Istorinė kovo 22-osios atmintis

Autorius: Data: 2011-03-22 , 14:20 Spausdinti

Libertas KLIMKA

Išaušusi diena reikšminga istorine mūsų krašto atmintimi. Pirmiausia prisimintina, kad šią dieną 1387-siais Vilniui buvo suteikta Magdeburgo teisė. Tokią privilegiją krašto krikšto proga miestui dovanojo valdovas Jogaila.

Magdeburgo teisė – tai savivaldos forma, miestelėnų laimėta kovoje su feodalais. Ji įtvirtino teisę miesto gyventojams turėti pačių išsirinktą valdžią – magistratą, ir atskirą teismą – prisiekusius suolininkus; taip pat patiems reguliuoti mieste prekybą bei amatus.

Magistratas, pavyzdžiui, nustatydavo rinkliavas už turgų, už važiavimą tiltu; rūpindavosi miesto gynyba – jo vartų ir sienų tvirtumu. Veiklai vykdyti miesto centre būdavo statoma rotušė.

Magdeburgo teisės suteikimas – labai svarbus stimulas miesto raidai. Dokumentas susiklostė XII- XIII amžių sandūroje Vokietijos Magdeburgo miestelyje, prie Elbės. Paplito Vidurio Europos šalyse, kurių miestai plėtojo amatus bei prekybą. Tikraisiais miestelėnais buvo laikomi cechų meistrai ir gildijų pirkliai; magdeburginė teisė saugojo juos nuo kilmingųjų sauvalės. Suteikiant Vilniui tokias garantijas, tikrai buvo pasukta Vakarų civilizacijos keliu. Kovo 22-oji – verta minėjimo data; tai tarsi miesto pilnametystės sukaktis…

Šiandien dar viena įdomi sukaktis – prieš 225 metus gimė Jaochimas Lelevelis (1786-1861), senojo Vilniaus universiteto legenda. Tai istorikas, turėjęs nepaprastai didelės įtakos tuometinei jaunimo kartai, o ir apskritai tautos istorinei savimonei.

Joachimo Lelevelio tėvas buvo vokietis, motina rusė; jis gimė Varšuvoje, lankė tenykštę pijorų mokyklą, o nuo 1804 m. iki 1808 m. studijavo istoriją Vilniaus universitete. Čia jam didžiulę įtaką turėjo antikinės literatūros profesorius Gotfridas Ernestas Grodeckas. Universitete tuomet viešpatavo Apšvietos epochos dvasia, kuria persiėmė ir jaunasis J. Lelevelis. Studijuodamas Vilniuje, jis lankė ir dailininko J. Rustemo studiją, nes piešimu ir raižymo menu domėjosi nuo mažens. Tačiau pagrindiniu jo domėjimosi objektu tapo lietuvių tautos istorija, jos kalba ir archeologija, o ypač senoji religija ir mitologija. Tik ką baigęs universitetą, jau buvo apsisprendęs ką nors parašyti iš Lietuvos istorijos; kaip pats sako, „atėjo mintis pasekti Lietuvos kilmę, nes, ketverius metus gyvenant Vilniuje – tos tautos prieglobstyje, iš mano pusės būtų padoru jai palikti savo darbą“. 

1808 m. J. Lelevelis išleido savo pirmąjį mokslinį darbą, – tai „Žvilgsnis į lietuvių giminių senumą ir jų ryšius su herulais“. Tais pat metais garsaus švietėjo Tado Čackio pakviestas, J. Lelevelis išvyko mokytojauti į Kremeneco gimnaziją Voluinėje. Tačiau greit nusivylė provincijos gyvenimu, tad persikėlė į Varšuvą, dirbti Viešojoje bibliotekoje. 1815 m. Vilniaus universitetas J.Lelevelį pasikvietė kaip jau garsėjantį istoriką ir bibliografą. Vilniuje jis parengė senovės istorijos kursą, faktiškai pirmąjį Senojo pasaulio istorijos vadovėlį lenkų kalba, ir atliko tai europiniu lygiu. Tačiau profesoriumi nebuvo paskirtas; mat – per jaunas. Tad ambicingas jaunuolis 1818 m. antrą kartą išvyko į Varšuvą. Išvykdamas jis apgailestaudamas laiške rašė, kad „istorija taip reikalinga būtent lietuvių tautai, kad niekas negali jos pakeisti“.

Po trejų metų J. Lelevelis trečią kartą atvyko į Vilnių, laimėjęs universiteto paskelbtą konkursą; tada jau tapo istorijos katedros profesoriumi. Buvo puikus pedagogas; paskaitas skaitė iš atminties, studentų buvo labai mėgiamas. Savo kursą pradėjo referatu „Apie lengvą ir naudingą istorijos mokymąsi“. Tai padarė klausytojams tokį įspūdį, kad Adomas Mickevičius, išsakydamas daugelio jų mintis ir jausmus, parašė eilėraštį „Joachimui Leleveliui“. Pasiklausyti profesoriaus rinkdavosi įvairių specialybių studentai ir kiti miestelėnai, vos tilpdami didžiausioje universiteto auditorijoje. J. Lelevelis per 2 metus išdėstydavo visus istorijos kursus:  senovės, viduramžių, naujųjų šimtmečių ir dar pagalbines istorijos disciplinas.

Tačiau Vilniuje ir šį kartą jam neilgai buvo lemta gyventi ir dirbti, – tik iki 1824 m. rugsėjo 6 d., kai dėl filomatų bylos buvo ne tik pašalintas iš universiteto, bet ir ištremtas iš Lietuvos. Taigi Vilniuje J. Lelevelis gyveno per 3 kartus iš viso apie 10 metų. O paliko čia tokius gražius pėdsakus…

J. Lelevelis gyveno ir dirbo tuomet, kai iš kronikinių aprašymų ėmė rutuliotis istorijos mokslas. Tam reikėjo istorijos šaltinių kritikos ir originalios istorinių faktų sintezės. Šiuo keliu pirmasis mūsų krašte ir žengė profesorius; jo naujųjų laikų istorizmas atsirado Apšvietos epochos filosofijos, teigusios tautų savitumą, pagrindu. J. Lelevelis buvo europinio masto mokslininkas, išplėtojęs istorijos procesų supratimą į materialinę ir dvasinę tautų kultūrą, panaudojęs šaltinių lyginamąjį ir tipologinį metodus. Jis į visuotinės istorijos kursą įtraukė Lenkijos ir Lietuvos istorijas. Profesoriaus dėka Vilnius tapo plačiai žinomas kaip istorijos mokslo centras. 

Emigracijoje J. Lelevelis gyveno Briuselyje ir Paryžiuje. Mirė 1861 metais gegužės 29 dieną. Jau po mirties buvo išleistas jo darbas „Žemaičių ir lietuvių dievų sąrašas“, kuris turėjo nemažos reikšmės tolimesnei lietuviškosios mitologijos tyrinėjimo raidai. Čia J. Lelevelis samprotauja apie senovės lietuvių dievus, remdamasis kalbiniais duomenimis. Jis pažymi, kad lietuviai garbino žemę, saulę, žvaigždes, mėnulį, ugnį, griaustinį, medžius, žvėris, arklius, žalčius. Tačiau nelaikė jų dievais; tai stabai buvo dievų atvaizdais. Tokią religiją J. Lelevelis vadino panteistine – gamtos sudievinimu.

1929 metais Vilniaus universitetas minėjo 350-ąsias įkūrimo metines. Tų metų spalio 9 dieną garsiojo istoriko palaikai, vykdant jo testamentą, iš Monmartro kapinių buvo iškilmingai perkelti į Rasas. Vilniškis skulptorius Boleslovas Balzukevičius sukūrė jo paminklo biustą. O Vilniaus universitetas gavo palikimu puikų kartografijos – senųjų Lietuvos žemėlapių – rinkinį.

Kovo 22-oji pažymima ir tarptautiniu lygiu. Kalendoriaus lapelyje įrašyta: Pasaulinė vandenų diena. Vanduo – gyvybiniai žemės syvai. Būtina rūpintis gėlo vandens ištekliais, jų švara. Bepigu Vilniui: tai vienintelė sostinė Europoje, semianti vandenį tik iš požeminių gyslų. Dosni mūsų kašto gamta! Pavasaris į Lietuvą ateina su polaidžiu. Ir jau neša upės ledus į marias. O liaudies dainoje skamba:

      „Pavasaris, pavandenės!

       Sėmė vanduo kalvas ir klones.“

Po lygiadienio pavasario žingsniai bus jau greiti…

www.lrt.lt

Istorija , , , ,



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra