Istorikų prievolė – formuoti politikų klausą

Autorius: Data: 2010-01-10 , 07:33 Spausdinti

„Vertybinių pozicijų negalima peržengti vardan trumpalaikės politinės naudos“, – atsako A. Anušauskas į klausimą, kodėl istorinė savimonė trukdo mūsų politikams priimti lemtingus sprendimus Lietuvos valstybėje išplintant diskusijoms, koks vaidmuo tenka politikams, iš praeities savo biografijose atsinešantiems įrašus apie ryšius su baudžiamosiomis sovietinės okupacinės valdžios struktūromis, profesionalus istorikas tampa reikšminga figūra atitinkamoms išvadoms arba įžvalgoms pagrįsti.
Į klausimus atsako hum. m. dr. Arvydas Anušauskas, Lietuvos genocido ir rezistencijų tyrimo centro direktoriaus pavaduotojas, Vilniaus universiteto docentas
Kiek yra patys istorikai „kalti“ dėlto, jog per 15 metų naujausių laikų istorijos šaltiniams ir įvykiams, susijusiems su XX a. pabaigos socialiniais pokyčiais, tyrinėti  skirta mažai laiko, galiausiai – nepaskelbta svarių darbų?
Universitetuose jaunų specialistų rengimas ir orientavimas tirti aktualiausias Lietuvos istorijos problemas yra nepakankamas; juk dauguma bakalaurų, magistrų, netgi doktorantų orientuojama tirti kur kas ankstesnius laikotarpius – tarp kurių „ankstyviausias“ geriausiu atveju – taip vadinamasis XX amžiaus tarpukaris.
Pirmoji Respublika, kuri jau tampa vis išsamiau atskleidžiama, net išdrįstant kritikuoti kai kuriuos jos politinio elito narius¹, jų veiksmus – ypač sovietinės okupacijos išvakarėse, etc?
Tačiau lygiai taip pat kritiškai turėtų būti peržvelgtas, ištyrinėtas, išanalizuotas ir paskutinis Lietuvos šešiasdešimtmetis. Kol kas visi daugiau užimti šaltinių paieška ir skelbimu, nes be to sunku įsivaizduoti išsamius istorinius tiriamuosius darbus. Istorikai sovietmečiu stengėsi gilintis į tuos laikotarpius, kur nereikėdavo daryti kompromisų su savimi. Bet manau, kad per artimiausius penkerius metus padėtis pasikeis.
Tačiau dabar teks pirmiausia pasirūpinti jau privertais nuo savęs pačių archyvais, siūlant įstatymo pataisas, o taip pat sudominti naująją kartą objektyviais tyrinėjimais. Dabar jaunas žmogus nelabai suprastų anekdotą apie „mušamųjų“ fakultetą prie Muzikos akademijos. Pralėkus 15 metų, į aktyvųjį gyvenimą įsiveržia tokia karta, kuriai sąvokos „KGB“ arba „sovietizavimas“… yra mistifikuotos lyg iš antikinės literatūros, „bespalvės“, nesuteikiančios pagrindų politinėms įžvalgoms, nes tokiems informacijos vartotojams kažko trūksta – panašiai kaip netaisyklingai kalbantiems muzikos kritikams – kalbinio jausmo..?
Trūksta istorinės klausos. Ir ne tik jauniems žmonėms, bet ypač — į visuomenės elitą pretenduojantiems aukštąjį profesinį išsilavinimą turintiems piliečiams, naujiesiems politikams. Mes, tirdami mūsų komplikuočiausią istorinį laikotarpį, išsiugdome ir, manau, – ugdome tam tikrą tų įvykių suvokimą, susietą su teisėtumo ir teisingumo sąvokomis. Jei kalbame apie Lietuvos okupaciją, tai turime galvoje kitos valstybės veiksmų neteisėtumą ir mėginame atsakyti sau ir kitiems – kodėl taip įvyko, bet ne ieškome okupavusios valstybės veiksmams pateisinimo. Kalbėdami apie lietuvišką rezistenciją, pirmiausia gilinamės į jos prigimtį, tikslus, stengiamės atsakyti į klausimą – kodėl ji pasirinko vienokius ir kitokius kovos metodus. Bet mums tai teisėta veikla, teisėtas tautos pasipriešinimas. Manyčiau, istorinė tiesa negali būti surasta praradus teisingumo ir teisėtumo pojūtį.
Tikriausiai pagrįstai Seimo narys suabejoja mūsų istorikų objektyvumu, jeigu jis negali rasti lengvai pasiekiamos solidžios publikacijos atitinkama politine tema, šiuo atveju – apie KGB veiklos Lietuvoje specifiką praėjusio amžiaus pabaigoje?
Manyčiau, kad šiuo atveju yra daroma viskas, kas įmanoma. Per 7 metus man pavyko paskelbti 37 publikacijas KGB veiklą Lietuvoje, iš kurių vos kelios buvo moksliniuose žurnaluose. Tyrimų iš tikrųjų labai trūksta. Visuomenės transformavimasis XX a. 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių sandūroje yra vertas kur kas išsamesnių studijų. Manyčiau, kad sovietinės visuomenės struktūros, hierarchijos, vidaus politikos ir jos įgyvendinimo įrankių (komunistų partijos, KGB ir kt.) tyrimas yra labai perspektyvus ir svarbus.
<i>Pagrindinių nacionalinės istorijos bruožų išmanymas yra tarp pamatinių politinės kultūros dalykų. Ar Lietuvos valstybėje istorikas iki šiol būdavo pripažįstamas kaip ekspertas, ieškant naujų sprendimų? </i>
Manyčiau, kad istorikais nebuvo ir nėra iki galo pasitikima. Juk ne vienas istorikas per pastarąjį dešimtmetį net atsisakė juo vadintis, pasirinkdamas ekspertavimui priimtinesnę politologo poziciją!
Pastarosiomis savaitėmis susidarė įspūdis, kad tik Arvydas Anušauskas yra geriausias profesinio „klano“ specialistas KGB vaidmeniui Lietuvoje pagrįsti bei paaiškinti.
Taip jau atsitiko, kad nuo savo diplominio darbo laikų 15 metų tiriu KGB veiklą Lietuvoje, ieškau naujų šaltinių šia tema – ir ne tik Lietuvoje. Teko matyti iš vidaus ir Rusijos FSB² archyvo (buvusio KGB centrinio archyvo) skaityklą, dirbti su KGB dokumentais saugomais ire Latvijoje, ire Estijoje, bendrauti su Rytų ir Vidurio Europos šalių slaptųjų tarnybų istoriją tiriančiais mokslininkais. Po kelių mėnesių Varšuvoje bus pristatytas bendras mūsų darbas apie šių slaptųjų tarnybų istoriją. Bet tai anaiptol nereiškia, kad pastaruoju metu neatsirado kitų žmonių, dirbančių šioje srityje, šia tema, tad manau, kad po kelių metų naujais darbais apie KGB vaidmenį pasireikš būtent jie.
Jei Arvydas Anušauskas būtų pastebėjęs Archyvų įstatymo projektą ir įvertinęs jo turinį, ar kiti „klano“ atstovai, pavyzdžiui, Istorijos instituto mokslininkai būtų suskubę teikti pasiūlymų Seimui?
Turiu pasakyti, kad skirtingose akademinėse ir valstybinėse institucijose dirbantys istorikai būtent 2004 metais pradėjo kur kas aktyviau bendrauti tarpusavyje, plėtoja savo veiklą Lietuvos nacionalinis istorikų komitetas, šiais metais rugsėjo mėn. rengiamas I Lietuvos istorikų suvažiavimas, nevengiant diskusijų tarpusavyje priimti kreipimąsi dėl Archyvų įstatymo pataisų. Pagaliau tai tapo mūsų bendru reikalu³.
Kodėl Lietuvoje taip ilgai užtrunka apsisprendimas dėl politinių veiksmų, turinčių ryšį su istorinio patyrimo paženklinta praeitimi, kaip antai šįmet –dėl Prezidento dalyvavimo Sovietų Sąjungos pergalės prieš fašizmą minėjimo iškilmėse Maskvoje?
Manyčiau, kad mes sunkiai apibrėžiame savo valstybės vertybines pozicijas, kurių mes jokiu būdu negalime peržengti vardan trumpalaikės politinės naudos. Šalių praeities ir istorinių ryšių suvokimas (Lietuvoje ir Rusijoje) yra grindžiamas skirtingomis vertybinėmis pozicijomis. Kas pateisinama Rusijoje, yra Lietuvoje įvardijama kaip neteisėtumas ar tiesiog kaip prievarta. Bet vienintelis dalykas mums turėtų būti svarbus – žmogiškumas ir atjauta tų žmonių atžvilgiu, kurie dažniausiai ne savo noru buvo įtraukti į II pasaulinio karo sūkurį. 
Pvz.: Butkus Z. Baltijos šalių konstitucijos ir išorės poveikis jų keitimams tarpukaryje.//Mūsų konstitucionalizmo raida. Straipsnių rinkinys. V.: 2003.-262 p.
²Федеральная Служба Безопасности (FSB)– Rusijos Federalinė saugumo tarnyba.
³Kovo 9 d. Lietuvos mokslų akademijoje įvyks konferencija „Kovo 11-oji istorinių tyrinėjimų akiračiuose“ (A.V. pastabos).
Interviu „Seimo kronikos“ žurnale Nr. 3

Sena Voruta



Comments are closed.

Susiję straipsniai

Lankomumas


Hey.lt - Interneto reitingai, lankomumo statistika, lankytoju skaitliukai

Archyvas

Rubrikos

Sekite mus per Facebook!

RSS srautas

Vorutos RSS srautas

Svetainės medis

Svetainės struktūra