Istorinė restitucija

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

Ši tema yra ypač nepopuliari, todėl politikai – įstatymleidėjai bei kitos valdžios bijo garsiai ir išsižioti apie mūsų tautos teisę į istorinę restituciją, nors kuluaruose apie tai kalbama. Štai koks reikalas. Vaikštant po Vilnių [ir ne tik] į akis krinta gražuolių bažnyčių, cerkvių, sinagogų stogai bei prie jų prisiglaudę, uždarai pristatytų namų, ištisi kvartalai. Kiekvienas žmogus kitaip ir negalvoja, juk tai – bažnyčių turtas, kuris, neva, teisėtos restitucijos būdu priklauso bažnytinei valdžiai. Kąsnis iš tiesų ir skanus, ir didelis – juk visi šie kvartalai miestų centruose. Ar kam rūpi, kad buvusiuose vienuolynuose, klebonijose ir kitos paskirties pastatuose yra ne tik maldos namai, bet ir įsteigtos kavinės, viešbučiai, triukšmingos užeigos, kur į mūsų tautiečių burnas liejasi alkoholis, o į dabartinių savininkų kišenes – pinigai. Čia taip pat ir aukštųjų bažnyčios tarnų rūmai. Kartą vienas bičiulis, vaikštant po Sereikiškų parką, manęs paklausė:
– Ar žinai, kad šį parką nori bernardinai vienuoliai prigriebti? Argi ne čia buvo mūsų tautos  istorinė šventovė tūkstančius metų, a? Tu gi istorinių romanų rašytojas, daugiau žinai kur čia istorinė tiesa, ar istoriškai teisėtai pusė senamiesčio svetimose rankose, o vienuoliai dar gviešiasi net ir į parką? Ar ne mūsų visų, – mostelėjo ranka link namų kompleksų prie bažnyčių, – ar ne tautos visa tai, ar ne mūsų istorinis nacionalinis turtas?
Ką aš galėjau atsakyti? Nebent su jumoru, kad tarybų valdžia jau tai buvo nacionalizavusi, negi ir tu, bičiuli, apie nacionalizaciją užsiminei. Tačiau klausimas iš tiesų rimtas ir juokams čia ne vieta. Buvau priverstas, prisimenant net ir kai kuriuos dokumentus, diskutuoti su bičiuliu bei nutariau, nors ir glaustai, šiomis mintimis viešai pasidalinti ir su skaitytojais.
Ir iš tiesų žvilgtelėkime į mūsų tautos kilmės ir gyvavimo istoriją. Nuo senų senovės, nuo mūsų tautos baltų ištakų jau prabėgo ne be keli šimtmečiai o daugelis tūkstantmečių. Mūsų tauta prigimtine teise turėjo ir turi savas žemes o jose ir savąjį tikėjimą, šventoves. Krikščionybei, ilgus šimtmečius kalaviju neštai į mūsų žemes, tik apie šeši šimtmečiai. Štai ką rašė 1420 m. balandžio 15 d. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas šviesiausiajam valdovui viešpačiui šv. Romos imperatoriui Zigismundui [Zigmantui – aut. past.]: „…kodėl savo sprendimu atėmėt iš mūsų daug žemių, dvarų, valdų, kurias mes lygi šiol turėjome ir dabar turime? Turiu atkreipti dėmesį ir teisingai stebėti, jog kryžiuočiai yra atėjūnai dabar gi mėgina mus, tikruosius paveldėtojus ir savininkus išvaryti… dėl mūsų žemių niekad nenusileisime, net ir mūsų paveldėtojai, kurie po mūsų gyvens, niekad neatiduos to, kas mūsų buvo…“. Deja, mes dar iki šio Vytauto Didžiojo rašto turime išlikusį ir kitą, valdovo Jogailos, kuris dėl karaliaus karūnos persikėlė į Krokuvą. Tai jis, po savo krikšto, mūsų protėvius pardavė žiaurion vergijon 1387 m. vasario 22 d. raštu, kuriuo Jogaila draudžia lietuviams tuoktis su ne katalikais ir patvirtina bažnyčios imunitetą. Tik įdėmiai įsiklausykite, ką tada rašė Jogaila: „…palikdami pagoniškas klaidas, dievobaimingai priimdami šventą tikėjimą ir krikštą, norėdami tą pačią katalikų tikybą praplėsti Lietuvos žemėse… įvesti, patraukti net jėga priversti visus į katalikų tikėjimą ir šv. Romos Bažnyčios paklusnumą, visa kas tam kliudo griežtai draudžiama, gali būti verčiamas net kūno bausmėmis, … nė vienas lietuvis negali vesti kitatikio lyties asmens. Taip pat visagalio Dievo garbei bažnyčias ir ypatingai Katedrą Vilniuje ir ten pat kitas parapijų ir vienuolių bažnyčias, tikėdamiesi amžino atpildo, apdovanojame sritimis, dvarais, duoklėmis ir kitomis pajamomis plačiau negu mūsų privilegijose… kad patsai vyskupas su savo kapitula ir kitais parapijų ir vienuolynų kunigais paskelbiame laisvais nuo visų mūsų mokesčių, nuo mūsų valdininkų teismų, nuo valdiškų bausmių ir baudų, bet patsai vyskupas savo bažnyčios valdose ir kiti kunigai savose parapijose turi pilną ir visokeriopą valdžią, visai pašalinus visas kitas valdžias, kad aukščiau stovėtų už pasaulinę valdžią.“
Taigi, kaip supratome, mūsų žemėse, nelabojo Jogailos neteisėta jėga iš mūsų atimtose žemėse, vyskupų rūmus, bažnyčias, vienuolynus, katedras, parapijų klebonijas statė bei iš mūsų atimtus laukus dirbo ne iš Romos ar iš svetur sugužėję vienuoliai su kunigais, ne iš dangaus nusileidę angelai, bet mūsų protėviai lietuviai, paversti beteisiais vergais. Šis, Lenkijos karaliaus Jogailos raštas, kaip galima suprasti, galioja Lietuvoje ir lygi šiol. Skirtumas tik toks, kad žmonės jau nevergauja, nors neretai išgirstame, kad be nustatyto mokesčio klebonui tai šen tai ten kaimelyje žmogus negali atgulti į savo žemelę. Čia nereikia jokių išvedžiojimų ir gudrybių, aišku kaip dieną – Lietuva ne Lenkijos karalystės dalis, visi tie raštai yra niekiniai [nesugrįšime prie Jogailos vergovės], kad visas šis turtas, sukurtas prievartos būdu mūsų žmonių rankomis, mūsų žemėje. Reiškia – visa tai yra mūsų visų nacionalinis turtas, o ne kieno nors, kaip ir pati žemė.
Imperijos turi savybę griūti, tautos – amžinos. Mūsų lietuvių tauta, turinti neįkainojamą turtą – tūkstantmečiais išsaugotą savo kalbą, savo žemę, savo gilią ir garbingą istoriją. Mūsų tauta per paskutinius šimtmečius patyrė labai daug skriaudų – priverstinai, kaip galvijai, be jokių teisių, jėga atiduoti vergavome ir vyskupams, ir klebonams, ir bajorams. Negailestingai jie čaižė mūsų senelių nugaras, caro kazokai trypė mūsų žemę. Keista girdėti kaip dažnai net išsijuosę, tyčiodamiesi ir mus žemindami, postringauja vienuoliai, žydai ir kunigai, kažkodėl pamiršdami mūsų prigimtines teises, apie savo teisę į turtą ne tik Vilniuje. Ir kalba tik apie turtą, atseit, jiems priklausantį, bet pamiršta apie mums padarytas skriaudas, apie mūsų tautos genocidą, paverčiant mūsų protėvius vergais. Ar ne todėl dar ir lyg šiol sunkiai atsitiesiame iš po to kryžeivių bei kazokų primesto jungo? Dar gražiau būtų, jeigu pastarųjų pavyzdžiu pasektų ir dabartinė Maskva; pareikalautų sovietmečiu pastatytų autostradų ir ne tik elektrinių. Beliktų ir mums prisipažinti, kad esame Abraomo palikuoniai, o ne tolimųjų šumerų – baltai.
Ne, ne mums turi teikti sąskaitas visokių pakraipų tikėjimai ir nesusimąstantys Abraomo palikuonys. Istorija – geriausias teisėjas. Tai mes, mūsų protėviai lietuviai, išgelbėjome juos nuo visiško išnaikinimo ne tik Europoje. Mūsų žmonės, mūsų valdovai mūsų žemėje juos priglaudė, kai žydų kraujas liejosi visoje krikščioniškoje Europoje, ar ne dėl to mes, net užsitraukėme pastarųjų pyktį gūdžiais viduramžiais. Ar ne šitie visi turtų turėtojai ir dabar reikalautojai mums skolingi, ar ne mes privalome jiems pateikti sąskaitas, bet to iš žmogiškumo nedarome? Ar nevertėtų pastariesiems nusilenkti, susimąstyti ir pabučiuoti mūsų žemę bei paprašyti atleidimo ne tik už padarytas žiaurias represijas. Skriaudos – amžinos. Antai, Egiptas jau ruošiasi pateikti sąskaitą Izraeliui už išvogtą auksą bei turtus prieš kelis tūkstantmečius pabėgant iš Egipto. Nepamirškime, kad ir mūsų valdovo iždininkas Vilniuje, jam tuštėjant buvo Abraomo palikuonis.
Taigi, kas mūsų žemėse, kas sukurta mūsų rankomis neginčijamai akivaizdžiai ir yra mūsų visų nacionalinis turtas o ne kokių nors sektų, organizacijų ar beapsilankančių svečių. Tai – švenčiausioji mūsų prigimtinės teisės istorinė restitucija. Taip bus per amžius. Mes neturime jokios baimės dėl vis peršamo nepilnavertiškumo ar išnykimo, nes mūsų tauta turi amžinas, galingas baltų šaknis, savaime apsivalysime nuo visokių blogybių ir garbingai gyvuosime ateityje tik stiprėdami bei nebodami ir į įgimtąją nuodėmę. Gyvensime ne kaip šventuoliai, bet kaip normalūs žemės žmonės, gamtos vaikai. Žydaitė Marija pagimdė iš nekalto prasidėjimo, be įgimtos nuodėmės, gal per dirbtinį apvaisinimą, tai dar kokia tauta, sekta ar giminė atsiras pasiskelbdama šventa be nuodėmės, tačiau mūsų istoriškai galinga tauta gyvens darnoje su Visata ir toliau taip, kaip gyveno mūsų protėviai per daugelį tūkstantmečių.
Kol kas belieka tik apgailestauti, kad mūsų istorinę prigimtinę restituciją iškraipo trumparegiai politikai – nevykėliai, veldamiesi į politinius ginčus su aukščiau minėtaisiais, todėl aš ir jiems rekomenduočiau išmintingų istorijos mokslo žmonių teiginius iš „Europa“ istorijos: „Pats Kristus kategoriškai atmetė vėlimąsi į politiką. Deja, išaugo Bažnyčios dvasininkų luomas, kurie reikalavo paklusnybės, kad vergai paklustų savo šeimininkams, moterys vyrams. Nuo šiol krikščionybė ir didžioji politika ėmė žengti koja kojon ir prasidėjo gedimas. Bažnyčia atspindėdavo ne mokslo interesus, religiją apgaubė prietarai, žmonės buvo atskiriami nuo kunigų kastos… deginamas jau buvo ne tik Husas…“.
Mūsų Šventaragio slėnyje [dabartiniame Sereikiškių] turi atgimti mūsų tautos istorija – ir mūsų protėvių šventykla, ir aukuras, ir visų mūsų valdovų panteonas – alėja iš kur jie, laiminami krivių ir vaidilų, lydimi žmonių, žygiuodavo ginti mūsų žemių. Tai būtų ne tik mūsų dvasinis centras, bet ir itin patrauklus vienintelis turistų traukos centras.
Vienuolių bernardinų reiškiamos pretenzijos į mūsų istorinę Šventaragio šventovę nei dvasinėmis vertybėmis, nei istoriškai nėra pagrįstos, nebent tik turtinėmis.

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra