Istorinė demografija: kodėl nepavyko surašyti žydų?

Autorius: Data: 2015-04-11, 09:13 Spausdinti

Rolandas Maskoliūnas, LRT Televizijos laida „Mokslo ekspresas“, LRT.lt

Demografiniai tyrimai paprastai taikomi šiuolaikinės visuomenės procesams nusakyti. Tai svarbus visuomenės valdymo instrumentas. Nuo gimstamumo, mirtingumo ar migracijos rodiklių priklauso valstybių gerovė, o kartais – net jų išlikimas.

Istorinės demografijos sritis gimė palyginti neseniai. Šiame interviu sužinosite, kaip istorikai ir istorinės demografijos tyrinėtojai sugeba suskaičiuoti prieš šimtus metų gyvenusius žmones. Kodėl valdovai įvairiais laikais, pradedant gubernatoriumi Kvirinijumi Judėjoje šeštaisiais mūsų eros metais, ne kartą mėgino kuo tiksliau surašyti žydų bendruomenę ir kodėl šios tautos atstovai iki šiol tiesiog paniškai bijo būti suskaičiuoti. Tad kas yra istorinė demografija ir kam jos reikia?

„Tai visiškai naujas dalykas, kurio tikslas – suprasti ankstesniųjų laikotarpių populiacijas, kai šaltiniai pakankamai skirtingi. Dirbama, mėginant pritaikyti įvairius metodus, gauti informaciją apie žmones, šeimas, namų ūkio struktūrą ir pan.“, – LRT Televizijos laidai „Mokslo ekspresas“ pasakoja istorikė dr. Jurgita Verbickienė.

Žmonės „iššlavė“ maras, badas ir karas

Bet iš kur gauti patikimą informaciją? Kartais praverčia archeologiniai duomenys. Pavyzdžiui, Viduržemio jūroje trečiajame amžiuje nuskendusių laivų liekanų buvo aptikta keturiasdešimt procentų mažiau, negu pirmajame mūsų eros amžiuje. Tai leido spėti, kad Romos imperija tuo metu išgyveno nuosmukį, o jos gyventojų sumažėjo nuo 70 iki 50 mln. Tačiau dažniausiai analizuojami rašytiniai šaltiniai.

„Biblijoje pirmą kartą kalbama apie žmonių surašymus, poreikį žinoti žmonių skaičių. Ir pasekmes, kas būtų, jeigu žydai skaičiuotų savo tautos narių skaičių. Kalbant apie mokslo naudojamus šaltinius, nėra pakankamai daug galimybių kalbėti apie visą populiaciją. Daugeliu atveju galime matyti tik tam tikras tendencijas, remiantis kapinynų užlaidojimu, gyventojų tyrimais“, – teigia J. Verbickienė.

Vakarų Europos tyrėjai naudojasi parapijų knygomis, kuriose gimimai ir mirtys pradėti registruoti apie 1500 metus; civilinės metrikacijos įrašais ir panašiai. Nacionaliniai gyventojų surašymai prasidėjo apie 1800 metus. Mokslininkams praverčia ir genealogijų analizė. Didžiojoje Britanijoje gyventojai buvo surašomi nuo XVII amžiaus.

„Domėjimosi istorine demografija augimas susijęs su tuo, kad įvyko ryški pakraipa į kasdienybės istorijos studijas. Istorinė demografija gali paaiškinti žmonių migracijas, šeimos struktūrą ir pan. Tai – mūsų kasdienybės dalis. Iš esmės kasdienybės tapimas viena iš dominuojančių ar populiarių temų ir paskatino istorinės demografijos raidą“, – tvirtina J. Verbickienė.

Gyventojų skaičių priešistoriniai laikais labiausiai lėmė gamtinės sąlygos ir mūsų protėvių tarpusavio konkurencija. Vis tankiau gyvenamuose viduramžių miestuose ėmė dominuoti tokie reguliuotojai, kaip epidemijos. Būta ir sąmoningų mėginimų keisti gyventojų skaičių. Manoma, kad vienas iš Kryžiaus žygių ideologinių motyvų – sumažinti perpildytų Europos miestų socialines ekonomines problemas, skatinant kuo daugiau žmonių keliauti ieškoti garbės ar turto pažadėtoje žemėje, kartu atliekant religinę misiją.

„Pagrindinis dalykas, vertęs žmones judėti, yra maistas. Kita populiacijos „šluota“ buvo marai. XVIII amžiaus pradžios marai Lietuvoje labai pakeitė miestų socialinę ir demografinę struktūrą. Išmirus krikščionims, miestų savininkai suvokė, kad vienintelė urbanizuoti miestus galinti jėga yra žydai. Buvo atšaukti visi žydams keliami suvaržymai. Žydai masiškai pradėjo keltis į dabartinę Lietuvos teritoriją, kur nebuvo tankiai gyvenama“, – pasakoja J. Verbickienė.

Po 1710 metais LDK nusiaubusio maro ir dėl XVIII a. pradžioje vykusio Šiaurės karo gyventojų čia labai sumažėjo. Kai kuriuose regionuose – net perpus. Karas, maras ir badas – nelaboji trijulė, smarkiai retinanti viduramžių populiaciją. Tačiau šis kataklizmas sukėlė ir esminį pasaulėžiūros lūžį.

„Valstybių vadovai suvokė, jog žmonės yra turtas. Išsiplėtus miestams, žemės ūkiui tapus nebe tokiam ekstensyviam, jau galima kalbėti apie viduramžių pabaigą. Moderniuosius laikus, kai drastiškų populiacijos reguliavimo būdų buvo pradėta vengti“, – sako J. Verbickienė.

Mokslininkams ramybės neduoda nuo XIX a.

VU Istorijos fakulteto mokslininkai kartu su kolegomis iš Izraelio, Vokietijos ir Austrijos vykdo projektą „Istorinės demografijos tyrimai ir jų taikymas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žydų surašymu pavyzdžiu“. Lietuvoje ir anksčiau buvo mėginama nustatyti, kiek LDK ar Lenkijoje vienoje namų valdoje gyveno žmonių. Tačiau niekas iki šiol nėra bandęs tyrinėti šeimos, profesinės struktūros. Taip pat dirbti ne su pavieniais šaltiniais, o su visu žydų surašymų kompleksu – beveik tūkstančiu rankraštinių puslapių.

„Specializuojamės tirdami XVIII a. pabaigoje darytų kelių LDK žydų surašymų medžiagą. Tai buvo pirmieji pagal tam tikrus demografinius standartus atlikti žmonių surašymai LDK. Visuotinis gyventojų surašymas įvyko 1790 metais. Tuo tarpu žydus pabandyta surašyti keliais dešimtmečiais anksčiau, 1764 metais“, – „Mokslo ekspresui“ sako J. Verbickienė.

Kodėl žydai tapo pirmuoju surašinėtojų taikiniu? Valstybė siekė, kad jie mokėtų daugiau mokesčių, nes egzistavo itin stiprus žydų turtingumo stereotipas. Be abejo, turtas Lietuvoje buvo surašomas ir anksčiau.

Tačiau surašyti žydus visais laikais buvo nelengva. Mat remiantis vieno Biblijos siužeto interpretavimu, šioje tautoje susiklostė įsitikinimas, kad suskaičiavus žydų vyrus, jie išmirs. Taip nutiko, kai karaliui Dovydui suskaičiavus savo karius, išmirė visa 70 tūkstančių armija.

Esant neišvengiamam poreikiui žydams sužinoti jų skaičių, skaičiuojama: „ne-vienas“, „ne-du“ ir taip toliau. Todėl mokesčių mokėjimo tikslais dažniau siekiama įvertinti tik šeimų turtą ir jį apmokestinti.

Tačiau grįžkime į Lietuvą. Nuo XIX amžiaus pradžios mokslininkai svarstė apie galimą žydų skaičių Abiejų Tautų Respublikoje, dažniausiai jos lenkiškoje dalyje ir rečiau Lietuvoje. Buvo manoma, kad jis kur kas didesnis, negu pateikia surašymai.

„Nepaisant to, kad šį klausimą kelis kartus bandyta spręsti, šiandien turime kitas galimybes. Pasitelkiame įvairius gretutinius šaltinius, atliekame kryžminę šaltinių analizę. Tarkime, padegėlių liustracijas, kurie deklaruoja savo nuostolius po miestų gaisrų. Yra prielaida, kad jeigu patyrei nuostolį ir turi galimybę gauti kompensaciją, tą nuostolį įsivardysi“, – tvirtina J. Verbickienė.

Kita grupė šaltinių – bažnyčios atlikti parapijų gyventojų, turto, infrastruktūros surašymai. Ir trečia grupė – skirtingų valdų inventoriai, kuriuose pateikiami duomenys apie konkrečioje vietovėje gyvenančią žydų bendruomenę, bet ne apie realią bendruomenės struktūrą. Kodėl tą reikia žinoti?

„Tyrimai, kuriuos atlikome, rodo, kad daugiau kaip pusė žydų, kurie buvo priskirti miestelių bendruomenei, realiai negyveno mieste, o vertėsi su kaimo vietove susijusiais verslais. Dvarų nuoma, karčiamų nuoma ir pan.“, – teigia J. Verbickienė.

Kodėl inventoriuose tiek mažai žydų? Dauguma jų tapdavo bendruomenės nariais ir per ją mokėdavo valstybinius mokesčius, išlaikydavo bendruomenės infrastruktūrą.

Svarbiausias priklausomybės bendruomenei požymis buvo ne fizinis buvimas jos teritorijoje, o mokesčių mokėjimas. Dėl šios priežastis ir atsiranda skirtumas tarp žydų surašymuose ir konkrečių valdų inventoriuose pateikiamų duomenų.

„Norint apibūdinti populiaciją istorinės demografijos požiūriu, vienas pagrindinių kriterijų yra surašytų žmonių amžius. Tokių duomenų neturime. Taikome istorinės demografijos metodus, neturėdami vieno pagrindinių segmentų. Tad sukome galvą, kas galėtų pakeisti amžių. Nes žydų surašymuose surašyti asmenys vyresni negu vienerių metų“, – sako J. Verbickienė.

Mažamečiai vaikai nebuvo registruojami, kadangi jų mirštamumas iki penkerių metų buvo pats didžiausias. Todėl vaikai iki vienerių metų nebuvo surašomi, siekiant išvengti paklaidų. Tačiau tyrėjams pavyko rasti būdą, kaip suprasti šeimos struktūrą.

„Mums pagelbėjo tai, kad yra nurodytas giminystės ryšys. Jis leido kalbėti apie kartas. Tai yra adaptavimas istorinės demografijos metodo LDK šaltiniuose, kuomet stinga vieno ar kito dėmens. Kalbant apie mūsų regioną, istorinės demografijos tyrimai daugeliu atveju remiasi XIX amžiaus šaltiniais“, – laidai „Mokslo ekspresas“ teigia J. Verbickienė.

Rezultatai stebina

Labai mažai kas tyrinėja XVIII amžiaus pabaigos šaltinius, nes juose sudėtinga taikyti standartinį istorinės demografijos metodą. Tuo metu nebuvo sukurta unifikuota surašymo dokumentacijos forma. Antai vienuose šaltiniuose nurodoma namų valdos savininko profesija, kitose – ne. Vienose galima identifikuoti surašytų žmonių giminystės ryšį, kitose – ne. Atliekant tyrimą, buvo dirbama su dviem surašymais: 1764 metų ir 1784 metų žydų surašymais.

„Pagrindinis masyvas šaltinių, su kuriuo mes dirbame, yra Lietuvoje, Iždo komisijos fonde. Tai – dokumentai, kuriuos turėjo pristatyti kiekvienas LDK pavietas į iždo komisiją, kur jie buvo apdoroti ir paskelbtos pagalvės mokesčio sumos. Tačiau tapo aišku, kad analogiški dokumentai yra saugomi Minsko istorijos archyve ir Gardine. Tai padėjo rekonstruoti ir pačią surašymo šaltinių kaupimo eigą“, – aiškina J. Verbickienė.

Reiktų prisiminti, kad XVIII amžiaus LDK – tai teritorija, keletą kartų didesnė už dabartinę Lietuvą. Ją sudarė dabartinė Lietuvos teritorija, dalis Latvijos, visa Baltarusija. Tuo metu LDK ribojosi su Rusija. Nors projektas dar nebaigtas, jau dabar galima teigti, kad vienos gyventojų grupės demografinių rodiklių analizė leido mokslininkams sulaužyti istoriografijoje įsigalėjusius kai kuriuos stereotipus.

„Galime pasakyti, koks realus yra žydų skaičius valstybėje. Jų tikrai ne milijonas, kaip įsivaizduota amžininkų, o maždaug 150 tūkst. žmonių, beveik tolygiai pasklidusių po visą LDK visuomenę. Tai tam tikras netikėtumas Vakarų istoriografijos kontekste, kur buvo įsivaizduojama, kad žydai yra miestelių gyventojai“, – sako J. Verbickienė.

Anksčiau buvo manoma, kad miesteliai, kur žydai sudaro daugumą, Lietuvoje pradėjo formuotis XVIII amžiaus viduryje. Tyrimo duomenys tai paneigia. LDK žydai gyveno ir miestuose, ir kaimuose, nes miestelių ekonominė būklė juos ne visada tenkino. Paprastai sakant, jiems trūko klientų.

„Žydams buvo patrauklūs dideli miestai arba miesteliai su infrastruktūra aplink juos“, – tvirtina J. Verbickienė.

Žydai neretai gausiai gyvendavo ne mieste, o dvaruose arba užeigose aplink jį. Prie kai kurių miestų tokių užeigų veikdavo daugiau nei šimtas. Pavyzdžiui, Breslaujoje tik 8 procentai žydų bendruomenės narių gyveno mieste. Visi kiti – aplinkiniuose dvaruose. Vadinasi, kitų tautybių miestiečiais, kurie nuolat skundėsi žydų konkurencija miestelyje, ne visada verta tikėti.

„Kalbame apie fenomeną, kuris nebūdingas Vakarų Europai. Pusė Lietuvos žydų bendruomenės gyvena kaime. Tai naujas požiūrio kampas, kuris leistų kitaip suprasti ir miesto, ir kaimo teritorijos gyventojus“, – sako J. Verbickienė.

Kaip minėjome, Lietuvoje dar nebuvo dirbta su visu šaltinių masyvu. Išanalizavus kurią nors vieną vietovę, buvo daromos išvados apie visą LDK teritoriją. Šis kompleksinis tyrimas pirmą kartą leido atkurti tikrą vaizdą.

„Atsivertę istoriografiją rastume, kad žydai Žemaitijoje gyveno 150 miestelių. Surašyme matome tik 30 miestų. Kodėl? Paaiškėja, kad ne visai teisingai buvo interpretuotas bendruomenės supratimas. Žydų buvimas mieste ar miestelyje traktuotas kaip bendruomenė. Neatsižvelgta į tai, kad tai gal būti laikinas gyvenimas, nuomojantis dvarą, kad tas žmogus ten pragyvena du ar tris metus, o realiai priklauso kito miesto bendruomenei“, – pasakoja J. Verbickienė.

Tęsdami projektą, mokslininkai ketina tyrinėti, kokia buvo Lietuvos gyventojų sudėtis ir pasiskirstymas XVIII a. pabaigoje. Tarkime, to laikotarpio gaisrų liustracijos – patirtų nuostolių deklaracijos rodo skirtingą krikščionių miestų ar miestelių gyventojų bei žydų elgesį po gaisro.

Krikščionys akimirksniu persiorientuodavo į žemės ūkį, o žydai, nelikus vartotojų, palikdavo miestą. Pasitelkus didžiųjų duomenų analizės technologijas, kur kas lengviau pastebėti įvairius netikėtus dėsningumus. Tokie palyginimai leidžia kur kas daugiau pasakyti apie praeities žmonių kasdienybę, jų valdytą nuosavybę, apie įvairių socialinių ir religinių grupių elgesį, tarpusavio santykius. Taip atgimsta istorija, sugriaunami nusistovėję, bet klaidingi mitai.

„XVIII amžiaus pabaigoje miestų savininkai ėmė kviesti žydus, nes turėti miestą, kuris negeneruoja pajamų, yra nuostolinga. Tas pats yra su valstybe. Tam tikra prasme istorija mus šiek tiek ir moko. Pasiteisina standartinė frazė, kad galima mokytis iš istorijos. Ją žinoti, suprasti ir vertinti save istorijoje“, – teigia J. Verbickienė.

Laidą „Mokslo ekspresas“ per LRT Televiziją žiūrėkite šeštadieniais, 11:40 val.

Žydai , , ,



Susiję straipsniai

Comments are closed.

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra