Istorinės sąmonės ir tautinės savimonės klausimu

Autorius: Data: 2010-01-10, 07:33 Spausdinti

Kiekvienas žmogus yra ne apskritai visuomenės narys, bet – savo šeimos, darbo kolektyvo, tautos, valstybės ir tik po to žmonijos atstovas. Pagal Aristotelį, žmogus yra ZOON POLITIKON, tai yra visuomeninis gyvūnas, savo likimą siejantis su savo visuomene – Tėvyne, kuri vidiniais ryšiais bei tikslinga veikla sieja žmonių gyvenimus.
Tautos ir valstybės gyvenimo sutvarkymo lygis priklauso nuo geografinių, ekonominių aplinkybių bei sąlygų, tačiau, bene, labiausiai – nuo tautos narių dvasingumo bei tautinio sąmoningumo lygmens. Anot filosofijos prof. Stasio Šalkauskio, „tik patriotizmas, pakeltas į moralinių dorybių laipsnį, yra vertingas ir visiškai patikimas tautos ramstis <…>. Realizuotas masėse jis tampa tiek patiems patriotams, tiek ir patriotiškai mylimai tautai tobulėjimo ir kultūros pažangos veiksniu“. Vadinasi, prof. S. Šalkauskis jau to meto (tarpukario) visuomenei pateikė užduotį, pakelti patriotizmą į sąmoningos dorovės lygį. Kartu nurodė, kad nekęsti savo visuomenės narių blogybių, o ypač nusikaltimų, yra pagrindinė patrioto pareiga, nes tik tokiu būdu patriotizmas gali būti kūrybinis.
Taigi, tautinį sąmoningumą galima laikyti pačia svarbiausia tautos egzistencijos ir jos sėkmės sąlyga. Galima net teigti, kad tautos gyvybingumas ir net kūrybiškumas yra tiesiogiai proporcingi tautiečių sąmoningumo lygiui ir pobūdžiui. Todėl neugdyti tautinės sąmonės yra tolygu savižudybei.
Sąmonės dalis yra savimonė. Savimonė – gebėjimas save pažinti, o tai jau yra aukščiausias sąmonės išsivystymo lygis. Mat ji kartu yra savo veiklos ir elgesio valdymo centras, taip pat kultūros atsakomybės savimonė bei tautos sąžinė. Deja, XVII-XIX amžiais, ypač spaudos draudimo metais, kai lietuvių savimonei augti nebuvo jokių galimybių, ji taip ir liko blanki.
Formuojantis savimonei, žmogus ieško atsakymo į klausimą: kas aš esu? Tai lyg tautiškumo abėcėlė. Dažnai jo apsisprendimas tada priklausė nuo nusiteikimo, papročių, tradicijų (pvz., tos pačios religijos, tų pačių švenčių) ir skonio, t.y. daugiau ar menkiau nesąmoningai. Daugiausiai čia lemdavo valstybė ir pilietybė. Pvz., dar visai neseniai prieškarinė Lenkija, vykdžiusi nuoseklią lietuvių ir kitų tautybių nutautinimo politiką, vadovavosi J. Pilsudskio principu: „Valstybė sukuria tautą, o ne tautybė“. Gyveni Lenkijoje, tai ir esi (būsi) lenkas.
Nors tiesiogiai tautinė savimonė nėra matoma, tačiau ji pasireiškia visoje įvairialypėje dvasinėje ir materialinėje veikloje. Todėl ją galima suprasti tik iš tos veiklos rezultatų (kam dirba), taip pat iš bendravimo, elgesio, istorijos analizės, liaudies bei profesionaliojo meno kūrybos.
Neišsiaiškinus ir neperpratus tautinės savimonės specifikos, negalima suprasti tautinės kultūros, kaip tautos produkto. Taip pat ir kelio, kurį tauta renkasi ir juo eina. To priežastis paprasta: žmoniją sudaro tautos, ir kiekviena iš jų pasaulį vertina per specifinį, istoriškai įgytą tautos patirtį, būdą, psichologiją, interesus bei pasiektus tautinės brandos ir kitokių faktorių prizmę (per tautinių spalvų spektrą). Todėl kiekviena tauta siekia išsiugdyti savo savimonę. Kitaip ji lieka nesubrendusi, o jos pačios istorijos faktai pakliūva į svetimą, daugiau ar mažiau tendencingų aiškinimų ir komentavimų akiratį. Todėl tokia tauta apie save ima mąstyti taip, kaip norėtų kiti.
Tai visiškai aktualu tebėra ir mūsų tautai: amžiais kiti mokė, kad mes esame prasti, pagonys, nacionalistai, globoję ir gynę save pačius nuo kaimynų.
Žmogus gimsta kaip biologinė būtybė, tačiau socialine dar reikia tapti. Žinios, dora, tautinė sąmonė bei savimonė, yra įgyjama šeimoje, o ypač mokykloje. Nieko naujo čia nėra. Bet lietuvių tauta ilgus amžius neturėjo savos (o ypač tautinės) mokyklos, kartu ir galimybės ugdyti savąjį sąmoningumą. Užtat šimtmečiais mūsų krašte buvo diegiama lenkiška savimonė per lenkiškas mokyklas, kurios veikė visoje, be išimties, dabartinės Lietuvos teritorijoje. Lietuvių kalba net pradžios mokyklose buvo labai retas dalykas (reiškinys), dažniausiai tik pagalbinė, kol vaikai išmokdavo lenkiškai (o vėliau, carizmo laikais – jos visiškai nebuvo). Susidariusi lietuvių tautinės sąmonės vakuumą per XVII-XIX amžius užpildė lenkų ar gudų sąmonė, kartu pasikeitė ir pačių lietuvių tautinė ir kultūrinė orientacija bei pati tautybė. Dėl to etninės Lietuvos žemės tolydžiai siaurėjo, etninei ribai traukiantis iš rytų link Baltijos (ten vyko panašus germanizavimo procesas). Pasiekta to, kad pati Lietuvos sostinė tapo nebe lietuviška. Mat visą laiką Lietuvos gyventojai jau lenkų kalba dėstomose mokyklose buvo mokomi istorijos, kurioje, pavyzdžiu, generolo Želigovskio agresijas (klastingai sulaužius 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį) buvo vaizduojama vos ne kaip išvadavimas.
Skaudu, bet tai nukryžiuotos Lietuvos realybė.
Po 1863 m. sukilimo numalšinimo daug kur lenkiškos mokyklos buvo keičiamos į rusiškas, kurių lietuviai vengė, o spaudos draudimas vėl juos pastūmėjo lenkystės pusėn (pirmiausiai, dėl tos pačios tikybos). Todėl daugelis to meto lietuvių savo tautybę painiodavo ir net tapatindavo su katalikybe, nes taip mokė lenkiška, lenkakalbė (pavaldi Gniezno bažnytinei provincijai) bažnyčia. Katalikybė, vos ne visų, buvo laikoma „polska wiara“ (lenkų tikyba). Todėl aišku, kad tautybė turinti būtį taip pat lenkų. O lietuvių kalba buvo laikoma netikėlių-pagonių kalba ir visuotinai gujama iš bažnyčių ir dvarų.
Šią prievartinę asimiliaciją gerokai stiprino ir spartino tai, kad XVIII a. atsiradusiuose oficialiuose asmens dokumentuose lietuvių pavardes, kaip vietovardžiai, buvo rašomi lenkiškai, o carizmo laikais kartais verčiami į rusų kalbą.
Apie lietuvių savimonę negalėjo būti nė kalbos. Tiesa, dalis dar ilgai prisimindavo savo lietuvišką kilmę, lyg jos ilgėjosi. Bet negailestingas lenkiškas laikas ir čia padėjo tašką.
Dėl masinio tautinės sąmonės ir savimonės išblėsimo lietuviai pradėjo jaustis lyg ir nepilnaverte, prastesne tauta. Todėl ėmė gėdytis lietuvystės, patys stengėsi gerai išmokti lenkiškai, slėpė savo tautinę priklausomybę, bijodami būti išjuokti nevykėliais „letvomanais“ (kaip sovietmečiu – „nacionalistais“). O lietuvių bajorija jau seniai ir tvirtai laikėsi principo GENETE LITHUANUS NATION POLONUS (lietuvių kilmės, bet tautybė – lenkų). Dar vėliau beveik visi liko tik „polonus“. Keisčiausia, kad dabar patys uoliai lenkino savo pavaldinius ir aplinkinius.
Beveik tas pats vyko ir pajūryje (apie Mažąją Lietuvą jau nekalbu), kur lietuviai stengėsi išmokti ir tarpusavyje kalbėti vokiškai. Daugelis vėliau save pradėjo laikyti „memelenderiais“ (atseit, „klaipėdiškiais“), kaip pietrytinėje Lietuvoje „tuteišiais“ (atseit, „vietiniais“).
Maža to, lietuvių tautinės sąmonės sunykimas paruošė dirvą carizmo laikais proteguojamai gudų („po prostu“) kalbai, kuri ilgainiui daug kam tapo gimtąja kalba (beje, pačioje Baltarusijoje carizmas taip nesielgė, nes siekė ją asimiliuoti).
Visa tai lyg ir suprantama. Nesant ne tik Lietuvos valstybės, bet ir jokios lietuviškos kultūrinės autonomijos, visur viešojo gyvenimo stumiama lietuvių kalba, galiausiai buvo visiškai uždrausta, kaip kenksminga (Didžiojoje Lietuvoje – 1864 m., Mažojoje Lietuvoje – Vokietijos vyriausybės potvarkiais 1871-1874 m.), kaip trukdanti vokiečių ir dabar rusų sąmonei bei kultūroms plėsti Lietuvoje.
Verta paminėti, kad tarp lenkų ir rusų vyko intensyvi kova dėl kalbinės-kultūrinės įtakos, o po to ir politinių galimybių joje.
Spaudos draudimas lietuviškos kultūros brendimui padarė beveik nepataisomą žalą. Pirmiausiai, vėlavo lietuvių tautinis atgimimas, o pačios tautos raida buvo dirbtinai stabdoma ir todėl atsiliko nuo daugelio kaimynų. Šie nepelnytos negandos padariniai matomi ir šiandien. Pirmiausiai, tai ne tik suardė bei pakeitė daugelio lietuvių kultūrinę-tautinę orientaciją, bet ir siaurino lietuvių kalbinį plotą (arealą), o kitur tautinę etnografinę sudėtį padarė mišria. Mat nebematydami išeities, tada carinės Lietuvos (šiandien ji mūsų pačių vadinama „rytine“) gyventojai patys rinkosi katalikiškas lenkų mokyklas, o ne stačiatikių.
Turbūt tai būtų įvykę (būtų pasikartojęs prūsų likimas), jei būrelis, dabar jau tolimų laikų, inteligentų nebūtų pakilę į kovą dėl savo tautos gyvybės ir savo garbės. Jie prikėlė tautą.
Prasidėjo knygnešių epocha – unikalus reiškinys ano meto Europoje.
„Aušra“ (1883 m.) ir „Varpas“ (1889 m.), nors ir leidžiami užsienyje, ėmėsi sunkaus tautinės sąmonės gaivinimo darbo. Jų pastangos atliko savo misiją ir tauta pradėjo busti, žinoma, išskyrus jau suslavėjusią pietryčių Lietuvos dalį.
Čia ištisai tebeveikė vien lenkiškos ir rusiškos mokyklos. Jaunimas, be abejonės, nors ir išmokdavo rašto, tačiau ir stipriai nutautėdavo. Nustatyta, kad ne viena lenkiška sala Lietuvoje atsirasdavo ten, kur dar nuo Žečpospolitos laikų (1795 m.) buvo iškeltas uždavinys sulieti lietuvių ir lenkų tautas į vieningą lenkų naciją. O tuo pat metu lietuviškos salos suslavėjusioje jūroje užsitraukdavo, paskęsdavo. Taip lietuviškasis pasaulis nyko. Pakanka prisiminti šiandien baigiančios nykti Apso, Pelesos, Gerviečių ir kitas salas, nors dar ne taip seniai tai buvo ištisinė Lietuva, kaip Pinskas ir Seinai.
Nuolatinis lietuvių tautos gyvenimas nenormaliomis sąlygomis, o dar buvusi pačios sostinės aneksija, šviesesnių lietuvių širdyse tegalėjo kelti vien nepelnytą skausmą, liūdesį ir depresiją. Neatsitiktinai prof. S. Šalkauskis rašė, kad lietuviai „esame tauta, kuri niekados nėra buvusi tuo, kuo galėjo būti“.
Taigi suprasti tautinę savimonę yra įmanoma tik per konjunktūrinę, teisingai parašytą bei išmoktą istoriją. Nemokėdami istorijos, negalime pajėgti suprasti ir iš jos atsiradusios dabarties, kaip ir surasti dorą sprendimą. Savo istorijos pažinimas gali mus mokyti, kaip gyventi ir dirbti bei prognozuoti ateitį, išvengti daugelio klaidų. Realiai atsiradusį krašto žmonių nutautėjimą įveikti darosi įmanoma, jeigu savaime yra siejama su krašto istorija. Neiškreipta, nekonjunktūrinė istorinė atmintis stipriai koreguoja tautinę ir kultūrinę savimonę.
Lietuvių tautos sąmonės augimas privedė prie nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16-ąją dieną. Tačiau, jau 1940 m. birželio 15 d. nepriklausomybė vėl buvo prarasta. Prasidėjo sovietinė okupacija, trukusi iki 1990 m. kovo 11-osios dienos. Per šį paskutinį 50-metį buvome atpratinti gyventi be tiesos, juo labiau tiesos sakymo, nuo būtinumo daiktus ir reiškinius vadinti jų tikraisiais vardais. Mat reikėjo imperializmą išbaltinti bei visaip teisinti jo agresiją. Trėmimus, lagerius, sibirus, partizanų išžudymą, kolonizavimą, prievartinę kolektyvizaciją ir t.t. reikėjo vadinti kitaip, kaip vadovavo neklystančioji partinė momenklatūra, sudariusi didžiosios imperijos stuburą. Tiesa, jau vėliau, sumažėjus žudymams ir trėmimams, atvira dvasinė, kaip ir fizinė, prievarta buvo keičiama rafinuotu spaudimu. Kiekvieną spaudos ar asmeninį pranešimą, o ypač istorijos ar pasaulėžiūros klausimais, būtinai reikėjo „derinti“ su partiniu biuru ar komitetu bei gauti jo laiminančią rezoliuciją. Ji privaloma visur, kitaip likdavai „politiškai nesubrendęs“, kas būdavo tolygu pavojaus signalui.
Buvo sukurta ir nuolatos vis „tobulinama“ nenusakomo masto ir įtaigumo teorija apie neišvengiamą tautų „suartėjimą“, o per jį į „suklestėjimą“, tarsi pačioms tautoms „savanoriškai“ susiliejus į didžiąją „tarybinę liaudį“, kurioje visi kalbės vien didžiojo vado Lenino kalba. Vieni šio „mokslo“ srities humanitarai vis įtaigiau grindė šio smurto moksliškumą, o kiti – bent jau viešai privalėjo šio mokslo laikytis. Čia nieko nebuvo galima pakeisti, nors bandymų buvo.
Visa tai paliko gilų randą mūsų sąmonėje, mūsų sielose. Todėl ir šiandien mes dar nepajėgiame teisingai sudėlioti vertybių, atskirti didžiąsias amžinąsias vertybes nuo trumpalaikių, praeinančiųjų. Susvetimėjus saviesiems, savo šalyje tarpusavyje ir šiandien nelengva susikalbėti, nes mūsų tautinė sąmonė yra pairusi bei paliegusi. Nes neskaitlingos tautos privalėjo likti be tėvynės, jos atsisakyti.
Tokia imperinė pažiūra vadinama kompolitizmu, nors SSRS viduje vadinama „proletariniu internacionalizmu“. Tautinei sąmonei nebeliko vietos.
Nacionalizmo formos:
1. Didžiavalstybinis šovinizmas;
2. Paprastasis, arba tiesiog nacionalizmas;
3. Kosmopolitizmas
Šovinizmas yra kraštutinis nacionalizmas, paprastai paplitęs didžiosiose tautose. Jam būdingas agresyvumas (puolantis nacionalizmas), siekiant primesti kitoms tautoms savąjį gyvenimo būdą, vertybių orientacijas, netgi kalbą, siekiant jas nutautinti ir sunaikinti.
Paprastasis arba tiesiog nacionalizmas – tai neprotinga savo tautos meilė, iškeliant tautybę anksčiau už moralę ir viską. Todėl yra nepaliaujamas konfliktų šaltinis.
Kosmopolitizmas – kiekvienas žmogus turi miestą ar kaimą, kuriame gimė ir užaugo, pradėjo pažinti pasaulį. Kiekvieno žmogaus pasaulis ir pasaulėžiūra prasideda nuo gimtųjų namų, tėviškės. Nuo pat vaikystės žmoguje užgimsta ir meilės jausmas tėviškei. Augant ir bręstant, šis jausmas plečiasi ir pamažu apima visą istorinę, kultūrinę bei kalbinę aplinką, vadinamą Tėvyne. Tai jo etnosas.
Pažindamas Tėvynės sielą bei drąsią, žmogus susilieja su ja ir tampa socialine būtybe. Tai visai suprantama ir natūralu. Tačiau imperinio mąstymo ideologai siūlo etnoso kaip vertybės atsisakyti (beje, tai siūlo tik kitoms tautoms), bandydavo įpiršti kitokį požiūrį, pagal kurį, esą, žmogus su žmonija, su pasauliu, yra susietas tiesioginiais ryšiais, apeinant tarpinę – tautos (etnoso) – grandį, t.y. žmogus turėtų likti be tėvynės.
Tokia imperinė pažiūra ir vadinasi kosmopolitizmu. Reakcinė jos esmė aiški: tautos (etnosas) visada kovoja su pavergėjais dėl savo laisvės ir nepriklausomybės. Ir tai tampa svarbiausia kliūtimi imperijoms plėstis. O plėstis jos gali tik sumaldamas bei asimiliuodamas kitas, mažesnes tautas.
Dėl to kosmopolitizmas ragina atsisakyti patriotinių jausmų. „Žmogus – pasaulio pilietis“, vienaip ar kitaip ragina atsisakyti nacionalinių tradicijų ir nacionalinės kultūros vardan „žmonių giminės vienybės“. Todėl savo esme yra išvirkščias šovinizmas.
Dabar laikai yra pasikeitę. Lietuva yra ES ir NATO narė. Tačiau kaip nuo istorinės sąmonės ir savimonės priklauso tautos likimas yra būtina žinoti šiandien kiekvienam lietuviui, o ypač jaunimui, nes istorijos paskirtis ir pareiga mus mokyti gyventi.
Kažkas yra taikliai pasakęs, kad inteligentas, pirmiausiai, yra tas, kuris – nepriklausomybės saugiklis. Kitaip tautos istorija ir net gyvastis paliekami savieigai. Čia ir esmė.

Voruta. –  2008, geg. 24, nr. 10 (652), 13.

Sena Voruta



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra