šiandien ji mūsų pačių vadinama rytine) gyventojai patys rinkosi katalikiškas lenkų mokyklas, o ne stačiatikių.

Atrodė, kad lietuvių tauta jau miršta.

Turbūt taip ir būtų įvykę (būtų pasikartojęs prūsų likimas), jei būrelis dabar jau tolimų laikų inteligentų nebūtų pakilęs į kovą dėl savo tautos gyvybės ir savos garbės. Jie prikėlė tautą.

Prasidėjo knygnešių epocha – unikalus reiškinys ano meto Europoje.

„Aušra“ (1883 m.) ir „Varpas“ (1889 m.), nors ir leidžiami užsienyje, ėmėsi sunkaus tautinės sąmonės gaivinimo darbo. Jų pastangos atliko savo misiją, tauta ėmė busti, žinoma, išskyrus jau suslavėjusią pietryčių Lietuvos dalį.

Čia ištisai tebeveikė vien lenkiškos ir rusiškos mokyklos. Jaunimas, be abejonės, nors ir išmokdavo rašto, tačiau ir stipriai nutautėdavo. Nustatyta, kad ne viena lenkiška sala Lietuvoje atsirasdavo ten, kur veikė lenkiška mokykla, kuriai dar nuo Žečpospolitos laikų (1795 m.) buvo iškeltas uždavinys sulieti lietuvių ir lenkų tautas į vieningą lenkų naciją. O tuo pat metu lietuviškos salos suslavėjusioje jūroje užsitraukdavo, paskęsdavo. Taip lietuviškas pasaulis nyko. Tereikia prisiminti šiandien baigiančias nykti Apso, Pelesos, Gervėčių ir kitas salas, nors dar ne taip seniai tai buvo ištisinė Lietuva, kaip Punskas ir Seinai.

Nuolatinis lietuvių tautos gyvenimas nenormaliomis sąlygomis, o dar pačios sostinės aneksija šviesesnių lietuvių širdyse tegalėjo kelti vien nepelnytą skausmą, liūdesį ir depresiją. Neatsitiktinai S. Šalkauskis rašė, kad lietuviai „esame tauta, kuri niekados nėra buvusi tuo, kuo galėjo būti“.

Taigi suprasti tautinę savimonę yra įmanoma tik per nekonjunktūrinę, teisingai parašytą ir išmoktą istoriją. Nemokėdami istorijos, negalime pajėgti suprasti ir iš jos atsiradusios dabarties, kaip ir surasti dorą sprendimą. Savo istorijos pažinimas gali mus mokyti, kaip gyventi ir dirbti bei prognozuoti ateitį. O juk to visiems labai trūksta, nes tai leidžia įspėti galimų įvykių seką ir išvengti daugelio klaidų. Realiai atsiradusį krašto žmonių susvetimėjimą įveikti darosi įmanoma, jeigu savimonė yra siejama su krašto istorija. Neiškreipta, nekonjunktūrinė istorinė atmintis stipriai koreguoja tautinę ir kultūrinę savimonę.

Lietuvių tautos sąmonės augimas privedė prie nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d. Tačiau jau 1940 m. birželio 15 d. nepriklausomybė vėl buvo prarasta. Prasidėjo sovietinė okupacija, kuri truko iki 1990 m. kovo 11 d. Per paskutinį 50-metį buvome atpratinti gyventi be tiesos, juo labiau tiesos sakymo, nuo būtinumo daiktus vadinti tikraisiais vardais. Mat reikėjo imperializmą išbaltinti bei visaip teisinti jo agresiją. Trėmimus, lagerius, sibirus, partizanų išžudymą, kolonizavimą, prievartinę kolektyvizaciją ir t. t. reikėjo vadinti kitaip, kaip vadovavo neklystančioji partija, tiksliau, partinė nomenklatūra, sudaranti didžiosios imperijos stuburą. Tiesa, jau vėliau, sumažėjus masiniams žudymams ir trėmimams, atvira dvasinė, kaip ir fizinė, prievarta buvo keičiama rafinuotu spaudimu. Kiekvieną spaudos ar asmeninį pranešimą, ypač istorijos ar pasaulėžiūros klausimais, būtinai reikėjo „derinti“ su partiniu biuru ar komitetu bei gauti jo laiminančią rezoliuciją. Ji būdavo privaloma visur, kitaip visada likdavai „politiškai nesubrendęs“, kas būdavo tolygu pavojaus signalui.

Buvo sukurpta ir nuolatos vis „tobulinama“ nenusakomo masto bei įtaigumo teorija apie neišvengiamą komunizmo pergalę, o prieš tai apie neišvengiamą tautų „suartėjimą“, o per jį – „suklestėjimą“, tarsi pačioms tautoms „savanoriškai susiliejus į didžiąją tarybinę liaudį“, kur visi kalbės tik didžiojo vado Lenino kalba. Vieni pastarojo „mokslo“ srities humanitarai vis įtaigiau grindė šio smurto moksliškumą, o kiti – bent jau viešai privalėjo šio mokslo laikytis. Čia nieko nebuvo galima pakeisti, nors bandymų buvo.

Visa tai paliko gilų randą mūsų sąmonėje, mūsų sielose. Todėl ir šiandien mes nepajėgiame teisingai sudėlioti vertybių. Susvetimėjus saviesiems ir savo krašte tarpusavyje šiandien sunku susikalbėti. Mūsų tautinė savimonė yra pairusi ir paliegusi. Mažos tautos privalėjo likti be tėvynės, jos atsisakyti.

Tokia imperinė pažiūra vadinama kosmopolitizmu, nors SSRS viduje buvo vadinama „proletariniu internacionalizmu“.

Tautinei sąmonei nebeliko vietos.

Nacionalizmo formos:

Didžiadvasis šovinizmas;

Paprastasis, arba tiesiog nacionalizmas;

Kosmopolitizmas.

Šovinizmas yra kraštutinis nacionalizmas, didžiavalstybinis nacionalizmas, paprastai paplitęs didžiosiose tautose. Jam būdingas agresyvumas (puolantis nacionalizmas), siekiant primesti kitoms tautoms savąjį gyvenimo būdą, vertybių orientacijas, netgi kalbą, siekiant tautas asimiliuoti ir sunaikinti.

Paprastasis, arba tiesiog nacionalizmas, – tai neprotinga savo tautos meilė, iškeliant tautybę aukščiau už dorą ir viską. Todėl yra nepaliaujamų konfliktų šaltinis.

Kosmopolitizmas

Kiekvienas žmogus turi miestą ar kaimą, kur gimė ir užaugo, pradėjo pažinti pasaulį. Kiekvieno žmogaus pasaulis ir pasaulėžiūra prasideda nuo gimtųjų namų, tėviškės. Nuo pat vaikystės žmoguje užgimsta ir meilės jausmas tėviškei. Augant ir bręstant šis jausmas plečiasi ir pamažu apima visą istorinę, kultūrinę ir kalbinę aplinką, vadinamą Tėvyne. Tai jo etnosas.

Pažindamas Tėvynės sielą bei dvasią, žmogus susilieja su ja ir tampa socialine būtybe. Tai visai suprantama, natūralu. Tačiau imperinio mąstymo ideologai siūlo etnoso, kaip vertybės, atsisakyti (beje, siūlo tik kitoms tautoms), bandydami įpiršti kitokį požiūrį, pagal kurį esą žmogus su žmonija, su pasauliu yra susietas tiesioginiais ryšiais, apeinant tarpinę – tautos (etnoso) – grandį, t. y. žmogus be tėvynės.

Tokia imperinė pažiūra ir vadinama kosmopolitizmu. Reakcinė jo esmė aiški: tautos (etnosas) visada kovoja su pavergėjais dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Ir tai tampa svarbiausia kliūtimi imperijoms plėstis. O plėstis jos gali tik sumaldamos ir asimiliuodamos kitas, mažesnes tautas.

Todėl kosmopolitizmas ragina atsisakyti patriotinių jausmų veidmainišku lozungu: „Žmogus – pasaulio pilietis“; vienaip ar kitaip ragina atsisakyti nacionalinių tradicijų ir nacionalinės kultūros vardan „žmonių giminės vienybės“. Todėl savo esme yra išvirkščias šovinizmas.

Dabar laikai pasikeitę. Lietuva yra ES ir NATO narė. Tačiau, kaip nuo istorinės sąmonės ir savimonės priklauso tautos likimas, yra būtina žinoti šiandien kiekvienam lietuviui, ypač jaunimui, nes istorijos paskirtis ir pareiga mus mokyti gyventi.

Kažkas yra taikliai pasakęs, kad inteligentas pirmiausia tas, kuris yra nepriklausomybės saugiklis. Kitaip tautos istorija ir net gyvastis paliekami savieigai. Čia ir esmė.

Voruta. – 2008, geg. 24, nr. 10 (652), 13.

Istorija , , , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra